- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-30
- Bylos Nr.
- I-1071-423/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00111-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Asta Urbonienė
- Pareiškėjas
- R.P.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
nedalyvaujant pareiškėjui R.P., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, atstovui, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R.P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R.P. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-6). Skunde nurodė, kad nuo 2013-08-01 iki 2017-01-24 buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namų bendrabučio tipo ir kamerų tipo patalpose, kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, tualetų patalpoje nebuvo durų, todėl pareiškėjas patyrė pažeminimą naudodamasis tualetu stebint kitiems asmenims. Taip pat nurodė, kad tualetai buvo tik tupiami. Be to, nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, dėl ko suprastėjo pareiškėjo regėjimas, ant langų įrengtos grotos kėlė diskomfortą. Baudos izoliatoriaus kamerų būklė avarinė, neįrengta tinkama ventiliacija, trūko apšvietimo, kaupėsi drėgmė, veisėsi pelėsis, neveikė prižiūrėtojo iškvietimo mygtukas. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertina 50 000 Eur suma, kurią prašo priteisti iš atsakovo.
Atsiliepimas
Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime (b. l. 11-17) nurodė, kad minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista. Be to, pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Sėdimi klozetai įrengti 2 ir 7 būrių sanitariniuose mazguose, atskiros kabinos įrengtos 1 ir 7 būrių tualetuose. Uždarosios zonos kamerų techninė apžiūra atliekama kasdien. Grotos ant langų yra uždėtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais. Patalpų apšvietimas atitiko teisės aktuose nustatytas normas. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra duomenų apie sveikatos sutrikimus, kurie galimai kilo dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Taip pat nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti. Atsakovas prašo skundą atmesti bei taikyti ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau- ir Pravieniškių PN).
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007-03-26 nutartį byloje Nr. A6-317/2007, 2010-06-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011-04-11 nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011-04-11 nutartį byloje Nr. A556-150/2011; 2011-11-14 nutartį byloje Nr. A662-3116/2011).
LVAT 2011-03-24 nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011 yra išaiškinęs, kad žalos atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį taikytinas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas šį terminą prašo taikyti. Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013-08-01 iki 2017-01-24, o skundą teismui pateikė 2017-01-18 (b. l. 7). Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Dėl šių priežasčių, vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminas taikytinas ir ginčas nagrinėtinas nuo 2014-01-18 iki 2017-01-24.
Pareiškėjas teigia, kad visose gyvenamosiose patalpose minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui, o 11¹.2. punkte numatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.
Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2014-01-18 iki 2015-10-13 į 7 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 34,57 kv. m. ir kurioje yra 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,1 kv. m. ploto; nuo 2015-10-13 iki 2016-01-19 į 1 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 27,30 kv. m. ir kurioje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,55 kv. m. ploto; nuo 2016-01-19 iki 2016-05-17 į 1 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 26,97 kv. m. ir kurioje yra 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,3 kv. m. ploto; nuo 2016-05-17 iki 2016-05-18 į 2 būrio 6 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 22,08 kv. m., joje įrengtos 6 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,6 kv. m. ploto; nuo 2016-05-18 iki 2016-05-19 į 2 būrio 4 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 30,80 kv. m., joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,4 kv. m. ploto; nuo 2016-05-19 iki 2016-06-22 į 2 būrio 8 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 32,13 kv. m., joje įrengta 10 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,2 kv. m. ploto; nuo 2016-06-22 iki 2017-01-24 į 2 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 31,88 kv. m., joje įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,5 kv. m. ploto (b. l. 13, 19). Laikotarpiais nuo 2015-09-23 iki 2015-10-13 ir nuo 2016-03-21 iki 2016-03-28 pareiškėjas kalėjo kamerų tipo patalpoje Nr. 15, kurios plotas – 8,58 kv. m., joje įrengtos 2 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,2 kv. m. ploto, bei kameroje ir Nr. 9, kurios plotas – 16,38 kv. m., joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 4,09 kv. m. ploto (b. l. 13, 20). Remiantis minėtomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad minimalaus pareiškėjui tenkančio ploto norma nebuvo pažeista, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Skunde teigiama, kad gyvenamųjų patalpų langai buvo dengti grotomis, kas psichologiškai žlugdė pareiškėją. Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 11.5. punktą, gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Taigi, Pravieniškių PN langai grotomis uždengti pagrįstai ir nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus šioje dalyje.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad gyvenamosiose patalpose įrengti pareigūnų iškvietimo mygtukai neveikia, todėl pareiškėjas jautėsi nesaugus. Nors atsakovo atstovas nepateikė pareiškėjo argumentus paneigiančių duomenų, teismas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos neturtinės žalos faktą dėl minėtos aplinkybės. Nenustatyta, kad pareiškėjui dėl galimai patirtų neigiamų emocijų būtų pablogėjusi sveikata ir kad jis dėl to būtų kreipęsis į specialistus bei kad jam būtų konstatuotas būtent su iškvietimo mygtuko neveikimu susijęs sveikatos sutrikimas, nėra duomenų apie pareiškėjui realiai kilusį pavojų ar kitas šios aplinkybės galimai sąlygotas neigiamas pasekmes. Minėta faktinė aplinkybė, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose galimai neveikė pareigūnų iškvietimo mygtukas, pati savaime nesudaro pagrindo teigti, jog pareiškėjas dėl to patyrė kokių nors konkrečių neigiamų pasekmių. Pareiškėjo teiginiai, kad kameroje nesant veikiančio signalinio mygtuko prižiūrėtojui iškviesti jis jaučiasi nesaugiai, nes atsitikus kokiam nors įvykiui (kilus konfliktui), jam nebus užtikrinta galimybė operatyviai išsikviesti prižiūrėtoją, yra bendro pobūdžio ir vertintini tik kaip pareiškėjo į ateitį nukreiptos prielaidos, nesudarančios pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.
Skunde pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš netinkamo vėdinimo, prasto apšvietimo, avarinės kamerų tipo patalpų būklės, drėgmės ir pelėsių kamerose.
Ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2015-11-01 laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Šios higienos normos 26 punkte numatyta, santykinės oro drėgmės koeficientas šaltuoju metų laiku turi būti 35-60 %, šiltuoju – 35 -65 %. Gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių (56 p.). Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka (6 p.). Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx (22 p.). Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje Higienos normoje HN 134:2015 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vidaus tvarkos taisykles, valo patys jose laikomi asmenys (pvz., laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos, ilgalaikių pasimatymų patalpos), turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai) (47 p.). Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 p.) Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Abejose Higienos normose įtvirtinta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsakovas nurodo, kad Pravieniškių PN uždarosios zonos kamerų techninė būklė tikrinama kasdien, apžiūros metu tikrinama kamerų sienų, lubų, grindų, sanitarinių įrenginių būklė, užfiksuoti pažeidimai nedelsiant šalinami, avarinės būklės patalpų Pravieniškių PN nėra, gyvenamosios patalpos apšviečiamos natūraliai per langus bei dirbtiniu apšvietimu, o vėdinimas vykdomas per atvirus langus bei mechaninę vėdinimo sistemą (b. l. 14, 21, 25), kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Nors pareiškėjas teigia, kad dėl prasto apšvietimo jam silpo regėjimas, byloje esančiame medicininiame pažymėjime nėra šią aplinkybę patvirtinančių duomenų, atvirkščiai, pažymima, jog pareiškėjui nebuvo diagnozuotas joks regėjimo sutrikimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas, kuris buvo sukeltas netinkamų kalinimo sąlygų (b. l. 23). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, jog gyvenamosiose patalpose yra netinkamas vėdinimas, prasta sienų būklė, kaupėsi drėgmė, kas pažeidžia jo teises ir, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nepagrindė bei neindividualizavo dėl to jam kilusių subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė vėdinti patalpas per langus, pats pareiškėjas tokios aplinkybės nenurodo. Pareiškėjas savo pateiktų argumentų dėl galimai netinkamo apšvietimo, vėdinimo, avarinės patalpų būklės, drėgmės ir pelėsių nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis, todėl teismas netikėti Pravieniškių pataisos namų paaiškinimais neturi pagrindo. Teismas taip pat pažymi, kad LVAT laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015). Nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, kad būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar Pravieniškių PN administraciją su nusiskundimais dėl kalinimo sąlygų ar prašymais atlikti patikrinimus patalpose, kuriose gyveno.
Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK 6.271 str.), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Pažymėtina, jog neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (CK 6.250 str. 1 d.). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo patalpų apšvietimo, sanitarinės būklės, vėdinimo, atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat skundėsi tuo, jog pataisos namų tualetai yra tupiami, neįrengti sėdimi klozetai. Atsakovas į bylą pateikė Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymą apie pareiškėjo laikymo sąlygas (b. l. 21), kurioje nurodoma, kad Pravieniškių PN 1 būrio sanitariniame mazge įrengti tupiami klozetai, o 2 ir 7 būrių sanitariniuose mazguose – sėdimi unitazai.
Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004-06-09 Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja tualetų konstrukcinių ypatumų. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas - klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Nei minėtose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos sanitariniame mazge turi būti įrengiami būtent unitazai, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpoje tualetai yra be durelių, todėl jam nebuvo užtikrinamas privatumas. Atsakovo atstovas minėtoje pažymoje (b. l. 21) nurodo, kad 1 ir 7 būrio sanitariniuose mazguose tualetai yra atskirti kabinomis, tačiau 2 būrio patalpose tualetai nuo gyvenamosios patalpos atskirti iki lubų. Iš minėto atsakovo atstovo teiginio suprastina, jog 2 būrio gyvenamosiose patalpose nėra įrengtos atskiros tualeto kabinos. Atsižvelgiant į tai, kad tualetai 2 būrio patalpose, kaip nurodo atsakovas, yra atitverti pertvaromis, tačiau nėra durelėmis (kabinomis) pilnai atskirti nuo likusios patalpos, teismo vertinimu, jie yra matomi kitiems asmenims, esantiems sanitarinio mazgo patalpoje. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Todėl sanitarinio mazgo ne visiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.
Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu. Juolab kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti, tai patvirtina minėti byloje esantys duomenys, kuriais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti.
Pažymėtina, kad šioje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, siekdamas apginti savo pažeistą teisę į teisės aktais nustatytas įkalinimo pataisos namuose sąlygas. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000-10-10 sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006-10-10 sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., LAT Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-01-02 nutartis civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Administracinėse bylose Nr. A2-718/2007 ir Nr. A146-601/2013 LVAT teisėjų kolegija taip pat nusprendė, kad žalos atlyginimui šiose bylose užtenka konstatuoti, jog buvo neteisėti pareigūnų veiksmai, nepriteisiant piniginės kompensacijos.
Teismas, įvertinęs aukščiau šiame procesiniame sprendime paminėtas aplinkybes, sprendžia, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą (žr. LVAT 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-601/2013). Teismo sprendimu pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas, kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, teismas
nusprendžia:
Skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista R.P. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.