Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, dalyvaujant atsakovės atstovui Vidui Vanagui, viešame teismo posėdyje nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovei Valstybinei energetikos inspekcijai prie energetikos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – AB „Kauno energija“) dėl sprendimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Iš Šilumos ūkio įstatymo 1 str. nuostatų matyti, kad šis įstatymas yra specialusis energetikos srities (šilumos energijos) teisės aktas, reguliuojantis teisinius santykius, kylančius šilumos ūkio sektoriuje. Pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 d., buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Taigi ši nuostata tiesiogiai nukreipia į specialųjį statybos teisinius santykius reguliuojantį įstatymą – Statybos įstatymą, ir į šį įstatymą įgyvendinančius poįstatyminius teisės aktus. Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 d., be kita ko, įtvirtina, kad buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas).

Nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija savo sprendime (adm. b. Nr. I-756-8/2012) pažymėjo, kad šildymo būdo keitimą paprastojo remonto darbais reglamentuoja tik Statybos įstatymas ir statybos techniniai reglamentai, o ne Šilumos ūkio įstatymas. Todėl galima pagristai tvirtinti, kad ir Šilumos ūkio įstatymą detalizuojančios Taisyklės taip pat negali reglamentuoti šildymo būdo pakeitimo darbų, nes statybos darbų reglamentavimas nėra šių Taisyklių paskirtis ir Taisyklės negali reglamentuoti daugiau, nei leidžiama Šilumos ūkio įstatymui. Todėl negalima sutikti su Komisijos sprendimu, kad pareiškėjo ir AB „Kauno energija“ teisiniai santykiai nėra pasibaigę.

Pažymi, kad šie argumentai buvo išdėstyti Inspekcijai, kurios buvo prašoma užkirsti kelią tolesniam jo teisių pažeidimui, kurį iki šiol atliko AB „Kauno energija“ ir Kauno miesto savivaldybė veikdamos nesąžiningai, biurokratiškai ir piktnaudžiaudamos savo padėtimi.

Šilumos ūkio įstatymo 29 str. 1 d. nustatyta, kad, šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). Taisyklių 123 p. nustato, kad pastato ar jo sekcijos (bloko) šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungti nuo atjungimo akto ir susitarimo dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo pasirašymo dienos, jeigu šilumos pirkimo-pardavimo sutartyje nenustatyta kitaip. Šilumos ūkio įstatymo 19 str. 5 d. nustato, kad jeigu daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo-pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartines sąlygas. Šios nuostatos reiškia, kad net ir nepasirašius pirkimo-pardavimo sutarties, laikoma, kad tarp vartotojo ir tiekėjo yra susiklostę sutartiniai santykiai, išskyrus atvejus, kai vartotojas teisėtai atsijungia nuo centrinio šildymo sistemos. Kauno apygardos teismas 2011-06-14 nutartyje konstatavo, kad butų savininkams yra įtvirtinta teisė atsijungti nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis norminiais teisės aktais nustatytos atsijungimo tvarkos. Nagrinėjamoje byloje nustatytas faktas, kad atsakovas savavališkai ir nesilaikydamas nustatytos atsijungimo tvarkos atsijungė nuo šildymo sistemos nėra pakankamas pagrindas išvadai, jog atsakovas nuo šilumos prietaisų atjungimo nėra tiekiamos šilumos ar karšto vandens buitinis vartotojas.

Inspekcija taip pat nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad, keičiant šildymo būdą, Taisyklių nuostatos netaikomos, nes pagal STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 6 priedo 6.3 p., keičiant šildymo būdą yra privalomas savivaldybės administracijos pritarimas, o tam, kad savivaldybės administracija tokį pritarimą išduotų, būtina įvykdyti atitinkamas Taisyklių nuostatas. Civilinio kodekso 6.390 str. 1 d. nustato, kad vartotojas – tai fizinis asmuo, naudojantis energiją buitinėms reikmėms daugiabučiame name, kuris turi teisę nutraukti sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją ir jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams. Inspekcija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-7-359/2007 konstatavo, kad tiek pagal teisinį reglamentavimą, tiek pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, civilinėse bylose butų savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto šildymo sistemą nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas patvirtino, kad pagal Energetikos įstatymo 34 str. 2 d. nuostatas, įsigaliojusias nuo 2012-01-01, kilęs ginčas teismingas Vilniaus apygardos teismui.

Motyvuojamoji dalis

Byla perduotina nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Nustatyta, kad pareiškėjas 2012-01-31 bendru pareiškimu Nr. 27-VAB kreipėsi į Inspekciją, Valstybinę vartotojų teisių apsaugos tarnybą ir Seimo kontrolierių įstaigą su prašymu įvertinti, ar AB „Kauno energija“, reikalaudama sumokėti už faktiškai neteikiamas šildymo ir karšto vandens paruošimo paslaugas pareiškėjui priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), Kaune, nepažeidžia jo, kaip vartotojo, teisių (b. l. 7). Pareiškėjas pareiškime pažymėjo, kad 2009-10-19 minėtos patalpos buvo atjungtos nuo šildymo sistemos, 2010-02-20 ir 2011-07-20 buvo kreiptasi į AB „Kauno energija“ dėl sutarties nutraukimo, tačiau iš šios bendrovės 2012 m. sausio mėnesį gavo pranešimą dėl skolos. Nurodo, kad tokiais veiksmais AB „Kauno energija“ akivaizdžiai piktnaudžiauja savo menamomis teisėmis.

Inspekcija, išnagrinėjusi E. V. pareiškimą, 2012-02-29 priėmė sprendimą, kuriame, be kita ko, pažymėta, kad AB „Kauno energija“ savo veiksmais teisės aktų reikalavimų nepažeidė (b. l. 16–17).

Komisijos 2012-04-24 sprendimu Nr. 3R-91(AG-77/04-2012) pareiškėjo skundas dėl Inspekcijos 2012-02-29 sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmestas (b. l. 21–25).

Administracinių teismų kompetencijai priskirtinas ginčų, nurodytų Administracinių bylų teisenos 15 str., nagrinėjimas.

Iš E. V. Inspekcijai 2012-01-31 pateikto pareiškimo turinio ir kitų byloje esančių įrodymų matyti, kad tarp pareiškėjo ir AB „Kauno energija“ kilęs ginčas dėl apmokėjimo už šilumos energiją (karštą vandenį) ir šios energijos apskaitos teisėtumo.

Civilinio proceso kodekso 22 str. 1 d. nustatyta, kad įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka.

Pagal Šilumos ūkio įstatymo 21 str. 1 d. 1 p., ginčus, kylančius iš sutartinių santykių tarp buitinių šilumos vartotojų ir šilumos bei karšto vandens tiekėjų, priežiūros paslaugų teikėjų dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo, dėl šilumos ir karšto vandens sistemų prižiūrėtojo veiklos ar neveikimo ginčo sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja Inspekcija. Minėto straipsnio 2 d. nustatyta, kad ginčai nagrinėjami Vartotojų teisių apsaugos įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Vartotojų teisių apsaugos įstatymo 22 str. 1 d. 3 p., vartotojų ir pardavėjų, paslaugų teikėjų ginčus vartotojų ginčų sprendimo ne teisme tvarka nagrinėja Inspekcija.

Energetikos įstatymo 34 str. 2 d. nustatyta, kad Inspekcija išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka nagrinėja vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus dėl energetikos objektų, įrenginių ir apskaitos priemonių gedimų, eksploatavimo, energijos kokybės reikalavimų, energijos apskaitos ir apmokėjimo už suvartotą energiją pažeidimų, avarijų, energijos tiekimo nutraukimo, sustabdymo ar ribojimo. Minėto straipsnio 4 d., be kita ko, nustatyta, kad vartotojų ir energetikos įmonių skundai ir ginčai nagrinėjami pagal skundus ir ginčus nagrinėjančios institucijos nustatytas tokių skundų ir ginčų nagrinėjimo taisykles, laikantis įstatymų nustatytų reikalavimų.

Energetikos įstatymo 34 str. 16 d. nustatyta, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės, o 17 d. sakoma, kad įsigaliojęs vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas yra vykdomasis dokumentas. Jeigu šis sprendimas neįvykdomas, jis gali būti priverstinai vykdomas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Įvertinus tarp E. V. ir AB „Kauno energija“ kilusio ginčo pobūdį, tai, jog 2012-01-31 pateiktu pareiškimu Inspekcijai pareiškėjas siekė savo kaip šiluminės energijos vartotojo teisinės gynybos, t. y. prašė spręsti tarp jo ir šilumos tiekėjo kilusį ginčą, bei atsižvelgus į Energetikos įstatymo 34 str. 2 d., 16 d. nuostatas, darytina išvada, kad Inspekcijos 2012-02-29 sprendimas priimtas įstatymo nustatyta ikiteismine tvarka išnagrinėjus kilusį ginčą, todėl gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui.

Tai, jog institucijų, nurodytų Energetikos įstatymo 34 str., ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka priimti sprendimai gali būti skundžiami Vilniaus apygardos teismui yra išaiškinta ir Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui spręsti 2012-07-24 nutartyje (proceso Nr. 3-66-3-00057-2012-5). Taigi, Inspekcijos 2012-02-29 sprendime klaidingai nurodoma, kad šis sprendimas gali būti skundžiamas Komisijai arba administraciniam teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 19 str. 3 d., Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija nagrinėja skundus (prašymus) dėl Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos priimtų sprendimų. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad, kaip minėta, tarp E. V. ir AB „Kauno energija“ yra kilęs civilinio pobūdžio ginčas, kuris nagrinėtinas Vilniaus apygardos teisme, taikant Civilinio proceso kodekso 26 str. 2 d. įtvirtintą absorbcijos taisyklę, visi pareiškėjo skundo reikalavimai nagrinėtini Vilniaus apygardos teisme.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 21 str. 1 p., 105 str. 1 d., teisėjų kolegija

nutarė:

Pareiškėjo E. V. skundą perduoti nagrinėti Vilniaus apygardos teismui.

Ši nutartis neskundžiama.