Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Žalnieriūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Broniaus Januškos ir Inos Kirkutienės, dalyvaujant pareiškėjos G. S. atstovui A. S., atsakovo atstovei Daivai Visockytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos G. S., atstovaujamos A. S., skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Paaiškina, kad NŽT Vilniaus MŽS ne vėliau kaip 2000 m. rugsėjo 1 dienos yra užvesta buvusios savininkės R. S. iki 1940 m. nacionalizacijos buvusiame (duomenys neskelbtini) turėtos žemės nuosavybės teisių atkūrimo byla numeriu 245. Tai akivaizdu iš byloje esančio vyr. žemėtvarkininkės V. A. rašto dėl byloje esančios medžiagos. Iki pat 2012 m. įskaitytinai R. S. ir jos įpėdinei G. S. buvo teikiami raštai, kuriuose buvo derinamos nuosavybės teisių atkūrimo sąlygos. 2006 m. spalio 5 d. buvo parengta pažyma Nr. 473 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 1,0925 ha žemės. NŽT Vilniaus MŽS 2013 m. sausio 14 d. raštu Nr. 49SJ-(14.49.104.)-3 atsisakė atkurti nuosavybės teises į žemę, nurodydamas, kad yra praleistas įstatymo nustatytas terminas, kuris yra 2001 m. gruodžio 31 d., pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises. Rašte nurodoma, jog prašymas Nr. 31/03/20-2507 atkurti nuosavybės teises buvo pateiktas tik 2003 m. kovo 27 d. Tačiau tai buvo ne prašymas atkurti nuosavybės teises, bet prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, reaguojant į NŽT Vilniaus MŽS 2003 m. kovo 14 d. raštą Nr. 31/03/22-671.

Paaiškina, jog pagal Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 1994 m. vasario 30 d. pažymėjimą Nr. 17-1059-B nustatyta, kad buvęs savininkas P. B. (P. B.) iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė 1,0925 ha žemės. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245 esančią dokumentų rodyklę matyti, kad nuosavybės teisių atkūrimo byla užvesta 2000 m. rugsėjo 1 d. Joje buvo pateikti 1992 m. balandžio 16 d. prašymas-anketa, nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai.

VAVA Vilniaus MŽS 2003 m. kovo 27 d. buvo pateiktas R. S. prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. B. (P. B.) turėtą žemę (duomenys neskelbtini), nurodant atkūrimo būdą – kompensaciją, o 2003 m. lapkričio 10 d. - prašymas priimti papildomus dokumentus (notariškai patvirtintas kopijas).

2006 m. spalio 5 d. buvo parengta pažyma „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų" Nr. 173.

NŽT Vilniaus MŽS 2012 m. spalio 4 d. raštu „Dėl dokumentų pateikimo" Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2031 informavo G. S., kad, pakartotinai peržiūrėjus nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245 esančius dokumentus, nustatyta, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą buvo pateiktas 2003 m. kovo 27 d., t.y. po Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – Atkūrimo įstatymas) nustatyto termino. G. S. buvo pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo. NŽT Vilniaus MŽS 2012 m. gruodžio 17 d. gautas advokatės Loretos Groblienės, atstovaujančios A. S., kuris atstovauja G. S., prašymas suteikti informaciją, kokiu būdu yra numatoma atkurti nuosavybės teises į minėtą žemę, kokiais terminais, ar buvęs (duomenys neskelbtini) yra pripažintas rėžiniu kaimu. Skundžiamu NŽT Vilniaus MŽS 2013 m. sausio 14 d. sprendimu Nr. 49SJ-(14.49.104.)-3 buvo atsakyta analogiškai, kaip ir minėtu NŽT Vilniaus MŽS 2012 m. spalio 4 d. raštu Nr. 49SFN-(14.49.104.)-2031, bei dar kartą pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleisto termino prašymui pateikti atnaujinimo.

Pažymėjo, kad valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis Atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 (toliau –Tvarka) bei kitais teisės aktais. Nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245 nėra prašymo atkurti nuosavybės teises, pateikto iki Atkūrimo įstatyme nustatyto termino, t.y. iki 2001 m. gruodžio 31 dienos.

Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 dalių redakcijos nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu.

1992 m. balandžio 16 d. prašymo-anketos forma tuo metu buvo labai panaši į prašymo atkurti nuosavybės teisės formą, tačiau būtent minėtas prašymas-anketa buvo tik prašymas išduoti archyvo pažymėjimą apie P. B. (P. B.) turėtą žemę, tačiau negali būti vertinamas kaip prašymas atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą žemę. Prašymas, kuriuo yra prašoma atkurti nuosavybės teises, yra pateiktas tik 2003 m. kovo 27 dieną, t.y. po Atkūrimo įstatyme nustatyto termino.

Nuosavybės teisių atkūrimo procesas prasidėjo 1991 m. ir jo eiga, teisinės bei faktinės problemos, nuostatų, reglamentuojančių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą keitimai ne kartą viešai aptarti, svarstyti, aiškinti. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl visi suinteresuoti asmenys juos galėjo ir turėjo žinoti. Atsižvelgus į tai, R. S. kaip protingas, rūpestingas ir atidus asmuo turėjo aktyviai domėtis nuosavybės teisių atkūrimo procesu, pasidomėti, ar yra pateikti visi reikiami dokumentai. Tuo tarpu nuo tada, kai buvo užvesta nuosavybės teisų atkūrimo byla Nr. 245, iki pat 2003 m. kovo 27 d. prašymo, kuris buvo pateiktas reaguojant į 2003 m. kovo 14 d. raštą Nr. 31/03/22-671, nebuvo domimasi nuosavybės teisių atkūrimo procesu.

Nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų" nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atsižvelgus į tai, nesant laiku paduoto prašymo atkurti nuosavybės teises, nuosavybės teisių atkūrimas G. S., kurią atstovauja pareiškėjas, yra negalimas. Todėl pareiškėjas turėtų kreiptis į teismą dėl termino prašymui paduoti atnaujinimo. Skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir nėra pagrindo jo naikinti (b.l. 57-62).

Pareiškėjos atstovas, bylą nagrinėjant teisme, skundą ir jo argumentus palaikė.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Faktinės bylos aplinkybės.

Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad R. S. 1992-04-16 užpildė prašymą-anketą, prašydama išduoti archyvo pažymėjimą apie P. B. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (b. l. 49). Prašymas-anketa pateikta ne tiesiogiai archyvui, o per Vyriausybės įgaliotinio (Argarinės reformos tarnybos darbuotoją) atstovą (duomenys neskelbtini) gyvenvietei R. M.. Lietuvos centrinis valstybės archyvas 1994-02-30 pateikė archyvo pažymėjimą Nr. 17-1059-8, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini) žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašytas P. B., kuris (duomenys neskelbtini) turėjo 1 dešimtinę žemės. Trakų miesto notaro Liudviko Novosielieckio 1934 m. aktų registracijos knygoje yra įrašas Nr. 312, kuriame nurodyta, kad P. B. iš savo 2,5 dešimtinių žemės sklypo (duomenys neskelbtini) 36 metams išnuomavo V. T. 525 m² žemės sklypą (b. l. 48).

VAVA Vilniaus MŽS 2003-03-14 raštu Nr. 31/03/22-071 R. S. informavo, kad ji turi pateikti notariškai patvirtintas nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų kopijas (b. l. 44).

R. S. Vilniaus MŽS 2003-03-27 pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. B. turėtą žemę (duomenys neskelbtini) (b.l. 36). Mirties liudijimas AA Nr. 212143 patvirtina, kad P. B. mirė 1959-05-16 (b. l. 41). Gimimo liudijimas Nr. 357090 patvirtina, kad R. B. yra P. B. dukra (b. l. 42). Sutuoktuvių liudijimas Nr. 095958 patvirtina, kad R. B. po santuokos pakeitė pavardę į S. (b. l. 39).

VAVA Vilniaus MŽS 2006-10-05 priėmė pažymą Nr. 473 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad į buvusio savininko P. B. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 1,0925 ha žemę, R. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,095 ha žemės (b. l. 33).

Mirties liudijimas AANr.485447 patvirtina, kad R. S. mirė 2009-01-15 (b. l. 23). 2009-04-14 liudijimas patvirtina, kad mirusiosios R. S. įpėdinė yra dukra G. S. (b. l. 31).

NŽT Vilniaus MŽS 2011-08-12 rašte Nr. S22-561, skirtame (duomenys neskelbtini) kaimo pretendentams, nurodė, kad iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) rėžinės sistemos nebuvo, kvietė atvykti dėl kartografavimo datos nustatymo aplinkybių (b. l. 29). NŽT Vilniaus MŽS 2011-09-05 išsiuntė pretendentams analogišką raštą Nr. 49SF-2131 (b. l. 27-28).

NŽT Vilniaus MŽS 2012-02-08 raštu Nr. 49SF-(14.49.104.)-2035 G. S. informavo, kad, jei ji pageidauja pasinaudoti įstatyme numatyta galimybe pakeisti valią ir už mieste turėtą valstybės išperkamą žemę prašyti atlyginti pinigais, turi pateikti prašymą dėl valios pakeitimo ir atlyginimo pinigais. Pažymėjo, kad į R. S. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) turėtą žemę jai likęs neatkurtas plotas yra 1,0925 ha (b. l. 25-26).

NŽT Vilniaus MŽS 2012-10-04 sprendime Nr. 49SFN-(14.49.104.)-203 nurodė, kad prašymas Nr. 31/03/20-2507 atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateiktas 2003-03-27, t.y. po įstatymo numatyto termino, gi remiantis Tvarkos 11 punktu, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleisto termino prašymui pateikti atnaujinimo (b. l. 21).

NŽT Vilniaus miesto skyrius 2013-01-14 sprendime Nr. 49SJ-(14.49.104.)-3 nurodė, kad R. S. prašymą Nr. 31/03/20-2507 atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikė 2003-03-27, t.y. po įstatyme numatyto termino, remiantis Tvarkos 11 punktu, praleidę nustatytąjį šių dokumentų pateikimo terminą, netenka teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, išskyrus atvejus, kai praleistas terminas atnaujinamas teismo nutartimi. Pasiūlyta kreiptis į teismą dėl praleisto termino prašymui pateikti atnaujinimo (b. l. 14).

Teisės aktų, reglamentuojančių ginčo teisinius santykius, analizė bei išvados.

Šioje byloje kilo ginčas dėl to, ar pareiškėja praleido įstatymo nustatytus terminus prašymui atkurti nuosavybės teises pateikti.

Ginčo teisinį santykį reglamentuoja inter alia Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas, kurio 10 str. 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 dalyje nustatyta, kad kartu su prašymu atkurti nuosavybės teises pateikiamas pilietybę patvirtinantis dokumentas ir pridedami nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai. Piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytoms institucijoms. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Analogiškai prašymų atkurti nuosavybės teises bei pilietybę, nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą bei tvarką reglamentuoja Vyriausybės 1997-09-29 nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau - Tvarka) (11 p.).

Atsakovas mano, kad pareiškėja Vilniaus MŽS prašymą atkurti nuosavybės teises pateikė 2003-03-27, t.y. praleidusi įstatymo nustatytus terminus, o jos 1992-04-16 užpildyto prašymo-anketos tinkamu prašymu nelaiko.

Kolegija su tokia atsakovo pozicija nesutinka, nes ji prieštarauja Atkūrimo įstatymo taikymo praktikai.

Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinimo ir teisės taikymo rekomendacijų (aprobuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų 2005-11-24 pasitarime ir patvirtintos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko V. Valančiaus) 3 skyriuje „Valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimas“ šis teismas išaiškino, jog „Praktikoje pasitaiko atvejų, kai prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnio nustatyto prašymo turinio ar Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ patvirtintos prašymo formos reikalavimų arba nuo 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusio Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 11 straipsnio ir Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 7 bei 9 punktų nustatyto prašymo turinio (pavyzdžiui, nenurodomi kiti pareiškėjui žinomi piliečiai, turintys teisę į turto susigrąžinimą (kai įstatymas numatė tokį reikalavimą), prašymas surašomas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan.). Šiais atvejais teismai turėtų vertinti tokius piliečių prašymus kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Tokią taisyklę suformulavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A7-709-2003. Šioje byloje buvo nustatyta, kad pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo neatitiko tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 11 straipsnio, reglamentuojančio tokių prašymų turinį, reikalavimų ir Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 15 d. nutarimu Nr. 331 „Dėl piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą padavimo tvarkos“ patvirtintos prašymo formos. Tačiau iš agrarinės reformos tarnybai pateikto pareiškėjos laisvos formos prašymo buvo matyti, kad pareiškėja siekė, jog nuosavybės teisės būtų jai atkurtos į prašyme nurodyto buvusio savininko žemę. Be to, byloje buvo nustatyta, kad tuo metu agrarinės reformos tarnyboje, į kurią kreipėsi pareiškėja, prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo rašomi ne ant Vyriausybės nutarimu patvirtintos prašymų formos blankų, o buvo priimami laisvos formos prašymai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išreikšta tinkamai, todėl pareiškėjos prašymas, nors ir neatitinkantis visų teisės aktuose nurodytų reikalavimų, turėjo būti nagrinėjamas kartu su kitų pretendentų pateiktais prašymais. Toks teisės taikymas grindžiamas šiais argumentais. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą tstatymo tvarkos ir sąlygų“ nenumatyta, kad Vyriausybės nutarimu nustatytos prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti, kad prašymas nepaduotas. Šiuo atveju yra svarbus viešojo administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras.

Nagrinėjamoje byloje iš 1992-04-16 prašymo-anketos, pateiktos ne tiesiogiai archyvui, o tuo metu žemės reformą vykdžiusiai institucijai, buvo akivaizdu, kad pareiškėja pretenduoja atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko P. B. (duomenys neskelbtini) turėtus 3,5-4 ha žemės, t.y. iš šio prašymo turinio aišku, kad G. S. tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą. Antra vertus, kalbant apie konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinės dalies - administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimo, apimančio taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras, įgyvendinimą pas atsakovę, akivaizdu, jog pastaroji šio principo tinkamai neįgyvendino, nes 1992 metais, G. S. pildant prašymą-anketą, nepatarė, nepareikalavo užpildyti dar ir nustatytos formos prašymą, iki pat 2012 metų (ištisus 20 metų) pabaigos atliko su nuosavybės teisių atkūrimo procesu susijusias procedūras (t.y. prašė pareiškėjos teikti ir priėmė dokumentus, siūlė pareikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, 2006-10-05 išdavė pažymą Nr. 473 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, kurioje nurodyta, kad į buvusio savininko P. B. nuosavybės teisėmis valdytą (duomenys neskelbtini) 1,0925 ha žemę, R. S. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,095 ha žemės ir pan).

Įvertinus pasakytą šiame teismo sprendime, kolegija sprendžia, kad skundas tenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. p., 127 str., kolegija

nusprendė:

pareiškėjos G. S. atstovo A. S. skundą patenkinti.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2013 m. sausio 14 d. sprendimą Nr. 49SJ-(14.49.104.)-3 ir įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių tęsti nuosavybės teisių atkūrimo G. S. procesą nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. 245.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.