Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Rūtos Miliuvienės ir Mefodijos Povilaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovams Gediminui Veličkai, advokatams Pauliui Astromskiui ir Rimantui Simaičiui, atsakovo atstovams Daliai Karmazinienei, Rasai Cicėnienei bei Rūtai Merkevičiūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „4Finance“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

UAB „4Finance“ (toliau – ir pareiškėja, Įmonė) 2013-10-16 teismui elektroninių ryšių priemonėmis padavė skundą, prašydama panaikinti 2013 m. rugsėjo 16 d. Lietuvos Banko priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimą dėl R. J. ir UAB „4Finance“ sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. 241-189 (toliau – ir Sprendimas) (el. byla, I t., 9 lapai).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Byloje spręstinas ginčas dėl 2013-09-16 Lietuvos Banko priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimo Nr. 241-189 teisėtumo ir pagrįstumo.

Vartojimo kredito davėjų atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus ir šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 6-ojo skirsnio 26 – 37 straipsniai. Įstatymo 26 straipsnio 1-2 dalyse numatyta, kad asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką nustato šis įstatymas ir priežiūros institucijos patvirtintos taisyklės. Įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija, t. y. Lietuvos bankas, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka vykdantis vartojimo kreditų davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų veiklos priežiūros funkcijas; jeigu priežiūros institucija nustato pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo motyvuotu sprendimu pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą savo iniciatyva (Įstatymo 2 straipsnio 8 dalis, 27 straipsnio 1-2 dalys). Įstatymo 28 straipsnyje numatyta, kad vykdydama Įstatymu jai pavestas funkcijas, priežiūros institucija: 1) prižiūri, ar vartojimo kredito davėjai (...) tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų; 2) savo iniciatyva nagrinėja galimus šio įstatymo pažeidimus; 3) nagrinėja prašymus dėl galimo šio įstatymo pažeidimo; 4) skiria šiame įstatyme nustatytas sankcijas vartojimo kredito davėjams (...), pažeidusiems šį įstatymą. Vadovaujantis Įstatymo 29 straipsnio 1-2 dalių nuostatomis, kreiptis į priežiūros instituciją dėl galimo šio įstatymo pažeidimo turi teisę vartojimo kredito gavėjai, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vartotojų asociacijos (toliau – pareiškėjai), pateikdami priežiūros institucijai prašymą raštu, kuriame turi būti nurodytas pareiškėjo vardas, pavardė, adresas, pareiškėjui žinomos galimo įstatymo pažeidimo faktinės aplinkybės ir pridėti jas patvirtinantys dokumentai. Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 1-4 punktuose išvardinti atvejai, kuriems esant priežiūros institucija atsisako padėti šio straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo nagrinėjimo procedūrą, tarp jų paminėtas ir atvejis, kai nuo galimo šio įstatymo pažeidimo iki prašymo pateikimo priežiūros institucijai dienos yra praėję daugiau kaip treji metai (Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punktas).

Įstatymo 31 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad priežiūros institucija galimus šio įstatymo pažeidimus išnagrinėja ir sankcijas paskiria ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo šio įstatymo 29 straipsnyje nurodyto prašymo priežiūros institucijai pateikimo dienos ar šio įstatymo 27 straipsnio 2 dalyje nurodyto sprendimo priėmimo dienos. Vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus: 1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus; 2) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 3) netaikyti sankcijų, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas.

Dėl non bis in idem principo pažeidimo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pateikė non bis in idem principo aiškinimą ir nurodė aplinkybes, į kurias turi atsižvelgti teismas, spręsdamas, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas non bis in idem principas: 1) ar asmuo buvo baudžiamas, t. y., ar jam paskirta sankcija yra kriminalinio (baudžiamojo) pobūdžio pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija); 2) ar asmuo buvo baudžiamas už tą patį teisės pažeidimą (pažeidimo tapatumas); 3) ar asmuo buvo baudžiamas pakartotinai; 4) ar pakartotinai baudžiamas tas pats asmuo (asmens tapatumas). Šioje nutartyje taip pat pažymėta, kad tyrimas turi būti skirtas tų faktų, kurie sudaro neatskiriamai viena su kita laiko ir erdvės atžvilgiu susijusių konkrečių aplinkybių, susijusių su tuo pačiu asmeniu, visumai nustatyti. Taigi tapačiais gali būti pripažįstami tik tokie veiksmai, kurie yra tapatūs laike ir erdvėje bei siejami tokių pačių aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju sprendžiant, ar pareiškėjai Sprendimu skiriant baudą už VKĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą buvo pažeistas non bis in idem principas, privaloma nustatyti visus aukščiau paminėtoje LVAT nutartyje nurodytus kriterijus. Minėto principo pažeidimas negali būti konstatuojamas, jeigu asmuo nubaudžiamas už skirtingus pažeidimus, todėl nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su atsakovės 2012-11-27 sprendimo, priėmimu.

Nustatyta, kad pareiškėja buvo nubausta 2012-11-27 sprendimu, kuriuo jai paskirta poveikio priemonė – įspėjimas, o šį sprendimą atsakovė priėmė po to, kai Lietuvos bankas Įmonėje atliko iš anksto suplanuotą patikrinimą, kurio metu buvo tikrinama ne tik UAB „4Finance“, tačiau ir dar trys didžiausią sisteminę riziką keliančios mažųjų vartojimo kredito davėjų bendrovės (el. byla, I t., 5 lapai). Minėtas patikrinimas buvo pradėtas 2012-06-14 Lietuvos banko valdybos pirmininko įsakymo Nr. V2012/(1.7-0202)-02-160, kuriuo pavesta įsakyme nurodytai komisijai Įmonės patalpose inspektavimą pradėti 2012 m. birželio 19 d. ir baigti 2012 m. birželio 22 d., pagrindu, ir šio patikrinimo metu buvo vertinama, ar bendra Įmonės veikla atitinka Įstatyme nustatytus reikalavimus, t. y. buvo kompleksiškai vertinama visa Įmonės veikla nuo informavimo pareigos vykdymo prieš sudarant vartojimo kredito sutartį iki vartojimo kredito gavėjų skundų nagrinėjimo tvarkos. Atlikus patikrinimą, 2012 m. rugsėjo 12 d. buvo surašytas Lietuvos banko Priežiūros tarnybos patikrinimo aktas Nr. 289-4, kuriame pažymėta, kad Įmonė, vertindama kredito gavėjų mokumą, savo veikloje, be kita ko, vadovaujasi 2011 m. balandžio 1 d. Įmonės generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintomis ir 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu pakoreguotomis Vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimo taisyklėmis, o vertindama kredito gavėjų mokumą, nerenka informacijos apie vartojimo kredito gavėjų turimų finansinių įsipareigojimų dydžius kredito įstaigose ir teikiant paraišką neprašo, kad šią informaciją pateiktų ir patys kredito gavėjai. Taip pat nurodoma, kad Įmonė automatiniu būdu nerenka informacijos apie vartojimo kredito gavėjo pajamas ir tik išimtiniais atvejais vertina tokią informaciją. Įmonės teigimu, darbuotojai savo nuožiūra sprendžia, kokiu atveju kreiptis dėl duomenų apie kredito gavėjo pajamas gavimo iš Sodros duomenų bazės (el. byla, I t., 21 lapas). Atsižvelgiant į tai, kas buvo nustatyta patikrinimo metu, 2012 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akte Nr. 289-4 padarytos tokios išvados: Įmonės teikiama standartinė informacija neatitinka Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatų, nes standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą nėra nurodytas laikotarpis, kuriuo kredito davėjas įsipareigoja pagal ikisutartinę informaciją; Įmonės interneto tinklalapiuose https://www.smscredit.lt/ ir https://www.vivus.lt/ pateiktos kredito skaičiuoklės ir kita Įmonės skleidžiama reklama internete bei ant troleibusų, kurioje yra nurodyta palūkanų suma, įmokų dydis ar palūkanų norma, neatitinka Įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų; Įmonė, suteikdama vartojimo kreditus pajamų neturintiems kredito gavėjams, nesurinkdama pakankamai informacijos apie kredito gavėjų finansinę situaciją, nesivadovavo atsakingo skolinimo principu, netinkamai vertino kredito gavėjų mokumą, todėl pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje bei Principų 7 punkto, 11 punkto 1 ir 3 dalyse nustatytus reikalavimus; kadangi su Įmone sudaromų sutarčių Specialiojoje dalyje nėra nurodyta vartojimo kredito palūkanų norma, kredito sutartis neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 6 punkte nustatytų reikalavimų; įmonė, sutarties nevykdymo atveju iš kliento reikalaudama mokėti sutartines palūkanas, pažeidžia Įstatymo 11 straipsnio 8 dalį; kadangi vartojimo kredito sutartyse nėra nurodyta vartojimo kredito sutarties nutraukimo teisės įgyvendinimo tvarka, kredito sutartis neatitinka Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 18 punkto reikalavimų ir kt. (el. byla, I t., 20 lapų).

Lietuvos Banko priežiūros tarnybos direktorius 2012 m. rugsėjo 12 d. patikrinimo akto Nr. 289-4 pagrindu 2012 m. lapkričio 27 d. priėmė sprendimą Nr. 241-136, kuriuo, konstatavęs, kad UAB „4Finance“ pažeidė Įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nes nesilaikė Principų 7 punkto, 11.1 ir 11.3 punktuose nustatytų reikalavimų, nesivadovavo atsakingojo skolinimo principu, nesirėmė pakankama informacija vartojimo kredito gavėjų mokumui įvertinti, nevertino turimų kredito gavėjų finansinių įsipareigojimų ir netinkamai įvertino vartojimo kredito gavėjų mokumą, vadovaudamasis Įstatymo 28 straipsnio 4 punktu, 33 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktais, 34 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos banko valdybos 2012 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 03-67 „Dėl tam tikrų su finansų rinkos priežiūra susijusių Lietuvos banko valdybos funkcijų pavedimo vykdyti Lietuvos banko struktūriniams padaliniams“ 1 punktu bei teisingumo ir protingumo kriterijais ir atsižvelgdamas į tai, kad pažeidimai yra mažareikšmiai, ir nenustatyta, kad buvo padaryta esminės žalos Įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, nusprendė skirti Įmonei įspėjimą ir įpareigoti ją iki 2013 m. sausio 1 d. pateikti Lietuvos bankui informaciją apie konkrečias priemones, kurių buvo imtasi, kad būtų užtikrintas tinkamas vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas (el. byla, I t., 4 lapai).

Taigi, atsakovės 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimo priėmimo teisinis pagrindas yra iš anksto suplanuotas ir atliktas kompleksinis Įmonės veiklos patikrinimas, kurio metu buvo vertinta, ar bendra įmonės veikla atitinka VKĮ reikalavimus. Nagrinėjamu atveju tyrimas Lietuvos banko Priežiūros tarnyboje buvo pradėtas priežiūros institucijos iniciatyva (2013 m. birželio 21 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktoriaus sprendimas Nr. 241-138 „Dėl Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros pradėjimo“) gavus R. J. senelio B. J. 2013 m. gegužės 20 d. skundą dėl jo anūko mokumo vertinimo ir šio patikrinimo metu buvo vertinamas Įmonės veiklos atitikimas VKĮ reikalavimams konkrečios vartojimo sutarties (2013-01-23 Vartojimo kredito sutarties) sudarymo atveju. Be to, pažymėtina, kad atsakovei atliekant Įmonės kompleksinį patikrinimą, buvo vertinamos laikotarpiais nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2011 m. lapkričio 1 d., nuo 2012 m. sausio 1 d. iki kovo 1 d. ir nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki gegužės 1 d. Įmonės sudarytos vartojimo kredito sutartys, tuo tarpu R. J. vartojimo kredito sutartį Nr. 9889787001 su įmone sudarė 2013 m. sausio 23 d., t. y. daug vėliau, nei kompleksinio inspektavimo metu tikrintos vartojimo kredito sutartys ar priimtas 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Konvencijos protokolo Nr. 7 4 straipsnis negali būti aiškinamas tiek plačiai, kad būtų draudžiamas pakartotinas nuteisimas už elgesį, kuris pasireiškė kelis skirtingus kartus, net jei jo esmė tokia pati, kaip ir ankstesnio (EŽTT sprendimai S. Z. prieš Rusiją (S. Z. v. Russia, no. 14939/03, judgement of 7 June 2007, § 31; S. Z. v. Russia, Grand Chamber judgement of 10 February 2009, § 92-93; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-14-12). Be to, EŽTT praktikoje pažymėta, kad analogiško nusikalstamo elgesio klausimas ypač aktualus dėl nusikalstamų veikų, kurios padaromos nesilaikant įstatyme numatytos pareigos (EŽTT sprendimas S. prieš Latviją (S. c. Lettonie, no. 73453/01, decision du 27 janvier 2005) bei Europos žmogaus teisių komisijos sprendimas R. prieš Suomiją (R. v. Finland, no. 20972/92, Commission decision of 7 March 1996, Decisions and Reports 84, p. 17). Taigi EŽTT iš esmės laikomasi pozicijos, kad, teisėsaugos institucijoms nutraukus trunkamą nusikalstamą veiką, tolesnis atitinkamos pareigos nevykdymas suponuoja tyčios atsinaujinimą, tad asmuo nauju laikotarpiu daro naują nusikalstamą veiką, kurią sudaro nors ir analogiškas, bet iš esmės kitas nusikalstamas elgesys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. spalio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 2AT-14-12).

Atkreiptinas dėmesys, kad 2012 m. lapkričio 27 d. sprendimu pareiškėjai buvo paskirta poveikio priemonė - įspėjimas, t. y. pati švelniausia VKĮ 34 straipsnio 1 dalyje nurodyta poveikio priemonė, o ginčijamu Sprendimu pareiškėjai paskirta 15 500 litų bauda savo pobūdžiu yra ekonominė administracinio, o ne kriminalinio pobūdžio sankcija. Pažymėtina, kad pažeidimai, už kuriuos buvo nubausta pareiškėja, priskiriami prie pažeidimų finansinių paslaugų teikimo srityje, o sankcijų už šį pažeidimą nustatymu iš esmės siekiama, kad vartojimo kreditų teikimo veikla besiverčiantys subjektai, tarp jų – ir pareiškėja, griežtai laikytųsi visų teisės aktų reikalavimų, nes netinkamas vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas lemia, kad paskolos išduodamos asmenims, kurie negali prisiimti naujų finansinių įsipareigojimų ir dėl to patenka į dar sudėtingesnę finansinę situaciją.

Pareiškėjos pozicija, kad Sprendimu ji buvo pakartotinai nubausta už savo verslo vykdymo metodiką, vertintina kaip pasirinkta gynimosi taktika siekiant išvengti ekonominės atsakomybės. Vadovaujantis Įstatymo nuostatomis, visi vartojimo kredito davėjai, įskaitant ir pareiškėją, privalo nuolat laikytis šio įstatymo bei jį įgyvendinančių teisės aktų reikalavimų. Tuo atveju, jeigu konkrečiu momentu negalima užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymosi, vartojimo kredito davėjai turėtų nevykdyti tokios veiklos. Tai, kad pareiškėja pasirinko kitą poziciją, t.y. toliau veikti pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, vertinama kaip pareiškėjos individualus apsisprendimas veikti tokiu būdu, nes savaime suprantama, kad atsakovas ar kas nors kitas neturi teisės atidėti ar leisti nevykdyti įstatymų reikalavimų. Pareiškėjos argumentai, susiję su jos veiksmais siekiant įvykdyti atsakovo 2012-11-27 sprendimo įpareigojimą iki 2013 m. sausio 1 d. pateikti informaciją apie konkrečias priemones, kurių buvo imtasi, kad būtų užtikrintas tinkamas vartojimo kredito gavėjų mokumo vertinimas (informacinių technologijų sistemos tobulinimas, naujų darbo vietų kūrimas ir pan.), taip pat pareiškėjos pateikta UAB „Strategy Labs“ 2014-10-02 specialisto išvada išeina už nagrinėjamo ginčo dalyko ribų ir šiuo atveju teisinės reikšmės neturi. UAB „4Finance“ į vartojimo kredito davėjų sąrašą įrašyta dar 2011 m. gegužės 2 d., o 2012 m. gruodžio 31d. duomenimis šios Įmonės dalis vartojimo kredito rinkoje pagal kredito likutį sudarė didžiausią dalį iš visų vartojimo kredito davėjų (50 proc.) (Lietuvos banko 2012 m. vartojimo kredito rinkos apžvalga http://www.lb.lt/vartoiimo kredito rinkos apžvalga 2012), todėl pareiškėja, kaip finansų rinkos lyderis, privalo suprasti, kad teisės aktų privaloma laikytis nuolat, nepaisant vidinių Įmonės procesų (informacinių sistemų tobulinimo, didelių išlaidų ir pan.).

Taigi, šioje byloje ginčijamo Sprendimo ir 2012-11-27 sprendimo priėmimo aplinkybės, pačių sprendimų turinys ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju analizuojami pareiškėjos padaryti pažeidimai, už kuriuos atsakovas jai pritaikė poveikio priemones, buvo atlikti skirtingu laiku, o šių pažeidimų faktinės aplinkybės buvo iš esmės skirtingos, kas sudaro pagrindą teigti, kad minėtuose sprendimuose įvardinti pareiškėjos elgesio epizodai nesudaro vientisos veikos ir negali būti laikomi tapačiais, be to, jie neatitinka ir kitų esminių dvigubo baudimo principo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad priimant Sprendimą non bis in idem principas pažeistas nebuvo.

Dėl administracinės atsakomybės taikymo senaties termino

Teiginį, kad Sprendimas priimtas praleidus administracinės atsakomybės taikymo senaties terminą, pareiškėja grindžia tuo, kad, atsižvelgiant į tai, jog VKĮ 31 str. 5 d. nustatytas 4 mėnesių terminas yra procedūrinis, tačiau ne administracinės atsakomybės taikymo senaties terminas, šiuo atveju yra teisinio reguliavimo spraga, kuri turi būti užpildyta taikant įstatymo analogiją, t. y. ATPK 35 str. nustatytą 6 mėnesių administracinės atsakomybės taikymo senaties terminą nuo trunkamojo pažeidimo paaiškėjimo dienos, o kadangi Įmonės veiksmai, pažeidžiantys Įstatymo reikalavimus, atsakovo buvo nustatyti dar 2012-09-12, todėl nuobauda, susijusi su tokiu pažeidimu, jai galėjo būti paskirta tik iki 2013-03-12 dienos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, taikyti įstatymo analogiją galima tik tada, kai nėra įstatymo ar jo normos, reglamentuojančios ginčo santykį ir yra šių sąlygų visuma: 1) konstatuojama teisės spraga; 2) yra įstatymas (plačiuoju požiūriu), reglamentuojantis panašų santykį; 3) yra teisės normų reguliuojamų ir nereguliuojamų santykių panašumas, kuris leidžia daryti išvadą, kad analogijos taikymas neprieštarauja teisinio santykio esmei ir pobūdžiui.

Pareiškėjos teiginys, kad šiuo atveju pagal įstatymo analogiją turi būti taikomas ATPK 35 straipsnyje nustatytas senaties terminas, yra nepagrįstas. Nagrinėjamu atveju įstatymo analogija negali būti taikoma, nes ginčo santykiai yra sureguliuoti Įstatyme ir būtent šis įstatymas nustato terminą, kuriam suėjus negalima taikyti atsakomybės (t. y. pradėti pažeidimo procedūros ir taikyti poveikio priemones) už šio įstatymo pažeidimus. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, vadovaujantis Įstatymo 33 straipsnio 2 dalies nuostatomis, priežiūros institucija turi teisę priimti sprendimą taikyti šio įstatymo nustatytas poveikio priemones tik atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, t. y. patraukimas atsakomybėn galimas tik atlikus šią procedūrą, o Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte nurodoma, kad pradėti prašymo ištirti galimą VKĮ pažeidimą nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu nuo galimo šio įstatymo pažeidimo iki prašymo pateikimo priežiūros institucijai dienos yra praėję daugiau kaip treji metai. Taigi, Įstatymo 29 straipsnio 3 dalies 4 punkte nustatydamas konkretų terminą įstatymų leidėjas užtikrino, kad asmenims teisinė atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus nebūtų taikoma neribotą laiką, ir tuo tikslu aiškiai apibrėžė trejų metų terminą nuo veikos padarymo dienos, kuriam praėjus nėra teisinio pagrindo pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą ir taikyti poveikio priemones už Įstatymo pažeidimus. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. spalio 24 d. nutarimu Nr. 1304 patvirtintoje Poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams pagrindinių nuostatų koncepcijoje (Valstybės žinios, 2012-11-03, Nr. 127-6403) nurodoma, kad Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje numatytas trejų metų terminas yra poveikio priemonės taikymo ūkio subjektui senaties terminas (11.19 p.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, Vartojimo kredito įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje numatyto administracinės atsakomybės taikymo senaties termino nepažeidė.

Dėl pareiškėjos atsakomybę lengvinančių aplinkybių

Pareiškėja teigia, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant VKĮ 34 straipsnio nuostatas dėl administracinės atsakomybės individualizavimo, nes atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepagrįstai neatsižvelgė į jos atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. į tai, kad Įmonė bendradarbiavo su atsakovu ir teikė jam informaciją raštu atsakydama į 2013-06-25 Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos raštą Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-3199, be to, Įmonė nuo 2012 m. gruodžio mėnesio iki 2013 m. diegė pakeitimus, skirtus užtikrinti tinkamą VKĮ ir kitų teisės aktų reikalavimų įgyvendinimą ir apie tai informavo atsakovą.

Įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už šio įstatymo nuostatų pažeidimus priežiūros institucija gali skirti nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų baudą (...); jeigu pažeidimas yra mažareikšmis, juo nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems vartojimo kredito gavėjų interesams, priežiūros institucija, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, gali taikyti nuobaudą – įspėjimą, neskirdama baudos. Šio straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skiriant konkrečią baudą, atsižvelgiama į šio straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes, pažeidimo pobūdį, pažeidimo trukmę ir mastą. Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos dydžio minimumo ir maksimumo vidurkį, atsižvelgiant į atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bauda mažinama nuo jos vidutinio iki minimalaus dydžio, o kai yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bauda didinama nuo jos vidutinio iki maksimalaus dydžio. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas priežiūros institucijos nutarime. Vadovaujantis Įstatymo 34 straipsnio 3 dalies nuostatomis, atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikomos aplinkybės, kai padaręs pažeidimą asmuo savo noru užkirto kelią žalingoms pažeidimo pasekmėms atsirasti, nutraukė pažeidimą, bendradarbiavo su priežiūros institucija tyrimo metu, atlygino nuostolius ir (ar) pašalino padarytą žalą. Priežiūros institucija gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas šioje dalyje nenurodytas aplinkybes.

Bylos medžiaga patvirtina, kad Įmonė Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūros metu atsakydama į 2013-06-25 Lietuvos Banko Priežiūros tarnybos raštą Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-3199, kuriuo atsakovė, vadovaudamasi Įstatymo 31 straipsnio 1 dalimi, prašė įmonės per 10 dienų nuo rašto gavimo dienos pateikti motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus dėl Sutarties sudarymo aplinkybių, pateikė atsakovei 2013-07-04 atsakymą. 2013-07-30 pateikė papildomus paaiškinimus (el. byla, I t., 43 lapai ). Pareiškėja, atsižvelgdama į 2013-08-30 Lietuvos Banko priežiūros tarnybos raštą Nr. S 2013/(21.12-2101)-12-4199, kuriuo ji buvo informuota apie galimo Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo laiką (2013-09-16) ir vietą, bei pasiūlymą, vadovaujantis įstatymo 31 straipsnio 4 dalies nuostatomis, duoti žodinius ar rašytinius paaiškinimus, teikti prašymus, pateikti papildomą informaciją ir kitus dokumentus, 2013-09-09 atsakovei pateikė papildomus paaiškinimus (el. byla,I t., 4 lapai ).

Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 31 straipsnio 1 dalies nuostatas, priežiūros institucija, pradėjusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, raštu kreipiasi į asmenį, dėl kurio veiksmų ši procedūra pradėta, ir paprašo per priežiūros institucijos nurodytą terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą bei jį pagrindžiančius įrodymus apie aplinkybes, dėl kurių pradėta šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, ir šis asmuo, vadovaujantis Įstatymo 32 straipsnio nuostatomis, privalo tokią informacija pateikti priežiūros institucijai. Vadovaujantis Įstatymo 31 straipsnio 4 dalimi, Įstatymo pažeidimų nagrinėjimo metu šios procedūros dalyviai turi teisę susipažinti su gautais dokumentais ir kita informacija, duoti žodinius ar rašytinius paaiškinimus, teikti prašymus, pateikti papildomą informaciją ir kitus dokumentus.

Taigi, nagrinėjamu atveju pareiškėja, 2013-07-04, 2013-07-30 teikdama informaciją raštu atsakovei, vykdė Įstatymo 32 straipsnyje jai numatytą imperatyvią asmens, dėl kurio pradėta Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, pareigą priežiūros institucijai pateikti prašomą suteikti informaciją galimiems Įstatymo pažeidimams tirti. 2013-09-09 pateikdama papildomus paaiškinimus - pasinaudojo Įstatymo 31 straipsnio 4 dalyje jai suteikta teise, todėl Įstatyme numatytos pareigos įvykdymas (teisės realizavimas) pagrįstai nebuvo vertinamas kaip pareiškėjos atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

Įvertinus byloje esančius įrodymus ir teisės aktų nuostatas, daroma išvada, kad ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti, vadovaujantis pareiškėjos nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendė:

pareiškėjos UAB „4Finance“ skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.