- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2011-02-10
- Bylos Nr.
- 1A-160-209-2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Stasys Lemežis (pirm.), Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Vladislavas Lenčikas
- Nuteistasis
- A.
- Advokatai
- Jonas Pliugžma
- Kategorijos
Pranešėjas Stasys Lemežis Teisėja Ainora Kornelija Macevičienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-160/2011 Procesinio sprendimo kategorija: 1.1.4.2.; 1.1.7.1.; 1.1.8.1.; 1.2.14.5.1.; 1.2.29.3; (S).
2011 m. vasario 10 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Stasio Lemežio,
teismo posėdyje, apeliacine tvarka, išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. P. ir M. R. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendžio, kuriuo
A. P. išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 1 d. ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. areštu 60 parų, pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. areštu 40 parų,
Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d. pagrindu paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta arešto 90 parų bausmė, bausmės pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo pradžios,
M. R. išteisintas, neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d. ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. areštu 60 parų, pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. areštu 40 parų,
Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 d. pagrindu paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta arešto 90 parų bausmė, bausmės pradžią skaičiuojant nuo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo pradžios,
Iš A. P. ir M. R. solidariai priteista J. Š. 104 Lt (vienas šimtas keturi litai).
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. P. ir M. R. nuteisti už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, t. y. veikdami bendrai, 2009-07-27, apie 00.10 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, apgaulingai nurodė nukentėjusiajai J. Š., kad pastarosios vyras Z. S. L. mikrorajone, tiksliai nenustatytoje vietoje, padarė autoįvykį, kurio metu partrenkė žmogų, ir už tai į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams, kad šie juos visus paleistų ir neskirtų baudos, sumokėjo už Z. S. padarytą autoįvykį 1000 litų, todėl paprašė, kad J. Š. jiems sumokėtų minėtus 1000 litų, o vėliau atvykus prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), J. Š. motinai A. S., girdint abiems nukentėjusiosioms, dar kartą, nenurodydami konkrečios pinigų sumos, paprašė sumokėti pinigus, kuriuos jie neva buvo sumokėję policijos pareigūnams, bei sumokėti už sunaudotą kurą, nenurodant konkrečios pinigų sumos, tačiau nei nukentėjusioji A. S., nei nukentėjusioji J. Š. pinigų nemokėjo, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d., 182 str. 1 d.
Be to, A. P. ir M. R. nuteisti už tai, kad pagrobė fizinio asmens dokumentus, t. y. jie, veikdami kartu, 2009-07-26, laikotarpiu nuo 22.00 val. iki 23.45 val., tiksliai nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, pagrobė automobilio „BMW 523“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) registracijos liudijimą, techninės apžiūros taloną, privalomojo civilinės atsakomybės draudimo polisą, kurių atkūrimas nukentėjusiajai J. Š. kainavo 104 Lt., t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 302 str. 1 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. P. prašo peržiūrėti skundžiamą teismo nuosprendį, jį išteisinti ir sušvelninti paskirtą bausmę ir nurodo, kad teismas nemotyvuotai ir neteisėtai paskyrė maksimalią paskirtos rūšies bausmę, neatsižvelgė ir į tai, kad jis turi mažametį 3 metų vaiką. Žmona šiuo metu nedirba, mokosi, šeimą išlaiko tik jis. Dirba pagal patentą ir stovi darbo biržoje. Bausmės susijusios su jo izoliavimu nuo šeimos paskyrimas pakenktų jo šeimos interesams. Pagal BK 302 str. 1 d. jį apkaltino be pagrindo.
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo skundžiamą nuosprendį jo atžvilgiu panaikinti, jį pagal BK 302 str. 1 d ir 22 str. 1 d. 182 str. 1 d. išteisinti ir bylą nutraukti ir nurodo, kad nuosprendis nepagrįstas ir naikintinas, kadangi dėl dokumentų pagrobimo niekada kaltu neprisipažino, nes Z. S. automobilyje miegojo girtas. Jis ir A. P. norėdami surasti jo namų adresą rado kažkokį lapą kur buvo nurodytas nukentėjusiojo adresas, pagal kurį nuvyko pas J. Š.. Jis paminėtų dokumentų nepagrobė, šias aplinkybes patvirtino A. P., pas jį dokumentai nebuvo rasti, jie jam nereikalingi. Pagal BK 302 str. 1 d. jis nuteistas be jokių objektyvių įrodymų. Sukčiavimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia. Jo ir A. P. tikslas buvo surasti Z. S. artimuosius ir padėti jam saugiai sugrįžti į namus. Suradę Z. S. žmoną J. jis paprašė pinigų benzinui ir atsilyginti už patirtą vargą, kaip ir atvykus J. Š. motinai A. S.. Kad jis nesiruošė sukčiauti rodo ir ta aplinkybė, kad jis paliko savo mobiliojo telefono numerį nukentėjusiesiems, tikėdamasis, kad jie ateityje su juo atsiskaitys, kas nebūdinga padarius nusikaltimą. Jis nesiruošė sukčiauti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašė jį išteisinti, nuteistasis M. R. ir jo gynėjas prašo jį išteisinti. Prokuroras prašė skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.
Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino.
Tiek A. P., tiek M. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje aiškino, kad Z. S. žmonai sakė, kad Z. S. numušė žmogų ir prašė iš jos pinigų. A. P. paaiškino, kad iš tikrųjų jokios avarijos nebuvo, o M. R. sumelavo apie avariją, kad gautų pinigų, A. P. pritarė, kad sukurtų tą istoriją. Iš išdėstyto matyti, kad nuteistieji patys paaiškino, kad naudojo apgaulę (teigė, kad Z. S. numušė žmogų, kas buvo jų pramanyta), turėdami tikslą įgyti svetimus (Z. S. žmonos) pinigus. Šia apimtimi nuteistųjų paaiškinimais netikėti nėra pagrindo, kadangi juos patvirtina Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto komisariatų raštai, kad 2009-07-26 – 2009-07-27 į juos moteris, pranešdama, kad ją sužalojo pravažiuojantis automobilis, nesikreipė, nukentėjusiųjų ir liudytojos A. S. parodymai.
Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 2010-02-03 rašto Nr. 10-12-S-2659 (t.1, b.l. 95) matyti, kad 2009-07-26 – 2009-07-27 į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 1 policijos komisariatą moteris, pranešdama, kad ją sužalojo pravažiuojantis automobilis, nesikreipė. Analogiški raštai yra iš 2 PK (t.1, b.l. 97), 3 PK (t.1, b.l. 98), 4 PK (t.1, b.l. 99), 6 PK (t.1, b.l. 100).
A. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu paaiškino, kad prašė pinigų benzinui, o ta suma, įvardinta žmonai, tiesiog dėl to, kad girtas vairavo ir policijai reikia sumokėti 3,5 tūkst. Lt. A. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino (t.2, b.l. 189-190) kaip jis susipažino su Z. S., kaip jie kartu vartojo alkoholinius gėrimus, vėliau laukė jo draugo prie parduotuvės. M. atvažiavus Z. S. pasakė, kad be savo mašinos niekur nevažiuos, kad benzinui pinigų jis duos, bet kad jo mašina važiuotų kartu su juo. Jis sėdo prie vairo, M. jį įkalbėjo, M. sėdo į Z. S. mašiną. Matė, kad M. užsuko į degalinę ir sustojo, jis irgi privažiavo. Z. S. miegojo. Jie nežinojo tikslaus adreso, kur jį vežti, žinojo tik, kad gyvena (duomenys neskelbtini). Tada jie nusprendė paieškoti Z. S. mašinoje kokių nors dokumentų. M. rado adresą kažkokiame lape. Jie nusprendė nuvažiuoti tuo adresu, prašyti pagalbos, o Z. S. paliko mašinoje degalinėje, jis miegojo. Atvažiavo į (duomenys neskelbtini), valandą ieškojo adreso, nuvažiavo prie namo vartų, sustojo, pradėjo skambinti į duris, pasirodė mergina (Z. S. žmona), jie paklausė ar čia gyvena Z. S.. Jie turėjo paprašyti jos, kad duotų pinigų benzinui. Žmona sakė, kad pinigų neturi, nieko neduos. Sakė, kad tuoj kam nors paskambins, kad atvažiuotų padėti. Po kurio laiko kažkokie žmonės atvažiavo, jie iš pradžių nesakė kur yra Z. S., po to pasakė, kad jis degalinėje miega girtas. Tada jie visi nuvažiavo į degalinę, paprašė jų, kad papildytų baką. Žmona ėmė žadinti Z. S., klausinėti, kas atsitiko, tada Z. S. sudavė taip, kad jis nugriuvo. Jis turbūt sudavė už tai, kad jie sakė jo žmonai, kad Z. S. numušė žmogų. Iš tikrųjų jokios avarijos nebuvo, niekas nenukentėjo. Po to jis paliko jiems savo telefono numerį, su draugu sėdo į mašiną ir nuvažiavo. Jis jokių daiktų neėmė. Jie iš žmonos iš pradžių prašė 200 Lt, po to aiškino, kad jeigu būtų jį pagavusi policija neblaivų prie vairo, reikėtų mokėti 1500 Lt baudą. Savo kaltę pripažįsta tik dėl paskutinio straipsnio. Iš kaltinamojo akto (t.2, b.l. 129) ir iš teismo posėdžio protokolo (t.2, b.l. 188) matyti, kad „paskutinis straipsnis“ yra BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d.. Ikiteisminio tyrimo, 2010-02-22 įtariamojo apklausos metu, A. P. parodė (t.1, b.l. 175), kad jis tik girdėjo, kaip M. sakė, kad jam sumokėtų 200 Lt už minėtą įvykį. Apie 1000 Lt jokios kalbos nebuvo, M. minėtai moteriai sakė, kad jei būtų iškviesti policijos pareigūnai, jos vyrui tektų mokėti žymiai daugiau ir minėjo kažkokias pinigų sumas, gal 1500 Lt.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. R. paaiškino, kad paprasčiausiai paprašė pas nukentėjusiojo žmoną pinigų, kad sumokėtų už benziną, o dėl 1000 Lt pasakė, kad jei nukentėjusysis būtų už vairo, jis galėtų sumokėti tuos 1000 Lt baudos. M. R. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad pripažįsta, kad sumelavo dėl avarijos, jo draugas A. P. iš tikrųjų jam paskambino, jis atvažiavo, Z. S. pasodino atgal į mašiną, atvažiavo į kolonėlę, Z. S. piniginė gulėjo ten, kur yra pavarų dėžė, jie rado jo adresą kažkokiam lape. Piniginėje pinigų nebuvo, buvo tapatybės kortelė. Pas juos mašinoj jau benzinas baigėsi, Z. S. žmona sakė, kad pinigų neturi. Pinigų prašė benzinui, sumelavo apie avariją, kad gautų pinigų. Jis nematė nei telefono, nei pripučiamo fotelio, nei žiedo, nei rankšluosčių, nei vaikiškų drabužėlių, nei vaikiškų žaislų, mašinos bagažinės neatidarinėjo. A. P. pritarė, kad sukurtų tą istoriją, sugalvojo, o jis pasakojo. Jie tik 200 Lt prašė. Dėl 1000 Lt gal jis ne taip pasakė. Sakė, kad jeigu Z. S. į policiją pakliūtų, jis turėtų tiek mokėti. Ikiteisminio tyrimo, 2010-02-02 įtariamojo apklausos metu, M. R. (t.2, b.l. 32- 33) parodė, kad VW Caravelle buvo likę labai mažai degalų, išvažiavę iš degalinės rado dokumente perskaitytą adresą, namų duris atidarė moteris, kuri, kaip suprato, buvo minėto vyriškio žmona. Jie jai paaiškino, kad jos vyras neblaivus automobilyje miega netoli Gariūnų. Dar pasakė, kad jos vyras vairuodamas partrenkė moterį ir už tai, kad nekviestų policijos jis jai davė 50 Lt, todėl paprašė šios moters jam duoti 50 Lt ir kažkiek pinigų už kurą, nes ilgokai vežiojo jos vyrą ir ieškojo jos namų.
Kolegija mano, kad A. P. ir M. R. aiškindami, kad jie paprašė pinigų benzinui ir atsilyginti už patirtą vargą, kad prašė nedaug (50 ar 200 Lt) pinigų ir taip pateikdami įvykius, siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės arba švelnesnės bausmės. Ši A. P. ir M. R. versija atmetama todėl, kad jų paaiškinimai ir parodymai nenuoseklūs ir nelogiški (ikiteisminio tyrimo metu M. R. parodė, kad prašė 50 Lt už įvykį ir kažkiek pinigų už kurą, o pirmosios instancijos teismo posėdyje jau parodė, kad jie tik 200 Lt prašė, be to, prašant pinigų benzinui ir atsilyginti už patirtą vargą ir nurodant pakankamai nedideles sumas nelogiška pasakoti išgalvotą istoriją apie neva Z. S. numuštą žmogų), versiją pilnai paneigia kiti byloje esantys įrodymai (nukentėjusiųjų ir liudytojos A. S. parodymai), kuriais abejoti kolegija neturi pagrindo.
Nukentėjusioji J. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad vakare ji priėjo prie lango, ten stovėjo mašina, prie mašinos buvo vyrai, jie paprašė, kad nusileistų žemyn pasikalbėti. Ji nusileido į apačią, tada jie pasakojo, kad vyras vairavo mašiną ir partrenkė žmogų, atvažiavo policija, jie sumokėjo 1000 Lt policijai, kad jos vyro neišsivežtų. Jie buvo keisti, nes pradėjo painiotis. Jie paprašė atnešti atsigerti. Išnešus vandenį, jie gurkšnelį išgėrė ir išpylė viską. Ji sakė, kad pas ją viskas kortelėje, kad turi kažkas atvažiuoti, ir tada nuvažiuos iki bankomato visi kartu, bet iš pradžių turinti vyrą pamatyti. Atvažiavo jos mama su broliu. Kaltinamieji prašė pinigų grubiai. Vėliau M. R. jai padavė raktus, ji atrakino mašiną, pažadino vyrą, paklausė ar jis žmogų numušė. Jis susinervino, trenkė kaltinamajam. Nukentėjusioji J. Š. jau ikiteisminio tyrimo, 2009-07-27 liudytojo apklausos metu, parodė (t.1, b.l. 17), kad vyriškiai jai pradėjo sakyti, kad jos vyras pateko į avariją ir reikia pinigų, kad jam padėtų. Prašė 500 eurų ir vėliau 1000 Lt. Ji paskambino savo motinai A. S.. Jos paprašė, kad nuvežtų pas jų vyrą, nes ji nori jį matyti. Sustojus degalinėje ir atidarius dureles, viduje gulėjo jos apsvaigęs vyras.
Liudytoja A. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad apie 12.30 val. nakties paskambino dukra, sako, kad kažkas prašo pinigų, vyras papuolė į avariją. Ji už 5 min. atvažiavo. Vaikinai sakė, kad žentas numušė moterį, moteris iškvietė policiją. Jie susitarė su policija, nori kad jos pinigus grąžintų. Prašė pinigų - 1000 lt. Ikiteisminio tyrimo, 2009-10-20 liudytojo apklausos metu, ji (t.1, b.l. 38) parodė, kad atvažiavus pas dukrą A. pasakė, kad jos žentas partrenkė žmogų, tačiau paklausus kurioje tiksliai vietoje, nurodyti negalėjo, pasakė, kad nebuvo būtina rašyti raštelio, kad partrenktas žmogus niekam neturi pretenzijų, nes partrenktas žmogus yra policijos pareigūnų pažįstamas.
Teismas neturi pagrindo netikėti šiais nukentėjusiosios J. Š. ir liudytojos A. S. parodymais, kadangi jie apimtyje, kad nuteistieji sakė, kad žentas numušė moterį, moteris iškvietė policiją, jie susitarė su policija ir nori, kad jos jiems pinigus grąžintų, J. Š. prašė 1000 lt., yra nuoseklūs, nenustatytas joks nukentėjusiosios J. Š. ir liudytojos A. S. pagrindas melagingai apkalbėti nuteistuosius. Šiais parodymais teismas tiki.
Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad J. Š. nuteistieji pasakė, kad nukentėjusysis padarė avariją ir jie sumokėjo 1000 Lt ir apie jokią jam suteiktą pagalbą kalbos nebuvo. Nukentėjusysis buvo paliktas benzino kolonėlėje ir jie jo niekur (namo) nevežė ir neprivalo atlyginti už vežimą.
Pirmosios instancijos teismas išteisino A. P. ir M. R. neįrodžius jog jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., tačiau, atsižvelgus į aplinkybių visumą, nepagrįstai juos nuteisė pagal BK 302 str. 1 d. remiantis tuo, kad patys kaltinamieji pripažino „kažkokių“ dokumentų buvimo BMW automobilyje faktą, nurodydami, kad nukentėjusiojo adresas buvo nurodytas kažkokiame lape, sužinojo, kad nukentėjusysis Z. S. gyvena adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kadangi, kaip ikiteisminio tyrimo metu parodė ir teisme paaiškino M. R., automobilyje BMW tarp priekinių automobilio sėdynių pamatė piniginę, kurią atsegęs pamatė kažkokį dokumentą, ant kurio buvo parašytas kažkoks adresas, o dėl pinigų vagystės iš minėtos piniginės nuteistieji buvo išteisinti. Aplinkybė, kad nuteistieji galėjo matyti piniginėje buvusį dokumentą ar surašytus duomenis neginčijamai ir be abejonių neįrodo jų kaltės dėl fizinio asmens dokumentų pagrobimo, kurie konkrečiai įvardinti kaltinimuose, atsižvelgiant ir į tai, kad Z. S. galimo dokumentų dingimo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholinių gėrimų, vakaro metu buvo daugelyje vietų, nežino kaip ir kokiu konkrečiu metu dingo jo dokumentai, nukentėjusiųjų parodymai dėl minėtų dokumentų buvimo vietos nenuoseklūs (nukentėjusysis Z. S. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad visi dokumentai buvo sudėti į skydelį nuo saulės vairuotojo pusėje, ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad jis pasigedo piniginėje buvusių dokumentų, nukentėjusioji J. Š. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atvažiavus į kiemą ji pasakė, kad vyras pasiimtų savo rankinę su dokumentais, automobilyje buvo segtuvas su dokumentais). Pažymėtina, kad nuteistasis A. P. nurodė, kad būtent jo draugas kažkokiame lape rado adresą, o ne jis.
A. P. apeliacinės instancijos teismo posėdyje baigiamųjų kalbų metu paaiškino, kad jis tų dokumentų nematė, nei automobilio paso, tie dokumentai, kiek supranta, yra kita pavarde, taip pat, byloje nėra nurodyta ar nukentėjusysis turi vairuotojo pažymėjimą. Jo nuomone, dokumentų automobilyje nebuvo. Jis nemato motyvo ir tikslo pagrobti tuos dokumentus. A. P. pirmosios instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad M. rado adresą kažkokiame lape. A. P. ikiteisminio tyrimo, 2009-11-04 įtariamojo apklausos metu parodė (t.1, b.l. 167, 168), kad draugas kažkokiuose minėto vaikino dokumentuose surado namų adresą ir jie nusprendė važiuoti ieškoti minėto adreso. Jau 2009-10-08 paaiškinime A. P. nurodė, kad (t.1, b.l. 149-150) bandė vėl paklausti adreso, bet bergždžiai, tada draugas kažkokiuose jo dokumentuose rado adresą (duomenys neskelbtini), 2009-10-12 liudytojo apklausos metu jis nurodė (t.1, b.l. 156-157), kad draugas minėto vaikino vėl bandė paklausti koks jo adresas, tačiau vaikinas nieko nesakė, nes vaikinas miegojo. Tada draugas minėto vaikino dokumentuose surado namų adresą.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis M. R. paaiškino, kad jie neėmė dokumentų, daiktų, juos arba jis pametė, arba išvis jų nebuvo. Pirmosios instancijos teismo posėdyje M. R. paaiškino, kad Z. S. piniginė gulėjo ten, kur yra pavarų dėžė, jie rado jo adresą kažkokiam lape. Piniginėje pinigų nebuvo, buvo tapatybės kortelė. Ikiteisminio tyrimo, 2010-02-02 įtariamojo apklausos metu, M. R. (t.2, b.l. 32- 33) parodė, kad automobilyje BMW tarp priekinių automobilio sėdynių pamatė piniginę, kurią atsegęs pamatė kažkokį dokumentą, ant kurio buvo parašytas kažkoks adresas. 2010-03-19 įtariamojo papildomos apklausos metu jis parodė (t.1, b.l. 42-43), kad jis automobilyje BMW, tarp priekinių automobilio sėdynių, pamatė piniginę, kurią atidaręs pamatė kažkokį dokumentą, ant kurio buvo parašytas kažkoks adresas, tada jie išvažiavo ieškoti nurodyto adreso, kuris, kaip suprato, yra minėto vyriškio namų adresas.
Kaip matyti iš nukentėjusiojo Z. S. parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, salone buvo tik mašinos dokumentai: techninis pasas, draudimas, dingo techninis pasas, registracijos liudijimas, draudimas. Dingo pinigai iš piniginės. Visi dokumentai buvo sudėti į skydelį nuo saulės vairuotojo pusėje. Ikiteisminio tyrimo, 2009-10-20 liudytojo apklausos metu jis parodė, kad (t.1,. b.l. 13-14) tada dar pastebėjo, kad piniginėje nėra 530 Lt (viena kupiūra 200 Lt vertės ir trys kupiūros po 100 Lt vertės, tačiau gali būti, kad klysta, nes tiksliai neprisimena), taip pat pirminės apklausos metu nebuvo nurodęs, tačiau dar taip pat pasigedo piniginėje buvusių šių dokumentų – techninės apžiūros talono, automobilio registracijos numerio ir privalomo vairuotojo civilinės atsakomybės draudimo. Pati piniginė ir rankinė buvo automobilyje. Nukentėjusioji J. Š. pirmosios instancijos teismo posėdyje parodė, kad dar jos vyras turėjo piniginę, dokumentus, nežinojo tiksliai kiek turėjo pinigų. kai išėjo iš mašinos, pamatė, kad automobilio gale išversti visi dokumentai, visas segtuvas su dokumentais. Ikiteisminio tyrimo, 2010-02-12 liudytojo papildomos apklausos metu, ji parodė (t.1, b.l. 20-21), kad atvažiavus į kiemą ji pasakė, kad vyras pasiimtų savo rankinę su dokumentais ir telefoną, tačiau pamatė, kad jos nėra. Tada pastebėjo, kad ant vyro rankos nebėra ir vestuvinio žiedo. Iš išdėstyto matyti, kad patys nukentėjusieji tiksliai nežino (jų parodymai šioje apimtyje nenuoseklūs) kur buvo dingusiais įvardinti dokumentai, adresas galėjo būti paimtas ir iš automobilio gale išversto viso segtuvo su dokumentais.
Atsižvelgus į išdėstytą, tai, kad apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-518/2005), neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką, o nagrinėjant bylą nepašalintos abejonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-492/2005) turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, tačiau tai pasakytina tik apie realias abejones, iškylančias aiškinantis nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, A. P. ir M. R. pagal BK 302 str. 1 d. išteisintini neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistiesiems A. P. ir M. R. bausmes, Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, A. P. ir M. R. asmenybes, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą bei atsakomybę sunkinančią aplinkybę.
Nuteistieji A. P. ir M. R. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 182 str. 1 d., 11 str. 3 d.). Jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikalstamas veikas jie padarė bendrininkų grupėje.
A. P. nuo 2010-09-08 dirba pagal verslo liudijimą (t.2, b.l. 226), anksčiau teistas (t.1, b.l. 183-184, 187-204), teistumas neišnykęs, į narkologinę įskaitą neįrašytas (t.2, b.l. 2), administracine tvarka baustas (t.2, b.l. 17). Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis A. P. nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.) ir jam paskirta arešto bausmės rūšis nelaikytina per griežta. Nuteistajam A. P. teismas jau yra skyręs laisvės atėmimo bausmę, lygtinai paleidęs jį, neatlikus 2 metų 1 mėnesio 28 d. laisvės atėmimo bausmės, tačiau ir tada jis išvadų nepadarė, nenorėjo paklusti įstatymų reikalavimams, nepraėjus ir metams po atleidimo nuo bausmės atlikimo padarė nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas paskyrė A. P. arešto bausmę, neženkliai didesnę nei BK 49 str. 3 d. numatytas tos bausmės rūšies vidurkis. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, nuteistajam A. P. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu, nėra aiškiai per griežta.
M. R. 2010-04-12 oficialiai nedirbo (t.2, b.l. 108, 109), anksčiau teistas tris kartus (t.2, b.l. 55-57, 61, 62-63, 69-72), teistumas neišnykęs, įrašytas į Vilniaus priklausomybės ligų centro priežiūros grupę (psichikos ir elgesio sutrikimai vartojant amfetaminus. Priklausomybės sindromas) (t.2, b.l. 77), ne kartą baustas administracine tvarka (t.2, b.l. 89-105). Pagal BK 56 str. 1 d. recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Nuteistasis M. R. nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str. 1 d.) ir jam paskirta arešto bausmės rūšis nelaikytina per griežta. Nuteistajam M. R. teismas jau yra skyręs laisvės atėmimo bausmę, lygtinai paleidęs jį, neatlikus 2 metų 4 mėnesių 15 d. laisvės atėmimo bausmės, tačiau ir tada jis išvadų nepadarė, nenorėjo paklusti įstatymų reikalavimams, nepraėjus ir 3 metams po atleidimo nuo bausmės atlikimo padarė nusikaltimą, už kurį nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Pirmosios instancijos teismas paskyrė M. R. arešto bausmę, neženkliai didesnę nei BK 49 str. 3 d. numatytas tos bausmės rūšies vidurkis. Atsižvelgus į bylos aplinkybes, kolegijos nuomone, nuteistajam M. R. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu, nėra aiškiai per griežta.
Apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistasis A. P. turi mažametį 3 metų vaiką, jo žmona šiuo metu nedirba, mokosi, šeimą išlaiko tik jis, dirba pagal patentą ir stovi darbo biržoje, jo teigimu, bausmės, susijusios su jo izoliavimu nuo šeimos, paskyrimas pakenktų jo šeimos interesams, įvertinus aplinkybių visumą, nėra pakankamas teisinis pagrindas švelninti pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę. Pažymėtina, kad iš nuteistųjų veiksmų, t.y. apgaulės naudojimo (žinomai melagingai pasakojant apie nukentėjusiojo partrenktą moterį) ir siekio įgyti svetimą turtą (neva sumokėtų policijai pinigų prašymo atiduoti) matyti, kad jie veikė tiesiogine tyčia, t.y. sukčiavo. Aplinkybė, kad M. R. paliko savo mobiliojo telefono numerį nukentėjusiesiems nepaneigia teismo išnagrinėtų įrodymų (nukentėjusiųjų, liudytojos A. S. parodymų, pačių nuteistųjų paaiškinimų) ar jo tyčios sukčiauti, kadangi M. R. galimai tikėjosi, kad jam nukentėjusieji dar duos pinigų.
Atsižvelgus į išdėstytą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. P. ir M. R. pripažino kaltais pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d., tačiau nepagrįstai juos nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d. Atsižvelgus į išdėstytą, nepagrįstai iš A. P. ir M. R. solidariai priteista J. Š. 104 Lt.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 24 d. nuosprendį pakeisti.
Nuosprendžio dalį dėl A. P. ir M. R. pripažinimo kaltais pagal BK 302 str. 1 d. ir arešto 40 parų paskyrimo panaikinti. A. P. ir M. R. pagal BK 302 str. 1 d. išteisinti neįrodžius, kad jie dalyvavo padarant nusikalstamą veiką turinčią nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo pagal BK 63 str. 1, 4 d. panaikinti, paliekant abiem paskirtas bausmes pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 1 d. po 60 parų arešto.
Nuosprendį dalyje dėl 104 Lt priteisimo iš A. P. ir M. R. solidariai J. Š. panaikinti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.