- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-30
- Bylos Nr.
- I-1419-1047/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04289-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- T. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.3Kalinamųjų ir suimtųjų teisės
- 55.1.3Teismo sprendimo formos ir turinio reikalavimai
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. M. skundą atsakovei atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
T. M. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3), kurį vėliau patikslino (b. l. 77) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 8 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. sausio mėn. buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, kameros, kuriose jis buvo laikomas apie 2 mėn., buvo per mažos. 7–8 kv. m ploto kamerose buvo laikomi 3–4 asmenys, taigi leistina norma buvo viršyta dvigubai. Be to, kamerų plotą mažino baldai, sanitarinis mazgas. Kadangi prie stalo buvo tik 2 vietos atsisėsti, pareiškėjui tekdavo valgyti atšalusį maistą. Pareiškėjo teigimu, sanitarinis mazgas įrengtas prie kameros durų, atitvertas tik maža pertvara, todėl buvo pažeistas pareiškėjo privatumas. Kamerose nebuvo laisvos vietos, ventiliacijos, sienos buvo apibyrėjusios, visur pelėsis, blogas apšvietimas. Nebuvo skalbiami asmeniniai rūbai, blogas maistas. Karšto vandens buvo tik kartą per savaitę 15 minučių. Anot pareiškėjo, tokios sąlygos sukėlė jam ne tik fizinius skausmus, bet ir dvasinius išgyvenimus, kančias, buvo pažeistas pareiškėjo orumas, sumažėjo bendravimo galimybės, sutriko miegas.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų (iki 2019 m. balandžio 1 d. Lukiškių TI-K), atsiliepime prašė pareiškėjo skundus atmesti kaip nepagrįstus (b. l. 12–16, 81–84).
Nurodė, jog pareiškėjas buvo laikomas griežtai vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Pareiškėjui tenkanti kameros ploto dalis visada atitiko teisės aktų reikalavimus, pareiškėjas nekonkretizuoja, nepateikia įrodymų, o tik abstrakčius teiginius. Paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K teigimu, tam tikras suimtųjų ir / arba nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.
Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų kalėjimų departamento prie Lietuvos respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 16.7 punktą kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas.
Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punkte nurodyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai yra pritaikyti vėdinimui, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus. Tie asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Lukiškių TI-K suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 p. ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 p., suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi.
Pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Nemokamai galima išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) ne dažniau kaip 1 kartą per mėnesį, švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“.
Suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Ginčo laikotarpiui aktualūs valgiaraščiai patvirtinti kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (aktualus iki 2018 m. sausio 1 d.), 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (aktualus iki 2018 m. sausio 1 d.), 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ (aktualus nuo 2018 m. sausio 1 d.). Valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui yra nustatytas nedirbančio vyro valgiaraštis. Maistas, jo kokybė tikrinami, kontroliuojami, maistas gaminamas griežtai laikantis valgiaraščio ir išduodamas griežtai laikantis higienos reikalavimų, maistas visada paduodamas šiltas.
Anot atsakovo, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos, žalos dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjas prašė skundus tenkinti juose nurodytais motyvais. Į teismo prašymą konkretizuoti neturtinę žalą atsakė, kad patyrė psichologinius išgyvenimus, nepatogumus, jautė nervinį poveikį, buvo sugniuždytas, sutrikdytas. Kreipėsi į gydytoją, negali patikslinti kada.
Teismo posėdyje atsakovės atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 62, 112).
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimo. Pasak pareiškėjo, žala kilo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio mėn. iki 2016 m. sausio mėn.
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nurodyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų / neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Teismas pažymi, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2015 m. lapkričio 27 d. ir buvo laikomas iki 2016 m. sausio 10 d., t. y. iš viso 45 paras.
Pirma, pareiškėjas savo neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, kurie pasireiškė ploto trūkumu Lukiškių TI-K kamerose. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. Iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių (b. l. 12), nustatyta, kad ploto norma, turinti tekti kameroje vienam asmeniui, nebuvo pažeista, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo atveju nenustatyta.
Atsikreiptinas dėmesys, jog nacionaliniai teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, iš bendro patalpų ploto turi būti atimtas sanitarinio mazgo patalpos ar baldų užimamas plotas. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, jog turėtų būti laikomasi aiškinimo, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio galimą pažeidimą. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Teismas išaiškino, kad kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, kita vertus, į turimo ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais (2016 m. spalio 20 d. sprendimas byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13). Taigi ploto norma, tenkanti vienam asmeniui, skaičiuojama atėmus sanitarinio mazgo plotą, tik vertinant, ar nebuvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Lukiškių TI-K sanitariniai mazgai kamerose užima 0,7 kv. m (b. l. 26–27). Teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, nustatė, kad net ir atėmus sanitarinio mazgo plotą, pareiškėjui kamerose, kuriose jis buvo laikomas, teko daugiau nei 3 kv. m, taigi Konvencijos 3 straipsnis šiuo atveju nebuvo pažeistas.
Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6. punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti (14.7. punktas); spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti (14.8.); viršutinių drabužių pakaba (14.9. punktas). Taigi teismas atmeta pareiškėjo skundus dėl kamerų įrengimo, nes jis atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, jog jam nepakako vietos prie stalo. Pareiškėjas pats pripažįsta, kad prie stalo buvo 2 vietos atsisėsti, o iš duomenų apie pareiškėjo kameras matyti, kad kamerose nebuvo laikoma daugiau nei 2 asmenų.
Antra, pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam kilo dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo. Pagal EŽTT praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Be to, vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (EŽTT 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12).
Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus 2018 m. gruodžio mėn. pranešimas „Dėl T. M. skundo“ (b. l. 26–27) patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atskiros sanitarinio mazgo kabinos nebuvo įrengtos, nuo likusio kameros ploto sanitarinio mazgo patalpa buvo atitverta tik 1,5 m aukščio pertvara. Nors minėtame pranešime nurodoma, kad asmens privatumui užtikrinti sanitariniame mazge įrengtos užuolaidos, tačiau, teismo žiniomis, tokios užuolaidos pradėtos įrenginėti tik 2017 m., todėl ginčo laikotarpiui ši Lukiškių TI-K pateikta informacija nėra aktuali. Taigi, teismo vertinimu, toks sanitarinio mazgo įrengimas (atitvėrimas tik 1,5 m sienele) nepakankamai apsaugojo pareiškėjo privatumą, todėl tai laikytina pareiškėjo teisių pažeidimu. Darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista iš viso 45 paras.
Trečia, pareiškėjas nurodė, kad neturtinė žala jam kilo dėl blogos ventiliacijos, pelėsio kamerose, apibyrėjusių sienų, blogo apšvietimo.
HN 134:2015 17 punkte nustatyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė, kad neturėjo galimybės kamerą išvėdinti natūraliu būdu, t. y. per atidaromą langą. Atsižvelgiant į tai pareiškėjo argumentai, kad kamerose tvyrojo drėgmė ir pelėsis atmestini.
HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Į bylą pateiktas Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas „Dėl T. M. skundo“ (b. l. 26–27) tvirtina, kad šis higienos normos punktas nebuvo pažeistas. 2015 m. spalio 26 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2437 nurodyta (b. l. 33), kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 122, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, dirbtinė naktinė apšvieta buvo 15,6 lx, tai atitiko HN 76:2010 23 punkto reikalavimą, kuris nustato, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. 2015 m. spalio 26 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2437 nurodyta (b. l. 33), kad Lukiškių TI-K kameroje Nr. 122 dirbtinė apšvieta buvo 303,3 lx, o tai atitinka minėtosios HN 76:2010 22 punkto reikalavimus (mažiausiai 200 lx). 2016 m. birželio 30 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 2016 m. birželio 30 d. Patikrinimo akte Nr. PA.10-563(16.17.1 10.12) (b. l. 35–36) nurodyta, kad grįžtamosios visuomenės sveikatos saugos kontrolės metu bendra dirbtinė apšvieta kameroje Nr. 122 buvo 274 lx.
Lukiškių TI-K atsiliepime (b. l. 15) akcentavo, kad remonto darbai atliekami atsižvelgiant į iš anksto pagal sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pateikė teismui kamerų nuotraukas (b. l. 21–24), 2015 m. spalio 26 d. Vilniaus visuomenės sveikatos centro Patikrinimo aktą Nr. 13(13.3)-PA-2437, kuriame nurodyta (b. l. 33), kad Lukiškių TI-K 122 kameroje sienų paviršiai tinkami lengvam valymui, atitinka HN 76:2010 28 punkto reikalavimą, kur nurodyta, kad laisvės atėmimo vietų gyvenamųjų patalpų grindų, sienų, lubų vidaus apdailai naudojamos medžiagos turi būti lengvai valomos ir dezinfekuojamos. Kaip atsakovas pažymėjo, jog būtent suimtieji ir nuteistieji piktybiškai gadina ir laužo valstybinį turtą. Teismo vertinimu, šie atsakovo pateikti rašytiniai įrodymai ir paaiškinimai sudaro pagrindą pareiškėjo argumentus dėl blogo apšvietimo ir apibyrėjusių sienų atmesti kaip nepagrįstus.
Ketvirta, pareiškėjas nurodo, kad jo teisės buvo pažeistos, nes nebuvo skalbiami asmeniniai rūbai, karšto vandens buvo tik kartą per savaitę 15 minučių, buvo blogas maistas.
HN 134:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Lukiškių TI-K nurodė, kad suimtųjų ir nuteistųjų patalynė, apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami centralizuotai. Vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 258 punktu ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius. Lukiškių TI-K išduota patalynė, asmeninė patalynė, asmeniniai apatiniai ir viršutiniai drabužiai skalbiami nemokamai ne rečiau kaip kartą per savaitę. Drabužiai ir patalynė iš skalbyklos suimtiesiems (nuteistiesiems) grąžinami tą pačią dieną jau sausi. Taip pat pagal Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymą Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ suimtieji ir nuteistieji asmeninių viršutinių drabužių skalbimo paslauga gali pasinaudoti, jeigu jų asmeninėse sąskaitose yra pakankamas pinigų likutis apmokėti už suteiktą skalbimo paslaugą. Nemokamai galima išsiskalbti vieną komplektą viršutinių drabužių (kelnes, marškinius ar palaidinę, bliuzoną ar megztinį) ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį, švarkus, striukes ar paltus – vieną kartą per sezoną, vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 1-151 „Dėl Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gegužės 30 d. įsakymu Nr. 1-144 „Dėl suimtųjų ir nuteistųjų viršutinių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos teikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ pakeitimo“. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad rūbai nebuvo skalbiami, nedetalizavo, kada, kokie rūbai (nemokamai ar kaip mokama paslauga) nebuvo išskalbti. Teismas, atsižvelgęs į nurodytus atsakovo atstovo paaiškinimus ir pareiškėjo skundo šiuo klausimu nekonkretumą, pareiškėjo skundus šiuo aspektu atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Taigi karštas vanduo dušuose (ko neneigia pareiškėjas) buvo. Dėl pareiškėjo galimybės praustis duše dažniau nei kartą per savaitę, teismas pažymi, kad LVAT praktikoje yra nurodyta, jog Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijos Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių yra rekomendacinio pobūdžio, todėl šių taisyklių 19.4 punkto, įtvirtinančio kalinamo asmens teisę praustis duše ne rečiau kaip du kartus per savaitę, neprivalo vykdyti laisvės atėmimo įstaigos Lietuvoje (LVAT 2017 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Vadovaujantis LVAT praktika, sprendžiant dėl asmens laikymo sąlygų privaloma atsižvelgti į asmens sveikatos būklę ir esant asmens sveikatos sutrikimams užtikrinti pareiškėjui galimybę dažniau naudotis dušu (LVAT 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3301-858/2017). Nagrinėjamu atveju iš duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę nenustatyta, jog jam būtų buvę nustatyti sutrikimai, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose, t. y. ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (HN 134:2015 44 p.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis karštu vandeniu nebuvo pažeistos.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 punkte nustatyta, jog arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas. Suimtieji ir nuteistieji tardymo izoliatoriuose, pataisos namuose ir kalėjimuose maitinami vadovaujantis Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14. Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. IR-144 ir Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117. Pareiškėjas prieštaraudamas šiuo aspektu tik nurodė, kad maistas buvo blogas, tačiau šių aplinkybių nekonkretizavo (kuo blogas, kurią dieną patiektas maistas, koks kiekis, rūšis, kodėl buvo blogas), atsakovas šiuos argumentus neigia, nurodo, kad maistas atitinka teisės aktų reikalavimus, todėl argumentas dėl prasto maisto vertintinas kaip subjektyvaus pobūdžio, nekonkretus ir atmestinas.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas apibendrintai įvardina jam kilusią žalą ir jos nekonkretizuoja – sukelta įtampa, diskomfortas, dideli dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, depresija. Teismas vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiškose bylose nustatinėjant neturtinės žalos padarymo faktą, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 6 d. nutartis Nr. A-444-619/2008 ir kt.). Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo paaiškinimus ir į jo sveikatos istorijos įrašus (b. l. 103), konstatuoja, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, t. y. papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus ir fizinius nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Pažymėtina, kad tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo patirtos neturtinės žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, t. y. patirta neturtinė žala yra atsakovo veiksmų rezultatas (CK 6.247 str.).
Pagal CK 6.250 straipsnį nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, yra teismo diskrecija. Teismo pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Pažymėtina, jog piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (CK 1.5 str.), nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste atsižvelgiant į šiuo klausimu suformuotą teismų praktiką.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą, kadangi vien pažeidimo pripažinimo šiuo atveju nepakanka pažeistai teisei apginti. Nors pripažintina, kad privatumo sanitariniame mazge trūkumas sukėlė pareiškėjui dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, tačiau, teismo vertinimu, nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl CK 6.250 straipsnio taikymo bei į anksčiau konstatuotą pareiškėjo teisių pažeidimą, pažeidimo mastą bei intensyvumą, trukmę (45 paras), į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismo vertinimu, pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra mažintinas, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies ir nustatytinas atlygintinos neturtinės žalos dydis yra 135 Eur, kuris teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijų taikymo požiūriu yra adekvatus jo atžvilgiu padarytam teisės pažeidimui ir šiuo požiūriu yra teisingas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo T. M. skundas tenkintinas iš dalies ir pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 135 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Tenkinti pareiškėjo T. M. skundą iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 135 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.