Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys (Proceso Nr. 1-20-2-00154-2012-0)

2013 m. vasario 12 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Jurgio Kiškio, Reginos Majauskienės, sekretoriaujant Indrei Stankienei, dalyvaujant prokurorei Jurgitai Patalavičienei, gynėjai advokatei Singridai Samoškienei, nuteistajai I. A.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. A. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo I. A. nuteista pagal BK 236 str. 1 d. – 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. A. nuteista pagal BK 236 str. 1 d. už tai, kad 2011-12-29, apie 6 val., paprašiusi A. S. iškviesti pareigūnus dėl to, kad yra mušama vyro, o pastariesiems atvykus, 7.05 val. bute, esančiame Kaune, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) tyrėjui A. K. melagingai pranešė apie žinomai nebūtą nusikaltimą, kad 2011-12-29, apie 3 val., jai po vakarėlio grįžus į namus, esančius Kaune, (duomenys neskelbtini), jos vyras A. A., smurtaudamas prieš ją ir prieš jos močiutę O. P., jas sužalojo, dėl ko buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje Nr. 23-1-01294 pagal BK 140 str. 1 d., tuo būdu melagingai pranešė policijos įstaigai, kuri pradėjo baudžiamąjį persekiojimą, o vėliau pradėjo persekioti nekaltą asmenį – A. A..

Skunde teigiama, kad I. A. ikiteisminio tyrimo metu skundė 2012-04-16 nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas A. A. atžvilgiu, dėl apeliantei padaryto nežymaus sveikatos sutrikdymo ir pradėtas ikiteisminis tyrimas jos atžvilgiu dėl melagingo pranešimo apie nebūtą nusikaltimą. Atmetus šį skundą, ji pateikė skundą aukštesniam prokurorui, tačiau nutarimą priėmė ta pati prokurorė, kuri ir pradėjo ikiteisminį tyrimą apeliantės atžvilgiu. Baudžiamoji byla buvo perduota teismui su kaltinamuoju aktu, o prokurorės nutarimas pradėti ikiteisminį tyrimą buvo apskųstas ir neįsiteisėjęs, nes apeliantė turėjo teisę jį skųsti ikiteisminio tyrimo teisėjui, tačiau tam nebuvo suteikta galimybė, ko apylinkės teismas nevertino. Netinkamai išsprendus šį klausimą, kiti procesiniai veiksmai negalėjo būti pripažinti teisėtais.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistosios apeliacinį skundą atmesti, nuteistoji ir jos gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios I. A. apeliacinis skundas atmetamas.

BK 236 str. 1 d. numatytas požymis „melagingai įskundė“ reiškia, kad veika padaroma tiesiogine tyčia, t. y. asmuo suvokia, kad jis melagingai įskundžia įstaigai, turinčiai teisę pradėti baudžiamąjį persekiojimą, asmenį kaip padariusį nusikalstamą veiką, nors žino, kad šis asmuo nusikaltimo nepadarė, taip pat suvokia, kad dėl to gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas ir nori taip veikti. BK 236 str. 1 d. objektyvioji pusė, t. y. pranešimas apie nebūtą nusikaltimą, gali būti atliekamas žodžiu, telefonu ar per kitus asmenis.

I. A. nurodo, kad jos prašymu kaimynės A. S. iškviestiems pareigūnams ji tik todėl nurodė, kad prieš ją sutuoktinis A. A. naudojo smurtą, nes buvo apsvaigusi nuo alkoholio ir nesuvokė įvykio aplinkybių, negalėjo jų gerai prisiminti, todėl nesąmoningai pateikė pareigūnams klaidingą informaciją apie jos atžvilgiu padarytą nusikaltimą, kurios pagrindu prieš sutuoktinį A. A. buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas. Tačiau su tokiais I. A. argumentais sutikti negalima. Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją I. A. nurodė, kad grįžusi namo neblaivi ji įvykius atsiminė nuo to momento, kai ant jos pradėjo rėkti sutuoktinis. Tai rodo, kad ji įvykius prasiminė nuo paties konflikto su jos sutuoktiniu pradžios, nes sutuoktinis ant jos pradėjo šaukti jai tik grįžus namo. Žinodama visas įvykio aplinkybes, ji paprašė savo kaimynės iškviesti policijos pareigūnus nurodydama jai, kad vyras ją mušė, o atvykus pareigūnams ji patvirtino, kad buvo sumušta vyro. Pareigūnai pastebėjo, kad I. A. buvo išgėrusi, tačiau patvirtino, jog mintis dėstė išsamiai, viską nuosekliai pati papasakojo, mielai bendravo, tai patvirtino liudytojas policijos pareigūnas A. K.. Liudytoja policijos pareigūnė R. R. parodė, kad su I. A. telefonu bendravo iš karto po įvykio, antroje dienos pusėje, o pastaroji šaukė, kad pareigūnė darytų ką nori, kad tik A. A. neprileistų net per 100 metrų iki namų. Be to, 2012-01-09 atliekant ekspertizę dėl jos sužalojimo, specialistei Z. M. nuteistoji nurodė, kad 2011-12-29 savo namuose sutuoktinis A. A. kumščiu sumušė jai nugarą, pastūmė, griūdama susimušė nugarą, jis rankomis suspaudė jai rankas. Tai rodo, kad I. A. ne tik iš karto po įvykio tvirtino pareigūnams, jog jos sutuoktinis smurtavo prieš ją, tačiau ir vėliau tvirtino šias aplinkybes. Tai, kad 2011-12-29 liudytojo apklausos protokole I. A. nepasirašė po tuo, kad jai išaiškinta apie tai, jog ji, kaip įtariamojo ir kaltinamojo šeimos narė ar artima giminaitė gali neduoti parodymų ar neatsakyti į kai kuriuos pateiktus klausimus, neturėjo įtakos gautų duomenų patikimumui, nepašalino I. A. baudžiamosios atsakomybės dėl melagingo įskundimo. Tai nurodė ir apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo motyvai atmetami.

Iš specialisto išvados Nr. G 60/12(02) matyti, kad jai konstatuotas dešinės krūtinės ląstos pusės sumušimas, kuris padarytas galimai 2011-12-29. Tuo tarpu pati I. A. nurodė, kad jai vyras sudavė kumščiu keturis smūgius į krūtinę, specialistei ji nurodė, kad jai vyras kumščiu sudavė į nugarą, rankomis suspaudė jos rankas, o griūdama pati susimušė nugarą. Tai, kad susižaloti galėjo ir pati, nuteistoji patvirtino ir apeliaciniame skunde. Šios aplinkybės rodo, kad nuo pat įvykio pradžios I. A. žinodama tikrąsias įvykio aplinkybes, t. y. kad jos atžvilgiu sutuoktinis nenaudojo jokio smurto, o ji pati nugriuvo kabindamasi už jo nešamos rankinės, kurią jis smarkiau truktelėjo, kas nelaikoma smurtiniais veiksmais prieš I. A., ji tyčia klaidino pareigūnus apie jos sutuoktinio padarytą nusikaltimą jos atžvilgiu. Įvertinus tai, liudytojo pareigūno A. K. nurodyta aplinkybė, kad įvykio vietoje matėsi grumtynių požymiai, t. y. telefono kabeliai buvo nuplėšti nuo sienų apvadų, nepatvirtina, kad I. A. patyrė savo sutuoktinio smurtą. Todėl apeliacinio skundo motyvai šiuo aspektu atmetami. Aukščiau paminėtų aplinkybių ir faktų pagrindu galima daryti išvadą, kad aiškiai žinodama, jog I. A. sutuoktinis prieš ją nesmurtavo, ji policijos pareigūnams pateikė melagingą informaciją teigdama, kad A. A. jos atžvilgiu naudojo smurtą . Tokiu būdu I. A., pilnai suvokdama savo veiksmus, tyčia melagingai pranešė policijos įstaigai apie jos sutuoktinio A. A. prieš ją padarytą nusikaltimą, dėl ko jis buvo pradėtas persekioti – jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas. Todėl apylinkės teismas padarė teisingą išvadą, kad I. A. veiksmai atitinka BK 236 str. 1 d. I. A. kaltė šio nusikaltimo padaryme yra pilnai įrodyta byloje esančiais įrodymais ir rašytine bylos medžiaga, kuriuos apylinkės teismas tinkamai ištyrė ir įvertino. Tuo pagrindu apeliacinio skundo motyvai, kad teismas netinkamai vertino teismo medicininę ekspertizę, netinkamai vertino A. A. nenuoseklius parodymus, o apeliantės naudai nevertino liudytojų A. S., A. Š., A. K., V. D., R. R. parodymų, rėmėsi prielaidomis, taip pažeidžiant BPK 20 str. reikalavimus, kas yra esminiai pažeidimai, yra atmetami kaip nepagrįsti.

Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad jos susitaikymas su sutuoktiniu įrodo jos nekaltumą, kadangi įvertinus aukščiau išdėstytą, tai tik patvirtina, kad ji tyčia melagingai pranešė policijai apie sutuoktinio jos atžvilgiu pavartotą smurtą, o jausdama savo kaltę, su savo sutuoktiniu susitaikė. Aukščiau paminėtų aplinkybių pagrindu atmetami ir tie apeliacinio skundo motyvai, kad įvykio metu I. A. buvo tiek neblaivi, kad policijos pareigūnai negalėjo iš jos priimti pareiškimo ir jos apklausti prisaikdinant ją dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu I. A. apskundė 2012-04-16 Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimo dalį dėl apeliantės atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo pagal BK 236 str. 1 d. Šį nutarimą I. A. gynėjai advokato padėjėjai apskundus, 2012-06-05 Kauno miesto apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo nutarimu skundas atmestas. Šiame nutarime nurodyta, kad nutarimas skundžiamas BPK 63 str. tvarka ikiteisminio tyrimo teisėjui kol vyksta ikiteisminis tyrimas. Be to, 2012-06-07 Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokurorės nutarimu buvo atmestas I. A. gynėjos advokato padėjėjos prašymas, kuris buvo išdėstytas 2012-06-04 dalies bylos medžiagos pateikimo susipažinti baigus ikiteisminį tyrimą protokole. Todėl laikantis procesinių reikalavimų 2012-06-15 ši byla su kaltinamuoju aktu perduota teismui. Tuo pagrindu apeliacinio skundo motyvai, kad 2012-04-16 prokurorės nutarimą apskundus aukštesniam prokurorui, nutarimą priėmė ta pati prokurorė, kuri ir pradėjo ikiteisminį tyrimą apeliantės atžvilgiu, o byla su kaltinamuoju aktu atiduota teismui nesuteikus galimybės apeliantei apskųsti aukštesniojo prokuroro nutarimo ikiteisminio tyrimo teisėjui, yra atmetami kaip nepagrįsti.

Nors apeliantė teigia, kad jos veiksmai nepadarė esminės žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms, t. y. jos veika yra nepavojinga, todėl ji, taikant BK 37 str. nuostatas, turėjo būti atleista nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo, tačiau su tuo sutikti negalima. Kaip matyti iš bylos medžiagos, dėl I. A. tyčinių nusikalstamų veiksmų A. A. atžvilgiu buvo pradėtas baudžiamasis persekiojimas, t. y. jo atžvilgiu pradėtas ikiteisminis tyrimas, jis buvo pripažintas įtariamuoju ir sulaikytas daugiau nei parą praleido areštinėje, jam buvo paskirta kardomoji priemonė. Todėl I. A. nusikalstamų veiksmų ir jų pagrindu kilusių neigiamų padarinių ir emocijų A. A. negalima vertinti kaip mažareikšmių, kas nesudaro pagrindo svartyti galimybės dėl BK 37 str. nuostatų taikymo I. A. atžvilgiu.

Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti jį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, pagrindo nėra.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistosios I. A. apeliacinį skundą atmesti.