- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-27
- Bylos Nr.
- ATP-596-870/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-17673-2015-3
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Virginija Liudvinavičienė
- Pažeidėjas
- R. M.
- Kategorijos
- 2.7.4.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Virginija Liudvinavičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto R. M. skundą dėl 2016-04-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimo, kuriuo R. M. buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 126 straipsnio 4 dalį, ir nubaustas 579 Eur dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams,
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. nubaustas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 15 d., apie 02.15 val., Liepkalnio g., Vilniuje, vairavo automobilį VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įstatymo nustatyta tvarka vengė pasitikrinti blaivumą. Nutarimu pripažinta, kad šiais savo veiksmais R. M. pažeidė Kelių eismo taisyklių 17 punkto reikalavimą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalyje.
Šalies argumentai
Skundu R. M. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-04-22 nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti. Nurodo, kad skundžiamas nutarimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, juo padarytos bylos aplinkybių ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų turinio neatitinkančios išvados, yra grindžiamos bylos duomenims prieštaraujančiomis prielaidomis bei priimtas pažeidžiant įrodymų vertinimo taisykles.
Skunde R. M. teigia, kad, duodamas paaiškinimus bylos nagrinėjimo metu, išsamiai nurodė visas jam žinomas aplinkybes, tame tarpe ir tai, kad automobilio nevairavo, nes buvo vartojęs alkoholio. Pavairuoti jo automobilį buvo prašęs blaivaus I. J., kuris tai ir darė. Važiuojant automobiliu, Apeliantas buvo galinėje sėdynėje, kur bevažiuojant užmigo ir miegojo, iki kol I. J. jį pažadino, kai automobilis jau stovėjo viešojo transporto stotelėje Liepkalnio gatvėje, netoli sankryžos su Žirnių gatve, kryptimi link Dzūkų g. Šioje vietoje automobilis buvo pastatytas dėl to, kad pasibaigė kuras ir toliau juo važiuoti buvo neįmanoma. Jiems išlipus iš automobilio I. J. jį užrakino ir, palikęs stovėti su įjungta avarinės šviesos signalizacija, nuėjo link Dzūkų gatvės, kurioje gyvena jo pažįstamas, vardu Giedrius, pasiskolinti iš pastarojo pinigų kurui. Apeliantas tuo tarpu nuėjo link Minsko plento pažiūrėti, ar jame esanti degalinė, kuri yra netoli prekybos centro Maxima, dirba. Eidamas buvo sulaikytas policijos pareigūnų, kurie, nesant jokiam teisiniam ir faktiniam pagrindui, o tik radijo ryšiu gavę nurodymą, pristatė jį į Vilniaus miesto 2 PK, kur jam buvo pasiūlyta pasitikrinti blaivumą, kurio Apeliantas nesitikrino, nes tam nebuvo jokio pagrindo, kadangi automobilio nevairavo. R. M. nurodo, kad I. J. patvirtino byloje nurodytu laiku ir vietoje vairavęs automobilį, ant kurio galinės sėdynės miegoto Apeliantas. Šis liudytojas labai detaliai, net nubraižydamas absoliučiai visų liudytojų taip pat braižytas schemas atitinkančią schemą, nurodė, jog važiuojant per Liepkalnio – Žirnių sankryžą automobilis ėmė trūkčioti, baigiantis kurui. Atsižvelgdamas į tai, kad Žirnių gatvėje esantis apsisukimas labai toli, jis, nesant kelyje transporto priemonių, apsisuko, kad galėtų trumpiausiu keliu važiuoti į Liepkalnio gatvę, tačiau automobilis užgeso ir sustojo viešojo transporto stotelėje, esančioje Žirnių gatvėje, prieš transporto priemonių eismą. Užgesus automobiliui, jis negalėjo jo užvesti dėl įrengto slapuko, todėl ieškojo jo po vairu. Kai automobilį užvedė, važiavo į Liepkalnio gatvę, tačiau vos į ją įsukus, automobilis užgeso, visiškai pasibaigus kurui, ir jis sustojo viešojo transporto stotelėje, esančioje jau Liepkalnio gatvėje, pažadinęs Apeliantą ir užrakinęs automobilį, su įjungta avarinės šviesos signalizacija, nuėjo į Dzūkų gatvę. Apelianto teigimu, visa tai patvirtina, kad skundžiamo nutarimo teiginiai, jog neaišku, kaip blaivaus asmens vairuojamas automobilis Žirnių gatvėje sustojo prieš eismą, ir kodėl jį reikėjo apsukti, važiuoti per sankryžą ir pastatyti viešojo transporto stotelėje, yra nepagrįsti, neatitinka bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų turinio ir jokiu būdu nepaneigia liudytojo I. J. parodymų.
Apelianto nuomone, absoliučiai nepagrįstos ir Nutarimu padarytos išvados, jog I. J. telefonas visą laiką veikė Skaidiškėse, o dėl to, teismo nuomone, ir I. J. galimai buvo Skaidiškėse visą laiką. Paaiškino, kad iš jo (R. M.) teismui duotų parodymų matyti, kad maždaug iki 1.00 val. jis buvo Skaidiškėse, kur buvo ir I. J., kol kartu išvyko. Iš bylos duomenų matyti, kad į I. J. telefoną trumpoji SMS žinutė atsiųsta 0.25 val. ir daugiau jokių įvykių nefiksuota. Vertinant šiuos duomenis, R. M. daro išvadą tik dėl to, jog 0.25 val. ne I. J., bet jo telefonas buvo Skaidiškėse, tačiau jokiu būdu neįmanoma padaryti pagrįstos išvados, kad ir pats I. J. visą laiką buvo Skaidiškėse.
Skunde taip pat nurodoma, kad liudytojai S. S. ir D. P. automobilį matė tik stovintį Žirnių gatvėje esančioje viešojo transporto stotelėje, S. S. pravažiuodamas pro šalį, o D. P. važiuodamas kitoje Žirnių gatvės pusėje nuo stovėjusio Volvo. Nei vienas iš jų nebuvo nei sustojęs, nei priėjęs, todėl abu nepastebėjo net valstybinių numerių ženklų, o D. P. įvardino ne tokią automobilio formą. Abu liudytojai įvardino, kad nelabai aiškiai matė vieno žmogaus siluetą. Apeliantas teigia miegojęs ant galinės Volvo sėdynės, todėl natūralu, kad vienas, važiuodamas pro šalį, o kitas net kita gatvės puse, jo miegančio nematė. Visa tai, R. M. nuomone, patvirtina, jog aptarti ir nutarime kaip jo kaltę pagrindžiantys nurodyti šių liudytojų parodymai nepaneigia jo ir I. J. objektyvių ir tikrovę atitinkančių parodymų, kuriais nesivadovauti nėra jokio pagrindo.
Skunde aptardamas liudytojo K. J. parodymus, Apeliantas pažymėjo, kad jis vienintelis buvo priėjęs prie Žirnių gatvėje stovėjusio automobilio Volvo, apklausiamas nurodė, kad už automobilio vairo buvęs asmuo buvo pasilenkęs, kažką krapštėsi. Visa tai patvirtina, kad Nutarimo teiginiai, jog šis liudytojas nenurodė, kad automobilyje sėdėjęs vyras bandytų jį užvesti, neatitinka bylos aplinkybių ir yra nepagrįsti. Be to, šis liudytojas nurodė, kad už vairo sėdėjęs vyras buvo apie 30 metų amžiaus, kai Apeliantui yra 44 metai, kas, Apelianto nuomone, aiškiai patvirtina, jog jis nebuvo prie automobilio Volvo vairo. Liudytojas negalėjo pasakyti, ar kas nors buvo ant automobilio galinės sėdynės. Kai Volvo stovėjo Liepkalnio gatvėje, liudytojas buvo Žirnių gatvėje ir tiksliai nematė, ar dar kas nors išlipo iš automobilio. Nurodė, kad to galėjo nematyti ir dėl atstumo, ir dėl to, kad galėjo kažko nepastebėti tuo metu, kai vairuodamas savo automobilį apsisukinėjo, kad sustotų Liepkalnio gatvėje, paskui Volvo automobilį. Apelianto teigimu, šie K. J. parodymai patvirtina ne tik tai, kad jis nebuvo prie automobilio vairo, bet ir tai, kad liudytojas jo galėjo nematyti, kuomet miegojo ant galinės automobilio sėdynės, ir pažadintas išlipo iš automobilio. Skunde teigiama, kad teismas visiškai nevertino ir to, kad tarp liudytojo K. J., buvusio Žirnių g., ir automobilio Volvo, kai jis stovėjo Liepkalnio g., yra nemažas atstumas bei pastatai, kioskas, be to, buvo momentas, kai jis nestebėjo stovinčio Volvo, apsisukdamas savo automobiliu, važiuodamas atbulas.
Apeliantas pažymėjo, kad visi kiti liudytojais apklausti asmenys, tame tarpe patruliai, aiškiai nurodė, kad nebuvo jokio teisinio ir faktinio pagrindo jį sulaikyti, pristatyti į policijos įstaigą ir surašyti jam ATP protokolą. Visai tai buvo padaryta tik E. S. nurodymu, kuris, apklaustų pareigūnų teigimu, pakeitė duomenis pranešimo apie įvykį kortelėje taip, kad atsirastų formalus pagrindas surašyti jam ATPK protokolą. Tuo tarpu, iš visų liudytojais apklaustų asmenų, kurie bendravo su Apeliantu, parodymų matyti, kad jis nuo pat pradžių ramiai ir nuosekliai aiškino, kad automobilio nevairavo, nurodė visas jam žinomas reikšmingas aplinkybes, neturėjo su savimi nei automobilio raktų, nei dokumentų, niekada nebuvo pagrindo abejoti jo parodymais. Šių aplinkybių, Apelianto teigimu teismas neįvertino. Pažymėjo, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuojama administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Be to, sprendžiant administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti paaiškinami, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai.
Atsiliepimas
Atsiliepimų byloje negauta.
Apeliacinis skundas netenkinamas.
Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog apylinkės teismas tinkamai įvertino įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog R. M. veiksmuose yra nustatyti administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, požymiai.
Pažymėtina, jog R. M. nubaustas už tai, kad jis 2015 m. lapkričio 15 d., apie 02.15 val., Liepkalnio g., Vilniuje, vairavo automobilį VOLVO, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir įstatymo nustatyta tvarka vengė pasitikrinti blaivumą. Tiek iš apeliacinio skundo, tiek iš teismui pateiktos administracinio teisės pažeidimo bylos medžiagos matyti, kad apeliantas kaltu neprisipažino, nurodė, jog automobilio nevairavo. Įvertinus byloje esančią medžiagą ir skundžiamą teismo nutarimą, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, padarydamas argumentuotas išvadas, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos tinkamai įvertino visų bylos aplinkybių kontekste. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, surinktų įrodymų visuma patvirtina faktą, kad administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytu laiku ir vietoje, būtent R. M. vairavo automobilį Volvo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vengė pasitikrinti girtumą, ir taip padarė ATPK 126 straipsnio 4 dalyje numatytą pažeidimą.
Skunde R. M. nepagrįstai teigia, kad liudytojo V. J., vienintelio mačiusio už Volvo vairo buvusį asmenį, parodymai patvirtina ne tik tai, kad R. M. už šio automobilio vairo nebuvo, bet ir tai, kad liudytojas negalėjo jo matyti, kai miegojo ant galinės automobilio sėdynės ir pažadintas išlipo iš automobilio. Apklaustas teismo posėdžio metu K. J. parodė, kad priėjęs prie stovinčio Volvo automobilio, įtarus, kad jo vairuotojas yra galimai neblaivus, ar buvo kas ant galinės transporto priemonės sėdynės, jis negali pasakyti, o kai automobilį apsukinėjo, gal galėjo kažko nepamatyti, nepastebėti, kas ten vyko. Skundą nagrinėjančio teismo vertinimu, toks vairuotojo manevras – automobilio apsukimas, negalėjo trukti labai ilgai, todėl tikėtina, jog asmuo, jei ir nebūtų matęs, kad iš automobilio būtų išlipęs dar vienas žmogus, būtų pamatęs pastarąjį nuo transporto priemonės nueinant, tačiau jokių kitų asmenų, be prie vairo sėdinčio vyro, liudytojas nematė. Jokių pašalinių asmenų prie automobilio Volvo nematė ir apie galimai neblaivų vairuotoją Bendrajam pagalbos centrui pranešę liudytojai S. S. bei D. P.. Visgi pažymėtina, kad liudytojas K. J. nuosekliai teigė matęs, jog būtent iš vairuotojo vietos išlipęs žmogus ėjo link Minsko plento, kai, tuo tarpu, I. J., pastarojo teigimu, ėjo pas savo draugą, gyvenantį Dzūkų gatvėje, kuri yra priešingoje pusėje nei Minsko plentas, kur R. M. sustabdė policijos pareigūnai, gavę informaciją iš K. J. apie tai, kuria linkme nuėjo iš automobilio vairuotojo pusės išlipęs asmuo. O vien ta aplinkybė, kad liudytojas netiksliai nurodė automobilyje sėdėjusio asmens amžių, gerokai jį sumažindamas, neleidžia teigti, jog vairavo ne Apeliantas. Pabrėžtina, jog įvykio metu buvo tamsu, liudytojo teigimu, asmenį jis matė trumpai, be to, jis galimai buvo su kapišonu ant galvos, taigi natūralu, kad esant gatvės apšvietimui, jis negalėjo tiksliai nustatyti vairuotojo amžiaus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo atveju, reikšminga liudytojo nurodyta aplinkybė yra ta, kad jis matė, automobiliui Volvo pajudėjus ir vėl sustojus, asmenį, išlipantį būtent iš vairuotojo vietos ir nueinant paminėta Minsko plento kryptimi, kur buvo sulaikytas, kas pagrįstai pirmosios instancijos teismui neleido abejoti, jog automobilį vairavo būtent R. M..
Vertindamas liudytojų K. J. ir I. J. parodymus, teismas atkreipė dėmesį, kad liudytojas K. J. parodė matęs judant Volvo automobilį, t.y. kaip jis stovėjo viešojo transporto sustojime vienoje kelio pusėje, tuomet pervažiavo į kitą pusę ir sustojo prieš eismą. Kad automobilis būtų trūkčiojęs, ar kad vairuotojui būtų akivaizdžiai sunku jį užvesti, kaip teisme aiškino I. J., liudytojas nenurodė. Pažymėtina ir tai, kad apie fakto, jog liudytojas K. J. buvo priėjęs prie Volvo automobilio vairuotojo ir kalbino pastarąjį klausdamas, ar jam viskas gerai, I. J. apskritai neužsiminė. Jis paaiškino, kad ties šviesoforu automobilis pradėjo trūkčioti, pravažiavus šviesoforą, automobilį pastatė stotelėje ir bandė pažadinti R. M.. Liudytojas teigia apsisukęs ir automobilis vėl užgeso, ranką nuleido į apačią, norėjo įjungti „slapuką“. Automobilis užsivedė, vėl trūkčiojo, iki šviesoforo atvažiavo ir, liudytojo teigimu, baigėsi visas važiavimas. Priežasties, kodėl I. J. reikėjo apsukti automobilį ir dar priešais eismą, jis taip pat nenurodė, šias aplinkybes paaiškino Apeliantas skunde, teigdamas, kad Žirnių gatvėje esantis apsisukimas labai toli, todėl I. J., nesant kelyje transporto priemonių, apsisuko, kad galėtų trumpiausiu keliu važiuoti į Liepkalnio gatvę, tačiau automobilis užgeso ir sustojo viešojo transporto stotelėje, esančioje Žirnių gatvėje, prieš transporto priemonių eismą. Užgesus automobiliui, jis negalėjo jo užvesti dėl įrengto slapuko, todėl ieškojo jo po vairu. Kai automobilį užvedė, važiavo į Liepkalnio gatvę, tačiau vos į ją įsukus, automobilis užgeso, visiškai pasibaigus kurui. Taigi šias įvykio aplinkybes Apeliantas, kuris, kaip pats nurodo, automobiliui važiuojant miegojo, paaiškino kur kas išsamiau ir nuosekliau negu pats I. J., kuris tariamai ir vairavo minimą transporto priemonę. Be to, pirmojo teismo posėdžio metu, R. M. nurodė, kad I. J., pasakęs, kad baigėsi kuras, eina namo, o kur ėjo pats ir kodėl, nenurodė, šią aplinkybę (kad eina į šalia Maximos esančią degalinę patikrinti, ar ši veikia) nurodė skunde. Tuo tarpu kitame posėdyje apklaustas liudytojas I. J. teigė, kad nuėjo į Dzūkų gatvę, kur gyvena jo draugas, telefonas buvo likęs namie, pinigų su savimi neturėjo. Teismo vertinimu, R. M. pateikta versija yra neįtikinanti ir net nelogiška. Visų pirma, Apeliantui buvo nustatytas vidutinis girtumas, nei vienas liudytojų nenurodė, kad jis būtų sunkiai orientavęsis aplinkoje ar nesuvokęs, kas vyksta, taigi pagrįstai manytina, kad visgi esant tokiai situacijai, kada 2 val. nakties baigiasi kuras automobiliui, Apeliantas pagalbos galėjo ieškoti naudojantis savo mobiliuoju telefonu, o ne pasukti skirtingais keliais su tariamai kartu buvusiu draugu, prarandant galimybę su pastaruoju kontaktuoti, nes mobilaus ryšio telefono liudytojas, kaip teigiama, su savimi neturėjo. Pirmosios instancijos teismas, taip pat atkreipė dėmesį, kad patikrinus, kur įvykio metu veikė I. J. telefonas, matyti, kad jis visą laiką veikė Skaidiškių k., teisme liudytojas nurodė su savimi telefono neturėjęs, tuo tarpu K. J. parodė, kad priėjęs prie stovinčio automobilio Volvo, matė, kaip prie vairo sėdintis asmuo rankose turėjo telefoną. Teismas taip pat pažymėjo, kad I. J. buvo apklaustas antrojo teismo posėdžio metu, t.y. jau po to, kai buvo gauti duomenys iš mobiliojo ryšio operatoriaus ir R. M. susipažino su bylos medžiaga, todėl teismas vertino, kad minėti asmenys parodymus galėjo duoti susitarę. Su tokia skundžiamą nutarimą priėmusio teismo pozicija apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti. Juo labiau, kad, kaip jau buvo paminėta, paties Apelianto parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs. Liudytojas V. T. pagal gautą pranešimą atvykęs į įvykio vietą, parodė, kad paklausus R. M., ar šis vairavo Volvo automobilį, nurodė, kad transporto priemonės nevairavo, o tik sėdėjo joje, daugiau nieko neaiškino, teismo posėdžio metu, neigdamas kaltę, nurodė, kad automobilyje miegojo.
Skunde Apeliantas teigia nuo pat pradžių nuosekliai nurodęs, jog automobilio Volvo jis nevairavo, taigi jokio pažeidimo nepadarė. Vis dėlto, iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad nei jį sulaikiusiems policijos pareigūnams, nei pristatytas į policijos komisariatą nenurodė automobilį neva vairavusio draugo duomenų, kad jis nuėjo pasiskolinti pinigų, kad automobiliui baigėsi kuras ir pan., tokią versiją asmuo pateikė tik bylą nagrinėjant teisme. R. M. aiškino, kad nesuprato, kodėl buvo pristatytas į policijos komisariatą, teigė jokio pažeidimo nepadaręs ir todėl atsisakęs tikrintis neblaivumą, juolab kad žino, jog tai turėjo būti padaryta įvykio vietoje. Apeliantas pats, būdamas policijos pareigūnu, ir žinodamas, kaip yra renkami duomenys administracinio teisės pažeidimo bylose, būdamas supažindintas su faktu, jog jam bus surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl atisakymo pasitikrinti girtumą teisės aktų nustatyta tvarka, žinodamas apie savo teisę pateikti paaiškinimą ir teigdamas, kad pažeidimo nepadarė, kadangi automobilio nevairavo, visgi paaiškinimą pateikti atsisakė, o liudytojo E. S. teigimu, apie įvykį jis apskritai nieko rišliai paaiškinti negalėjo.
Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, kad R. M. padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje. Šį nutarimą naikinti Apelianto skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo nutarimas paliktinas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
palikti 2016-04-22 Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimą nepakeistą ir R. M. skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.