- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-02
- Bylos Nr.
- 2A-364-302/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-01-3-09824-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualda Janovičienė, Rita Kisielienė, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- UAB „Vitadan“
- Atsakovas
- UAB “Zepter International”
- Kategorijos
- 28.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija susidedanti iš Romualdos Janovičienės ( kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Ritos Kisielienės ir Almos Urbanavičienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Vitadan“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UAB “Vitadan” ieškinį atsakovui UAB “Zepter International” dėl kompensacijos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Vitadan“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį vėliau patikslinęs prašė iš atsakovo priteisti 82 723,80 Lt kompensacijos, 6 proc. metinių palūkanų bei patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ieškovas 2004 m. birželio 18 d. sudarytos įsipareigojimų perdavimo sutarties Nr. 1/1, kuria perėmė iš UAB „Selva“ sutarties Nr. 101143/2003-02-01 vykdymo teises ir pareigas, pagrindu įsipareigojo veikti kaip prekybos agentas, o atsakovas įsipareigojo tęsti bendradarbiavimą bei mokėti už prekybos agento paslaugas. Atsakovas 2011-05-30 pranešimu vienašališkai nutraukė prekybos agento sutartį Nr. 101143/2003-02-01 nuo 2011-06-30, nepaaiškinęs sutarties nutraukimo priežasčių. Kadangi teisiniai santykiai tarp šalių nutraukti be ieškovo kaltės, o atsakovas pasiliko visą ieškovo vykdytos prekybos agento veiklos metu sukurtą pridėtinę vertę, ieškovas, vadovaudamasis CK 2.167 straipsnio 2 dalimi, kreipėsi į atsakovą su pretenzija dėl kompensacijos išmokėjimo ir nuostolių atlyginimo. Atsakovas atsisakė tenkinti pretenziją, nurodydamas, kad pretenzijos teisinis ir faktinis pagrindas neaiškus. Nutraukus sutartį ir ieškovui nustojus vykdyti prekybos agento veiklą, atsakovui atiteko ieškovo veiklos pridėtinė vertė, kurią sudaro: atvesti prekybos agentai; atvesti klientai; tiesioginė finansinė nauda, kurią atsakovas gauna už ieškovo suformuotą pardavimo struktūrą (nuo atvestų prekybos agentų ir šių agentų atvestų prekybos agentų pardavimų), už tai ieškovui neatlygindamas. Ieškovo prašomą priteisti 82 723,80 Lt su pridėtinės vertės mokesčiu (toliau – PVM) dydžio kompensaciją sudaro vidutinis metinis ieškovo atlyginimas, kurį ieškovas paskaičiavo pagal faktiškai gautas pajamas per paskutinius penkerius bendradarbiavimo su atsakovu metus.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Zepter International” atsiliepimu su pareikštu patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad nesutinka su ieškovo išdėstytomis aplinkybėmis dėl sutarties nutraukimo aplinkybių. Anot atsakovo, sutartis buvo nutraukta esant ieškovo kaltei; paskutiniais ieškovo ir atsakovo bendradarbiavimo metais, tarp sutarties šalių susiklostė įtempti ir konfliktiški santykiai, paaiškėjo faktų dėl ieškovo darbuotojos L. Š. galimai nusikalstamų veiksmų klastojant klientų asmens duomenis, jų parašus, dėl ko yra pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 12-1-03478-12. Esant nurodytoms aplinkybėms, ieškovas, remiantis CK 2.167 straipsnio 5 dalies 2 punktu, neturi teisės į kompensaciją. Taip pat atsakovas nurodė negavęs esminės naudos iš dalykinių ryšių su ieškovo surastais klientais. Po sutarties nutraukimo, atsakovas su ieškovo klientais buvo sudaręs 6 sutartis, kurių pardavimo suma 5 930,21 Lt, klientai, pasirašę su ieškovu sutartis, įmokėjo 6 883,51 Lt sumą, kas palyginus su bendra atsakovo apyvarta negali būti laikoma esmine nauda. Be to, dauguma ieškovo atvestų konsultantų sutarčių pasibaigusios, galioja 8 sutartys, realiai veiklą vykdo 4 konsultantai. Atkreipė dėmesį į tai, kad po sutarties nutraukimo ieškovas elgėsi nesąžiningai, negrąžino demonstracinių priemonių, ką patvirtino Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas sprendime, priimtame civilinėje byloje Nr. 2-1358-535/2012, kuriame konstatavo, jog ieškovas pažeidė iš sutarties kylančius įsipareigojimus. Pažymėjo, kad ieškovas prieš pradėdamas prekybos agento veiklą, nebuvo įvykdęs imperatyvaus įstatymo reikalavimo apdrausti civilinę atsakomybę už galimą žalą, todėl atsakovui išlieka reali rizika dėl galimo žalos atlyginimo tretiesiems asmenims. Dėl ieškovo reikalavimo priskaičiuoti prie reikalaujamos priteisti kompensacijos PVM, atsakovas nurodė, kad kompensacija kaip nuostolių atlyginimas nėra PVM objektas, šią išvadą daro, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012-06-14 nutartimi priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2012 UAB “Telegausa” vs UAB „Tele2“.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. kovo 28 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priimdamas sprendimą, teismas kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius santykius kaip komercinio atstovavimo santykius. Teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė kompensacijos pagal CK 2.167 straipsnį gavimo pagrįstumo, nes pateikti į bylą įrodymai negalėti būti traktuojama kaip atsakovo esminė nauda iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado ieškovas būdamas prekybos agentu, ar žymus atsakovo verslo masto padidėjimas. Tokią išvadą teismas padarė 2012-09-13 atsakovo pateiktą pažymą patvirtinančią, jog UAB „Zepter International“ po sutarties su UAB „Vitadan“ nutraukimo, tiesiogiai iš UAB „Vitadan“ atvestų klientų UAB „Zepter International“ gavo 12 813,72 Lt sumą, kurią palyginus su bendra UAB „Zepter International“ apyvarta pagal pateiktus rašytinius įrodymus – atsakovo buhalterinės apskaitos dokumentus nustatyta, jog UAB „Zepter International“ apyvarta (be PVM) 2011 m. sudarė 8 552 896 Lt, 2012 m. pirmąjį pusmetį – 3 775 915 Lt; laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2012-07-11 dėl UAB „Vitadan“ struktūros po sutarties nutraukimo buvo pasirašyta sutarčių už 345 325,13 Lt, nėra pagrindu laikyti esmine nauda iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado ieškovas. Tokią pačią išvadą, teismas padarė ir dėl ieškovo konsultantų indėlio ir skaičiaus UAB „Zepter International“, kadangi iš visų atsakovo turimų konsultantų teikiančių paslaugas – 650, ieškovo kunsultantų buvo tik 4 asmenys.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliantas UAB „Vitadan“ pateikė apeliacinį skundą ir prašo skundžiamą sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Nurodo, kad pirmos instancijos teismo pateiktas prekybos agentui CK 2.167 str. numatytos kompensacijos, mokėtinos nutraukus su juo sutartį, paskirtis ir pagrindas neatitinka ją nustatančios teisės normos paskirties, kadangi ji turi būti aiškinama pagal jos tikslą - ne atlyginti prekybos agentui už konkrečius veiksmus (paslaugą), bet kompensuoti tuos lūkesčius, kurie buvo prarasti atstovaujamajam pasinaudojus teise nutraukti sutartį, o prekybos agentui tokiu būdu praradus galimybę tą veiklą vykdyti. Skundžiamu sprendimu kompensacija siejama išimtinai ir tiesiogiai su atstovaujamojo asmens (atsakovo) finansine nauda, kurią jis patyrė po sutarties nutraukimo, ir ta nauda skaičiuojama ne finansine išraiška (jos pinigine suma), bet kaip jos santykis su apskritai atsakovo veiklos, nesusijusios su konkretaus prekybos agento veikla, rezultatais. Pirmosios instancijos teismas, nepripažinęs ieškovo teisės į kompensaciją, turėjo ne tik paneigti finansinės naudos buvimą atsakovui, bet nurodyti priežastis, dėl kurių ieškovui teisine prasme apskritai neturi priklausyti kompensacija, kodėl teismas laikė, kad ieškovo kaip prekybos agentų teisinei lūkesčiai nebuvo pažeisti. Teismas nė vienos iš šių aplinkybių nekonstatavo, o toks teisės normos taikymas reiškia, kad teismas reikalavo iš ieškovo kaip prekybos agento įrodyti savo teisės į kompensaciją pagrįstumą finansine prasme pagal atsakovo veiklos rezultatus, kas apelianto manymu prieštarauja teismų praktikai dėl teisės taikymo, kad prekybos agentui priklauso kompensacija pagal CK 2.167 str. vien dėl sutarties su juo nutraukimo, nebent būtų įrodyti konkretūs įstatymuose numatyti pagrindai, paneigiantys tokią teisę. Pagal CK 2.167 str. 3 d. kompensacija prekybos agentui skaičiuojama pagal jo gauto atlyginimo vidurkį, t.y. ne pagal atstovaujamojo naudą po sutarties su prekybos agentu nutraukimą, bet pagal sutarties vykdymo metu gautus rezultatus. Toks prioritetas logiškas ir teisiškai pagrįstas, nes sutarties vykdymo metu gauti rezultatai po jos nutraukimo lieka išimtinai atstovaujamojo (atsakovo) dispozicijoje ir iš esmės priklauso nuo atstovaujamojo veiksmų juos valdant. Pažymi, kad atsakovas turi teisę taip pat reguliuoti prekybos agentų skaičių. Apeliantas taip pat pažymi, jog nėra labai maža tikimybė, jog vienas ir tas pats klientas tas pačias prekes įsigys per trumpą laiką, kadangi jų paprasčiausiai nesunaudos, tačiau bendravimas su juo per prekybos agentą yra labai svarbus, nes toks pirkėjas, patenkintas įsigyta preke, rekomenduos jas įsigyti kitiems asmenims, su kuriais artimai bendrauja, ir taip plėsis pirkėjų ratas. Dėl šios priežasties teismo sprendime nurodyti faktai kiek ieškovo buvusių klientų įsigijo prekių po sutarties su juo nutraukimo iš esmės nėra reikšmingi sprendžiant kompensacijos klausimą. Be to, apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pagal teisingumo principą prekybos agentui kompensacija nepriteistina, nes atstovaujamasis (atsakovas) neturėjo pakankamai finansinės naudos po sutarties su prekybos agentu nutraukimo. Nurodo, kad byloje esantys įrodymai apie paties ieškovo kaip prekybos agento pardavimo apyvartas, taip pat jo struktūrai priklausančių kitų prekybos agentų apyvartas rodo, kad tos veiklos finansinis rezultatas sumine išraiška yra reikšmingas, tuo tarpu pirmos instancijos teismas, nenurodydamas priežasčių, ieškovo struktūrai priklausančių prekybos agentų pardavimo apyvartos nevertino - nurodė tik tų prekybos agentų skaičių, atsakovo finansinę naudą vertino tik pagal ankstesnių klientų pakartotinius pirkimus. Tuo tarpu apyvarta yra reikšminga, nes nuo jos ieškovui visada buvo skaičiuojami komisiniai ir jie tiesiogiai įtakoja kompensacijos dydį. Atsakovas nutraukęs sutartį su ieškovu, panaikina ieškovo teisę gauti komisinį atlyginimą už jo struktūrai priklausančių prekybos agentų pardavimus, t.y. tiesiogiai panaikino ieškovo teisę gauti gaunamą atlyginimą. Šie komisiniai sudarė esminę dalį ieškovo kaip prekybos agento pajamų, o nutraukus sutartį - atiteko atsakovui. Pirmos instancijos teismo išvados, kad sutarties su ieškovu nutraukimą galėjo lemti įtarimai dėl dokumentų klastojimo, kitų pažeidimų, nėra pagrįsti ir grindžiami prielaidomis; byloje nėra jokių duomenų, kad sutarties galiojimo metu atsakovas reiškė tokias pretenzijas ieškovui. Priešingai, šiuo atveju yra pagrindas konstatuoti, jog pats atsakovas netinkamai vykdė sutartį ir siekdamas nevykdyti teisėtų reikalavimų, tą sutartį nutraukė.
Atsiliepimas
Atsakovas UAB „Zepter International“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovas savo reikalavimus grindė LR CK 2.167 str. nustatytais pagrindais ir įrodinėjo, jog buvo sąlygos, kurios suteikė teisę į kompensaciją pasibaigus sutarčiai. Vadovaujantis minėto straipsnio nuostatomis, ieškovas turėjo įrodyti egzistuojant tokių aplinkybių visumą, t.y. ieškovas turėjo įrodyti, kad po sutarties nutraukimo atsakovas turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado ieškovas, ar su kuriais dėl ieškovo būtų žymiai padidėjęs atsakovo verslo mastas; kompensacijos mokėjimas atitinka teisingumo principą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovui pateikus papildomus dokumentus bei skaičiavimus, ieškovas pripažino, kad visi byloje esantys faktiniai duomenys apie ieškovo ir jo atvestų agentų prekių apyvartas po sutarties nutraukimo yra teisingi, o teismas, įvertinęs bylos medžiagą, pagrįstai konstatavo, kad po sutarties nutraukimo atsakovas neturi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado ieškovas, ar su kuriais dėl ieškovo būtų žymiai padidėjęs atsakovo verslo mastas. Atsakovo manymu, teismas teisingai aiškino CK 2.617 straipsnio nuostatas, kad vien atstovavimo sutarties nutraukimas savaime nesuteikia teisės agentui į kompensaciją, t.y. turi egzistuoti ir šiame straipsnyje nustatyti teisės į kompensaciją pagrindai. Be to, ieškovas neginčijo sutarties su atsakovu nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo, o kadangi sutartyje buvo numatyta jos vienašalio nutraukimo galimybė, nepagrįsti apelianto argumentai, jog ieškovo teisėtas ir pagrįstas lūkestis nebuvo patenkintas atsakovui pranešus apie sutarties nutraukimą. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog nors šalys, pripažinusios, kad tarp jų buvo nesutarimų, skirtingai aiškina konflikto priežastis, iš byloje esančių aplinkybių visumos matyti, kad būtent ieškovo netinkami veiksmai sąlygojo sutarties nutraukimą ir šią aplinkybę patvirtina bylos duomenys apie vykstantį ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų klastojimo. Atsakovas taip pat nesutinka su ieškovo pateikiamos teismų praktikos vertinimu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t.y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes, tinkamai išaiškino materialinės teisės normas, tinkamai taikė procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl sprendimas nekeistinas.
Byloje nustatyta, kad 2004-06-18 UAB “Selva”, UAB „Zepter International” ir UAB „Vitadan“ sudarė trišalę įsipareigojimų perdavimo sutartį Nr. 1/1, kuria UAB „Selva“ perdavė, o UAB „Vitadan“ priėmė visas teises ir pareigas kylančias iš sutarčių: Nr. 160314, sudarytos 2001-03-01, Nr. 100596, sudarytos 1999-01-03, Nr. 100650, sudarytos 2000-01-26, Nr.101143, sudarytos 2003-02-01, Nr. 101101, sudarytos 2002-09-30, Nr. 100956, sudarytos 2003-01-20. Minėtų sutarčių pagrindu ieškovas įsipareigojo parduoti (platinti) atsakovo prekes, organizuodamas klientams prekių prezentacijas bei sudarydamas su klientais nustatytos formos sutartis dėl prekių pirkimo - pardavimo, o atsakovas įsipareigojo sumokėti komisinį mokestį (b.l. 10-11). Atsakovas paskutiniu iš pranešimų – 2011 m. gegužės 30 d, nutraukė paskutinę sutartį Nr. 101143 nuo 2011-06-30 (b.l. 12, 13).
Pirmos instancijos teismas teisingai kvalifikavo tarp bylos šalių buvusius teisinius santykius - komercinio atstovavimo santykius, ginčo dėl to apeliaciniame teisme nėra.
Apeliantas nurodo, kad pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino CK 2.167 straipsnio 2 dalies nuostatas ir ieškovo prašomą priteisti kompensaciją išimtinai ir tiesiogiai siedamas su atstovaujamojo asmens (atsakovo) finansine nauda, kurią patyrė po sutarties nutraukimo ir tą finansinę naudą teismas skaičiavo ne finansine išraiška (jos pinigine suma), bet kaip jos santykį su apskritai atsakovo veiklos, nesusijusios su konkretaus prekybos agento veikla rezultatais.
Prekybos agento teisė į kompensaciją yra komercinio atstovavimo pabaigos teisinių padarinių ypatumas, reglamentuojamas CK 2.167 straipsnyje, kurio redakcija yra parengta pagal Direktyvos 17-19 straipsnius. Lietuva, įgyvendindama Direktyvos 17 straipsnį, pasirinko abiejų rūšių kompensaciją (CK 2.167 straipsnis), tačiau kompensacijos rūšies taikymas, minėta, priklauso nuo šalių valių sudarant sutartį (CK 2.167 straipsnio 1 dalis). Šių dviejų kompensacijos rūšių taikymo skirtumas yra tas, kad kompensacija už esminį prekybos agento verslo ryšių su klientais praplėtimą, kuris duoda atstovaujamajam nemažai naudos, taikoma pagal įstatymą, t. y. CK 2.167 straipsnio 2 dalies pagrindu, o nuostolių, kurių prekybos agentas patiria po to, kai nutraukiama sutartis su atstovaujamuoju, atlyginimas gali būti taikomas tik tada, jeigu šalys susitarusios taikyti ne kompensaciją, o nuostolių atlyginimą (CK 2.167 straipsnio 1 dalis). Šioje teisės normoje vartojama sąvoka „nuostoliai“ neturi būti tapatinama su nuostoliais kaip civilinės atsakomybės forma. Šiuo atveju tai – ne nuostoliai, kuriuos prašoma atlyginti taikant civilinės atsakomybės normas, t. y. ne nuostoliai, kurie atsiranda dėl neteisėtų atstovaujamojo veiksmų pažeidus sutartį, o nuostoliai, kurių prekybos agentas patiria dėl sutarties su atstovaujamuoju nutraukimo. CK 2.167 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta prekybos agento teisė į nuostolių atlyginimą nesiejama su sutarties pažeidimu. Šioje normoje nustatyta teisė į nuostolių atlyginimą atsiranda todėl, kad prekybos agentas prarado savo pajamas iš komercinio atstovavimo ne dėl savo kaltės, tačiau nebūtinai dėl to, jog atstovaujamasis pažeidė sutartį. Taip siekiama kompensuoti prekybos agento praradimus pasibaigus sutarčiai ne dėl jo kaltės.
CK 2.167 straipsnio redakcijoje yra nurodyti du nuostolių atlyginimo mechanizmai – kompensacija už prekybos agento sukurtą reputaciją ir dalykinius ryšius su klientais arba nuostolių, kuriuos prekybos agentas patiria dėl sutarties nutraukimo, atlyginimas. Vieno iš mechanizmų pasirinkimas priklauso nuo šalių valios, išreiškiamos sutarties sudarymo metu.
CK 2.167 straipsnio 2 dalyje yra išdėstytos sąlygos, kurioms esant prekybos agentas gali tikėtis kompensacijos, to paties straipsnio 3 dalyje nustatyta tokios kompensacijos maksimali dydžio riba. Ieškovas savo reikalavimus grindė šioje teisės normoje nustatytais pagrindais ir įrodinėjo, jog buvo sąlygos, kurios suteikė teisę į kompensaciją. Ieškovas turėjo įrodyti aplinkybes: sutarties vykdymo metu jis yra pritraukęs naujų klientų arba padidinęs verslo su senaisiais klientais apimtį; po sutarties nutraukimo atsakovas turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado ieškovas ar dėl padidėjusios verslo su senais klientais apimties; kompensacijos mokėjimas atitinka teisingumo principą. Dėl aplinkybės, jog ieškovas sutarties vykdymo metu yra pritraukęs naujų klientų byloje ginčo nėra, atsakovas jo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų neginčijo. Dėl aplinkybės, jog po sutarties nutraukimo atsakovas turi esminės naudos iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado ieškovas ar dėl padidėjusios verslo su senais klientais apimties atsakovas nesutiko. Pirmos instancijos teismas šias aplinkybes aptarė teismo sprendime ir kolegijos manymu padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas neįrodė šios aplinkybės. UAB „Zepter International“ po 2011-06-30 sutarties su UAB „Vitadan“ nutraukimo, su jo klientais buvo sudarytos 6 sutartys 5 930,21 Lt sumai, ir taip pat buvo vykdomos 24 sutartys su UAB „Vitadan“ klientais sudarytos sutartys, pagal kurias po šalių sutarties nutraukimo klientai sumokėjo 6 883,51 Lt (b.l. 61). Tiesiogiai iš ieškovo pritrauktų klientų ieškovas gavo 12 813,72 Lt, kas lyginat su atsakovo apyvarta, kuri 2011 m. sudarė 8 552 896 Lt, 2012 m. pirmąjį pusmetį – 3 775 915 Lt (b.l. 61) negali būti laikoma atsakovo esminės naudos turėjimu. Laikotarpiu nuo 2011-07-01 iki 2012-07-11 dėl UAB „Vitadan“ struktūros po sutarties nutraukimo buvo pasirašyta sutarčių už 345 325,13 Lt, iš kurių įmokėta suma sudarė 192 613,71 Lt (b.l. 103). UAB „Zepter International“ apyvarta negali būti traktuojama kaip ieškovo esminė nauda iš dalykinių ryšių su klientais, kuriuos surado prekybos agentas, ar žymus atsakovo verslo masto padidėjimas, t.y., kad atsakovas turi esminės naudos su ieškovo pritrauktais klientais po sutarties nutraukimo. Pirmos instancijos teismas taip pat padarė pagrįstą išvadą dėl ieškovo konsultantų indėlio ir skaičiaus UAB „Zepter International“, kadangi 2012-09-13 duomenimis UAB „Zepter International“ teikia paslaugas 650 konsultantų, o tuo metu UAB „Vitadan“ konsultantų sudarytų galiojančių sutarčių 8, veiklą vykdo 4 konsultantai (b.l. 77).
Kolegija nesutinka su apelianto argumentu, kad pagal CK 2.164 straipsnio nuostatas vien sutarties su prekybos agentu nutraukimas suteikia jam teisę į kompensaciją, nes tai paneigia aukščiau išanalizuotos CK 2.167 straipsnio 2 dalies sąlygos, kurių ieškovas neįrodė.
Kadangi tiek pirmos instancijos teismas nenustatė pagrindų, numatytų CK 2.167 straipsnio 2 dalyje mokėti ieškovui kompensaciją, todėl nei pirmos instancijos teismas, nei kolegija neturi pagrindo skaičiuoti konsultacijos dydžio ir dėl tos pačios aplinkybės kolegija nepasisako dėl apeliacinio skundo motyvų, kurie susiję su konsultacijos paskaičiavimo dydžiu.
Kolegija taip pat nepasisako dėl apeliacinio skundo motyvų ir nurodytos teismų praktikos, tame tarpe ir Lietuvos Aukščiausiojo teismo, dėl nuostolių atlyginimo pagal CK 2.167 straipsnio 5 dalį, nes ieškovas ieškinyje neformulavo jo dalyku nuostolių atlyginimo. Pagal CPK 135 straipsnį kiekviename ieškinyje turi būti nurodyti ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas (ieškinio elementai), kurie apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką, nustato bylos nagrinėjimo ribas. Faktinis ieškinio pagrindas – tai aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad ieškinio pagrindą sudaro faktinio pobūdžio aplinkybės, kurių turinį ir apimtį lemia faktinės pažeidimo aplinkybės. Reikalavimas turi būti grindžiamas faktais, patvirtinančiais asmens turimą teisę ar interesą, taip pat faktais, patvirtinančiais asmens teisės ar intereso pažeidimą arba ginčijimą. Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Reikalavimas yra pagrįstas ir tenkinamas tokia apimtimi, kokia buvo pažeistos ar ginčijamos ieškovo teisės ar teisėti interesai. Jis yra nukreiptas daromam pažeidimui nutraukti ar padaryto pažeidimo padariniams pašalinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. G. D. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2008). Ieškovas formuluodamas ieškinio dalyką ir pagrindą pasirinko vieną iš alternatyvių savo teisių gynimo būdą – kompensacijos priteisimą (CK 2.167 str. 1 d.), o ne nuostolių priteisimą (CK 2.167 str. 5 d.), todėl apeliacinio skundo motyvai dėl nuostolių atlyginimo šioje byloje teisiškai nereikšmingi.
Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str.1 d. 1 p.).
Apeliantui nėra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, nes apeliacinis skundas yra atmetamas.
Atsakovas pateikė į bylą įrodymus, kad jis advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą turėjo 1 540 Lt išlaidų, kurios atmetus skundą priteistinos iš apelianto (CPK 93 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. kovo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo UAB „Vitadan“ 1 540 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui UAB „Zepter International“ naudai.