Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. O. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 12 000 Eur neturtinės žalos dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d.

Pareiškėjas skunde (b. l. 2-3, 106-107, 134-135) nurodė, kad jam nebuvo užtikrintas turėjęs tekti 3,1 kv. m. laisvas plotas, gyvenamosiose patalpose buvo nuo 14 iki 26 asmenų. Patalpos buvo avarinės būklės, langai mediniai, supuvę, žiemą būdavo šalta. Nurodė, kad sanitariniu mazgu naudojosi viso būrio nuteistieji, daugiau nei 100 nuteistųjų, tačiau jame įrengti tik 5 tualetai ir 5 pisuarai, todėl jis buvo privestas laukti eilėse. Pažymėjo, jog prausyklos duše yra slidžios grindys, 2015 m. rugsėjo 25 d. minėtose patalpose paslydo ir susižalojo. Atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam nebuvo išduodamos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, nagų kirpiklis). Todėl buvo verčiamas nesilaikyti asmens higienos, o tai kėlė didelius išgyvenimus. Jis ne kartą žodžiu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau, atsakydavo, kad higienos priemonės jam nepriklauso. Teko kreiptis į odontologą, nes dėl dantų neprižiūrėjimo pradėjo juos skaudėti. Dėl tokių kalinimo sąlygų jis patyrė orumo pažeminimą, diskriminaciją, nepatogumus, išgyvenimus. Prašė netaikyti ieškinio senaties termino ir skundą tenkinti.

Atsakovo atstovas – Alytaus pataisos namai (toliau – ir atsakovas, ir Alytaus PN) su skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 7-12) nurodė, kad nuo 2015 m. liepos 1 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 10 būrį, 2 miegamąjį. Atsakovo skaičiavimais vienam asmeniui turėjusi tekti ploto norma pažeista nebuvo. Nurodė Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, kurioje nurodoma, kad gyvenamojo ploto normos trūkumą kompensavo taikytinas režimas, t. y. galimybė dienos metu laisvai judėti įstaigos teritorijoje. Nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad baldai ir kitas inventorius mažina gyvenamąjį plotą, nes galiojantys teisės aktai nereglamentuoja gyvenamojo ploto skaičiavimo su baldais ar be jų. Dėl perkėlimo į kitą būrį ar netinkamų laikymo sąlygų į administraciją nei karto nesikreipė. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs visas Alytaus PN patalpas, higienos normų reikalavimų pažeidimų nenustatė. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė. Alytaus pataisos namuose šilumos mazgas yra kompiuterizuotas, nepertraukiamai visą parą palaiko nustatytą temperatūrą atitinkančią higienos normas visuose pataisos namuose. Miegamieji vėdinami per langus. Nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. galioję teisės aktai nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlio ir skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems. Nuo 2017 m. sausio 1 d. galiojantys teisės aktai, kuriuose numatytas dantų šepetėlių, dantų pastos ir skutimosi peiliukų išdavimas, yra vykdomas. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. patirtą neturtinę žalą, kurią kildina iš jo laikymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Atsakovas pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 str. 1 d. ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 5 d.).

Iš pareiškėjo skundo turinio ir atsakovo į bylą pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš galimai netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2016 m. rugsėjo 5 d. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę žinoti apie savo teisių pažeidimą dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo teisių pažeidimo pradžios, turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų į atsakovą arba teismą. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją. Pareiškėjas, žinodamas apie savo teisių pažeidimą, į teismą kreipėsi tik 2018 m. kovo 8 d. (b. l. 4) skundu, t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams nuo galimo jo teisių pažeidimo pradžios, nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl remiantis išdėstytu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgiant į teismų praktiką, nagrinėjamu atveju, atsakovo prašymas dėl ieškinio senaties termino taikymo tenkintinas ir daliai skundo reikalavimų taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d.). Atitinkamai pareiškėjo reikalavimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2012 m. lapkričio 9 d. iki 2015 m. kovo 7 d. atmestina kaip nepagrįsta (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.). Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimų pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenamojo ploto trūkumo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., LVAT 2013-12-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).

Netinkamas laikymo sąlygas pareiškėjas grindžia ploto trūkumu gyvenamosiose patalpose. Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, o 111.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m vienam žmogui. Teismas taip pat pažymi, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių 111.1 ir 111.2. punkte įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Kadangi teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas patalpos plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Objektyvių duomenų apie konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje gyvenamojoje patalpoje metu joje buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios gyvenamosios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas nuo 2015 m. sausio 13 d. iki 2015 m. liepos 1 d. buvo etapuotas iš Alytaus PN (b. l. 13, 15).

Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. 8, 15-17, 40), kad pareiškėjas nuo 2015-07-01 iki 2015-08-12, nuo 2015-08-19 iki 2015-09-02, nuo 2015-09-09 iki 2015-09-25, pareiškėjas paskirtas į 10 būrį, 2 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 44,17 m² ploto, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,68 m².

Nuo 2015-09-25 iki 2015-09-28, nuo 2015-10-09 iki 2015-10-12, nuo 2015-10-28 iki 2015- 10-29, nuo 2015-11-26 iki 2015-11-27, nuo 2015-12-09 iki 2015-12-10, nuo 2015-12-14 iki 2015-12- 15, pareiškėjas paskirtas į 17 būrį, 1 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 34,15 m² plotajame įrengta 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 4,26 m².

Nuo 2015-09-28 iki 2015-09-30, nuo 2015-10-29 iki 2015-10-30, nuo 2015-11-25 iki 2015-11-26, pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 17, kuri yra 11,25 m² ploto, jame įrengta 3 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,75 m².

Nuo 2015-09-30 iki 2015-10-09, nuo 2015-10-12 iki 2015-10-14 pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 15, kuri yra 11,64 m² ploto, jame įrengta 3 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,88 m².

Nuo 2015-11-27 iki 2015-12-02, nuo 2015-12-10 iki 2015-12-14 pareiškėjas buvo paskirtas į baudos izoliatoriaus kamerą Nr. 2, kuri yra 29,51 m² plotajame įrengta 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,68 m².

Nuo 2015-12-23 iki 2016-01-26, nuo 2015-12-15 iki 2015-12-16 pareiškėjas paskirtas į 11 būrį, 3 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 44,39 m² plotajame įrengta 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,69 m².

Nuo 2016-01-26 iki 2016-05-04, nuo 2016-08-26 iki 2016-09-09 pareiškėjas paskirtas į 11 būrį, 2 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 43,96 m² plota jame įrengta 12 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,99 m².

Nuo 2016-05-26 iki 2016-05-27 pareiškėjas paskirtas į 20 būrį, 3 miegamąjį (miegamasis ne kameros tipo, o bendrabučio tipo) yra 30,31 m² ploto, jame įrengta 8 miegamosios vietos, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,78 m².

Nuo 2016-05-27 iki 2016-08-26 pareiškėjas buvo paskirtas į kamerų tipo patalpą Nr. 38, kuri yra 11,87 m² ploto, jame įrengta 3 miegamųjų vietų, esant užimtoms visoms vietoms vienam asmeniui tekęs gyvenamasis plotas buvo 3,95 m² .

Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo teisė į 3,1 kv. m. ir 3, 6 kv.m. plotą ginčo laikotarpiu buvo užtikrinta, todėl pareiškėjo argumentas dėl jam tekusio per mažo gyvenamojo ploto, atmestinas, kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas nurodo, kad gyvenamosiose patalpose buvo įrengta daugiau miegamųjų vietų, nei nurodo atsakovas, tačiau nepateikia jokių tai patvirtinančių įrodymų. Atsakovo pateikti oficialūs duomenys kitais objektyviais duomenimis nėra paneigti, todėl teismas vadovaujasi jais, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo.

Taip pat pažymėtina, jog nei iki 2010 m. balandžio 30 d. galiojusi Higienos norma, nei po to įsigaliojusios Taisyklės nenumatė, kad į šiuose teisės aktuose įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014). Tačiau pridurtina, jog į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.).

Pareiškėjas teigė, jog gyvenamosios patalpos avarinės būklės, langai mediniai, supuvę, žiemą šalta.

Pareiškėjas į bylą nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo argumentus dėl Alytaus PN patalpų, kuriose jis buvo apgyvendintas, buvusios blogos langų, sienų, grindų būklės, temperatūros. Byloje nepateikta įrodymų, t. y. Visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų, kurie surašomi vadovaujantis Sveikatos apsaugos ministro 2012 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. V-606 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. V-946 „Dėl tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos saugos kontrolės reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintu reglamentu. Todėl teismas, vertindamas į bylą pateiktus dokumentus, negali vienareikšmiškai teigti, kad pareiškėjas dėl gyvenamosiose patalpose buvusios netinkamos temperatūros, dėl sienų, grindų ir langų blogos būklės galėjo patirti papildomus nepatogumus. Kita vertus, vadovaujantis Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktu, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdo visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų (netinkamos temperatūros, dėl sienų, grindų ir langų blogos būklės) buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl gyvenamosiose patalpose buvusios temperatūros, dėl sienų, grindų ir langų blogos būklės neatitikimo teisės aktais nustatytoms normoms, laikytini nepagrįstais.

Pareiškėjas nurodė, kad sanitariniu mazgu naudojosi viso būrio nuteistieji, daugiau nei 100 nuteistųjų, tačiau jame įrengti tik 5 tualetai ir 5 pisuarai, todėl jis buvo privestas laukti eilėse.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis minėtų taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje (toliau- Aprūpinimo norma) (redakcija galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt. Atsakovas į bylą nepateikė duomenų kiek būriuose buvo tualetų, pisuarų, taip pat duomenų apie nuteistųjų asmenų skaičių būriuose. Spręstina, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl įrenginių trūkumo sanitariniame mazge.

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš to, jog duše yra slidžios grindys bei nurodė, jog 2015 m. rugsėjo 25 d. duše paslydo ir susižalojo.

Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nenumato kaip turi būti įrengtos dušo patalpos. Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 39.3 punkte nurodoma, kad dušinės, prausyklos patalpų grindys turi būti neslidžios, turi turėti nuolydį į vandens nutekėjimo kanalus, angas. Šiuo atveju neteisėtų veiksmų atsakovo veiksmuose nenustatyta, kadangi teisės aktai nenumato dušuose kilimėlių. Tačiau Higienos normos 6 punktas įpareigoja atsakovą rūpintis, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims būtų sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Alytaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo akte nustatė, jog Higienos normos pažeidimų nenustatyta (b. l. 28-30). Akivaizdu, kad dušo patalpoje naudojamas vanduo ir pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, privalo būti taip pat atsargus ir dušo patalpose elgtis atsakingai.

Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš jam neskirtų higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų, nagų kirpiklio).

Atsakovas pareiškėjo nurodytų aplinkybių iš esmės neginčija, nurodo, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė dantų pastos, dantų šepetėlių, nagų kirpiklio ir skutimosi peiliukų išdavimo nuteistiesiems.

Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi, pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau, pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi, ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

Pastebėtina, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusio, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, 4 ir 5 punktai numato, jog higienos reikmenys, avalynė, drabužiai išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.

LVAT, aiškindamas minėtų teisės normų nuostatas, padarė išvadą, kad Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetėlį bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos nuostatų. Todėl nagrinėjamu atveju susiduriama su įstatymo ir Konvencijos normų kolizija. Pažymėjo, kad įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizija yra teisės taikymo klausimas, kuris turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatas. Pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalį, jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017).

Nagrinėjamai bylai taip pat aktualus EŽTT sprendimas byloje M. prieš Latviją, kurioje buvo nagrinėjamas pareiškimas dėl sulaikyto asmens laikymo kalėjime sąlygų, pažeidžiančių Konvencijos 3 straipsnį. Asmuo skundėsi, be kita ko, tuo, kad įkalinimo įstaigos administracija atsisakė jį aprūpinti asmens higienos priemonėmis, tarp jų ir muilu, dantų šepetėliu, dantų pasta, todėl jis nuolat jautėsi nešvarus ir žeminamas. EŽTT pripažino, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Akivaizdu, kad tai sukėlė kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kančią. Dar daugiau, nacionalinės valdžios nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų, Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas be kita ko akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai pažeminimą.

Nagrinėjamu atveju vertintina, kad pareiškėjo neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 straipsnių reikalavimų. Teismas, vadovaudamasis ir nenukrypdamas nuo aukščiau nurodytos LVAT praktikos, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės, į tai, jog Konvencijos pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2015 m. kovo 8 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti neteisėtą valstybės neveikimą CK 6.271 straipsnio prasme.

Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas, skunde nurodė, kad dėl higienos priemonių (dantų pastos, dantų šepetėlio, skutimosi peiliukų) neišdavimo jis jautėsi diskriminuojamas, teko kreiptis į odontologą, nes dėl dantų neprižiūrėjimo pradėjo juos skaudėti, dėl sanitariniame mazge inventoriaus trūkumo jautė nepatogumus, buvo žeminamas jo orumas, patyrė dvasinius bei psichologinis išgyvenimus, tačiau šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė. Teismas neturi pagrindo išvadai, kad pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir patirtis, dantų skausmus galėjo sąlygoti išimtinai tik higienos priemonių Alytaus PN neišdavimas, taip pat inventoriaus trūkumas sanitariniame mazge. Tačiau teismas daro išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis ir būtų pakankamas kiekies pisuarų ir tualetų sanitariniame mazge. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (žr., pvz., LVAT administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT (žr., pvz., EŽTT 2008-11-28 sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Todėl darytina išvada, kad atsakovui neišdavus asmens higienos priemonių, pareiškėjui galėjo kilti neigiamos pasekmės, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu), kurie vertintini ir Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimu.

CK 6.250 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, ar dėl inventoriaus trūkumo sanitariniame mazge, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 300,00 Eur suma.

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti V. O. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 300 Eur (trys šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.