Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2010-06-28 · Administracinė byla Nr. I-216-426/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2010-06-28
Bylos Nr.
I-216-426/2010
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rūta Miliuvienė
Trečiasis asmuo
A. P., J. Š.
Pareiškėjas
I. J.
Atsakovas
Lietuvos
Advokatai
Rycis Valunas
Kategorijos
  • 15.2.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-216-426/2010Procesinio sprendimo kategorija 15.2.2.1; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. birželio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rūta Miliuvienė, sekretoriaujant Anetai Seržantovič, dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokato padėjėjui Ryčiui Valūnui, atsakovės atstovės Viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei Mildai Stonkienei, atsakovės atstovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovei Aušrai Gecevičienei, tretiesiems asmenims A. P. ir J. Š., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. J. – B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl turtinės žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys - A. P. ir J. Š.).

Teisėja, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėja I. J. – B. prašo:

1) priteisti iš Lietuvos valstybės 1 000 Lt turtinės žalos atlyginimo dėl Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Viešosios policijos Patrulių rinktinės (toliau Vilniaus m. VPK VP PR) vyresniojo patrulio J. Š. ir Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus Reagavimo rinktinės patrulio A. P. veiksmų;

2) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Skunde ir jo patikslinime (b. l. 3-9, 11-15) paaiškino, kad 2006 m. liepos 16 d. Vilniuje, Savanorių prospekto ir Laisvės prospekto žiedinėje sankryžoje važiuodama dviračiu „Giant“ susidūrė su iki šiol nenustatyto asmens vairuojama lengvąja transporto priemone, su kuria asmuo iš eismo įvykio vietos pasišalino. Įvykus susidūrimui su automobiliu, buvo parblokšta ant važiuojamosios kelio dalies, jos dviratis liko gulėti eismo įvykio vietoje. Eismo įvykio metu jai buvo sužalotos kojos, patyrė kitų traumų. Dėl tokios būklės negalėjo pasirūpinti savimi. Buvo iškviesti greitosios medicininės pagalbos ekipažas ir policijos pareigūnai. Į įvykio vietą pirmieji atvyko pareigūnai J. Š. ir A. P. Eismo įvykio vietoje jai buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba, dėl patirtų sužalojimų ir sužeidimų, suteikus pirmąją medicininę pagalbą, vėliau buvo išvežta gydytis į ligoninę.

Tvirtina, kad į eismo įvykio vietą atvyko ir daugiau pareigūnų, susirinko pašalinių asmenų. Pareigūnams dar būnant eismo įvykio vietoje, dingo jai nuosavybės teise priklausantis dviratis „Giant“ (identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini)), kurį už 1 499 Lt 2002 m. gruodžio 28 d. buvo įsigijusi parduotuvėje „Dviračių centras“, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

Dėl pareigūnų aplaidaus pareigų vykdymo eismo įvykio vietoje ir prarasto dviračio 2006 m. spalio 5 d. kreipėsi į Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Vidaus tyrimų valdybą, Lietuvos policijos generalinį komisarą. Vilniaus m. VPK 2006 m. lapkričio 17 d. raštu jai buvo pranešta, kad jos skundas išnagrinėtas Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimų poskyryje. Tikrinimo metu nustatyta, kad pirmieji į minėtojo eismo įvykio vietą atvykę pareigūnai - J. Š. ir A. P. pažeidė jų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Šių pareigūnų veika įvertinta kaip tarnybinis nusižengimas, todėl rašto išsiuntimo metu buvo sprendžiamas šių pareigūnų tarnybinės atsakomybės klausimas. Esant aukščiau nurodytoms faktinėms aplinkybėmis, pareiškėja mano, kad dėl policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų eismo įvykio vietoje jai buvo padaryta turtinė žala - neteko nuosavybės teise priklausiusio dviračio.

Dviračio dingimo fakto eismo įvykio vietoje dar būnant pareigūnams niekas neginčijo ir nenuginčijo, dingęs dviratis nesurastas iki šiol. 2002 m. gruodžio 28 d. už jį sumokėjo 1 499 Lt. Per tą laiką dviračio vertė nukrito, tačiau pažymi, jog juo naudodavosi tiktai šiltuoju metų laiku - dažniausiai vasarą, ir tik per atostogas. Daugiau niekas dviračiu nesinaudojo, todėl jis nebuvo nusidėvėjęs, neturėjo kokių nors gedimų, buvo puikios išvaizdos ir būklės. Dėl šių priežasčių dviratis „Giant“ vertintinas 1 000 Lt, o jį praradus jai buvo padaryta 1 000 Lt dydžio turtinė žala.

Akcentuoja, kad pareigūnai J. Š. ir A. P. eismo įvykio vietoje neįvykdė pareigų užtikrinti ir saugoti jos teises, o būtent užtikrinti ir saugoti jos teisę į nuosavybę, garantuojamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymu. Minėtieji pareigūnai nesiėmė neatidėliotinų priemonių eismo įvykio vietai ir transporto priemonei, dalyvavusiai eismo įvykyje, kaip įrodymui, apsaugoti, kartu ir užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai, nes jos dviratis iš eismo įvykio vietos dingo, vadinasi buvo pavogtas, o tai yra nusikalstama veika pagal Baudžiamojo kodekso (toliau BK) 178 str. Pareigūnai apskritai elgėsi neatidžiai ir nerūpestingai. Jokių aplinkybių, kurios atleistų pastaruosius nuo šių pareigų vykdymo buvimo eismo įvykio vietoje metu nebuvo ir nėra nustatyta. Faktas, kad minėtieji pareigūnai nevykdė įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytų pareigų, patvirtinamas ir pripažįstamas Vilniaus m. VPK 2006 m. lapkričio 17 d. raštu Nr. 10-1-1-9300 „Dėl išnagrinėto skundo“. Šis dokumentas, išduotas valstybės institucijos, patvirtintas valstybės įgalioto asmens Vilniaus m. VPK viršininko S. M. laikantis visų tokiam dokumentui keliamų formos reikalavimų, todėl šie faktai turėtų būti laikyti įrodytais faktais, kurie pagal įstatymą preziumuojami kaip nustatyti ir nagrinėjant bylą neįrodinėjami (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ABTĮ 58 str. 3 d.). Vadinasi, J. Š. ir A. P. neteisėtų veiksmų buvimo faktas yra visiškai nustatytas ir įrodytas.

Pagal Civilinio kodekso (toliau CK) 6.248 str. civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu įpareigotas asmuo kaltas (CK 6.248 str. 1 d.). Kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu (CK 6.248 str. 2 d.). Vilniaus m. VPK 2006 m. lapkričio 17 d raštas Nr. 10-1-1-9300 „Dėl išnagrinėto skundo“ vienareikšmiškai patvirtina, kad J. Š. ir A. P. pažeidė jų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus ir šių pareigūnų veika vertintina kaip tarnybinis nusižengimas. Vadinasi, minėtieji pareigūnai yra kalti. Policijos pareigūnų kaltė pasireiškė neatsargumu, nes nėra pagrindo tikėti, kad pareigūnai galėjo būti suinteresuoti pareiškėjos dviračio neapsaugojimu ir dingimu.

Pagal CK 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. Akivaizdu, kad pareiškėjai su savo dviračiu patekus į eismo įvykį, dviratis iškart nedingo, o liko gulėti eismo įvykio vietoje. Atvykus pareigūnams jis vis dar buvo eismo įvykio vietoje, ir tik vėliau, vis dar būnant tiems patiems pareigūnams eismo įvykio vietoje, buvo užfiksuotas pareiškėjos dviračio dingimo faktas. Taigi, akivaizdu, kad būtent dėl policijos pareigūnų neveikimo buvo neapsaugota jos nuosavybė. Kartu aišku, kad jeigu pareigūnai būtų ėmęsi bent minimalių įstatymo reikalaujamų priemonių, būtų laikęsi elementaraus atidumo ir rūpestingumo eismo įvykio vietoje nukentėjusios pareiškėjos transporto priemonės dviračio priežiūrai ir apsaugai, dviratis nebūtų dingęs (tikėtina, jog pavogtas trečiųjų pašalinių asmenų), o pareiškėja nebūtų patyrusi turtinės žalos. Todėl yra priežastinis ryšys tarp policijos pareigūnų neveikimo ir atsiradusios žalos pareiškėjai.

Pabrėžia kad tokiais pareigūnų veiksmais buvo pažeisti teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Kiekvienas Lietuvos Respublikos pilietis, patekęs į nelaimę, atsidūręs bejėgiškoje būklėje ar būklėje, kurioje objektyviai negali pasirūpinti savimi ir savo turtu, turi būti tikras, kad atitinkamos valstybės institucijos pareigūnai, kurių uždaviniai yra žmogaus teisių ir laisvių apsauga, viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas, neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksniu, nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija (Policijos veiklos įstatymo 5 str.), tokioje situacijoje padės apginti tokio žmogaus teises, taip pat ir nuosavybės teisę į turtą.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas Vilniaus apskrities VPK su pareiškėjos skundu nesutinka, parašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (t. I, b. l. 29-33) paaiškino, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba (pavadinimas įvykio metu Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius) buvo ir yra atskiras juridinis asmuo. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2005 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-448 patvirtintų Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus nuostatų 5 p. buvo nustatyta, kad Vilniaus apsaugos skyrius yra viešasis juridinis asmuo, turintis biudžetinės įstaigos identifikavimo kodą, sąskaitą banke, blanką ir antspaudą su Lietuvos Respublikos herbu bei savo pavadinimu „Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius“. Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. 5-V-546 „Dėl Viešosios policijos Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių ir Utenos apsaugos skyrių reorganizavimo prijungimo prie Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus būdu“, Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius nuo 2008 m. sausio 1 d. pervardintas į Viešosios policijos apsaugos tarnybą. Pagal minėtu įsakymu patvirtintų Viešosios policijos apsaugos tarnybos nuostatų 6 p. tarnyba yra viešasis juridinis asmuo, turintis Juridinių asmenų registro suteiktą identifikavimo kodą, sąskaitų banke, blanką ir antspaudą su Lietuvos Respublikos herbu ir savo pavadinimu „Viešosios policijos apsaugos tarnyba“. Tokiu būdu Vilniaus m. VPK negalėjo būti atsakingas už Viešosios policijos apsaugos tarnybos (pavadinimas įvykio metu - Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyrius) pareigūno veiksmus.

Teigia, kad, atsižvelgiant į faktines skundo aplinkybes (dviratis dalyvavo eismo įvykyje, po to dingo) ir dėl minėtų aplinkybių pradėtus ikiteisminius tyrimus (Nr. 10-1-80720-06 pagal BK 281 str. 1 d. ir Nr. 13-1-03102-06 pagal BK 178 str. 1 d.), galimos žalos atlyginimo pagrindas nėra vienalytis ir negali būti siejamas išimtinai su policijos pareigūnų veika. Žalos dėl dviračio atlyginimas sietinas ir su už nusikalstamas veikas atsakingų asmenų atsakomybe.

Tvirtina, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-80720-06 nustatinėjamos eismo įvykio, kuriame dalyvavo pareiškėja, aplinkybės. Eismo įvykyje pareiškėja dalyvavo su dviračiu, atsitrenkė į automobilį, ko pasekoje patyrė sužalojimus. Dviratis eismo įvykio metu galėjo būti apgadintas, dėl ko galėjo sumažėti jo prekinė vertė ir kilti turtinė žala. Šių aplinkybių nustatymas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-80720-06 dalykas. Ikiteisminio tyrimo metu nustačius dviračio apgadinimus ir jo vertės sumažėjimą iki jo dingimo, tai tiesiogiai įtakos reikalavimo dėl žalos, patirtos dingus dviračiui, dydį. Be to, pareiškėja minėtame ikiteisminiame tyrime galėjo paduoti civilinį ieškinį dėl dviračio apgadinimo eismo įvykio metu.

Ikiteisminiame tyrime Nr. 13-1-03102-06 pagal BK 178 str. 1 d. nustatinėjamos dviračio dingimo aplinkybės. Vagystės fakto, dviračio vertės, dingimo aplinkybių ir už jo galimą vagystę atsakingų asmenų nustatymas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 13-1-03102-06 dalykas. Šiuo aspektu Vilniaus m. VPK tarnybinio patikrinimo išvada tėra vienas (tačiau nėra ir negali būti vienintelis) faktinių duomenų šaltinis. Be to, pareiškėja minėtame ikiteisminiame tyrime galėjo paduoti civilinį ieškinį dėl dviračio praradimo patirtos žalos atlyginimo.

Pažymi, jog faktiniai duomenys apie dviračio dingimo aplinkybes yra prieštaringi. Tiek J. Š., tiek A. P., tiek G. S., apklausti liudytojais, parodė, jog greitoji med. pagalba išgabeno į ligoninę ne tik nukentėjusiąją, tačiau ir dviratį. Dėl dviračio dingimo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-03102-06. Todėl ginčui reikšmingos ir civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje reglamentuojančios teisės normos. Pagal Baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 1 str. 1 d. baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. BPK 28 str. 1 d. įtvirtina, kad nukentėjusiuoju pripažįstamas fizinis asmuo, kuriam nusikalstama veika padarė fizinės, turtinės ar moralinės žalos. Pagal BPK 109 str. asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 110 str. 1 d. nustato, kad civiliniu ieškovu pripažįstamas fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą. Asmuo pripažįstamas civiliniu ieškovu prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. Civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą (BPK 111 str. 1 d.). Todėl pareiškėja nepagrįstai dviračio dingimą sieja išimtinai su policijos pareigūnų veika, nepagrįstai atribodama tai nuo ikiteisminių tyrimų.

Akcentuoja, kad pareiškėjos teiginiai, jog „dviratis „Giant“ nebuvo nusidėvėjęs, neturėjo kokių nors gedimų, buvo puikios išvaizdos ir būklės“, nepatvirtinti jokiais įrodymais. Minėti teiginiai dėl dviračio būklės, o tuo pačiu ir pareiškėjos pateiktas dviračio įvertinimas (atsižvelgiant į tai, jog dviratis dalyvavo eismo įvykyje, kurio metu buvo sužalota pareiškėja) prieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ABTĮ) 57 str. 6 d.). Pareiškėja nepateikė finansinių dokumentų (kasos čekio ar pajamų kvito, kasos pajamų orderio ar pavedimo), patvirtinančio už dviratį sumokėtą pinigų sumą. Pareiškėjos pateiktas dokumentas „Warranty card“ neatitinka ABTĮ 9 str. 2 d. reikalavimų ir nėra finansinis dokumentas, patvirtinantis sumokėtą už dviratį sumą. Šis dokumentas negali būti laikomas tinkamu ir pakankamu įrodymu dviračio pirkimo kainai pagrįsti.

Nurodo, kad pareiškėja, vertindama policijos pareigūnų veiksmus ir dviračio dingimo faktą, nepagrįstai išplečia teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio sampratą. Atkreipia dėmesį, jog valstybės atsakomybei neužtenka priežastinio ryšio nustatymo, bet jis turi būti teisiškai reikšmingas, t. y. tiesioginis. Žala atsirado dėl dviratį paėmusio nenustatyto asmens (galimos vagystės) ir būtent šie veiksmai yra ta priežastis, kuri tiesiogiai pareiškėjai sukėlė neigiamų pasekmių (žalos) atsiradimą. Dėl to pareigūnų veiksmai nepakankamai organizuojant įvykio vietos apsaugą tik iš dalies sudarė prielaidas žalai atsirasti, negali būti pripažinti tiesiogine neigiamų pasekmių pareiškėjai atsiradimo priežastimi. Todėl nesant pareigūnų veiksmuose tiesioginio priežastinio ryšio su pareiškėjams atsiradusia žala, nėra įstatyminių sąlygų atsirasti atsakomybei pagal CK 6.271 str. Tai patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2004 m. rugsėjo 7 d. nutartis adm. byloje Nr. A8-732-04).

Šalies argumentai

Atsakovės atstovė Viešosios policijos rinktinė „Vytis“ (Viešosios policijos apsaugos tarnybos teisių perėmėja) su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas

Atsiliepime (t. I, b. l. 136-138) paaiškino, kad atsižvelgiant į faktines skundo aplinkybes (dviratis dalyvavo eismo įvykyje, paskui iš įvykio vietos dingo) Vilniaus m. VPK Viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriuje pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 10-1-80720-06 pagal BK 281 str. 1 d. ir dėl dviračio vagystės Vilniaus m. VPK Antrajame policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 13-1-03102-06 pagal BK 178 str. 1 d. Taigi, galimos žalos atlyginimo pagrindas negali būti siejamas išimtinai su policijos pareigūnų veika.

Teigia, kad ikiteisminiame tyrime Nr. 10-1-80720-06 tiriamos eismo įvykio, kuriame dalyvavo pareiškėja, aplinkybės. Eismo įvykyje pareiškėja dalyvavo su dviračiu, atsitrenkė į automobilį ir todėl patyrė sužalojimus. Dviratis eismo įvykio metu galėjo būti apgadintas, dėl to galėjo sumažėti jo prekinė vertė. Šių aplinkybių nustatymas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 10-1-80720-06 dalykas. Išnagrinėjus šią bylą teisme, nustatytos faktinės aplinkybės šiai bylai turės prejudicinę galią. Ikiteisminio tyrimo metu nustačius, kad dviratis buvo apgadintas ir jo vertė sumažėjo iki jo dingimo, tai turės tiesioginę įtaką reikalavimo dėl žalos, patirtos dingus dviračiui, dydžiui. Be to, pareiškėja minėtame ikiteisminiame tyrime galėjo paduoti civilinį ieškinį dėl dviračio apgadinimo eismo įvykio metu.

Ikiteisminiame tyrime Nr. 13-1-03102-06 pagal BK 178 str. 1 d. tiriamos dviračio dingimo aplinkybės. Vagystės fakto, dviračio vertės, dingimo aplinkybių ir už jo galimą vagystę atsakingų asmenų nustatymas yra ikiteisminio tyrimo Nr. 13-1-03102-06 dalykas. Šiuo aspektu Vilniaus m. VPK tarnybinio patikrinimo 2006 m. lapkričio 17 d. išvada Nr. 10-7-11-364 yra vienas (tačiau nėra ir negali būti vienintelis) faktinių duomenų šaltinis. Pareiškėja nepagrįstai dviračio dingimą sieja išimtinai su policijos pareigūnų veika, nepagrįstai atribodama tai nuo ikiteisminių tyrimų.

Pažymi, jog faktiniai duomenys apie dviračio dingimo aplinkybes yra prieštaringi. Tiek J. Š., tiek A. P., tiek G. S., apklausti kaip liudytojai, parodė, jog greitoji med. pagalba išgabeno į ligoninę ne tik nukentėjusiąją, bet ir dviratį. Be to, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų apie dviračio vertę, o ją grindžia išimtinai savo nuomone. Pareiškėjos nuomonė apie dviračio vertę nėra tinkamas įrodymas dviračio vertei pagrįsti.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas skundą palaikė remdamasis jame nurodytais motyvais.

Viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovės teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Tretieji suinteresuoti asmenys teisminio nagrinėjimo metu prašė pareiškėjos skundo netenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinėje byloje ginčas kilęs dėl to, ar pareiškėja pagrįstai reikalauja atlyginti patirtą turtinę žalą dėl, jos nuomone, netinkamų pareigūnų veiksmų eismo įvykio vietoje.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 2006 m. liepos 16 d. apie 17 val. 22 min. Vilniuje, Savanorių pr. - Laisvės pr. žiedinėje sankryžoje nenustatytas automobilis, vairuojamas nenustatyto asmens, susidūrė su dviratį „Giant“ vairuojančia pareiškėja, kuriai VGPUL nustatė politraumą. Minėtas automobilis iš įvykio vietos pasišalino. Iš eismo įvykio vietos, dar iki atvykstant Vilniaus m. VPK VP EPT Nusikalstamų veikų eismo saugumo tyrimo skyriaus tyrėjai, dingo pareiškėjai nuosavybės teise priklausantis dviratis „Giant“, kurį, pareiškėjos teigimu, jį buvo įsigijusi 2002 m. gruodžio 28 d. parduotuvėje „Dviračių centras“, esančioje (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

I. J. – B. teigimu, dėl pareigūnų Vilniaus m. VPK VP PR vyresniojo patrulio J. Š. ir Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus Reagavimo rinktinės patrulio A. P. neveikimo jai buvo padaryta 1 000 Lt turtinė žala.

Teismo vertinimu, pareiškėjos pozicija iš dalies yra pagrįsta.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 6 d. nustatyta, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Tai reiškia, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą pagrindai ir sąlygos numatyti Civiliniame kodekse. CK 6.263 str. 1 d. nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę. Sprendžiant dėl turtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti visus keturis vienos visumos narius, lemiančius pastarosios žalos atlyginimą: neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.); priežastinį ryšį tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.); teisės pažeidėjo kaltę (CK 6.248 str.); teisės pažeidimu padarytą žalą. Šie veiksniai, vienas be kito, žalos atsiradimo kontekste, egzistuoti negali. Speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad valdžios institucijų darbuotojai nebūtų veikę taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Nurodytos žalos atlyginimas įstatymo siejamas su jos atsiradimu dėl neteisėtų institucijos bei jos tarnautojų veiksmų ar neveikimo viešojo administravimo srityje. Tai reiškia, kad žala atlygintina institucijai (jos pareigūnui) neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.).

Įvykio metu galiojęs Policijos veiklos įstatymas numatė, kad pagrindiniai policijos uždaviniai yra: 1) žmogaus teisių ir laisvių apsauga; 2) viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo užtikrinimas; 3) neatidėliotinos pagalbos teikimas asmenims, kai ji būtina dėl jų fizinio ar psichinio bejėgiškumo, taip pat asmenims, nukentėjusiems nuo nusikalstamų veikų, kitų teisės pažeidimų, stichinių nelaimių ar panašių veiksnių; 4) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų prevencija; 5) nusikalstamų veikų ir kitų teisės pažeidimų atskleidimas ir tyrimas. Policijos pareigūnas privalo: 1) gerbti ir ginti žmogaus orumą, užtikrinti ir saugoti jo teises bei laisves; 2) gavęs pranešimą apie daromą nusikalstamą veiką ar kitokį teisės pažeidimą arba pats būdamas įvykio liudininku, imtis neatidėliotinų priemonių užkirsti kelią daromai nusikalstamai veikai ar kitam teisės pažeidimui, įvykio vietai bei įrodymams apsaugoti, nusikalstamos veikos liudininkams nustatyti, sulaikyti ir pristatyti į policijos įstaigą asmenį, padariusį įstatymų uždraustą veiką, bei pranešti apie tai policijos įstaigai. Šio punkto reikalavimai (išskyrus reikalavimą pranešti apie tai policijos įstaigai) netaikomi policijos pareigūnui tais atvejais, kai šios pareigos vykdymas iš esmės pakenktų specialios kompetencijos policijos įstaigos uždaviniams įgyvendinti; 3) užtikrinti sulaikyto ar pristatyto į policijos įstaigą asmens teises ir teisėtus interesus, suteikti neatidėliotiną pagalbą asmeniui, nukentėjusiam nuo teisės pažeidimo ar esančiam bejėgiškos būklės; 4) imtis visų galimų priemonių asmens, valstybės, visuomeninių ar kitų organizacijų turtui gelbėti stichinių nelaimių, katastrofų, avarijų bei kitų ypatingų situacijų atvejais; 5) laikyti paslaptyje konfidencialaus pobūdžio informaciją, jeigu ko nors kita nereikalauja tarnybinių pareigų vykdymas (Policijos veiklos įstatymo 21 str. 1 d.).

Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 660, 85 p. numatė, kad atvykus į autoavarijos vietą, patruliams būtina: 85.1. prireikus įjungti patrulinio automobilio specialiuosius šviesos signalus; 85.2. patrulinį automobilį pastatyti taip, kad būtų galima saugiai prieiti prie nukentėjusiojo ar apgadintos transporto priemonės; 85.3. išsiaiškinti, ar yra nukentėjusiųjų, ar reikalinga medicinos pagalba; 85.4. esant būtinybei autoavarijos vietą atitverti atitvėrimo priemonėmis arba kitaip ją pažymėti; 85.5. užtikrinti savo ir kitų žmonių saugumą bei autoavarijos vietos apsaugą; 85.6. imtis visų galimų priemonių autoavarijoje dalyvavusių asmenų turtui gelbėti ir (ar) apsaugoti; 85.7. nustatyti transporto priemonių vairuotojus, asmenis, susijusius su autoavarija, ir liudytojus; 85.8. stebėti, kad autoavarijoje dalyvavusios transporto priemonės liktų savo vietose, kad nebūtų naikinami ar klastojami palikti pėdsakai; 85.9. jei autoavarijos metu atitrūkusios nuo automobilio detalės (krovinys) išsibarstė po važiuojamąją dalį ir dėl to kitų transporto priemonių eismas tapo nebeįmanomas, jas nufotografuoti (nufilmuoti) ir (arba) pažymėjus (dažais, kreida ir kt.) vietas, kur jos (jis) buvo, pašalinti; 85.10. jei reikia, reguliuoti eismą ir (ar) organizuoti autoavarijos vietos apylanką; 85.11. informuoti budėtoją apie atliekamus veiksmus ir aplinkybių pasikeitimus; 85.12. jeigu po autoavarijos dokumentų įforminimo transporto priemonės dėl apgadinimų toliau važiuoti negali, teisės aktų nustatyta tvarka organizuoti jų nuvežimą ir pasaugą; 85.13. surašyti tarnybinį pranešimą, kuriame nurodyti visas autoavarijos aplinkybes, vairuotojų, nukentėjusiųjų, liudytojų duomenis, rastus daiktus ir pėdsakus, eismo, meteorologines sąlygas ir kt.

Taigi, minėtos instrukcijos 85.6 p. vienareikšmiškai įtvirtina patrulių pareigą imtis visų galimų priemonių autoavarijoje dalyvavusių asmenų turtui gelbėti ir (ar) apsaugoti. Toks reikalavimas apsaugoti įvykio vietą yra imperatyvus.

Bylos rašytiniai duomenys nagrinėjamu atveju patvirtina, kad pareigūnai J. Š. ir A. P. tinkamai neorganizavo įvykio vietos apsaugą, ko pasekoje dingo eismo įvykyje nukentėjusios pareiškėjos dviratis. Tokias išvadas teismui leidžia daryti byloje surinkti rašytiniai įrodymai ir sisteminis jų vertinimas.

Dėl jau minėtų aplinkybių buvo atliktini ikiteisminiai tyrimai (Nr. 10-1-807720-06, Nr. 13-1-03102-06), tačiau nebuvo nustatytas nei pareiškėją sužalojęs ir jos dviratį apgadinęs asmuo, nei asmenys, kurie pasisavino jai nuosavybės teises priklausantį dviratį.

Nors tiek J. Š., tiek A. P., tiek liudytoja G. S. teisminio nagrinėjimo metu tvirtino, kad greitoji med. pagalba išgabeno į ligoninę ne tik nukentėjusią, tačiau ir jos dviratį (analogiškas aplinkybes jie nurodė ir teikiant paaiškinimus policijai; t. I, b. l. 91-96), pareiškėja šios aplinkybės teismui nepatvirtino, priešingai, nurodė, kad dviratis negalėjo tilpti į greitosios med. pagalbos automobilį. Teismo posėdžiuose apklausti greitosios med. pagalbos darbuotojai A. S., V. K. paneigė, kad kartu su pareiškėja į ligoninę buvo išgabentas ir jai nuosavybės teise priklausantis dviratis, be to pasakė, kad ligoninėje su policijos pareigūnais apie jį nekalbėjo (analogiška jų pozicija ir teikiant paaiškinimus policijai (t. I, b. l. 98-101). Taigi, išvardintų asmenų nurodomos faktinės aplinkybės dėl dviračio yra prieštaringos. Tačiau tokia situacija negali būti vertinama kaip eliminuojanti galimybę pareiškėjai reikalauti turtinės žalos atlyginimo.

Kaip rodo bylos medžiaga, tuo metu, kai pareigūnai J. Š. ir A. P. atvyko į įvykio vietą, joje pareiškėjos dviratis dar buvo. Tai reiškia, kad jį kaip svarbų įrodymą (ant jo galėjo būti automobilio dažų pėdsakai ir pan. žymos, svarbios atliekant tolimesnius tyrimo veiksmus), šie pareigūnai turėjo išsaugoti (neleidžiant šio dviračio paimti kitiems asmenims, tarp jų greitosios med. pagalbos darbuotojams), nes pareiškėjos tuometinė sveikatos būklė pareigūnams neturėjo kelti jokių abejonių, kad ji pati savarankiškai negali pasirūpinti transporto priemonės priežiūra po autoįvykio (kaip nurodė pareigūnai, matėsi, kad dviratininkei yra atviras kojos lūžis, t. I, b. l. 28, 93-95, 96-97; tą patvirtino ir greitosios med. pagalbos darbuotojai). Vien tai, kad pareigūnai pradėjo persekioti kitą automobilį, manydami, kad juo važiuoja pareiškėją sužalojęs asmuo, neatleidžia juos nuo pareigos, numatytos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 85.6 p.

Vilniaus m. VPK Vidaus tyrimų poskyrio 2006 m. lapkričio 17 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 10-7-Il-364 (t. I, b. l. 43-46) tai pat buvo pažymėta, kad pareigūnai J. Š. ir A. P., neužtikrinę reikiamos įvykio vietos ir joje esančių objektų apsaugos, pradėjo persekioti kitą automobilį. Tokie pareigūnų veiksmai buvo traktuoti kaip tarnybinis nusižengimas, t. y. įstatymuose nustatytos pareigos nevykdymas (neteisėtas neveikimas). Tai, kad pareigūnai pažeidė jų darbą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, buvo nurodyta ir Vilniaus m. VPK 2006 m. lapkričio 17 d. rašte, kuris buvo adresuotas pareiškėjai (t. I, b. l. 49). Byloje nėra duomenų, kad šie pareigūnai būtų nuginčiję jiems inkriminuotus Policijos patrulių veiklos instrukcijos ir kt. kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimus.

Atsižvelgdamas į aukščiau minėtas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šiuo atveju viena iš civilinės atsakomybės taikymo sąlygų (neteisėta veika) yra nustatyta.

Pagal CK 6.247 str. atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjos skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad atsakovei atstovaujančių institucijų pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjos nurodytos žalos atsiradimą.

Teismo vertinimu, jei pareigūnai J. Š. ir A. P. būtų tinkamai vykdę savo pareigas apsaugant įvykio vietoje kitiems asmenims priklausantį turtą (šiuo atveju dviratį), akivaizdu, kad I. J. – B. nebūtų patyrusi turtinės žalos, t. y. išėjusi iš ligoninės policijoje ji būtų galėjusi pasiimti jai nuosavybės teise priklausantį dviratį arba tai jos pavedimu būtų galėjęs padaryti kitas asmuo. Taigi, CK 6.247 str. taikymo prasme tarp pareigūnų minėto neveikimo ir pareiškėjos nurodytos turtinės žalos atsiradimo yra tiesioginis priežastinis ryšys (2-oji ir 3-ioji civilinės atsakomybės taikymo sąlygos).

Kaip jau buvo minėta, speciali valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 str. nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Todėl kaltės, jos formos nustatymas šiuo atveju nėra aktualus klausimas sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą.

Nors pareiškėja, reikalaudama turtinės žalos atlyginimo, nepateikė pirkimo - pardavimo sutarties, čekio, pagal kurį buvo įsigyta prekė, teismas laiko, kad byloje esanti garantijos kortelė (t. II, b. l. 45-46) pilnai patvirtina, kad minėtą dviratį I. J. – B. 2002 m. gruodžio 28 d. buvo įsigijusi už 1 499 Lt kainą. Pareiškėjos nurodoma prarasto dviračio vertė (1000 Lt), įvertinus pradinę dviračio kainą, taip pat nusidėvėjimo laikotarpį (dviratis pirktas 2002 m. gruodžio 28 d., eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota pareiškėja, įvyko 2006 m. liepos 16 d., t. y. daugiau nei po 3,5 metų), tai pat, tai kad dviratis eismo įvykyje buvo apgadintas (tai patvirtino liudytojai A. S., V. K. bei tretieji suinteresuoti asmenys) yra laikytina per didele. Teismas, atsižvelgdamas į jau minėtas aplinkybes, remdamasis protingumo kriterijumi, sprendžia, būtent 700 Lt šiuo atveju yra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjai už įvykio vietoje neišsaugotą jos dviratį.

Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. įvykio dieną buvo Vilniaus m. VPK VP PR pareigūnas, o A. P. - Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus pareigūnas, atlygintina 700 Lt turtinė žala paskirstoma proporcingai: pareiškėjos naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, priteistina 350 Lt turtinės žalos atlyginimo. Analogiška suma I. J. – B. priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Kitoje dalyje (dėl 300 Lt turtinės žalos atlyginimo) pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 d. 1 p.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 44 str. 1 d. numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 45 str. 1 d. suinteresuota šalis dėl išlaidų atlyginimo teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėja skunde prašė priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas, tačiau nenurodė kokias išlaidas patyrė, nepateikė teismo išlaidų paskaičiavimo, todėl teismas neturi galimybės įvertinti, ar prašymas atlyginti teismo išlaidas yra pagrįstas. Dėl šios priežasties I. J. – B. prašymas dėl teismo išlaidų atlyginimo paliktinas nenagrinėtu. Pažymėtina, kad šis teismo sprendimas neužkerta kelio ne vėliau kaip 14 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paduoti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 88 str. 1 d. 1, 5 p., 127 str. 1 d., teisėja

nusprendė:

pareiškėjos I. J. – B. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti I. J. – B. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, 350 Lt (tris šimtus penkiasdešimt litų) turtinės žalos atlyginimo.

Priteisti I. J. – B. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 350 Lt (tris šimtus penkiasdešimt litų) turtinės žalos atlyginimo.

Kitoje dalyje pareiškėjos I. J. – B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėjos prašymą dėl patirtų teismo išlaidų atlyginimo palikti nenagrinėtą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rūta Miliuvienė