Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

1. Pareiškėjai P. M., G. U. bei pareiškėjai M. M. ir A. M., atstovaujami pagal įstatymą tėvų P. M. ir G. U., (toliau kartu – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu, prašydami panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2020 m. balandžio 10 d. sprendimą Nr. (15/6-11)12PR-49 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėjai nurodė, kad jų prieglobsčio prašymai, kurie visi buvo nagrinėjami kartu, iš esmės yra grindžiami pareiškėjo P. M. (toliau – ir pareiškėjas) nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis ir jas patvirtinančiais rašytiniais įrodymais. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymą grindė tuo, kad jis nuo 2007 metų dirbo Tadžikistano (duomenys neskelbtini) rajono teisme ir dėl savo žinių apie teisme vykstančią korupciją bei nenoro prie jos prisidėti patyrė spaudimą, prieš jį buvo fabrikuojami kaltinimai, klastojami įrodymai, o jam išvykus iš Tadžikistano paskelbta jo nacionalinė paieška ir jam iškelta baudžiamoji byla, pradėti persekioti kilmės valstybėje likę jo šeimos nariai.

3. Pareiškėjai teigė, kad atsakovas tyrimą dėl pareiškėjo baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje iš esmės atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas atskirų faktinių aplinkybių izoliuotu vertinimu, nevertindamas jų visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių. Nesutikimą su skundžiamu Sprendimu pareiškėjai grindė šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Atliekant tyrimą buvo nustatytas faktas, jog pareiškėjas dirbo teismo pirmininko padėjėju (duomenys neskelbtini) rajono teisme. Atsakovas pripažino, kad yra tikėtina, jog jis savo praktikoje galėjo susidurti su korupcine veikla. Nepaisant to, Migracijos departamentas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam žinomą korupcinę veiklą buvo nedetalus, paviršutiniškas, nepagrįstas rašytiniais įrodymais ir grindžiamas išskirtinai subjektyvia situacijos interpretacija, o kilmės valstybės informacija nepagrindė šios nuomonės pakankamai, kad ji būtų laikoma pagrįsta, todėl ji neturi įrodomosios galios nustatant faktines aplinkybes;

3.2. Pareiškėjo patirtis dėl jo darbovietėje vykdomos korupcinės veiklos buvo grindžiama jo paties asmenine patirtimi, kuri buvo pateikta iki smulkiausių detalių, ji buvo neprieštaringa ir nuosekli. Pareiškėjas nurodytu aspektu pateikė detalius paaiškinimus, konkrečius pavyzdžius ir juos iliustruojančius rašytinius įrodymus. Vien tai, kad atsakovas atmetė pareiškėjo pateiktus „palankių“ sprendimų ir (ar) nuosprendžių priėmimo pavyzdžius kaip pareiškėjo subjektyvią nuomonę, nepaneigia fakto, kad pareiškėjo darbovietėje, kaip ir visoje šalyje, klestėjo korupcija ir jis buvo verčiamas į ją įsitraukti dėl užimamos pozicijos ir vykdomų pareigų;

3.3. Buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, o vėliau pareiškėjui buvo iškelta baudžiamoji byla. Su pareiškėju buvo siekiama susidoroti, buvo grasinama. Tai vyko dėl to, jog jam buvo žinomi asmenys, kurie vykdė ir vertė jį vykdyti korupcinio pobūdžio nusikalstamas veikas. Siekdamas pagrįsti savo nurodytas aplinkybes apie patirtą persekiojimą kilmės valstybėje, pareiškėjas pateikė pareiškimo kopiją, šaukimą atvykti į apklausą į (duomenys neskelbtini) rajono vidaus reikalų ministerijos skyrių bei savo paties prašymą dėl atliekamo tyrimo perdavimo prokuratūrai. Visus pareiškėjo pateiktus rašytinius įrodymus atsakovas atmetė kaip tariamai nepatikimus, nors jokių realių ir pagrįstų patikimumo trūkumų nebuvo nustatyta;

3.4. Pareiškėjas persekiojimo faktams pagrįsti taip pat pateikė kaltinamąjį nuosprendį, adresuotą jo motinai, tikslu pagrįsti, kad jam išvykus iš kilmės valstybės pradėtas pareiškėjo persekiojimas buvo nukreiptas prieš jo šeimos narius. Tokiais veiksmais buvo siekiama priversti pareiškėją sugrįžti į kilmės valstybę, kad jis galėtų būti nuteistas jam iškeltoje baudžiamojoje byloje. Tačiau Migracijos departamentas, nepagrįstai konstatavęs, kad nėra nustatytas tikslas ir motyvas, dėl kurio pareiškėjas galėjo būti persekiojamas teismo pirmininko, atmetė minėtą rašytinį įrodymą kaip neturintį įrodomosios vertės. Šis rašytinis įrodymas turėjo būti vertinamas visų aplinkybių kontekste;

3.5. Migracijos departamento vertinimas, kad pareiškėjo teiginys, jog „per pažįstamus sužinojau, kad jau iškelta baudžiamoji byla ir aš esu paieškomas, bet negalėjau pristatyti įrodymų“ – nėra tikėtinas, kadangi šią informaciją pareiškėjas gavo ne tiesiogiai, o iš trečiųjų asmenų, kurių tapatybių ir patikimumo atsakovas negali nei patikrinti, nei nustatyti, nepagrįstas. Esant rašytiniams įrodymams apie pradėtą ikiteisminį tyrimą, šaukimą atvykti į apklausą, labiau tikėtina yra tai, kad pareiškėjui kilmės valstybėje yra iškelta baudžiamoji byla ir jis kilmės valstybėje šiuo metu yra paieškomas, nei kad šių aplinkybių nėra;

3.6. Migracijos departamentas nepagrįstai netaikė abejonės privilegijos principo, nors tam buvo visos šio principo taikymo sąlygos ir aplinkybės.