Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. B. gynėjos advokatės Raimondos Nesterovienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. birželio 11 d. nuosprendžio, kuriuo M. B. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 3 dalį, 99 straipsnį laisvės atėmimu 7 metams, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose,

Aprašomoji dalis

nustatė:

1952 m. birželio 17-18 d. apie 3 val. jis, vykdydamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) nurodymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupe su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais -smogikais R. O. („K.“), S. P. (,,M.“), P. P. („J.“), F. S. („T.“), J. M. („A.“), J. B. („B.“), apgaulės būdu, t. y. apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, (duomenys neskelbtini) miške, esančiame netoli (duomenys neskelbtini) kaimo, Ignalinos rajone, susitiko su iškviestais į susitikimą „V.“ apygardos „T.“ rinktinės Štabo žvalgybos viršininku K. B., partizaninis slapyvardis ,,S.“, „T.“ rinktinės rajono vadu V. G., partizaninis slapyvardis ,,M.“, ir partizanu Z. C., partizaninis slapyvardis ,,M.“, po ko kartu su minėtais agentais – smogikais, K. B. (,,S.“) suėmė, o V. G. (,,M.“) ir Z. C., (,,M.“) sušaudydami nužudė, t. y., dalyvavo fiziškai sunaikinant šiuos Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei grupei - pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius - Lietuvos partizanus;

1952 metų liepos 15-16 d. apie 4 val. jis, vykdydamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) nurodymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais -smogikais A. R. („T.“), K. B. (,,G.“), P. P. („J.“), F. S. („T.“) ir S. P. („M.“), apgaulės būdu, t. y. apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, (duomenys neskelbtini) miške, esančiame netoli (duomenys neskelbtini) kaimo, Ignalinos rajone, susitiko su iškviestais į susitikimą keturiais G. K., partizaninis slapyvardis „G.“, būrio partizanais, šio būrio vadu G. K. („G.“), J. K., partizaninis slapyvardis „D.“, P. P., partizaninis slapyvardis „I.“, ir L. Š., partizaninis slapyvardis „K.“, po ko kartu su minėtais agentais – smogikais, G. K. („G.“), J. K. („D.“), P. P. („I.“) ir L. Š. („K.“) sušaudydami nužudė, t. y. dalyvavo fiziškai sunaikinant šiuos Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei grupei – pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius - Lietuvos partizanus;

1953 metų balandžio 19 d. apie 15 val. jis, vykdydamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) nurodymą, iš anksto susitaręs ir veikdamas grupėje su Lietuvos TSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentais -smogikais P. P. („J.“), K. B. („G.“) ir J. D. („P.“), apgaulės būdu, t. y. apsimetę pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyviais - Lietuvos partizanais, miške, esančiame Švenčionių rajone, netoli (duomenys neskelbtini) kaimo, susitiko su iškviestais į susitikimą Lietuvos partizanais V. V., partizaninis slapyvardis „B.“, ir Z. P., partizaninis slapyvardis „T.“, po ko kartu su minėtais agentais – smogikais, V. V. („B.“) ir Z. P. („T.“) sušaudydami nužudė, t.y. dalyvavo fiziškai sunaikinant šiuos Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei grupei - pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius - Lietuvos partizanus.

Nagrinėjant baudžiamąją bylą teisėjų kolegijai kilo abejonių dėl galimo BK 99 straipsnio, 3 straipsnio 3 dalies bei 95 straipsnio 5 dalies 1 punkto neatitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija), todėl tikslinga bylos nagrinėjimą atidėti ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą.

Genocido sąvoka pirmą kartą oficialiai buvo suformuluota Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statute. Statuto 2 straipsnyje genocidas buvo išskirtas kaip atskiras nusikaltimas žmonijai ir apibrėžiamas kaip tyčinis ir sistemingas rasinių bei nacionalinių grupių naikinimas, siekiant sunaikinti tam tikras žmonių rases ar klases, taip pat nacionalines, rasines ar religines grupes.

1948 m. gruodžio 9 d. Jungtinės Tautos priėmė Konvenciją dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir nubaudimo už jį (toliau – Konvencija dėl genocido), kuri įsigaliojo 1951 m. sausio 12 d.

Konvencijos dėl genocido 2 straipsnyje nustatyta, kad „Genocidu laikomi veiksmai, kuriais ketinama visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę, būtent:

tokios grupės narių žudymas;rimtų fizinių ar psichikos sužalojimų padarymas tokios grupės nariams;kokiai nors grupei tyčinis sudarymas tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama ją visiškai ar iš dalies fiziškai sunaikinti;priemonių, kuriomis siekiama riboti gimstamumą grupėje, panaudojimas;prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai.“

1992 m. balandžio 9 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas priėmė įstatymą „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą" (toliau – Įstatymas dėl genocido). Jo preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublika šį įstatymą priėmė prisijungdama prie Konvencijos dėl genocido. Šio įstatymo 1 straipsnyje buvo nustatyta, kad „veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, pasireiškusieji šių grupių narių žudymu, žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į kitas ar panaudojimu priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą (genocidas),

– baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki penkiolikos metų su turto konfiskavimu arba mirties bausme su turto konfiskavimu“.

Taigi šiame įstatyme naudojama genocido nusikaltimo sudėties formuluotė visiškai atitiko Konvencijoje dėl genocido nurodytą genocido nusikaltimo sąvoką tiek, kiek ji susijusi su genocido dalyku, t. y. žmonėmis, priklausančiais nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei.

Konvencijos dėl genocido 5 straipsnis nustato, kad „Susitariančios Šalys, kiekviena vadovaudamasi savo konstitucija, įsipareigoja priimti reikiamus teisės aktus, kad įsigaliotų šios Konvencijos nuostatos ir kad būtų numatytos veiksmingos bausmės asmenims, kaltiems dėl genocido ar dėl kitos 3 straipsnyje nurodytos veikos“, o 16 straipsnio 1 dalis – kad „kiekviena susitariančioji šalis gali bet kada, raštu apie tai pranešdama Generaliniam Sekretoriui, prašyti pataisyti ir papildyti šią Konvenciją“. Prisijungdama prie šios Konvencijos Lietuvos Respublika nereikalavo jokių išlygų, suteikiančių jai teisę vykdant 5 straipsnio įsipareigojimus, priimti teisės aktus, neatitinkančius šios Konvencijos 3 straipsnio nuostatų.

1998 m. liepos 17 d. Jungtinių Tautų Diplomatinėje įgaliotojų atstovų konferencijoje, skirtoje Tarptautinio baudžiamojo teismo įsteigimui, buvo priimtas Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statutas (toliau – Romos statutas). Šio dokumento 6 straipsnyje buvo apibrėžta genocido nusikaltimo sudėtis:

„Š. S. genocidas – kuri nors iš toliau išvardintų veikų, padarytų siekiant sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, tai yra:

tokios grupės narių žudymas;tokios grupės narių sunkūs kūno sužalojimai ar psichinės traumos;tyčinis tokių gyvenimo sąlygų tai grupei sudarymas, dėl kurių visi jos nariai ar dalis jų žūtų;

d) priemonių, ribojančių tai grupei priklausančių žmonių gimstamumą, taikymas;

e) prievartinis vienos grupės vaikų perdavimas kitai grupei.“

Be to, Romos statuto 22 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „nusikaltimo sąvoka aiškinama labai tiksliai, nesivadovaujant jokia analogija, o iškilus neaiškumui, sąvoka aiškinama tiriamojo, kaltinamojo ar nuteistojo naudai“. Taigi, šio Statuto 6 straipsnyje nustatyta genocido sąvoka negali būti aiškinama kitaip, negu jame nurodyta. Tai reiškia, kad Konvencijoje bei Statute nurodytas genocido nusikaltimo formų sąrašas yra baigtinis.

Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Tarptautinio baudžiamojo teismo Romos statuto ratifikavimo“ priimtas 2003-04-01, Romos statutas Lietuvoje įsigaliojo 2003-05-01, todėl pagal Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalį šie dokumentai yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis.

Tačiau 1998 m. balandžio 21 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė BK papildymo 62¹, 71 straipsniais ir 8¹, 24, 25, 26, 35, 49, 54¹, 89 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. VIII-708, kuris įsigaliojo 1998-05-06. Šio įstatymo 11 straipsnio 3 dalimi pripažinti netekusiais galios Įstatymo dėl genocido 1, 3, 4, 5 straipsniai, o šio įstatymo 9 straipsniu Baudžiamasis kodeksas buvo papildytas 71 straipsniu:

Veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, pasireiškę šių grupių narių žiauriu kankinimu, sunkiu kūno sužalojimu, protinio vystymosi sutrikdymu; tyčiniu sudarymu tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis siekiama sunaikinti visą ar dalį tokios žmonių grupės; prievartiniu vaikų perdavimu iš šių grupių į kitas ar priemonių, kuriomis siekiama prievarta apriboti gimstamumą, panaudojimu,

baudžiami laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų.

Šio straipsnio 1 dalyje numatyti veiksmai, pasireiškę žmonių žudymu, taip pat šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytų veiksmų organizavimas arba vadovavimas jiems

baudžiami laisvės atėmimu nuo dešimties iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos, arba mirties bausme.“

Šiame įstatyme įtvirtinta genocido nusikaltimo sudėtis, lyginant ją su Įstatyme dėl genocido, Konvencijoje dėl genocido bei Romos statute nustatyta sudėtimi, buvo esmingai papildyta – išplėstas asmenų grupių, prieš kurias galimas genocidas, sąrašas, į jį įtraukiant gyventojus, priklausančius socialinei ar politinei grupei. Be to, šis Baudžiamojo kodekso pakeitimas ir papildymas reiškė, kad baudžiamosios atsakomybės už genocidą santykius imta reguliuoti nebe įstatymu „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“, o Baudžiamuoju kodeksu.

2000 m. rugsėjo 26 d. buvo priimtas Baudžiamojo kodekso patvirtinimo ir įsigaliojimo įstatymas.

2002 m. spalio 29 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymas, kurio 1 straipsnis nustatė, kad BK įsigalioja nuo 2003 m. gegužės 1 d., o 47 straipsnio 1 dalis – jog įsigaliojus naujajam BK, netenka galios 1961 m. redakcijos BK.

Naujajame, šiuo metu galiojančiame BK, genocidas apibrėžtas taip:

Tas, kas siekdamas fiziškai sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei, organizavo, vadovavo ar dalyvavo juos žudant, kankinant, žalojant, trikdant jų protinį vystymąsi, deportuojant, kitaip sudarant tokias gyvenimo sąlygas, kad jos lėmė visų jų ar dalies žūtį, ribojo toms grupėms priklausančių žmonių gimstamumą ar prievarta perdavė jų vaikus kitoms grupėms,

baudžiamas laisvės atėmimu nuo penkerių iki dvidešimties metų arba laisvės atėmimu iki gyvos galvos.“

Šio nusikaltimo sudėtis nusikaltimo dalyko požiūriu yra tapati 1961 m. (1998-04-21 Baudžiamojo kodekso pakeitimas ir papildymas) BK 71 straipsnyje numatyto nusikaltimo – genocido – sudėčiai.

Be to, BK 3 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad „baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis) <...>“, o BK 95 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, jog „nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse: 1) genocidui (99 straipsnis) <...>“.

Taigi nuo 1998 m. gegužės 6 d. Lietuvos Respublikoje galioja baudžiamasis įstatymas, numatantis atsakomybę už nusikaltimą – genocidą, kuris dėl naujų nusikaltimo dalykų inkorporavimo į įstatymą, lyginant su anksčiau galiojusiu Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ ir Lietuvos Respublikos ratifikuotomis tarptautinėmis sutartimis, išplėtė šios nusikalstamos veikos apimtį.

Konstitucijos preambulėje įtvirtintas teisinės valstybės siekis.

Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime sakoma, kad „Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise. Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų - teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 200 m. kovo 17 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai)".

Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarime teigiama, jog „konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisės aktuose nustatyti reikalavimai turi būti grindžiami bendro pobūdžio nuostatomis (teisės normomis ir principais), kurias įmanoma taikyti visiems numatytiems atitinkamų teisinių santykių subjektams; diferencijuotas teisinis reguliavimas turi būti grindžiamas tik atitinkamais teisės aktais reguliuojamų visuomeninių santykių subjektų padėties objektyviais skirtumais; <...> įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, teisės aktų formuluotės turi būti tikslios, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna, teisės aktuose neturi būti nuostatų, vienu metu skirtingai reguliuojančių tuos pačius visuomeninius santykius; <...> teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų (lex non cogit ad impossibilia); teisės aktų galia yra nukreipta į ateitį, įstatymų ir kitų teisės aktų galiojimas atgal neleidžiamas (lex retro non agit), nebent teisės aktu būtų sušvelninama teisinių santykių subjekto padėtis ir kartu nebūtų pakenkiama kitiems teisinių santykių subjektams (lex benignior retro agit); teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti; nustatant teisinius apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti, o jeigu šios teisinės priemonės yra susijusios su sankcijomis už teisės pažeidimą, tai minėtos sankcijos turi būti proporcingos padarytam teisės pažeidimui; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių inter alia būtinumą užtikrinti asmenų lygybę įstatymui, teismui ir valstybės institucijoms ar pareigūnams <...>."

Konstitucijos 7 straipsnyje nustatyta, kad „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“.

Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, o šio straipsnio 4 dalyje – kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu“.

Ši Konstitucijos nuostata iš esmės atkartoja svarbiausius baudžiamosios teisės principus : Nullum crimen sine lege – nėra nusikalstamos veikos be įstatymo ir Nullum poena sine lege – nėra bausmės be įstatymo, bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 straipsnyje įtvirtintą principą, kad niekas negali būti nuteistas už veiksmus ar neveikimą, kurie, jų įvykdymo momentu, pagal galiojusius valstybės vidaus įstatymus, tarptautinę teisę ar pagal civilizuotų tautų visuotinai pripažintus bendrus teisės principus nebuvo laikomi nusikaltimais, bei kad negali būti skiriama griežtesnė bausmė negu ta, kuri galėjo būti taikyta nusikaltimo padarymo momentu.

Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis".

Pagal 1969 m. Vienos konvencijos Dėl tarptautinių sutarčių teisės 26 straipsnyje pateiktą pacta sunt servanda principą („kiekviena įsigaliojusi sutartis jos šalims yra privaloma, ir šalys privalo sąžiningai ją vykdyti“) bei 27 straipsnyje įtvirtintą principą „jog šalis negali pasitelkti savo vidaus teisės nuostatų, kad pasiteisintų dėl sutarties nesilaikymo“.

Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 straipsnio 2 dalis numato, kad „jei įsigaliojusi ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties nudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos“. Vadinasi, valstybės pareiga vykdyti tarptautinius įsipareigojimus išlieka net tada, kai tarptautinės sutarties nuostatos prieštarauja vidaus teisės aktams.

Apibendrinant tai, kas pasakyta, kolegija konstatuoja, kad pagal šiuo metu galiojančio BK 99 straipsnį, Lietuvos Respublikoje genocidu pripažįstami veiksmai, kuriais siekiama fiziškai sunaikinti visus ar dalį gyventojų, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei, religinei, socialinei ar politinei grupei.

Tačiau Konvencijoje dėl genocido ir Romos statute – tarptautinėse sutartyse, kurios Lietuvos Respublikos Seimo yra ratifikuotos ir galiojančios Lietuvos Respublikoje, genocido nusikaltimas apibrėžiamas kaip veiksmai, kuriais ketinama (siekiama) visiškai ar iš dalies sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę žmonių grupę.

Taigi BK 99 straipsnyje nustatyta genocido sąvoka skiriasi nuo tarptautiniuose teisės aktuose naudojamos genocido sąvokos savo apimtimi. BK 99 straipsnyje kaip genocidas kvalifikuojami veiksmai ne tik prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, bet taip pat ir socialinei ar politinei grupei. Tuo tarpu Konstitucinio Teismo išplėtota teisinės valstybės doktrina įtvirtina universalų teisinės valstybės principą, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Lietuvos Respublikos Konstitucija, garantuojama teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas, užtikrinama teisės normų darna, užtikrinama, kad tarp teisės normų negali būti jokių prieštaravimų ir jokios konkurencijos.

Be to, BK 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog „Baudžiamasis įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę arba kitaip sunkinantis nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį, neturi grįžtamosios galios. Išimtį sudaro šio kodekso normos, nustatančios atsakomybę už genocidą (99 straipsnis) <...>. BK 95 straipsnio „Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis" 5 dalies 1 punkte nustatyta, jog nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems šiame kodekse: 1) genocidui (99 straipsnis) <...>. Taigi pagal BK atgal galioja ir senaties nėra ne tik tarptautinės teisės kaip genocidas kvalifikuojamiems veiksmams prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, bet ir tik nacionalinės teisės genocidu kvalifikuojamiems veiksmams prieš socialinę ar politinę grupę, kurie tarptautinės teisės požiūriu niekada nebuvo ir nėra laikomi genocidu ir nėra priskiriami nusikaltimams žmoniškumui ar karo nusikaltimams.

Šioje baudžiamojoje byloje M. B. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 3 dalį ir 99 straipsnį už tai, kad nuo 1952 m. kovo mėn. (tikslios datos nustatyti nepavyko) iki 1960 m. (tikslios datos nustatyti nepavyko), būdamas sovietų okupacinės valdžios represinės struktūros - Lietuvos TSR Valstybės saugumo ministerijos (MGB) agentu - smogiku, kartu su kitais agentais - smogikais, dalyvavo fiziškai sunaikinant (nužudant) Lietuvos gyventojus, priklausančius atskirai politinei grupei - pasipriešinimo sovietų okupacinei valdžiai dalyvius - Lietuvos partizanus.

Lietuvos partizanai buvo susiję bendromis politinėmis pažiūromis ir įsitikinimais, kadangi ginkluoto pasipriešinimo forma priešinosi okupaciniam rėžimui, tai yra priklausė politinei grupei, kuri vykdė Lietuvos išsilaisvinimą iš minėto rėžimo, todėl tokie asmenys - Lietuvos partizanai - priklauso BK 99 straipsnio dispozicijoje numatytai politinei grupei. Tačiau iki 1998 m. tokios veikos prieš politines ir socialines grupes nei tarptautinėje, nei Lietuvos teisėje nebuvo teisiškai apibrėžtos kaip nusikalstamos. BK 99 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis buvo esmingai papildyta – išplėstas asmenų grupių, prieš kurias galimas genocidas, sąrašas 1998 m. Todėl abejonių kelia ne tik politinių ir socialinių grupių įtraukimas į genocido sąvoką, bet ir tai, kad šis genocido sąvokos pakeitimas, iš esmė sunkinantis M. B. teisinę padėtį, yra taikomas atgaline data.

Šiuo atveju yra pagrindo manyti, kad išplėtus genocido nusikaltimo ribas ir kartu nustačius tokios normos taikymo grįžtamąją galią bei senaties instituto netaikymą, gali būti pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 31 straipsnio 2 ir 4 dalyse įtvirtinta asmens, padariusio nusikaltimą, teisė, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, ir kad bausmė gali būti skiriama ar taikoma tik remiantis įstatymu.

Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis." Kadangi Lietuvos Respublikos ratifikuotose tarptautinėse sutartyse genocidas apibrėžiamas kaip veiksmai prieš visus ar dalį žmonių, priklausančių bet kuriai nacionalinei, etninei, rasinei, religinei grupei, todėl yra pagrindo manyti, kad veiksmų prieš socialinę ar politinę grupę kvalifikavimas pagal BK 99 straipsnį, t. y. plečiamasis tarptautinės baudžiamosios teisės sąvokos aiškinimas, gali prieštarauti Konstitucijos 138 straipsnio 3 daliai.

Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį, tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas stabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 105 straipsnio 1 dalimi, 110 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 67 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 234 straipsnio 5 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 99 straipsnis, 3 straipsnio 3 dalis bei 95 straipsnio 5 dalies 1 punktas pagal turinį ir reguliavimo apimtį neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 daliai, 4 daliai ir 138 straipsnio 3 daliai.

Baudžiamosios bylos nagrinėjimą atidėti – kol bus gautas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas.