- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-04
- Bylos Nr.
- I-3668-406/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00724-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- L. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas L. B. kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 8 328 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunduose (b. l. 2-3, 16-28) nurodė, kad jis laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) atliko nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. netinkamomis bausmės atlikimo sąlygomis. Pareiškėjas teigė, jog atliekant bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje visą ginčo laikotarpį, išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. (pareiškėjas dėl šio laikotarpio ginčo nekelia) bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose jam trūko gyvenamojo ploto. Gyvenamųjų patalpų plotą mažino ir patalpoje esantis inventorius. Pareiškėjo teigimu, patalpose trūko spintelių, užuolaidų, laikrodžių, termometrų, lentynų, knygoms, dėžių daiktams, skalbimo mašinų, prausyklose trūko sanitarinių įrenginių, duše – dušo ragelių, be to neveikė tinkamai vandens maišytuvai. Minėjo, kad nebuvo įrengtas poilsio kambarys, batų-rūbų džiovykla. Patalpos neremontuotos, baldai seni, suklypę, be detalių, lovos surūdijusios, nebuvo kopėtėlių užlipti į antrą aukštą, patalpose silpnas dirbtinis apšvietimas. Teigė, kad patalpos nedezinfekuojamos, todėl pilna jose parazitų, patalpose pasenusi elektros instaliacija, todėl yra pavojus kilti gaisrui, o kilus gaisrui atsarginių išėjimų nėra, taip pat nėra ir gesintuvų. Pažymėjo, jog pas kirpėją apsikirpti patekti sunku, kadangi nori kirptis didelis skaičius nuteistųjų, o kirpėja tik viena, be to mašinėlė sena, stringa, peša. Pareiškėjo nuomone, dėl blogų kalinimo sąlygų, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą, diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties termino arba esant būtinybei, atnaujinti praleistą terminą, nes pažeidimai buvo tęstiniai, taip pat neturėjo priėjimo prie teisės aktų, be to bijojo, kad jam pasikreipus į teismą, pareigūnų bus nubaustas. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 32-42) nurodė, jog pareiškėjo atžvilgiu minimaliai tenkančio vienam kalinamam bendrabučio tipo patalpose asmeniui gyvenamųjų patalpų ploto norma pažeista nebuvo. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai nenumato tokio skaičiavimo būdo, apie kurį mini pareiškėjas, t. y., kad baldų, esančių patalpoje, taip pat esančio inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto, apskaičiuojant tenkantį vienam nuteistajam gyvenamosios patalpos plotą. Teisės aktai įpareigoja nuteistuosius valyti savo gyvenamąsias patalpas. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas vėdintų, valytų), joje negalėtų būti blogo kvapo, pelėsio. Jei pareiškėjas teigia, kad taip buvo, vadinasi, jis netinkamai atliko savo pareigas. Dienotvarkėje numatytu būrio maudymosi metu rūbus nuteistieji gali skalbti dušinėje, kur nuolat yra karštas vanduo. Kadangi prausyklose sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji galėjo skalbti asmeninius drabužius ir patys. Nuteistiesiems suteikta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę, esant būtinumui, išduota patalynė gali būti dezinfekuojama. Džiovinimo vietos įrengtos ir būrių kiemuose. Teigė, jog gyvenamosios patalpos iki 2017 m. birželio 7 d. baldais ir inventoriumi buvo aprūpintos vadovaujantis arešto, terminuoto laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 reikalavimais, vėliau buvo aprūpintos pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas su skundais dėl baldų ar inventoriaus trūkumo į Ūkio ir skyrių nesikreipė, taip pat nesikreipė ir dėl to, kad netinkamai veikė dušo rageliai, kad nespėja nusiprausti duše, ar tenka laukti eilėje. Pažymėjo, jog 2 sektoriaus būriuose įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus, 2 sektoriaus būriuose įrengtas elektros apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus jie delsiant keičiami naujais, taip pat gavus pranešimą apie netvarkingą elektros instaliaciją ar gedimus, šie nedelsiant tvarkomi. Pataisos namuose atliekama dezinfekcija, dezinsekcija ar deratizacija (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų). Atsakovės atstovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno. Pareiškėjas, atlikdamas bausmę, ginčo laikotarpiu į pataisos namų Psichologinės tarnybos skyriaus specialistus dėl dvasinių ir fizinių kančių, psichologinių, dvasinių išgyvenimų, patirto streso ir kt. nesikreipė. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje duomenų dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pareiškėjas skunde nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, kad jo teisės ar orumas, kam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose - atvirojoje kolonijoje buvo pažeisti ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalos, taip pat, kad dėl laikymo sąlygų pataisos namuose pablogėjo jo sveikatos būklė. Atsakovės atstovas laikosi teisės aktų reikalavimų, nuteistiesiems yra užtikrinamos laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygos, numatytos atitinkamose normose ir teisės aktuose. Pastebėjo, kad pareiškėjas skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau konkrečiai neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais. Prašė taikyti ieškinio senaties terminą bei pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) veiksmų atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d.), kai buvo kalinamas Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje bendrabučio tipo patalpose.
Atsakovės atstovas prašė teismo pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį (b. l. 32-33).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimui jo prašomas bendras senaties terminas netaikytinas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).
Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą kildina iš jo bausmės atlikimo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. (b. l. 16). Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo nurodytas bausmės atlikimo sąlygų jam sukeltas neigiamas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų nuo įkalinimo pradžios, t. y. 2014 m. birželio 30 d. (kai atvyko į Pravieniškių PN-AK, b. l. 43), nes patirdamas skunde nurodytus nepatogumus, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Pravieniškių PN-AK, šios įstaigos vadovą, kitas kompetentingas institucijas. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti iš Pravieniškių PN-AK ar kitų institucijų reikiamą informaciją, taip pat nėra duomenų, jog pareigūnai pareiškėjui būtų grasinę susidorojimu tuo atveju, jei pareiškėjas kreipsis į teismą. Pats pareiškėjas konkrečiau nedetalizuoja aplinkybių apie jam reikštus grasinimus dėl kreipimosi į teismą nagrinėjamoje byloje. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad jis delsė kreiptis į teismą, nes bijojo, jog su juo bus susidorota, yra nepagrįsta. Šios aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti nuo kalinimo pradžios 2014 m. birželio 30 d., tačiau į teismą kreipėsi tik 2018 m. balandžio 11 d. (b. l. 29).
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas nepateikė teismui jokių įrodymų, jog galimų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie šiuos pažeidimus. Nenurodė šio termino praleidimo aplinkybių ar priežasčių. Tokiu būdu, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, prašymas tenkintinas, pareiškėjo skundo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2015 m. balandžio 10 d. atmestinas kaip nepagrįstas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2018 m. balandžio 11 d.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į bausmės atlikimą tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjas skunde nurodė, jog ginčo laikotarpiu atliekant bausmę bendrabučio tipo patalpose trūko gyvenamojo ploto normos.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 24 str. 2 d. 7 p., 25 str., 56 str. 4 d., 67 str., 71 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau - EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos „Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės“ (toliau – Taisyklės). Taisyklių 11-1.1 punktai nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Byloje pateikti įrodymai, patvirtina, kad pareiškėjas atliko bausmę Pravieniškių PN-AK (b. l. 43, 46).
Žemesnės instancijos teismas
Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos. Objektyvių duomenų, kiek pareiškėjo kalinimo metu nuteistųjų buvo pataisos įstaigos gyvenamosiose bei miegamosiose vietose, kuriose gyveno pareiškėjas, nei pareiškėjas, nei atsakovės atstovas nepateikė. Kadangi duomenų apie Pravieniškių PN-AK konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje patalpoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos atsiliepime nurodyto konkrečios patalpos miegamųjų vietų skaičiaus.
Pareiškėjas nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. buvo paskirtas gyventi į 2 sektoriaus 15 būrį 4 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,87 kv. m, joje įrengtos 11 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,17 kv. m (b. l. 46, 47).
Pareiškėjas dėl ploto trūkumo nuo 2016 m. gegužės 24 d. iki 2016 m. lapkričio 24 d. ginčo nekėlė, todėl teismas dėl šio laikotarpio ir nepasisako.
Pareiškėjas nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. buvo paskirtas gyventi 2 sektoriaus 15 būrį 6 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 33,93 kv. m, joje įrengtos 10 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,3 kv. m (b. l. 46, 47).
Pareiškėjas nuo 2016 m. gruodžio 13 d. iki 2017 m. liepos 25 d. buvo paskirtas gyventi 2 sektoriaus 15 būrį 4 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 34,87 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,17 kv. m (b. l. 46, 47).
Pareiškėjas nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. buvo paskirtas gyventi 2 sektoriaus 12 būrį 4 brigadą, kurios gyvenamasis plotas yra 49,43 kv. m, joje įrengta 15 miegamųjų vietų, todėl atlikus paskaičiavimą, padalinus gyvenamosios patalpos plotą iš miegamųjų vietų skaičiaus, vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,29 kv. m (b. l. 46, 47).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjo bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose metu buvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11-1.1 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma, todėl nėra pagrindo valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovės atstovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų veiksmų neteisėtumo (ABTĮ 56 str.).
Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniame mazge trūko tualetų, praustuvių, pisuarų.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d.), patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139, nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų. Vėliau Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete - po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų.
Bylos duomenimis nustatyta, kad 12 būrio sanitariniame mazge įrengti 6 unitazai, 4 pisuarai bei 8 praustuvės. Taip pat nustatyta, jog nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. balandžio 11 d. kada bausmę atliko pareiškėjas 12 būryje buvo 69 nuteistieji (b. l. 46, 48). Konstatuotina, jog tai atitiko normose numatytus reikalavimus.
Iš į bylą pateiktų atsakovės atstovo duomenų matyti, kad nuo 2015 m. balandžio 11 d. iki 2016 m. gegužės 24 d. ir nuo 2016 m. lapkričio 24 d. iki 2016 m. gruodžio 13 d. pareiškėjas gyveno 15 būryje. Pažymėtina, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, kad 15 ir 16 būrių sanitariniame mazge buvo įrengta 8 praustuvės, 6 unitazai bei 4 pisuarai (b. l. 46, 48).
Nors atsakovės atstovas nurodė, kad 15 būryje ginčo laikotarpiu gyveno 68 nuteistieji, tačiau nepateikė duomenų apie ginčo laikotarpiu 16 būryje buvusį nuteistųjų skaičių, o, kai minėta 15 ir 16 būrių sanitarinis mazgas buvo bendras. Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo praktikoje yra konstatavęs, kad šio pobūdžio ginčuose ne visada galima pritaikyti affirmanti incumbit probatio (tas, kas teigia, turi tai įrodyti) principą, nes tam tikrais atvejais tik atsakovas turi prieigą prie informacijos, galinčios atmesti ar paneigti konkrečius teiginius (žr., pvz., 2011 m. sausio 11 d. sprendimą byloje H. prieš Rumuniją, pareiškimo Nr. 2573/03), todėl pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 42255/04, 37 paragrafas; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 33470/03, 82 paragrafas; 2008 m. vasario 14 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30422/03, 35 paragrafas; 2006 m. birželio 1 d. sprendimą byloje G. prieš Rusiją, Nr. 4171/04, 20 paragrafas). Kadangi pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Pastebėtina, kad laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Kadangi nėra galimybės apskaičiuoti sanitarinių įrenginių skaičiaus, tenkančio Normose nurodytam atitinkamam skaičiui nuteistųjų, todėl pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl sanitarinių įrenginių trūkumo.
Nors pareiškėjas kėlė pretenzijas dėl to, kad jis gyvenamosiose patalpose nebuvo tinkamai aprūpintas kietuoju inventoriumi bei baldais, tačiau šiuos pareiškėjo teiginius paneigia Pravieniškių PN-AK 2018 m. birželio 20 d. raštas bei 2018 m. liepos 9 d. pažyma, iš kurių matyti, kad bendrabučio gyvenamosios patalpos, kuriose bausmę atliko pareiškėjas buvo aprūpintos pagal Aprūpinimo normų reikalavimus (b. l. 53, 149). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į kalinimo įstaigos administraciją ar kitas kompetentingas institucijas su skundais ar prašymais dėl inventoriaus trūkumo ar sulūžusio inventoriaus pakeitimo nauju, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini kaip neįrodyti.
Atmestini ir pareiškėjo argumentai dėl skalbimo mašinos iki 2017 m. gruodžio mėn. (todėl turėjo skalbti rūbus prausykloje) bei lentynų knygoms ir dėžių daiktams susidėti nebuvimo, kadangi teisės aktai imperatyvo kalinimo įstaigoms aprūpinti minėtu inventoriumi nenumato.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 43 punktas numato, kad lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punkte numatyta galimybė ne rečiau kaip kartą per savaitę gauti išskalbtą patalynę. Tai patvirtina ir Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2013 m. birželio 28 d. įsakymas Nr. V-216 „Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriame numatyta galimybė ir sąlygos naudotis asmeninės patalynės, drabužių skalbimo ar dezinfekcijos paslaugomis (b. l. 104-105).
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl jam nesudarytų sąlygų naudotis asmeninių drabužių skalbimo ar džiovinimo paslaugomis yra bendro pobūdžio, jis nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su galimu jo teisių pažeidimu nesuteikiant galimybės skalbti ir džiovinti rūbus, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus ar administraciją dėl minėtos paslaugos suteikimo, o ši jo prašymo netenkino, todėl abstrakčių, įrodymais nepagrįstų aplinkybių pagrindu negalimas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų nesuteikiant asmeninių drabužių skalbimo ar džiovinimo paslaugų pareiškėjui konstatavimas.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus, nebuvo galimybės nusiprausti po dušu, be to normaliai neveikė vandens maišytuvai.
Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktas numato, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, kad jam buvo suteikta galimybė nusiprausti po dušu, tačiau pažymi, kad dėl didelio nutiestųjų skaičiaus ne visada spėdavo pasinaudoti sanitariniais įrenginiais bei laukdavo eilėse. Bylos duomenimis pareiškėjas nesikreipė į atsakovės atstovą dėl nepatogumų naudojantis dušu. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl prausimosi laiko pratęsimo, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovės atstovas neturėjo pagrindo, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kėlęs pretenzijas dėl maudymosi metu kylančių sunkumų, dėl netinkamai veikiančių vandens maišytuvų, nesureguliuotos vandens temperatūros. Pareiškėjas skunde nedetalizavo aplinkybių dėl dušinėje netinkamai veikiančių vandens maišytuvų, t. y. nenurodė konkrečių gedimų (pažeidimų) atvejų, nenurodė, ar dėl maišytuvų gedimų kreipėsi į atsakovės atstovą ir pan., o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti Pravieniškių PN-AK veiksmų neteisėtumą. Kita vertus, teismas pažymi, kad sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Nr. A146-1527/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių būtų atsiradusios kokios nors pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme, todėl pareiškėjo šie argumentai atmetami.
Pareiškėjas minėjo, kad baldai seni, suklypę, be detalių, lovos surūdijusios, be kopėtėlių, patalpose silpnas dirbtinis apšvietimas, patalpos neremontuotos, elektros instaliacija netvarkinga, nėra atsarginių išėjimų bei gesinimo priemonių gaisro metu.
Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos apšvietos, neremontuotų patalpų, netinkamų naudojimui baldų. Iš į bylą pateiktų įrodymų, t. y. Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. gegužės 4 d. patikrinimo akto matyti, kad patikrinus 15 būrio 6 brigados gyvenamąją patalpą nustatyta, kad elektros instaliacija veikia, atvirų ir neizoliuotų laidų nerasta, dirbtinė apšvieta siekė 200 lx (norma ne mažiau 200 lx) (b. l. 80-82). Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios blogo apšvietimo ar blogos elektros instaliacijos galėjo patirti papildomus nepatogumus. Pažymėtina, jog pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai gyvenamosiose patalpose ir kur buvo netinkama apšvieta, kokios konkrečios patalpos neremontuotos, kokiose konkrečiose gyvenamosiose patalpose baldai netinkamos kokybės. Nurodytų aplinkybių pareiškėjas nesiejo su konkrečiais jo teisių pažeidimų atvejais, nepagrindė jų jokiais galimais pateikti įrodymais, taip pat nepagrindė nurodytų pažeidimų jam padarytų neigiamų pasekmių jo sveikatai (t. y. nepateikė duomenų apie netinkamos apšvietos įtaką jo regėjimui, kreipimųsi į medikus dėl sveikatos negalavimų ir pan.), byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo keltas pretenzijas dėl minėtų pažeidimų atsakovės atstovui, kreipimųsi į Visuomenės sveikatos centrą ar kitas institucijas, todėl, nesant tokių duomenų, abstrakčių ir niekuo nepagrįstų pareiškėjo nurodytų aplinkybių pagrindu atsakovės atstovo atsakomybė dėl nurodytų pažeidimų negalima.
Pareiškėjas skunde teigė, kad pataisos namuose nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų, nėra evakuacinių išėjimų. Į bylą pateiktame Pravieniškių PN-AK 2018 m. liepos 2 d. rašte Nr. 88-387 (b. l. 47-50) nurodoma, kad 15 ir 12 būriuose papildomo evakuacinio išėjimo nėra. Tačiau atsakovės atstovas atsiliepime pažymėjo, jog įstaigoje sudarytos ir suderintos su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais gaisrinės instrukcijos (b. l. 39). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Pareiškėjui tik darant prielaidą, kad priešgaisrinės saugos reikalavimų nesilaikymas galėjo sukelti jam nepatogumus ir neindividualizavus, kuo konkrečiai pasireiškė priešgaisrinės saugos reikalavimų galimo nesilaikymo jam sukelta žala, nepateikus žalos fakto galimybę patvirtinančių įrodymų, teismas neturi teisinio pagrindo išvadai, kad nurodytos aplinkybės sukėlė jam perteklinius nepatogumus, todėl šie pareiškėjo argumentai, nesant duomenų apie patį žalos faktą, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas teigė, kad neįrengtas poilsio kambarys, neįrengtos rūbų, batų džiovyklos.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.9 p.). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriuje poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti (b. l. 37), atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad nėra įrengta drabužių ir avalynės džiovykla, todėl šie pažeidimai pripažintini nustatytais.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog negalėjo apsikirpti, be to nebuvo jokių dezinfekavimo priemonių kirpimo mašinėlei dezinfekuoti.
Byloje pateikta Pravieniškių PN-AK Ūkui skyriaus 2018 m. liepos 2 d. pažyma Nr. 88-387 patvirtina, kad 2-ojo sektoriaus esančioje kirpykloje nuteistieji gali apsikirpti pagal įstaigoje parengtą ir stenduose iškabintą bausmę atliekančių nuteistųjų kirpimosi kirpykloje grafiką (b. l. 50). Minėta pažyma taip pat patvirtina, kad kirpyklos patalpas valo ir dezinfekuoja nuteistieji dirbantys kirpykloje, kurie taip pat dezinfekuoja ir kirpykloje naudojamas kirpimo priemones, kurioms dezinfekuoti išduodamos specialios įrankių dezinfekavimo priemonės. Pažymėtina, kad pareiškėjas teismui nepateikė duomenų, įrodančių, jog jis negalėjo pasinaudoti kirpėjo paslaugomis, ar, kad buvo kerpamas netinkamos būklės ar nedezinfekuota kirpimo mašinėle, todėl šie pareiškėjo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su gyvenamųjų patalpų nedezinfekavimu bei buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose buvimu.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 (galiojusios iki 2015 m. lapkričio 1 d.) 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 (galiojančioje nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 20 punkte.
Į bylą pateikti duomenys Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalų kopijos patvirtina jog Pravieniškių PN-AK vykdomas buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) monitorinio, kontrolės ir naikinimo paslaugų teikimas (b. l. 55-79). Byloje easnčiu Nacionalinės visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento 2016 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktu konstatuota, kad 15 būrio 6 brigados gyvenamojoje patalpoje tarakonų ir kitų parazitų neaptikta (b. l. 80-82). Taigi, teismo nuomone, nėra pagrindo tikėti deklaratyviomis, jokiais objektyviais įrodymais nepagrįstomis abstrakčiomis aplinkybėmis siejamomis su antisanitarinėmis sąlygomis dėl parazitų buvimo, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nedezinfekuojamų patalpų bei parazitų buvimo atmestini kaip neįrodyti.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog minėtos faktinės aplinkybės (taip pat veiksmai, neveikimas) pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (sveikatos pablogėjimo, išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio.
Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų jam teko patirti dvasines kančias, papildomus nepatogumus, išgyvenimus, jautė pažeminimą, nepilnavertiškumo jausmą, tačiau įrodymų, jog būdamas Pravieniškių PN-AK jis kreipėsi į Sveikatos priežiūros įstaigą nepateikė. Iš 2018 m. liepos 2 d. Pravieniškių PN-AK medicininio pažymėjimo Nr. 81(2)-379 matyti, jog pareiškėjas į sveikatos priežiūros specialistus dėl sveikatos nusiskundimų, kuriuos galėjo sukelti ar įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nesikreipė (b. l. 44). Pats pareiškėjas bausmės atlikimo laikotarpiu dėl psichologinės pagalbos nesikreipė (b. l. 45). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Byloje taip pat nenustatyta, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką dėl tinkamo asmenų kalinimo, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-AK per pareiškėjo laisvės atėmimo atlikimo laiką 5 būryje neužtikrino jam teisės aktais reglamentuoto praustuvių ir tualetų skaičiaus, buvo neįrengtas laisvalaikio kambarys, avalynės ir drabužių džiovykla, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).
Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai jog Pravieniškių PN-AK pareigūnų elgesys su pareiškėju galėtų būti vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme, tačiau teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų (pažeidžiant vienam asmeniui nustatytą praustuvių ir tualetų skaičių, neįrengiant laisvalaikio kambario bei avalynės ir drabužių džiovyklos), pažeidimų trukmę ir mastą, daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99).
Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta. Įvertinęs paminėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Tokiu būdu pripažintina, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo), o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo L. B. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo L. B. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas (materialinio buitinio aprūpinimo) buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.