Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Taip pat specialisto išvadoje teigiama, jog šaldymo įrangos kaina negalėjo viršyti 13 467 eurų sumos. Taip pat remiamasi liudytojo A. G. parodymais, kad toks įrenginys turėjo kainuoti apie 13 467 eurų, o ne apytiksliai 288 895,98 eurų, kas buvo įtraukta į įmonės balansą. A. G. teigimu, jam kelia abejonių tokia suma, kadangi šaldiklis už 288 895,98 eurų turėtų būti penkiaaukščio namo dydžio. Šaldymo įranga, A. G. teigimu, prilyginama šaldytuvui, tačiau nebuvo įvertinta aplinkybė, kad šaldymo įranga yra medicininė, gaminama iš kitokio plieno, jai keliami daug aukštesni kokybės standartai.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, teigia, kad nagrinėjamu atveju susiklostė civiliniai teisiniai santykiai.

Nagrinėjant baudžiamųjų ir civilinių teisinių santykių atribojimo klausimą turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose, teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad sudarant sutartis dėl materialinių vertybių paprastai atsiranda civiliniai teisiniai santykiai, kurie gali peraugti į baudžiamuosius teisinius santykius tik esant tam tikroms sąlygoms. Šios sąlygos yra susijusios su sudarytų civilinių sutarčių vykdymo objektyviu apsunkinimu, suvaržymu, kai viena šalių sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai apsunkintas, neperspektyvus, pvz., be teisėsaugos pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio asmens arba asmenų, kuriems turtas buvo perleistas; kaltininkas tyčia tapo nemokus, aktyviais veiksmais vengė (pavyzdžiui, slapstėsi), trukdė atlyginti žalą arba kitaip teisės atkūrimą padarė neperspektyvų; sąmoningai nevykdė įsipareigojimų, atsiradusių patikėjus ar perdavus jo žinion turtą; nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar nemokumą; dėl dokumentų klastojimo, operacijų su turtu nefiksavimo ar kitų veikų apsunkino turto disponavimo proceso nustatymą; sudarė akivaizdžiai su turto savininko interesais nesutampančius, ekonomiškai nepagrįstus sandorius ir pan.

Svetimas turtas ar turtinė teisė gali būti įgyjama, tapti kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu ir iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Byloje nustatyta, kad 2009-05-20 sutarties, sudarytos tarp UAB „K. D. C.“ ir Kipro įmonės „S. E. LTD“ dėl programinės įrangos sukūrimo, nebuvo ketinama realiai vykdyti, Kipro įmonė „S. E. LTD“ prekės ir paslaugų neteikė, tačiau UAB „K. D. C.“ direktorius A. J. V. jai vis tiek grynaisiais pinigais, dalimis, periodiškai mokėjo labai dideles pinigų sumas, iš viso 715 000 eurų, nesant tam pagrindo ir jokios naudos įmonei. Kitos sutarties, sudarytos 2010-05-06 su Kipro įmone „S. E. LTD“ dėl medicininės įrangos – stipraus užšaldymo kameros plazmos laikymui pirkimo, pagrindu UAB „K. D. C.“ įsigijo šaldymo įrangą už 303 110 eurų, kai jos rinkos vertė buvo ne daugiau 13 467 eurų (46 500 Lt), t. y. permokėjo daugiau nei 22 kartus tikrosios šaldiklio vertės. Taip pat A. J. V. sprendimai dėl komandiruočių ir jų metu patirtų išlaidų buvo nepagrįsti bei ekonomiškai įmonei nenaudingi. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad minėtos sutartys buvo sudarytos, o sprendimai dėl komandiruočių sąnaudų buvo priimti, siekiant nusikalstamų tikslų – iššvaistyti UAB „K. D. C.“ turtą.

A. J. V. su UAB „K. D. C.“ siejo pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl jo, kaip direktoriaus, pareiga buvo veikti išimtinai įmonės interesais, elgtis rūpestingai, sąžiningai, atidžiai, protingai juridinio asmens atžvilgiu, kvalifikuotai daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo atstovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, būti lojaliam juridiniam asmeniui bei nepainioti juridinio asmens turto su savo turtu. Tuo tarpu iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis A. J. V., kaip bendrovės vadovas, veikė ne UAB „K. D. C.“ interesais, nes sudarytos sutartys UAB „K. D. C.“, kaip pirkėjui, bei priimti sprendimai dėl komandiruočių sąnaudų nebuvo įmonei naudingi, įmonės vadovas A. J. V. nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu, sudarė ir priėmė akivaizdžiai su įmonės interesais nesutampančius, pelningai įmonės veiklai iš esmės trukdančius, ekonomiškai nenaudingus, nuostolingus, įmonės tikslams priešingus ir funkcionavimui kenkiančius, žalingus, protingumo kriterijų neatitinkančius, nelogiškus sandorius ir sprendimus, iš kurių bendrovė negavo jokios naudos. Sutarčių sudarymo metu įmonės finansinė padėtis nebuvo pakankamai gera, o atlikti mokėjimai pagal sutartis tik dar labiau pablogino UAB „K. D. C.“ finansinę padėtį (lyginant su 2009 metais įminės pelnas 2010 metais sumažėjo daugiau nei 14 kartų (T. 1, b. l. 13), 2009 metais bankroto riba buvo „labai menka“, o 2010 metais – „vidutinė“ ir artėjo prie „labai didelės“), nes bendrovė negalėjo mokėti darbuotojams atlyginimų, vykdyti įsipareigojimų kreditoriams, dėl ko įmonei buvo iškelta bankroto byla. Visa tai rodo, kad dėl tyčinių pavojingų nuteistojo A. J. V. veiksmų UAB „K. D. C.“ neteko savo turto ir patyrė žalą. Nors žalos atlyginimas tarp UAB „K. D. C.“ ir A. J. V. dėl programinės įrangos, šaldymo įrenginio įsigijimo ir komandiruočių išlaidų išspręstas civiline tvarka, tačiau tai nepašalina A. J. V. baudžiamosios atsakomybės už turto iššvaistymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad aplinkybė, kai asmuo po nusikalstamos veikos padarymo nusprendžia grąžinti pasisavintus pinigus savo noru, gali būti vertinama tik kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė, padarytos žalos atlyginimas, bet pats veikos baigtumo, jos teisinio įvertinimo faktas nuo to nekinta. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, kad A. J. V. atlygino bent dalį civiliniu ieškiniu priteistos žalos, o atsižvelgus į priteistų sumų dydį, įmonei prarasto turto susigrąžinimas civilinio proceso tvarka yra apsunkintas. A. J. V. veikos peržengė civilinių teisinių santykių ribas ir tapo baudžiamosios teisės reguliavimo dalyku.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad nagrinėjamu atveju baudžiamoji atsakomybė, kaip ultima ratio (kraštutinė priemonė), netaikytina, nes pagal nustatytas aplinkybes A. J. V. padarė pavojingas nusikalstamas veikas, uždraustas baudžiamojo įstatymo. Jo padarytos veikos atitinka Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimų sudėtį, todėl A. J. V. pagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas kriminaline bausme.

Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį kyla tada, kai kaltininkas iššvaisto didelės vertės, t. y. kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (Lietuvos Respublikos BK 190 straipsnis), turtą (ar turtinę teisę). Turto iššvaistymas Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio prasme – tai tyčinis arba neatsargus kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto (turtinės teisės) neteisėtas, neatlygintinas perleidimas tretiesiems asmenims padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Esminis turto iššvaistymo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus iššvaistyto turto atžvilgiu. Patikėtas ar kaltininko žinioje esantis svetimas turtas ar turtinė teisė neteisėtai perleidžiami, jeigu tai atliekant nebuvo laikomasi nustatytos turto ar turtinės teisės patikėjimo ar disponavimo tvarkos, buvo pažeistos esminės turto ar turtinės teisės patikėjimo ar buvimo žinioje sąlygos, turto ar turtinės teisės savininko ar teisėto valdytojo interesai ir taip jam padaryta žala. Turto (turtinės teisės) perleidimo tvarka paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, ir yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę. Turto iššvaistymo neatlygintinumas reiškia, kad kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą ar turtinę teisę iššvaisto turto ar turtinės teisės savininkui ar teisėtam valdytojui už šį turtą ar turtinę teisę neatlygindamas jo vertės arba atlygindamas aiškiai neteisingai. Turtas laikomas svetimas, kai jis kaltininkui nepriklauso nuosavybės teise. Teismų praktikoje pripažįstama, kad akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojui ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas, akcininkai neturi turtinės teisės valdyti, naudoti ir disponuoti įmonės turtu kaip nuosavu. Taigi vien asmens einamos pareigos bendrovėje nesuteikia jam teisės disponuoti įmonės turtu kaip savo. Turto iššvaistymas yra baigtas atsiradus Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnyje numatytiems padariniams, t. y. savininkui ar teisėtam valdytojui praradus turtą ar turtinę teisę (ar sumažėjus jų apimčiai), nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento. Turto iššvaistymo sudėtis yra materiali, todėl būtinasis požymis yra ir turtinė žala, kuri padaroma turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui. Turto iššvaistymas gali būti padarytas esant tiesioginei ir netiesioginei tyčiai. Turto iššvaistymas taip pat gali būti ir neatsargus, t. y. padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Kai turtas iššvaistomas dėl neatsargumo, teismai paprastai turi svarstyti turto iššvaistymo atskyrimo nuo civilinio delikto klausimus. Apie kaltės turinį sprendžiama atsižvelgus į įvairias objektyvias byloje nustatytas ir teismo išnagrinėtas aplinkybes: kaip kaltininkas elgėsi su jam patikėtu ar žinioje buvusiu turtu (kokios operacijos su turtu buvo atliktos, ar jos pagrįstos finansiniais dokumentais, ar nustatytas dokumentų klastojimo faktas, ar turtas naudotas įmonės ar asmeninėms reikmėms, ar įmonė dirbo pelningai, ar buvo padengiami įmonės įsiskolinimai ir pan.); ar įmonei buvo padaryta žalos ir kt.

Dėl kompiuterinės programinės įrangos.

Apeliantas dalyje dėl kompiuterinės programinės įrangos iš esmės nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis.

Nuteistasis A. J. V. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad Kipro įmonės kompiuterinė programa pajungė V. Š. programą prie laboratorijos analizatorių, aparatūros, jog duomenys būtų automatiškai perduodami į V. Š. programą „D.“, kad jų nereikėtų suvedinėti rankiniu būdu. Kipro bendrovei už naudojimąsi kompiuterine programa mokėjo mėnesinį mokestį. Kipro kompiuterinė programa buvo įdiegta UAB „K. D. C.“ serveryje, tai padarė įmonės „S. E. LTD“ darbuotojai, kurie vieną kartą buvo atvažiavę į UAB „K. D. C.“, o pati programa buvo aptarnaujama nuotoliniu būdu, jos kaip programinės įrangos neįsigijo, o tik nuomavo, todėl buhalterijai pateikdavo tik sąskaitas-faktūras už nuomą ir apmokėjimus. Ši programa nenurodyta buhalterinėje apskaitoje, nes kaip daikto jos nebuvo, tai nebuvo įmonės turtas. Per visą laikotarpį už Kipro kompiuterinę programinę įrangą sumokėjo 715 000 eurų.

Tačiau tokius nuteistojo A. J. V. parodymus paneigia UAB „K. D. C.“ ir Kipro įmonės „S. E. LTD“ 2009-05-20 sutarties dalykas ir jos sąlygos, specialisto išvada, specialistės paaiškinimai, liudytojų parodymai bei kiti byloje esantys duomenys.

Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp UAB „K. D. C.“ ir Kipro įmonės „S. E. LTD“ 2009-05-20 buvo sudaryta sutartis Nr. S-149 dėl programinės įrangos sukūrimo, kurioje nurodyta, kad UAB „K. D. C.“, kaip klientas, pageidauja sukurti ir naudoti informacinių technologijų programą pagal savo įrangą ir gamybos reikalavimus bei, kad kūrėjas sukurtų šios programinės įrangos paketus. Klientas nori pasamdyti programuotoją, kaip nepriklausomą rangovą, sukurti kompiuterinei programinei įrangai, apibūdintai A priede pateiktose funkcinėse specifikacijose (kurie prie sutarties nepateikti), kuris yra sudėtinė šios sutarties dalimi. Programuotojui bus sumokėta 14 200 eurų už pilną darbo savaitę. Instaliavimo darbas turi būti apmokėtas atskiru 57 900 eurų mokėjimu už kiekvieno modelio integravimą į programą. Pagal kiekvieną dalį pinigai sumokami, kai programuotojas užbaigs kiekvieną projekto fazę ir ją priims klientas. Po kiekvienos kūrimo fazės užbaigimo, programuotojas pristatys ir instaliuos programinę įrangą bei pateiks visą dokumentaciją ir kitą medžiagą. Klientas turės 14 dienų po programinės įrangos pateikimo patikrinti, testuoti ir įvertinti ją, siekiant nustatyti, ar programinė įranga atitinka priėmimo kriterijus. Bent vienas programos kūrėjas surengs 7 dienų mokymus apie programinės įrangos naudojimą. Klientas mokės mėnesinę 14 200 eurų sumą programuotojui už programinės įrangos priežiūros paslaugas ir klaidų taisymą. Programuotojas suteikia klientui visišką nuosavybės teisę ir interesus į bet ką, ką sukurs ar suprogramuos klientui programuotojas pagal šią sutartį, tame tarpe ir į visus patentus, autorines teises, verslo paslaptis ir kitas nuosavybes teises (T. 4, b. l. 54-73). Pagal šią sutartį Kipro įmonė „S. E. LTD“ už programinės įrangos palaikymą išrašė sąskaitas-faktūras, kurių apmokėjimą patvirtina grynųjų pinigų gavimo kvitai, iš viso 715 500 eurų sumai. Tai patvirtina ir teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojo E. B., Kipro įmonės „S. E. LTD“ atstovo Baltijos šalyse ir Suomijoje, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas nurodė, kad UAB „K. D. C.“ atsiskaitinėjo grynais pinigais. Gavo visas pinigų sumas, nurodytas grynųjų pinigų priėmimo dokumentuose. Iš A. J. V. imdavo po 7000-8000 eurų, kad galėtų juos pervežti į Rygą nedeklaruodamas, juos atvažiuodavo pasiimti įmonės „S. E. LTD“ direktorė D. C. E., arba pinigus sumomis po 7000-8000 eurų jai perduodavo pats skrisdamas į Kiprą (T. 1, b. l. 136-138).

Nagrinėjamu atveju nepaneigta, kad pinigai pagal UAB „K. D. C.“ ir Kipro įmonės „S. E. LTD“ 2009-05-20 sudarytą sutartį dėl programinės įrangos sukūrimo buvo sumokėti, tačiau kilo ginčas dėl to, ar UAB „K. D. C.“ realiai gavo prekę ir paslaugas, už kurias sumokėjo, ar atlikti mokėjimai buvo pagrįsti ir teisėti.

Liudytojas A. G., UAB „K. D. C.“ bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ įgaliotas asmuo, teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „K. D. C.“ buvo pasirašiusi sutartį su Kipro bendrove dėl kompiuterinės programinės įrangos įsigijimo, už kurią UAB „K. D. C.“ sumokėjo, tačiau buhalterinėje apskaitoje nenurodytas kompiuterinės programos pirkimas, kompiuteriuose tokios programinės įrangos nebuvo, įmonės darbuotojai apie ją nieko nežinojo, nebuvo rasta naudojimosi šia programa instrukcija. Kompiuterinės programos vystymas ir tobulinimas turėjo būti įvestas į apskaitą kaip turtas. UAB „K. D. C.“ buvo įdiegta programa „D.“, įmonės darbuotojai teigė, kad naudojosi programa „D.“, kurią sukūrė V. Š.

Liudytojas V. Š. teisiamajame posėdyje parodė, kad jo vadovaujama įmonė UAB „I.“ sukūrė UAB „K. D. C.“ kompiuterinę programą „D.“, skirtą tvarkyti donorų registracijos korteles bei aptarnauti šiuos sektorius: „Registratūra“, „KLI Laboratorija“, „Anketos“, „Gydytojas“, „Davimai“, „Pagrindinė laboratorija“. Jo sukurta kompiuterinė programa „D.“ atliko UAB „K. D. C.“ kraujo donorų registraciją ir iš donorų paimto kraujo duomenų apskaitą. UAB „I.“ įdiegusi UAB „K. D. C.“ kompiuterinę programą, nuo 2006 m. iki 2010 m. atliko ir šios programos priežiūrą, nuolatinį tobulinimą, apmokė įmonės darbuotojus ja naudotis. 2010 metais UAB „K. D. C.“ nemokėjo už suteiktas paslaugas, norėjo pasisavinti programą, neteisėtai ja naudotis, todėl kreipėsi į teismą, kur 2011-11-30 sudarė taikos sutartį (T. 4, b. l. 146-149). UAB „I.“ nuo 2006 m. iki 2010 m. teikė UAB „K. D. C.“ programavimo paslaugas, kita programa, skirta donorų ir kraujo apskaitai, išskyrus „D.“, įmonėje nebuvo naudojama. Iš UAB „K. D. C.“ į jį dėl kitos programos niekas nesikreipė, dirbo tik su savo sukurta programa.

Liudytojas A. K., UAB „J. A.“ inžinierius-programuotojas, teisiamajame posėdyje parodė, kad pagal sutartį tvarkė ir prižiūrėjo UAB „K. D. C.“ kompiuterius ir jų techniką. Prieš tai kompiuterinę techniką tvarkė UAB „I.“ direktorius V. Š., kuris sukūrė kompiuterinę programą „D.“, skirtą duomenų apie donorus rinkimui ir analizei. Pradėję dirbti UAB „K. D. C.“, pirmiausiai pašalino kompiuterinėje programoje „D.“ buvusius trukdžius, o paskui tik tvarkė ir prižiūrėjo senąją kompiuterinę programą „D.“, naujos neįdiegė, apie naujos programos pirkimą nieko nežinojo. Jam buvo atsiųsta prancūzų programos prezentacija, norint išgirsti jo nuomonę, ar ji galėtų pakeisti kompiuterinę programą „D.“, nes „D.“ buvo savadarbė, vietiniams poreikiams sukurta programa, o norint bendrauti su užsieniu, buvo reikalinga sertifikuota programa. Tačiau ši prancūzų programa nebuvo instaliuota. Negirdėjo, kad UAB „K. D. C.“ būtų sudariusi sutartį su užsienio kompanija dėl kompiuterinės technikos priežiūros. Iš UAB „J. A.“ rašto matyti, kad UAB „J. A.“ nuo 2010-11-05 iki 2012-03-01 teikė UAB „K. D. C.“ kompiuterių aptarnavimo ir programavimo paslaugas, darbus vykdė D. J. ir A. K. (T. 4, b. l. 151). Tai patvirtina tarp UAB „J. A.“ ir UAB „K. D. C.“ 2010 m. lapkričio mėnesį sudaryta sutartis (T. 4, b. l. 153-154) ir už suteiktas kompiuterių aptarnavimo ir programavimo darbus išrašytos PVM sąskaitos – faktūros (T. 4, b. l. 155-164).

Programuotojai V. Š. ir A. K., teikę programavimo paslaugas bei vykdę UAB „K. D. C.“ kompiuterių ir jų technikos priežiūrą, parodė, kad, išskyrus kompiuterinę programą „D.“, įmonėje nuo 2006 metų iki 2012-03-01 nebuvo naudojama dar kita programa, skirta donorų ir kraujo apskaitai. Šią aplinkybę patvirtino ir UAB „K. D. C.“ darbuotojai, kurie taip pat parodė, jog nieko nežinojo apie užsienietišką kompiuterinę programą, nupirktą iš Kipro, bei nurodė, kad užsieniečiai nebuvo atėję aptarnauti kompiuterinės programos.

Liudytoja D. P., nuo 2008 metų buvusi UAB „K. D. C.“ vyr. buhalterė, teisiamajame posėdyje parodė, kad įmonėje buvo kompiuterinė programa „D.“, apie užsienietišką kompiuterinę programą, kurį kainuotų 3 000 000 Lt, nieko nežino. Liudytojos R. P., V. N., D. M., R. R. B., V. A., UAB „K. D. C.“ laborantės, gydytoja ir registratūros darbuotoja, teisiamajame posėdyje parodė, kad įmonėje buvo naudojama V. Š. sukurta ir vėliau jo tvarkyta lietuviška kompiuterinė programa; V. Š. išmokė darbuotojus su ja dirbti. Po V. Š. išėjimo, kompiuterinę programą tvarkė du lietuviai. Nieko nežino apie programą, nupirktą iš Kipro, nurodė, kad nebuvo atėję užsieniečiai aptarnauti kompiuterinės programos. Liudytoja L. D., UAB „K. D. C.“ laboratorijos vedėja, teisiamajame posėdyje parodė, kad įmonėje kompiuterinę programą įdiegė V. Š. Kompiuterinė programa buvo naudota donorų registracijai ir tyrimo duomenų iš analizatorių automatiniam perdavimui į kompiuterį, tai buvo elektroninė donorų kortelė. Negirdėjo apie Kipro įmonę. Laboratorijos tyrimų aparatai turėjo gamintojo programinę įrangą, juos prižiūrėti ir remontuoti galėjo tik UAB „Diagnostinės sistemos“ darbuotojai, ir niekas kitas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus negalėjo jų tvarkyti, taip numatyta Sveikatos ministro 2010 m. įsakyme.

Liudytojas D. B., UAB „K. D. C.“ gydytojas, kokybės vadovas, teisiamajame posėdyje parodė, kad bendrovėje naudojosi V. Š. sukurta kompiuterine programa (programos matmenimis), visus klausimus, susijusius su programa, spręsdavo V. Š., paskui kompiuterinę programą aptarnavo du vyrai iš Kauno. Negirdėjo apie 2009 metais kompiuterinę programą, nupirktą iš Kipro ir įdiegtą įmonėje, kad ją aptarnavo užsieniečiai. UAB „K. D. C.“ dirbo iki jos bankroto, tačiau nematė galutinės programos, nesusidūrė su europietiška programa. A. J. V. žinojo, kad įmonei reikalinga europietiško lygio kompiuterinė programa, nes kitaip su jais nebendradarbiaus Europos valstybės. 2010 metais, kai buvo komandiruotėje Berlyne, A. J. V. liepė pažiūrėti kompiuterines programas, nes įmonei jos reikėjo; tai ir padarė, visą informaciją apie programas perdavė A. J. V., nužiūrėjo prancūzų programą „Markas“, tačiau tais pačiais metais šis klausimas ir nutilo.

UAB „K. D. C.“ 2010 m. gruodžio 31 d. balanse nenurodyta, kad įmonė turėjo patentus, licencijas, jog buvo įsigijusi tokios vertės programinę įrangą, dėl kurios pasirašė sutartį su Kipro įmone. Programinė įranga iš Kipro taip pat neįėjo į įmonės ilgalaikio nematerialaus ar materialaus turto sudėtį (T. 1, b. l. 11-12, 18-28).

2012-03-30 specialisto išvadoje dėl UAB „K. D. C.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-2/56/2012 nurodyta, kad pagal UAB „K. D. C.“ ilgalaikio turto aprašus ir inventorizavimo aprašus joks nematerialus ilgalaikis turtas - kompiuterinė programa nei 2009, nei 2010 metais nebuvo įrašyta, nebuvo gauta, neužpajamuota, ilgalaikio turto apskaitos kortelė neužvesta ir nustatyta, kad turto, kompiuterinės programos, kurios nėra, nebuvo galima nei vystyti, nei instaliuoti modulius, nei remontuoti, nei aptarnauti (T. 5, b. l. 43-45, 84, 90-91).

Specialistė I. V. teisiamajame posėdyje patvirtino specialisto išvadą ir paaiškino, kad jai buvo pateikta tik sutartis dėl kompiuterinės programos įsigijimo iš Kipro ir mokėjimo dokumentai, tačiau nebuvo „Intrastato“ ataskaitos, kad prekė atvežta iš užsienio ir kas ją atvežė. Kompiuterinė programa, kaip nematerialus turtas, 2010 metais įmonės apskaitos dokumentuose neužfiksuota. Visos aplinkybės rodė, jog kompiuterinės programos, įsigytos iš Kipro, realiai nebuvo. Įsigyjant kompiuterinę programą, būna vadovas, instaliavimo instrukcija, instaliaciniai diskai, mokymo programa, moduliai, tačiau tokių dokumentų nematė. Taip pat nematė autoriaus ir kompiuterinės programos pavadinimo, todėl pagal sutartį nebuvo galima jos identifikuoti; tai intelektinė nuosavybė, autorystės teisės, kurios turi būti patentuotos, turi būti gauta licencija. Jei tai būtų tik paslauga, tai visos patirtos išlaidos turėjo būti apskaitytos prie nematerialaus ilgalaikio turto. Kompiuterinė programa „D.“ (donorų apskaitos programa) buvo apskaityta, ji buvo įsigyta 2006-07-26 už 12 399 Lt, šiuo metu ši kompiuterinė programa jau nudėvėta, bet dar nenurašyta, nes naudojama įmonėje.

Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad yra tik 2009-05-20 sutartis dėl programinės įrangos sukūrimo ir dokumentai, patvirtinantys atliktus pagal sutartį mokėjimus, tačiau nėra nei vieno įrodymo, jog pagal minėtą sutartį bendrovės veiklos vykdymui ir plėtojimui būtų įdiegta ir naudojama programinė įranga bei būtų suteiktos jos priežiūros paslaugos. Byloje nėra nei vieno prekės ar paslaugos priėmimo-perdavimo akto, programinės įrangos kūrimo ir instaliavimo dokumentacijos ar kitos medžiagos, nors pagal sutarties sąlygas tai turėjo būti pateikta. Pagal sutartį bent vienas programos kūrėjas turėjo surengti 7 dienų mokymus apie programinės įrangos naudojimą, tačiau tai nebuvo padaryta, net nebuvo pateiktas naudojimosi kompiuterine programa vadovas, instrukcija, mokymo programa. Ši kompiuterinė įranga neįrašyta 2009 ir 2010 metų UAB „K. D. C.“ apskaitos dokumentuose, apie programinę įrangą, įsigytą iš Kipro, nežinojo net UAB „K. D. C.“ programuotojai ir darbuotojai, tiesiogiai dirbantys su įmonės įranga, taip pat įmonės darbuotojai nematė užsieniečių, tvarkančių įmonės kompiuterinę įrangą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pinigai pagal sutartį Kipro įmonei „S. E. LTD“ buvo perduoti neteisėtai ir neatlygintinai, nes UAB „K. D. C.“ realiai negavo sutartyje nurodytos prekės ir paslaugų. Kipro įmonei „S. E. LTD“ sumokėta 715 000 eurų suma už nesuteiktas paslaugas, akivaizdžiai prieštarauja UAB „K. D. C.“ interesams, šis sandoris įmonei buvo nuostolingas ir ekonomiškai nenaudingas, nes bendrovė negavo iš jo jokios naudos.

Apeliantas nurodė, kad A. J. V. parodymus patvirtina liudytojo E. B. parodymai, kuriais teismas nesivadovavo.

Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti liudytojo E. B., Kipro įmonės „S. E. LTD“ atstovo Baltijos šalyse ir Suomijoje, ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis), kuriuose liudytojas nurodė, kad su UAB „K. D. C.“ atstovais susipažino per 2008 m. Rygoje vykusį tarptautinį transfuziologijos kongresą, kur įmonė „S. E. LTD“ pristatinėjo savo parduodamą produkciją. UAB „K. D. C.“ ieškojo įmonės, kuri galėtų pajungti laboratorinę aparatūrą prie programinės įrangos. Su A. J. V. buvo sutarta, kad įmonė „S. E. LTD“ įdiegs programinę įrangą UAB „K. D. C.“. Po kelių mėnesių su dviem programuotojais iš įmonės „Smartflex“, kurie iš Anglijos atskrido į Rygą, atvyko į UAB „K. D. C.“ apžiūrėti medicininę įrangą, norint ją pajungti prie programinės įrangos. Suderinus darbus, minėti asmenys dar kelis kartus atvyko į UAB „K. D. C.“ (T. 1, b. l. 136-138).

Nors liudytojas E. B. teigia, kad įmonė „S. E. LTD“ suteikė UAB „K. D. C.“ paslaugas, tačiau šioje dalyje liudytojo parodymus paneigia byloje esantis įrodymų visetas, be to, E. B. yra suinteresuotas duoti A. J. V. atžvilgiu naudingus parodymus, nes su pastarojo vadovaujama įmone - UAB „K. D. C.“ buvo sudaryta sutartis su Kipro įmone „S. E. LTD“, kuria atstovavo E. B. Taip pat E. B. parodymai yra abejotini, nes liudytojas nurodė, kad su UAB „K. D. C.“ atstovais susipažino per 2008 m. Rygoje vykusį tarptautinį transfuziologijos kongresą, kur Kipro įmonė „S. E. LTD“ pristatinėjo savo parduodamą produkciją, kai iš byloje esančių duomenų matyti, kad Kipro įmonė „S. E. LTD“ buvo įregistruota tik 2009-04-14 (T. 2, b. l. 32, 38, 151, T. 3, b. l. 9) ir įgaliojimas E. B. atstovauti Kipro įmonę „S. E. LTD“ buvo išduotas 2009-04-14 (T. 2, b. l. 143-145, 147-149).

Dėl šaldymo įrenginio.

Apeliantas dalyje dėl šaldymo įrenginio iš esmės nesutinka su jo įsigijimo fiktyvumu, kuris konstatuotas specialisto išvadoje, bei specialisto nustatyta šaldymo įrenginio kaina.

Byloje surinktų įrodymų, tame tarpe ir liudytojų parodymų vertinimas, yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, tuo tarpu ūkinės finansinės veiklos tyrimas turi apsiriboti buhalterinių finansinių dokumentų tyrimu. Vienas iš įrodymų yra specialisto išvada. Specialisto išvada gaunama tada, kai nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti tyrimą, kuriam reikalingos specialios žinios ir įgūdžiai (paprastai mokslo, technikos, meno ar kitų sričių). Tik įvertinus visus įrodymus, tame tarpe ir specialisto išvadą, kompetentinga teisėsaugos institucija gali daryti išvadas, tame tarpe ir apie įmonių, jų atliekamų ūkinių operacijų fiktyvumą. Šiuo atveju specialisto funkcija yra buhalterinių – finansinių dokumentų tyrimas.

Specialistė I. V., pateikusi 2012-03-30 specialisto išvadą dėl UAB „K. D. C.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimo Nr. 5-2/56/2012, teisiamajame posėdyje paaiškino, kad atlikdama UAB „K. D. C.“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą vadovavosi jai pateiktais ir paimtais iš įmonės dokumentais, o ne liudytojų paaiškinimais. Nurodė, kad įmonėje nebuvo jokių dokumentų, pagrindžiančių šaldiklio pervežimą iš kitos valstybės, kad jis buvo įgytas iš Kipro įmonės. Be to, Muitinės departamento pateiktos „Intrastato“ ataskaitos nepatvirtino šaldiklio įvežimo iš kitos valstybės. Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „K. D. C.“ tyrimui pateikė ilgalaikio turo inventorizavimo aprašus, tačiau inventorizavimo komisija nenurodė, kad Klaipėdos padalinyje rastas šaldymo kambarys (T. 8, b. l. 103; T. 11, b. l. 122-141). UAB „K. D. C.“ tyrimui nepateikė šaldymo kameros įvežimo ir transportavimo dokumentų, CMR ar važtaraščių ar kito transporto dokumentų, techninių dokumentų, techninio paso, „Intrastato“ ataskaitų už 2010 metus, iš kurių matytųsi, kada, iš kokios šalies, kokios kilmės šalies įvežtas šaldymo kambarys (T. 4, b. l. 33). Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateiktuose UAB „K. D. C.“ „Intrastato“ įvežimo ataskaitose už 2010 m. sausio - gruodžio mėnesį nėra duomenų, kad į Lietuvą iš užsienio būtų atvežtas šaldiklis „Deep – Freezing Chamber“ (T. 3, b. l. 37-49). Todėl specialistė I. V., atsižvelgusi į šiuos dokumentus, padarė išvadą, kad šaldymo kambarys 1046 578,21 Lt vertės, kaip nurodyta sutartyje ir sąskaitoje-faktūroje, nebuvo įvežtas, pagal aprašytus dokumentus nebuvo gautas, t. y. įvežimas buvo įformintas formaliai. 2010 metais UAB „K. D. C.“ direktoriaus A. J. V. sumokėjo už realiai negautą turtą, nes gavimas nepagrįstas dokumentais, dėl to UAB „K. D. C.“ patyrė nuostolį (T. 5, b. l. 85-86, 91-92).

A. J. V., veikdamas kaip bendrovės vadovas, pagal 2010-05-06 sutartį įsigijęs iš Kipro įmonės „S. E. LTD“ šaldymo įrangą už 303 110 eurų (1 046 578,21 Lt), kai jos rinkos vertė buvo ne daugiau 13 467 eurų (46 500 Lt), iššvaistė bendrovės lėšas, permokėdamas vieną milijoną litų už šaldymo įrangą „Deep-Freezing Chamber“ (daugiau nei 22 kartus tikrosios vertės), kuri niekada nebuvo surinkta ir naudojama bendrovės veikloje, gulėjo apie dvejus metus nesumontuota lauke, o paskui garaže, adresu Liepų g. 66, Klaipėda, bendrovei negaunant jokios naudos.

A. J. V. nuteistas už 303 110 eurų (1 046 578,21 Lt) piniginių lėšų, priklausančių UAB „K. D. C.“, iššvaistymą, tačiau šio sandorio pagrindu, kuris nors ir buvo įmonei akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas ir nuostolingas, bendrovės vardu vis dėl to buvo įgytas kilnojamasis turtas, kurio rinkos vertė 13 467 eurai (46 500 Lt), todėl A. J. V. inkriminuota iššvaistyto UAB „K. D. C.“ turto vertė įsigyjant šaldymo įrangą „Deep-Freezing Chamber“ mažintina iki 289 643 eurų (303 110 - 13 467=289 643 eurai).

Atitinkamai mažintina ir bendra A. J. V. inkriminuota UAB „K. D. C.“ iššvaistytų piniginių lėšų suma pagal sudarytus 2009-05-20 ir 2010-05-06 sandorius su Kipro įmone „S. E. LTD“ dėl kompiuterinės programinės įrangos sukūrimo ir medicininės įrangos – stipraus užšaldymo kameros plazmos laikymui pirkimo iki 1 005 143 eurų (289 643+715 500=1 005 143 eurai). Sumažinus A. J. V. iššvaistyto UAB „K. D. C.“ turto vertę iki 1 005 143 eurų, ji vis tiek viršija 250 MGL, todėl nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį nesikeičia.

Dėl komandiruočių sąnaudų.

Apeliantas dalyje dėl komandiruočių išlaidų teigia, kad pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas (kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos jo naudai), kadangi specialistės išvadoje, kuria vadovavosi teismas, pateikiami argumentai yra deklaratyvūs, išvadoje nepateikiama nenuginčijamų įrodymų, kurie patvirtintų, jog konferencijos ar kongresai iš tikrųjų nevyko.

Specialisto išvadoje nurodyta, kad UAB „K. D. C. tyrimui pateikė direktoriaus įsakymus dėl komandiruočių (T. 10, b. l. 13-113), avansines apyskaitose nurodė komandiruočių išlaidas, dienpinigių paskaičiavimus, komandiruočių sąnaudas. Komandiruočių sąnaudų negalima pripažinti dėl šių priežasčių: 1) nenurodyta įmonė ar vieta, į kurią vyksta komandiruojamas darbuotojas, nurodoma tik šalis; 2) nurodytas vykimo tikslas neapibrėžtas, neaišku, kuo jis susijęs su UAB „K. D. C.“ veikla; 3) vykta į šalis, su kuriomis pagal tyrimui pateiktus dokumentus jokie ūkiniai ryšiai nenustatyti; 4) nurodoma, kad vykstama į konferencijas, kongresus, kurie vyksta nuo kelių iki keliolikos dienų, tačiau jokių patvirtinančių dokumentų, kad tas kongresas, pasitarimas, konferencija tikrai vyko, kur vyko, kada konkrečiai vyko, tyrimui nepristatyta; 5) neišsaugoti, tyrimui nepateikti dokumentai; 6) dažniausiai keliaujantys UAB „K. D. C.“ darbuotojai buvo direktorius A. J. V. (pagal nepripažintas sąnaudomis išlaidas apie 100 dienų buvo komandiruotėse) ir direktoriaus pavaduotoja ekonomikai (finansams) G. M. (pagal nepripažintas sąnaudomis išlaidas apie 85 dienas buvo komandiruotėse). UAB „K. D. C.“ patirtos komandiruočių sąnaudos, nurodytos lentelėje 182 069,80 Lt sumai, negali būti pripažintos mažinančios apmokestinamąsias pajamas, kadangi nėra duomenų, kad jos patirtos pajamoms uždirbti ir ekonominei naudai gauti. Be to, šiai 182 069,80 Lt (52 731 euro) sumai UAB „K. D. C.“ patyrė nuostolius (T. 5, b. l. 53-57).

Specialistė I. V. teisiamajame posėdyje patvirtino specialisto išvadą ir paaiškino, kad asmuo siunčiamas į komandiruotę darbo reikalais arba kelti kvalifikaciją. Įmonės komandiruočių sąnaudos per 2010 metus buvo 285 564 Lt, tačiau ne visoms komandiruotėms turi pretenzijų, kai kurios buvo įrodytos, o kitos buvo tik kelionės ne įmonės naudai. Buvo pateikti tik kelionės faktą patvirtinantys dokumentai (bilietai, patirtos išlaidos), bet ne dokumentai, patvirtinantys komandiruotės faktą, pvz., įsakymas, kuriame būtų nurodytas komandiruotės tikslas, konkreti įmonė, vieta, komandiruotės trukmė, preliminarios sutartys, jeigu vyko į užsienį dėl derybų. Pateikti lėktuvo bilietas neįrodo, kad kelionė buvo susijusi su darbo reikalais. Pavyzdinė komandiruotės ataskaita turėtų būti tokia: įsakymas, kelionės tikslas, vieta, kur apsistojo, kuriam laikui, kontaktiniai asmenys, kas nuveikta, patirtas išlaidas ir kurias iš jų galima priskirti komandiruotės išlaidoms, nes jos ribojamos norminiais aktais. Įmonė kartais į tą pačią komandiruotę siuntė du asmenis, buvo neaiškus komandiruočių rezultatas, kokią naudą atnešė įmonei. Kai kurios išlaidos kėlė abejones, nes nebuvo pagrįstos dokumentais arba neįrodyta, kad jos susijusios su įmonės veikla, pvz., buvo nupirktas „Chanel“ krepšys, už viešnagę viešbutyje sumokėta 15 000 Lt ir pan.

Liudytojas A. G., UAB „K. D. C.“ bankroto administratoriaus UAB „Valnetas“ įgaliotas asmuo, teisiamajame posėdyje parodė, kad UAB „K. D. C.“ buvo įsigijusi narystę Tailando viešbučių tinkle už 100 000 JAV dolerių, kas su įmonės veikla nesusiję. Į keliones važiuodavo įmonės vadovas, jo šeimos nariai bei draugai, už bilietus apmokėdavo UAB „K. D. C.“ ir buvo įforminama kaip komandiruotė. Įmonei buvo pateikiami kaip komandiruotės išlaidos tik lėktuvų bilietai, viešbučių, taksi paslaugų ir automobilių nuomos čekiai, nenurodant, kokia tai komandiruotė, koks jos pavadinimas ir tikslas, kas vyko, kas buvo naudinga įmonei.

Liudytoja D. P., nuo 2008 metų buvusi UAB „K. D. C.“ vyr. buhalterė, teisiamajame posėdyje parodė, kad įmonėje nuolat vykdavo komandiruotės į kurortines šalis, jai pateikdavo tik dokumentus, patvirtinančius išlaidas (bilietus, kvitus su išverstu prekių pavadinimu), o privalomų ataskaitų, kas nuveikta komandiruočių metu, negaudavo, jai nenurodydavo, kokie mokymai vyko, nepateikdavo mokymo medžiagos. Įmonės direktorius pateikdavo avansines apyskaitas pagrindžiančius dokumentus. Matė, kad kai kurie dokumentuose nurodyti pirkinių vertimai yra neteisingi, nes buvo pirkti ir daiktai asmeniniam poreikiui, o ne kaip dovana donorui; kai kurios komandiruotės atrodė kaip poilsinės kelionės į egzotines šalis, kurortus, direktoriaus apmokomos šeimos nariams. Be to, dėl komandiruočių dokumentai buvo pastoviai nešami atbuline data ir komandiruotės į apskaitą buvo įtraukiamos atbuline data. Už komandiruotes atsiskaitydavo grynaisiais pinigais, nes tokia buvo tvarka. Visada turėjo abejonių dėl tokių grynųjų pinigų sumų, tačiau nieko negalėjo padaryti, turėjo vykdyti nurodymus. G. M. buvo A. J. V. sugyventinė, o R. U. buvo G. M. draugė.

Iš specialistės išvados ir jos paaiškinimų, taip pat liudytojų A. G. ir D. P. parodymų matyti, kad kai kuriuos kelionės, įformintos kaip komandiruotės, buvo ne įmonės poreikių tenkinimui, veikiant ne įmonės naudai (ne darbo reikalais arba keliant kvalifikaciją), nes buvo vykta į kurortines šalis, su kuriomis nenustatyti jokie įmonės ūkiniai ryšiai, kelionės buvo nuo kelių iki keliolikos dienų, dažniausiai keliaudavo A. J. V. (apie 100 dienų buvo komandiruotėse) ir G. M. (apie 85 dienas buvo komandiruotėse), kuri, kaip matyti iš bylos medžiagos, buvo A. J. V. sugyventinė. Be to, dokumentai dėl komandiruočių (įsakymai) buvo netinkamai sutvarkyti bei komandiruojami asmenys nepateikdavo įvykusių komandiruočių ataskaitų, dokumentų, patvirtinančių dalyvavimą kongresuose, pasitarimuose, konferencijose, jog jie tikrai vyko (kur ir kada konkrečiai vyko), taip pat patirtos kelionės metu išlaidos buvo nepagrįstos, nesusijusios su įmonės poreikių tenkinimu (pvz., buvo nupirktas „Chanel“ krepšys, už viešnagę viešbutyje sumokėta 15 000 Lt ir pan.).

Nuteistasis A. J. V. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad komandiruotės realiai buvo, atvežtą medžiagą (lankstinukus) išdalindavo darbuotojams. Jungtiniuose Arabų Emyratuose vyko paroda, skirta plazmaferezei. Tailande pasirašė maišelių pirkimo sutartį, Singapūre pirko maišelių sujungimo vamzdelius. Vairuotojas važiavo į komandiruotes į Vokietiją nupirkti dovanas donorams. Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais patikimais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas ar iššvaistytas. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Dėl to kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija.

Nuteistasis A. J. V. nepagrindė savo argumentų dėl pinigų panaudojimo bendrovės reikmėms, nepateikė jokių rašytinių duomenų ar kitos medžiagos, kad kelionių laikotarpiu, įsakymuose nurodytuose šalyse iš tikrųjų vyko parodos, konferencijos, kongresai, pasitarimai, susiję su įmonės veikla (nepateikė pakvietimų į konferencijas, parodas, kongresus ar pasitarimus, lankstinukų, pažymėjimų ar diplomų, patvirtinančių dalyvavimą juose, ar bent informacijos iš internetinių puslapių apie įvykusias konferencijas, parodas, kongresus, pasitarimus su nurodytu konkrečiu laikotarpiu ir vieta), pirkimo – pardavimo sutarčių ar jų projektų, t. y. nuteistojo teiginiai tėra deklaratyvaus pobūdžio. Byloje nėra jokių duomenų, kad nuteistasis A. J. V. pateikė kokius nors dokumentus, kad patirtos komandiruočių sąnaudos (pvz., mokėjimai už itin prabangius viešbučius įvairiuose kurortuose (pvz., Tailandas, vieni iš prabangiausių slidinėjimo kurortų Europoje ir kt.)) yra patirtos įmonės poreikiams tenkinti, pajamoms uždirbti ir ekonominei naudai gauti, ar nurodė kitus duomenis, galinčius tai pagrįsti. Nustačius, kad 52 731 euro išlaidos nepagrįstos patikimais įrodymais, jog jos buvo naudojamos įmonės reikmėms, konstatuotinas jų iššvaistymo faktas ir, kad tokiais A. J. V. veiksmais UAB „K. D. C.“ padaryta didelė - 52 731 euro turtinė žala. A. J. V. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 184 straipsnio 2 dalį.

Dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo.

Apeliantas dalyje dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo iš esmės neigia savo tyčią, nurodo, kad neturėjo tikslo apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą, gali būti, kad apskaita buvo tvarkoma aplaidžiai, t. y. kaip vadovas nesukontroliavo tinkamos apskaitos tvarkymo, todėl mano, kad nepadarė nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Buhalterinės apskaitos tvarkymas vertintinas kaip procesas, kurio metu atliekami įvairūs veiksmai siekiant registruoti, grupuoti ir apibendrinti ūkines operacijas ir įvykius, taip gaunant informaciją, reikalingą ekonominiams sprendimams priimti ir (arba) finansinei atskaitomybei sudaryti. Kartu apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius – dėl tyčinių buhalterinės apskaitos pažeidimų nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Įstatyme šie padariniai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl pakanka nustatyti bent vieną iš jų, kad asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu.

Nagrinėjamoje byloje atlikus UAB „K. D. C.“ ūkinės–finansinės veiklos tyrimą buvo nustatyta, kad įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama nesilaikant teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų. Dėl padarytų pažeidimų iš dalies nebuvo galima nustatyti UAB „K. D. C.“ turto, kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-12-31. Šie duomenys patvirtina esant Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius.