Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio,

sekretoriaujant Agatai Minkel, Jūratei Česnulevičienei, Jovitai Rožankevičienei ir Martynai Paušaitei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. S. ir L. B. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, 300 straipsnio 3 dalį ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 183 str. 2 d. laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 222 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 3 d. laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir D. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, 5 dalimi iš D. S. konfiskuota 640001,37 Lt.

L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį ir, pritaikius Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, nubaustas 200 MGL (26000 Lt) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. S. nuteistas už tai, kad jis, būdamas UAB „D. G.“, 2007 m. spalio 31 d. registruotos Valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filiale Nr. UAB2007-2990, įmonės kodas 301206725, adresu Švitrigailos g. 11a, Vilniuje, direktoriumi ir užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas bendrovės turtą, 2008 m. balandžio – 2008 m. birželio mėn. laikotarpiu, nenustatytu laiku, veikdamas bendrininkų grupėje su organizuotos grupės nariais, kurių atžvilgiu ikiteisminis tyrimas atskirtas, padedant L. B., Vilniaus mieste, nenustatytoje vietoje, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „D. G.“ priklausantį turtą – 640001,37 Lt.

D. S. 2008 metais, nenustatytu laiku, vykdydamas nusikalstamą sumanymą pasisavinti jo žinioje buvusias UAB „D. G.“ lėšas, kreipėsi į L. B., kad šis padėtų gauti suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų, patvirtinančių tariamą teisėtą grynųjų pinigų išėmimą iš UAB „D. G.“ kasos, ir tokiu būdu pasisavinti UAB „D. G.“ pinigines lėšas. L. B. nurodė D. S. kreiptis į organizuotos grupės narius – A. M. bei T. J., kurie už nenustatytą atlygį galėtų pateikti suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus su juose nurodytais žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad organizuotos grupės narių valdomos ir jokios veiklos nevykdančios UAB „Secc“ ir UAB „Akepus prekyba“ tariamai gavo iš UAB „D. G.“ avansinius mokėjimus. D. S. sutiko tokius žinomai suklastotus dokumentus įsigyti, o L. B. apie tai informavo organizuotos grupės narius – A. M. ir T. J.. Tęsdamas nusikalstamą veiką, D. S. pateikė T. J. UAB „D. G.“ rekvizitus ir nurodė kokiai sumai turi būti išrašyti UAB ,,Secc“ ir UAB ,,Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitai, parodantys tariamą avansinį mokėjimą iš UAB „D. G.“. Organizuotos grupės nariams kompiuterinės technikos pagalba į jų valdomos, bet realios veiklos nevykdančių UAB ,,Secc“ kasos pajamų orderių kvitą serija SEE Nr.000726, UAB ,,Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitus, serija AKP, Nr. 000277, ir serija AKP, Nr.000253, įrašius žinomai melagingus duomenis apie tai, kad UAB „D. G.“ išmokėjo avansiniais mokėjimais UAB ,,Secc“ ir UAB ,,Akepus prekyba“ 520 000 Lt, bei suklastojus UAB „Secc“ ir UAB „Akepus prekyba“ direktorių parašus minėtuose dokumentuose, organizuotos grupės narys T. J. žinomai suklastotus dokumentus perdavė D. S..

Tęsdamas nusikalstamą veiką D. S. perdavė suklastotus dokumentus UAB „D. G.“ finansininkams, nurodydamas įtraukti juos į buhalterinę apskaitą, ir kaip atskaitingas asmuo 2007 – 2008 m. laikotarpyje, nenustatytu laiku, iš UAB „D. G.“ kasos, kurią jis realiai valdė, grynais pinigais paėmė 539 700 Lt, o iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Sampo bankas“, pasinaudodamas korteline sąskaita Nr.(duomenys neskelbtini), iš bankomatų paėmė 179 383,96 Lt, t.y. grynais pinigais paėmė 719 083,96 Lt, iš kurių pasisavino 640 001,37 Lt, panaudodamas netikrus UAB ,,Secc“ ir UAB „Akepus prekyba“ dokumentus bei neturėdamas pinigų panaudojimą pateisinančių dokumentų. UAB „D. G.“ finansininkai, nežinodami, kad jiems pateikti dokumentai yra suklastoti ir realiai tarp UAB ,,Secc”, UAB „Akepus prekyba“ ir UAB „D. G.“ jokių sandorių nėra įvykę, pinigai šioms įmonėms neišmokėti, Vilniuje, nenustatytoje vietoje, į UAB „D. G.“ buhalterinę apskaitą ir registrą „atskaitingi asmenys“ įtraukė D. S. pateiktus suklastotus UAB ,,Secc“ kasos pajamų orderių kvitą, serija SEE, Nr.000726, UAB ,,Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitus, serija AKP, Nr. 000277, ir serija AKP, Nr.000253, kaip patvirtinimą, kad UAB „Secc“ ir UAB „Akepus prekyba“ avansu tariamai buvo išmokėta 520 000 Lt. Minėtu būdu gautas UAB „D. G.“ priklausančias 640 001,37 Lt lėšas D. S. panaudojo asmeniniams poreikiams tenkinti, ir tokiu būdu padedant L. B. ir organizuotos grupės nariams, pasisavino jo žinioje buvusį didelės vertės UAB „D. G.“ priklausantį turtą.

Be to, D. S. organizuotos grupės nariui T. J. pateikė UAB „D. G.“ rekvizitus ir nurodė duomenis, kurie turėjo būti įrašyti į netikrus dokumentus, atvaizduojančius tariamą avansinį mokėjimą iš UAB „D. G.“ kasos, išrašant pajamų orderius. Organizuotos grupės nariams į jų naudojamų, bet realios veiklos nevykdančių UAB ,,Secc“ kasos pajamų orderio kvitą serija SEE Nr.000726, UAB ,,Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitus serija AKP Nr. 000277 ir serija AKP Nr.000253 kompiuterinės technikos pagalba įrašius žinomai melagingus duomenis, kad UAB „D. G.“ avansiniu mokėjimu tariamai sumokėjo UAB ,,Secc“ ir UAB ,,Akepus prekyba“ 520 000 Lt, bei minėtuose dokumentuose suklastojus V. K. ir A. G., kaip minėtų bendrovių direktorių, parašus, organizuotos grupės nariai žinomai suklastotus dokumentus perdavė D. S., kuris, žinodamas, kad UAB ,,Secc“ ir UAB „Akepus prekyba“ realiai iš UAB „D. G.“ avansiniai mokėjimai 520 000 Lt sumoje atlikti nebuvo, pasirašė UAB ,,Secc“ kasos pajamų orderių kvite serija SEE Nr.000726 bei UAB ,,Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvituose serija AKP Nr. 000277 ir serija AKP Nr.000253, taip patvirtindamas melagingus duomenis apie tariamą mokėjimą, tokiu būdu pagamino netikrus dokumentus, pateikė juos UAB „D. G.“ finansininkams, nurodė įtraukti į buhalterinę apskaitą, ir tokiu būdu juos panaudojo, ko pasėkoje UAB „D. G.“ patyrė didelę 520 000 Lt žalą.

Be to, D. S., būdamas UAB „D. G.“ direktoriumi, pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdamas atsakingas už įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą, pažeisdamas šio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad ,,į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, 2007 m. gruodžio mėn. – 2008 m. birželio mėn. laikotarpiu, apgaulingai tvarkė UAB „D. G.“ buhalterinę apskaitą, t.y. fiksavo UAB „D. G.“ apskaitoje – kasos knygoje ir apskaitos registre „atskaitingi asmenys“ pinigų išmokėjimą D. S. pagal 2007-12-28 kasos išlaidų orderį 369 700 Lt sumai, kuris nebuvo pasirašytas pinigų gavėjo (pinigų gavėjo parašas patvirtintų, kad ūkinė operacija įvyko, tai yra pasikeitė įmonės turto dalis), taip pat žinodamas, kad tarp UAB „D. G.“ ir UAB „Secc“, UAB „Akepus prekyba“ realiai neįvyko jokių ūkinių operacijų ar ūkinių įvykių, į UAB „D. G.“ buhalterinę apskaitą įtraukė organizuotos grupės narių pateiktus suklastotus: UAB ,,Secc“ kasos pajamų orderio kvitą serija SEE Nr.000726, UAB ,,Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitus serija AKP Nr. 000277 ir serija AKP Nr.000253, kuriuose buvo nurodyti melagingi duomenys, kad UAB „D. G.“ avansiniais mokėjimais sumokėjo UAB „Secc“ ir UAB „Akepus prekyba“ 520 000 Lt. Dėl nurodytų D. S. veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „D. G.“ 2007 – 2008 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

L. B. nuteistas už tai, kad jis už nenustatyto dydžio piniginį atlygį pasiūlė D. S. padėti gauti suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų ir tokiu būdu pasisavinti UAB „D. G.“ pinigines lėšas. Jis patarė D. S. kreiptis į organizuotos grupės narius – A. M. bei T. J. (kurių atžvilgiu atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas), kurie pateiks suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus su juose nurodytais žinomai melagingais duomenimis apie tai, kad organizuotos grupės narių valdomos ir veiklos nevykdančios UAB „Secc“ ir UAB „Akepus prekyba“ tariamai gavo iš UAB „D. G.“ avansinius mokėjimus. D. S. sutikus tokius žinomai suklastotus dokumentus įsigyti, L. B. apie tai informavo organizuotos grupės narius – A. M. bei T. J. (kurių atžvilgiu atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas) bei perdavė jiems D. S. kontaktinius duomenis. Tokiu būdu L. B., veikdamas organizuotoje grupėje su nariais, kurių atžvilgiu atliekamas atskiras ikiteisminis tyrimas, duodamas patarimus dėl suklastotų dokumentų gavimo ir įtraukimo į UAB „D. G.“ buhalterinę apskaitą, nurodydamas organizuotos grupės narius, į kuriuos D. S. turi kreiptis, pateikdamas jiems D. S. kontaktinius duomenis, padėjo D. S. pasisavinti jo žinioje buvusį UAB „D. G.“ priklausantį didelės vertės turtą 520 000 Lt sumoje.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. S. ir L. B. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Nuteistasis D. S. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatyto fakto, kad jis iš UAB „D. G.“ kasos ir banko sąskaitos paėmė 640 001,37 Lt grynųjų lėšų, o jų paėmimą įmonės buhalterinėje apskaitoje įformino, panaudodamas netikrus UAB „Secc“ ir UAB „Akepus prekyba“ dokumentus, neturėdamas pinigų panaudojimą pateisinančių dokumentų. Nuteistasis teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė, jog šios lėšos buvo panaudotos jo asmeniniams poreikiams, kadangi jos buvo panaudotos UAB „D. G.“ dukterinės įmonės „D. S.“ veikloje, taigi jis veikė išimtinai UAB „D. G.“ interesais.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu, kaltininkui svetimo, jam patikėto ar jo žinioje buvusio turto (turtinės teisės) pavertimu savo turtu (turtine teise), pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, t. y. ima elgtis su juo kaip su nuosavu ir taip padaro žalą turto savininkui. Svetimo turto pasisavinimas laikomas baigta nusikalstama veika, kai kaltininkas įgyja galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis, ir (ar) disponuoti savo nuožiūra, o svetimos turtinės teisės pasisavinimo baigtumas sietinas su atitinkamo juridinio fakto įtvirtinimo momentu, kai kaltininkas juridiškai tampa turtinės teisės turėtoju, nepriklausomai nuo to, ar jis ją įgyvendino. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį, turi būti nustatyti ir subjektyvieji šios nusikalstamos veikos požymiai. Subjektyvieji turto pasisavinimo požymiai yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (buvęs jo žinioje) svetimas turtas, neteisėtai disponuodamas juo, pavyzdžiui, paimdamas jį iš bendrovės kasos, nori paversti jį savo nuosavu turtu, taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita. Kvalifikuojant fizinio asmens veiksmus pagal Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnį kaip turto pasisavinimą, turi būti įvertintas ne tik tokių pinigų paėmimo ir panaudojimo neteisėtumas (pvz., tai, kad buvo paimti pinigai, kad jų paėmimas ir panaudojimas neparodytas įmonių apskaitos dokumentuose), bet ir tai, ar juos paimant bei panaudojant įmonei buvo padaryta žala. Taip pat sprendžiant, ar įmonės vadovas neteisėtai disponuodamas jos lėšomis padarė Lietuvos Respublikos BK 183 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką, būtina nustatyti ir jo tyčios turinį (kryptingumą). Šiuo atveju esminę reikšmę turi tai, kokį sumanymą turėjo įmonės vadovas, paimdamas kitai įmonei (įmonėms) pagal fiktyvius sandorius pervestus jo vadovaujamos įmonės pinigus ir jais disponuodamas: ar juos panaudoti asmeniniams poreikiams tenkinti, ar įmonės reikmėms. Apie įmonės vadovo sumanymo turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kaip šios lėšos buvo naudojamos, ar dėl to jo vadovaujamai įmonei buvo padaryta žala, taip pat kitas objektyvias veikos padarymo aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti tai, kad įmonės turtas buvo pasisavintas. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Dėl to kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Nenustačius kaltininko sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant kaltininko veiką kaip turto pasisavinimą (BK 183 str.), neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje.

Nagrinėjamu atveju nuteistojo D. S. teiginiai, kad jis paimtas lėšas panaudojo UAB „D. G.“ interesais yra deklaratyvūs, jų neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Be to, net tuo atveju, jeigu pasitvirtintų nuteistojo versija apie tai, kad UAB „Dartsra grupė“ lėšos buvo panaudotos jos dukterinės įmonės UAB „D. S.“ interesais, tai nesudarytų pagrindo teigti, kad šios lėšos buvo panaudotos UAB „D. G.“ interesais. Nors UAB „D. G.“ yra vienintelė UAB „D. S.“ akcininkė, tačiau šios įmonės yra du atskiri juridiniai asmenys. D. S. veikimas UAB „D. S.“ interesais negali būti pripažintas veikimu UAB „D. G.“ interesais. Todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad D. S. paimtos iš UAB „D. G.“ lėšos buvo panaudotos šios įmonės interesams, teisingai konstatavo, kad šios lėšos nebuvo panaudotos UAB „D. G.“ interesais.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veikos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnyje numatytu nusikaltimu yra pažeidžiama buhalterinės apskaitos vedimo tvarka. Buhalterinė apskaita Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais, registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta gauti informaciją, priimti ekonominius sprendimus ir (arba) sudaryti finansinę atsakomybę (Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 5 punktas). Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus. Baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos BK 222 straipsnį atsiranda tik tuo atveju, kai, padarius įstatymo dispozicijoje numatytą veiką, negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio, struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, o kilus abejonėms dėl jų pagrįstumo gali būti skiriama ekspertizė. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo subjektai yra asmenys, atsakingi už buhalterinės apskaitos tvarkymą pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 10, 11 ir 21 straipsnius: 1) vyriausiasis buhalteris (buhalteris) – tais atvejais, kai ūkio subjektas turi savarankišką buhalterinės apskaitos tarnybą. Šiuo atveju ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkas; 2) konkretaus struktūrinio padalinio apskaitos tarnybos vadovas (buhalteris) – kai ūkio subjektas susideda iš kelių struktūrinių padalinių. Ūkio subjekto vyriausiasis buhalteris ir ūkio subjekto vadovas gali būti nusikaltimo bendrininkai; 3) apskaitos paslaugas teikiančios įmonės specialistai – tais atvejais, kai įmonės buhalterinė apskaita tvarkoma pagal sutartį su tokiomis įmonėmis. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.

Byloje yra 2010 m. lapkričio 30 d., gruodžio 1, 2 d. UAB „D. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentų apžiūros protokolas, surašytas FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Specialiųjų užduočių skyriaus vyresniojo tyrėjo D. S. (I b. t., 185-188 l.). Šio protokolo surašymo metu taip pat dalyvavo FNTT prie Lietuvos Respublikos VRM Ūkinės finansinės veiklos tyrimo Vilniaus apskrities skyriaus vyriausioji specialistė A. S.. Specialistė BPK 89, 90, 205 straipsnių pagrindais atliko UAB „D. G.“ buhalterinių apskaitos dokumentų tyrimą ir savo išvadą pateikė minėtame apžiūros protokole. Išvadoje nurodoma, kad UAB „D. G.“, fiksuodama savo apskaitoje pinigų išmokėjimą pagal 2007 m. gruodžio 28 d. kasos išlaidų orderį 369 700 Lt sumai, kuris nebuvo pasirašytas pinigų gavėjo, ir fiksuodama 520 000 Lt pinigų išmokėjimą pagal tikrovės neatitinkančius kasos pajamų orderių kvitus, pažeidė Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį. Išvadoje nustatyta, kad dėl šių pažeidimų pagal pateiktus UAB „D. G.“ pateiktus apskaitos dokumentus iš dalies negalima nustatyti 2007-2008 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Be to, išvadoje nurodoma, kad 2007-2008 m. UAB „D. G.“ direktoriaus pareigas ėjo D. S.. Iškviesta į teismo posėdį, kuriame byla buvo nagrinėjama apeliacine tvarka, specialistė A. S. patvirtino savo išvadą. Nuteistasis D. S. neneigia apeliaciniame skunde, kad fiksavo UAB „D. G.“ apskaitoje 369 700 Lt sumos išmokėjimą sau pagal nepasirašytą pinigų gavėjo 2007 m. gruodžio 28 d. kasos išlaidų orderį, įtraukė į nurodytos įmonės apskaitą suklastotus UAB „Secc“ kasos pajamų orderio kvitą serija SEE Nr. 000726, UAB „Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitus serija AKP Nr. 000277 ir serija AKP Nr. 0000253, neva patvirtinančius 520 000 Lt išmokėjimą šiems juridiniams asmenims. Įvertinus aukščiau paminėtas aplinkybes ir bylos įrodymus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad D. S. pagamino netikrus dokumentus (UAB „Secc“ kasos pajamų orderio kvitą serija SEE Nr. 000726, UAB „Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitus serija AKP Nr.000277 ir serija AKP Nr. 000253), patvirtinančius melagingus duomenis apie tariamą 520 000 Lt mokėjimą nurodytiems juridiniams asmenims, pateikė juos UAB „D. G.“ finansininkams, nurodydamas įtraukti į buhalterinę apskaitą, fiksavo UAB „D. G.“ apskaitoje – kasos knygoje ir apskaitos registre „atskaitingi asmenys“ pinigų išmokėjimą D. S. pagal nepasirašytą 2007 m. gruodžio 28 d. kasos išlaidų orderį dėl 369 700 Lt sumos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra specialisto išvada, pateikta 2010 m. lapkričio 30 d., gruodžio 1, 2 d. UAB „D. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentų apžiūros protokole, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad dėl nurodytų D. S. neteisėtų veiksmų nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „D. G.“ 2007-2008 m. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

D. S. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 3 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.) už UAB ,,Secc“, UAB ,,Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitų suklastojimą ir jų panaudojimą, įtraukiant šiuos dokumentus į UAB ,,D. G.“ buhalterinę apskaitą, dėl ko UAB „D. G.“ patyrė didelę 520 000 Lt žalą. Nuteistojo D. S. teigimu, nėra priežastinio ryšio tarp nurodytų dokumentų klastojimo ir BK 300 straipsnio 3 dalyje nustatytų pasekmių – didelės žalos, nes lėšos iš UAB „D. G.“ kasos buvo paimtos iki dokumentų suklastojimo.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija, galiojanti nuo 2006 m. vasario 11 d.) atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, pagal trečią dalį – tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos. Dokumentas – kiekvienas rašytinis aktas ar kitoks materialaus pasaulio dalykas, kuriame įtvirtinta juridinę reikšmę turinti informacija, pagal savo pobūdį ir reikšmę esanti teisės ar pareigos arba teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo įrodymu, taip pat juridinių faktų įrodymu ar turinčių juridinę reikšmę aplinkybių įrodymu. Šio nusikaltimo dalyku gali būti netikri arba suklastoti dokumentai. Dokumentas laikomas netikru tada, kai jo turinyje įtvirtinti objektyvios tikrovės neatitinkantys duomenys ir kaltininkas tokį dokumentą surašė, atspausdino ar kitaip pagamino kito asmens vardu. Tikras dokumentas yra suklastotas, kai kaltininkas pakeitė kito surašyto, atspausdinto ar kitaip pagaminto dokumento turinį arba savo vardu surašė, atspausdino ar kitaip pagamino, arba tik patvirtino kito asmens surašytą dokumentą, tokiu būdu dokumento turinyje įtvirtindamas tikrovės neatitinkančius duomenis. Netikro dokumento pagaminimas suprantamas kaip pagaminimas visiškai naujo žinomai melagingo dokumento, t. y. tokio, kuris tikrovėje neegzistuoja. Kitaip tariant, kaltininkas neteisėtai visą dokumentą, kuriame įtvirtinta tikrovės neatitinkanti informacija, surašo, atspausdina ar kitokiais būdais sukuria siekdamas išleisti tokį dokumentą į teisinę apyvartą kaip autentišką. Tikro dokumento suklastojimas suprantamas kaip dokumento tikrumo ir jo turinio teisingumo pakeitimas. Dokumento suklastojimu laikomas ne tik jo turinio pakeitimas, bet ir atskirų dokumento dalių pakeitimas arba iškraipymas. Netikro ar suklastoto dokumento panaudojimas – kai kaltininkas neteisėtai paleidžia netikrą ar suklastotą dokumentą į teisinę apyvartą, siekdamas įrodyti ar patvirtinti juridinius faktus ar kitas teisinę reikšmę turinčias aplinkybes. Nuteistasis D. S. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek savo apeliaciniame skunde iš esmės neneigia, jog, kaip ūkio subjekto UAB ,,D. G.“ vadovas pasirašė UAB ,,Secc” ir UAB „Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitus, su jose nurodytais žinomai melagingais duomenimis apie šioms įmonėms UAB „D. G.“ išmokėtas 520 000 Lt lėšas, t. y. tokiu būdu suklastojo buhalterinės apskaitos dokumentus – kasos pajamų orderių kvitus – bei šiuos suklastotus dokumentus pateikė UAB „D. G.“ finansininkams, nurodydamas juos įtraukti į buhalterinę apskaitą, ir tokiu būdu šiuos dokumentus panaudojo.

Pirmosios instancijos teismas pagal Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 3 dalį kvalifikavo D. S. veiksmus – UAB ,,Secc“, UAB ,,Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitų suklastojimą ir jų panaudojimą, įtraukiant šiuos dokumentus į UAB ,,D. G.“ buhalterinę apskaitą. Kaip minėta, būtinas Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymis yra padariniai – didelė žala. Šiame nuosprendyje aptartais įrodymais nustatyta, jog dėl D. S. neteisėtų veiksmų, susijusių su UAB ,,Secc“ ir UAB ,,Akepus prekyba“ kasos pajamų orderių kvitų suklastojimu ir jų panaudojimu, nesant teisėto pagrindo UAB „D. G.“ turto apimtis buvo sumažinta 520 000 Lt suma, kurias pasisavino D. S.. Tokiu būdu UAB „D. G.“ buvo padaryta didelė žala, nes nuo paminėtų dokumentų suklastojimo ir įtraukimo į UAB „D. G.“ buhalterinę apskaitą momento, įmonė neteko teisės į 520 000 Lt dydžio pinigines lėšas.

Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu L. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismui nustačius, kad jis už nenustatyto dydžio piniginį atlygį pasiūlė nuteistajam D. S. padėti gauti suklastotų buhalterinės apskaitos dokumentų ir tokiu būdu padėjo pasisavinti D. S. UAB „D. G.“ pinigines lėšas. Nuteistasis L. B. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė, kokius konkrečius nusikalstamus veiksmus jis atliko bei kaip tai buvo susiję su kitų grupės dalyvių nusikalstama veika.

BK 24 straipsnio 6 dalyje pateiktas išsamus visų įmanomų padėjimo padaryti nusikalstamą veiką būdų sąrašas. Asmuo gali padėti padaryti nusikalstamą veiką: 1) duodamas patarimų, nurodymų; 2) teikdamas priemones; 3) šalindamas kliūtis; 4) saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus; 5) iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos padarymo įrankius ar priemones, tos veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus; 6) iš anksto pažadėjęs realizuoti nusikalstama veika įgytus ar pagamintus daiktus.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad L. B. patarė D. S. kreiptis į organizuotos grupės narius A. M. ir T. J., kurie pateiks suklastotus buhalterinius dokumentus, informavo šiuos asmenis apie D. S. sutikimą įsigyti iš jų suklastotus dokumentus, perdavė jiems D. S. kontaktinius duomenis. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad L. B. tokiu būdu patarė D. S. dėl suklastotų dokumentų gavimo ir įtraukimo į UAB „D. G.“ buhalterinę apskaitą, taigi padėjo atlikti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką.

Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (Lietuvos Respublikos BK 1 straipsnis) svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Šie atvejai numatyti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnyje. Paprastai švelnesnė negu numatyta įstatymo bausmė skiriama vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalis taikoma tada, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui ir kai nėra galimybės paskirti švelnesnę bausmę, remiantis Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio nuostatomis. Skirti švelnesnę negu straipsnio sankcijoje numatyta bausmę, teismas gali tik tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga, įvertinus visas bylos aplinkybes.

Parenkant bausmės rūšį ir dydį nuteistiesiems, būtina įvertinti ir tą aplinkybę, kad nuo nusikaltimo padarymo iki nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo praėjo beveik 6 metai. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga klausimus, susijusius su asmeniui pareikštu kaltinimu, išnagrinėti per įmanomai trumpiausią laiką. Minėtos Konvencijos nuostatos aiškinamos ir taikomos remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika. Kriterijai, kuriais remiantis vertinama baudžiamojo proceso trukmė, nustatyti Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: konkrečios bylos sudėtingumas; asmens, dėl kurio taikytas baudžiamasis persekiojimas, elgesys; valdžios institucijų elgesys organizuojant bylos procesą; proceso reikšmė persekiojamam asmeniui. Asmens teisė į įmanomai trumpesnį procesą suponuoja valstybės atitinkamų institucijų, jų pareigūnų pareigą daryti viską, kad procesas vyktų vengiant nereikalingo delsimo. Šioje baudžiamojoje byloje vertinamasis laikotarpis – nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka – beveik keturi metai.

Taigi, skiriant bausmę nuteistiesiems D. S. ir L. B., būtina atsižvelgti į tai, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka praėjo beveik keturi metai, visą šį laiką nuteistiesiems buvo taikomos kardomosios priemonės – rašytiniai pasižadėjimai neišvykti, t. y. buvo apribota jų judėjimo laisvė, taip pat buvo apribotos nuteistojo D. S. nuosavybės teisės, dėl procesinių prievartos priemonių taikymo nuteistieji patyrė psichologinę įtampą, asmeninės laisvės suvaržymus, o D. S. ir teisės disponuoti turtu apribojimus. Šie nuteistųjų teisių suvaržymai turėtų būti kompensuojami atitinkamai švelninant bausmę. Byloje nėra duomenų, kad nuteistieji per bylos nagrinėjimo laikotarpį būtų padarę kitų nusikalstamų veikų, taigi byloje yra pagrindo sumažinti pirmosios instancijos teismo paskirtą D. S. realią laisvės atėmimo bausmę, o L. B. – paskirtos baudos dydį.

Pirmosios instancijos teismas laisvės atėmimo bausmės D. S. skyrimą motyvavo tuo, kad jo atsakomybę sunkina tai, jog nusikalstamas veikas jis padarė organizuotojoje grupėje, teismo teigimu, D. S. vaidmuo šioje grupėje buvo ne mažiausias, jis praeityje keturis kartus teistas, tame tarpe ir už analogiško pobūdžio nusikalstamas veikas, baustas administracine tvarka, nusikalstama veika buvo daroma pakankamai ilgą laiką, vienas nusikaltimas yra sunkus, o du – apysunkiai. Be to, pirmosios instancijos teismas D. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, nuteistajam D. S. paskyrė 3 metų laisvės atėmimo bausmę, griežčiausia bausme pagal BK 183 straipsnio 2 dalį apimant švelnesnes – pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 222 straipsnio 1 dalį. BK 183 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatyta vienintelė bausmės rūšis – laisvės atėmimas, nustatant maksimalų dešimties metų šios bausmės terminą. Įvertinus D. S. padarytų veikų pavojingumą (BK 183 straipsnio 2 dalyje numatyta veika priskirtina sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 222 straipsnio 1 dalyje, 300 straipsnio 3 dalyje – apysunkių, veikos padarytos organizuotoje grupėje), nuteistojo asmenybę (D. S. teistas 4 kartus, baustas administracine tvarka, taigi anksčiau paskirtos bausmės jo nepaveikė tokiu būdu, kad jis daugiau nenusikalstų), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai paskyrė nuteistajam D. S. realią laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės – kad jis gyvena normalų gyvenimą, turi savo verslą, pastovias pajamas, savo verslo partnerių charakterizuojamas teigiamai – nėra išimtinės aplinkybės, leidžiančios daryti išvadą, kad laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistajam D. S. prieštarautų teisingumo principui, turint omenyje jį ir jo padarytas veikas charakterizuojančius duomenis. Todėl nėra pagrindo D. S. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Tačiau, nekeičiant pirmosios instancijos teismo paskirtos D. S. bausmės rūšies, mažintinas dėl ilgo baudžiamojo proceso pirmosios instancijos teismo nustatytas D. S. laisvės atėmimo bausmės terminas.

Pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas nuteistojo L. B. atžvilgiu Lietuvos Respublikos 54 straipsnio 3 dalį, paskyrė jam švelnesnę nei numatytą įstatyme sankciją – baudą, kurios dydis siekia 200 minimalių gyvenimo lygių, t. y. 26 000 Lt. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skiria tokią bausmę nuteistajam L. B., atsižvelgdamas į tai, jog jis praeityje neteistas, baustas administracine tvarka, yra bedarbis, dalyvauja bendruomenės gyvenime, turi lėtinio pobūdžio sveikatos sutrikimų, išlaiko du nepilnamečius vaikus, žmona yra bedarbė, jo atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino kaltu ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką, atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veika padaryta bendrininkų grupėje. Nuteistojo L. B. veiksmai, kuriais jis padėjo D. S. padaryti BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką, nebuvo esminiai, lemiantys D. S. veikos rezultatą. L. B. tik patarė dėl suklastotų dokumentų gavimo. Pirmosios instancijos teismas, pritaikydamas Lietuvos Respublikos 54 straipsnio 3 dalį ir paskirdamas nuteistajam L. B. vietoje laisvės atėmimo bausmės 200 MGL baudą, neišsamiai įvertino L. B. padarytos veikos bei jo paties pavojingumą ir realią galimybę įvykdyti jam paskirtą bausmę. Todėl, įvertinus tai, kad L. B. nedirba, turi du nepilnamečius vaikus (III b. t., 91, 92), serga bronchų astma (III b. t., 88 l.), jo sutuoktinė V. B. taip pat nedirba, nebūtų teisinga L. B. skirti tokio dydžio turtinio pobūdžio sankciją, kurios jis realiai negalėtų įvykdyti. Taigi, įvertinus L. B. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, jo asmenybę, gana ilgą baudžiamojo proceso trukmę, ir sumažinus jam pirmosios instancijos teismo paskirtą baudą iki 100 MGL, nebūtų pažeistas teisingumo principas.

Nuteistojo L. B. prašymas atidėti paskirtos baudos vykdymą dvejiems metams Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio pagrindu netenkintinas, kadangi nurodytas straipsnis numato galimybę atidėti tik laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 12 d. nuosprendį.

D. S., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos 183 straipsnio 2 dalį (už UAB „D. G.“ 520 000 Lt lėšų pasisavinimą) paskirtą bausmę sumažinti iki 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtą bausmę apėmimo būdu subendrinti su bausmėmis, paskirtomis už nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 300 straipsnio 3 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymą, ir D. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams.

L. B., pripažintam kaltu ir nuteistam pagal Lietuvos Respublikos BK 24 straipsnio 6 dalį, 183 straipsnio 2 dalį (už padėjimą D. S. pasisavinti UAB „D. G.“ priklausančias 520 000 Lt lėšas), paskirtą bausmę sumažinti iki 100 MGL (13 000 Lt) dydžio baudos.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.