- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-23
- Bylos Nr.
- A-146-297-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00034-2011-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, P. Č.
- Pareiškėjas
- R. T.
- Atsakovas
- Anykščių rajono savivaldybės administracijai
- Advokatai
- Nedas Šilaika
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas),
dalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovėms Zitai Karaliūnienei ir Renatai Tubienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka administracinėje byloje pagal trečiojo suinteresuoto asmens P. Č. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. T. skundą atsakovui Anykščių rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, P. Č. ir P. Č. dėl statybos leidimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
pareiškėja R. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 7-10), prašydama panaikinti Anykščių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas) 2010 m. kovo 5 d. leidimą nesudėtingo statinio statybai Nr. Nž-23, kuriuo leista tretiesiems suinteresuotiems asmenims Petrui ir P. Č. atlikti vandens telkinio (toliau – ir kūdra) išplėtimo darbus, bei priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Pareiškėja skunde ir teismo posėdyje dalyvavę (b. l. 71-84) jos atstovai paaiškino, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Anykščių rajone, ribojasi su tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. ir P. Č. nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Ant pareiškėjos bei P. ir P. Č. žemės sklypų yra suformuotas vandens telkinys (kūdra), todėl abiejų sklypų savininkai yra bendrai suformuotos kūdros bendraturčiai. Į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą patenkanti suformuotos kūdros dalis iki 2009 m. užėmė 279 kv. m plotą. Atsakovas 2010 m. kovo 5 d. leidimu Nr. Nž-23 leido tretiesiems suinteresuotiems asmenims atlikti statybos darbus, t. y. išplėsti suformuotos kūdros ribas, nors pareiškėjos, kaip daikto (vandens telkinio) bendraturtės, valia dėl bendro daikto modifikavimo išreikšta nebuvo, leidimas atlikti kūdros plėtimo darbus buvo išduotas be jos sutikimo, pareiškėja net nebuvo informuota apie atliekamus darbus. Todėl mano, kad statybos leidimas išduotas neteisėtai, pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas, t. y. neturint bendraturčių sutikimo kūdros išplėtimo darbams atlikti. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog kūdra yra dirbtinis vandens telkinys. Remiantis Vandens įstatymo nuostatomis, dirbtiniai vandens telkiniai yra laikomi nuosavybės objektais, kurie gali priklausyti valstybei arba kitiems subjektams. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.1 straipsnį daiktais laikytini bet kokie materialaus pasaulio dalykai, pasisavinti iš gamtos arba sukurti gamybos procese, o bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato kitaip (CK 4.47 str.). Vadovaudamasi nurodytomis teisės normomis, pareiškėja mano, kad P. Č. teiginiai, esą kūdra, kaip vandens telkinys, dėl savo specifiškumo negali būti laikoma bendrosios dalinės nuosavybės objektu, yra neteisingi ir nepagrįsti. Kūdra negali būti savarankiškas teisinių santykių objektas ir negali egzistuoti be pagrindinio daikto – žemės sklypo, todėl kūdros savininku laikytinas po ja esančio žemės sklypo savininkas. Todėl pareiškėja mano, kad kūdra nuosavybės teise priklauso bendrai abiejų žemės sklypų savininkams. Taigi, pareiškėja ir tretieji suinteresuoti asmenys P. ir P. Č. laikytini bendraturčiais (CK 4.72 str. 1 d.). Bendrosios nuosavybės teisės objektas valdomas, naudojamas ir juo disponuojama tik bendraturčių sutarimu, o esant nesutarimams dėl bendro daikto naudojimo, valdymo ir disponavimo, tokio daikto naudojimo, valdymo ir disponavimo tvarka nustatoma teismo sprendimu (CK 4.75 str. 1 d.). CK 4.77 straipsnyje yra numatyta, kad bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruodamas bendrai valdomą daiktą, tačiau šią teisę jis gali įgyvendinti tik laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių, tai yra tik gavęs visų bendraturčių sutikimus. Pagal teismų praktiką, norint vykdyti bendro statinio (keliems asmenims priklausančio objekto) rekonstrukcijos darbus, tam, kad būtų išduotas statinio projektavimo sąlygų sąvadas, statytojas privalo pateikti statinio bendraturčių sutikimus, o tam, kad bendraturčiai galėtų pareikšti savo poziciją dėl statybos darbų ir inicijuojančio bendraturčio būsimų veiksmų poveikio kitų bendraturčių teisėms, statytojas likusiems bendraturčiams turi atskleisti savo siekius, t. y. pateikti jiems tinkamą projektinį pasiūlymą (eskizinį projektą, kuris tiksliai išreikštų projektuojamo statinio architektūros ir kitas pagrindines sprendinių idėjas), nurodyti pasirinktą statybos įgyvendinimo būdą ir sąlygas, nurodyti konkrečius statybos darbus, statybos paskirtį ir netgi jos atlikimo laikotarpį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-571/2009). Bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę, rekonstruodamas bendrai valdomą daiktą (CK 4.77 str.), bet šią teisę jis gali įgyvendinti, laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Be šių taisyklių laikymosi, bendraturčiai turi turėti kitų bendraturčių sutikimą padidinti bendrą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2009). Pareiškėjos teigimu, P. ir P. Č. nei vienos iš minėtų pareigų neįgyvendino, todėl atsakovas negalėjo išduoti jiems ginčijamo leidimo kūdros didinimo darbams atlikti. Gavę ginčijamą statybos leidimą, tretieji suinteresuoti asmenys išplėtė bendro daikto – kūdros ribas ne tik savo žemės sklype, bet ir pareiškėjai priklausančiame žemės sklype. Tokiu būdu pareiškėjos žemės sklype esantis kūdros plotas padidėjo nuo 279 kv. m iki 305 kv. m, t. y. 26 kv. m, tuo, pareiškėjos manymu, buvo pažeistos jos ne tik kaip kūdros bendraturtės, bet ir kaip žemės sklypo savininkės teisės. Be to, P. Č., gavusi leidimą atlikti kūdros plėtimo darbus, visomis priemonėmis siekia apsunkinti privažiavimo kelio valstybinėje žemėje tiesimą, tokiu būdu daro tiesioginę įtaką pareiškėjos interesams.
Atsakovas Anykščių rajono savivaldybės administracija su pareiškėjos skundu sutiko.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 23-24) paaiškino, kad Anykščių rajono savivaldybės administracija išdavė leidimą tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. ir P. Č. išplėsti kūdros ribas tik jų žemės sklype, nepažeidžiant pareiškėjos teisės naudotis jai priklausančia vandens telkinio dalimi. Nagrinėjant Panevėžio apygardos administraciniame teisme administracinę bylą Nr. I-2-283/2011 pagal P. Č. skundą dėl statybos leidimo panaikinimo, 2011 m. sausio 17 d. teismo posėdyje paaiškėjo, kad pateikdami dokumentus leidimui gauti, tretieji suinteresuoti asmenys pateikė Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriui ne R. T., kūdros bendraturtės, sutikimą plėsti vandens telkinio ribas, bet S. G., gretimo žemės sklypo savininkės, sutikimą, kad būtų vykdomi kūdros valymo ir didinimo darbai arčiau negu 1 metro atstumu nuo jai priklausančio žemės sklypo ribos, be to, savavališkai išplėtė kūdros ribas pareiškėjos žemės sklype. Tik vėliau paaiškėjo, kad S. G. sklypas su vandens telkiniu net nesiriboja. Kūdra ribojasi su valstybinės žemės sklypu. Todėl Anykščių rajono savivaldybės administracija sutinka, kad leidimas išduotas neteisėtai. Pareiškėja dėl kūdros ribų pakeitimo, t. y. jos didinimo, į Anykščių rajono savivaldybės administraciją nesikreipė.
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) su pareiškėjos skundu sutiko ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 27-28) paaiškino, kad Anykščių rajono savivaldybės administracija leido P. ir P. Č. išplėsti kūdros ribas pagal pateiktą projektą. Prie plano buvo pridėtas S. G., kaip besiribojančio sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininkės, 2010 m. vasario 19 d. sutikimas vykdyti kūdros valymo ir didinimo darbus arčiau nei 1 metro atstumu nuo jai priklausančio sklypo ribos. Paaiškėjo, kad 2009 m. birželio 30 d. VĮ Registrų centras B. G., tuo metu buvusio sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininko, prašymu kadastro žemėlapyje pažymėjo patikslintas minėto sklypo ribas – tarp P. ir P. Č. sklypo bei S. G. sklypo paliktas 4 metrų pločio valstybinės žemės sklypas, kuriame buvo numatyta suprojektuoti privažiavimo kelią iki R. T. sklypo. Po šio patikslinimo P. ir P. Č. bei S. G. sklypai nebesiribojo, kadangi P. ir P. Č. namų valdos žemės sklypas nuo 2009 m. birželio 30 d. ribojasi su valstybine žeme. Todėl mano, kad P. ir P. Č. dėl sutikimo vykdyti kūdros išplėtimo darbus turėjo kreiptis į Utenos apskrities viršininko administraciją (nuo 2010 m. liepos 1 d. – į Nacionalinę žemės tarnybą).
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo P. Č. su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.
Atsiliepimas
Atsiliepime į skundą (b. l. 39-41) ir P. Č. atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje (b. l. 71-84) teigė, kad pareiškėja yra praleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje nustatytą vieno mėnesio skundo padavimo terminą, kadangi kūdros platinimo ir valymo darbai buvo atlikti 2010 m. pavasarį. Todėl pareiškėjai turėjo būti žinomos darbų pagal ginčijamą leidimą apimtys ir turinys bei įtaka pareiškėjos teisėms ir interesams. Iš pareiškėjos skundo negalima suprasti, kokio konkrečiai turinio leidimą vykdyti statybos darbus ji ginčija, t. y. neaišku, kokio konkrečiai turinio darbai pažeidžia pareiškėjos teises ir teisėtus interesus. Tuo atveju, jeigu pareiškėja ginčija savivaldybės pateiktą leidimo variantą, jame nėra numatyta jokių darbų, kurie galėtų turėti įtaką pareiškėjos teisėms ir pareigoms, kadangi savivaldybės pateiktame leidime nėra flomasteriu užbrėžtos linijos arčiau nei 1 m atstumu nuo pareiškėjos žemės sklypo.
Trečiasis suinteresuotas asmuo P. Č. nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, jog kūdra yra bendrosios nuosavybės objektas. Vien tai, kad vandens telkinys patenka į skirtingų savininkų žemės sklypus, nėra pagrindas vandens telkinį laikyti bendrosios nuosavybės objektu. Nagrinėjamu atveju kūdra yra ne dirbtinis, o natūraliai neatmenamais laikais susiformavęs vandens telkinys. Šis vandens telkinys nėra įregistruotas kaip nekilnojamas daiktas, taip pat neįregistruotos jokios daiktinės teisės į jį. Tuo atveju, kai toks vandens telkinys patenka į du žemės sklypus, jis turi būti naudojamas ir prižiūrimas taip, kad nebūtų pažeisti kito žemės sklypo savininko interesai, tačiau ši pareiga kyla ne iš bendrosios nuosavybės santykių.
Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, 2010 m. pavasarį pareiškėjos užsakymu buvo atliekami 2 naujų vandens telkinių kasimo darbai pareiškėjai priklausančiame sklype. P. Č. paaiškino, kad ji gavo leidimą kūdrai išplėsti iš savo žemės sklypo pusės, kūdros išplėtimo darbus vykdė tik toje kūdros dalyje, kuri yra priešingoje pusėje nei pareiškėjos žemės sklypas, todėl pareiškėjos teisės nebuvo pažeistos. Kūdros dalies palei ribą su valstybine žeme nereikėjo gilinti ar kasti, kadangi pareiškėjai savo žemės sklype panaikinus (išėmus ir užpylus žeme) vieną pralaidą, anksčiau reguliavusią vandens lygį kūdroje, bendras vandens lygis kūdroje pakilo, ir kūdros ribos išsiplėtė. Dėl nurodytų priežasčių P. Č. mano, kad pareiškėja ginčija tuos kūdros kasimo (išplėtimo) darbus, kuriuos ji pati atliko. Nagrinėjamu atveju galima būtų traktuoti, kad buvo pažeistos valstybės, kaip valstybinės žemės, besiribojančios su vandens telkiniu, savininkės, teisės ir teisėti interesai, nes būtent į valstybinę žemę buvo praplėstos kūdros ribos, tačiau valstybė nereiškė jokių pretenzijų.
II.
Panevėžio apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2011 m. birželio 9 d. sprendimu (b. l. 115-119) pareiškėjos R. T. skundą patenkino – panaikino Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėjos 2010 m. kovo 5 d. išduotą leidimą Nr. Nž-23, kuriuo leista P. Č. ir P. Č. atlikti kūdros išplėtimo darbus, bei priteisė pareiškėjai iš atsakovo 100 Lt bylinėjimosi išlaidų
Teismas byloje nustatė, kad pareiškėjai priklausantis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini) kaime, Anykščių rajone (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ribojasi su tretiesiems suinteresuotiems asmenims P. ir P. Č. priklausančiu žemės sklypu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Šiuose žemės sklypuose yra vandens telkinys – kūdra. Į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą patenkanti kūdros dalis iki 2009 m. užėmė 279 kv. m plotą (b. l. 18-19). Tretieji suinteresuoti asmenys P. ir P. Č. 2010 m. sausio 17 d. kreipėsi į Anykščių rajono savivaldybės administraciją dėl leidimo kūdros išplėtimo darbams atlikti. Pateikė VĮ Registrų centro Utenos filialo pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą nekilnojamojo turto registre (b. l. 53-56), žemės sklypo planą (b. l. 96), aiškinamąjį raštą dėl darbų atlikimo (b. l. 95) bei S. G., žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Anykščių r. (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), savininkės, sutikimą, kad kaimyniniame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) būtų vykdomi kūdros valymo ir didinimo darbai arčiau negu 1 metro atstumu nuo jai priklausančio sklypo ribos (b. l. 38). Atsižvelgdama į pateiktus dokumentus, Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja 2010 m. kovo 5 d. išdavė leidimą Nr. Nž-23 atlikti II grupės nesudėtingo statinio – kūdros išplėtimo darbus, kurie plane pažymėti raudona linija (b. l. 25). P. ir P. Č. atliko kūdros plėtimo darbus pagal jų turimą supaprastintą projektą, kuriame raudonomis linijomis pažymėti numatomi kūdros plėtimo darbai iki pareiškėjos R. T. žemės sklypo. Šis projektas skiriasi nuo Anykščių rajono savivaldybės administracijos ir Anykščių regioninio parko direkcijos (b. l. 96) pateiktų planų. Teismo posėdyje liudytoja apklausta Anykščių rajono savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja D. G. parodė, kad ji nedavė leidimo pagal trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktą teismui planą atlikti kūdros išplėtimo darbus iki pat R. T. žemės sklypo, jai toks plano variantas nebuvo pateiktas. Ištyręs įrodymus, teismas padarė išvadą, kad leidimas atlikti kūdros išplėtimo darbus buvo išduotas pagal Anykščių rajono savivaldybės administracijos teismui pateiktą projektą (b. l. 25). Tretiesiems suinteresuotiems asmenims atlikus vandens telkinio išplėtimo darbus, pareiškėjos žemės sklype esantis kūdros plotas padidėjo nuo 279 kv. m iki 305 kv. m, o 87 kv. m patenka į valstybinį žemės sklypą (b. l. 14).
CK 4.1 straipsnyje nustatyta, kad daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai, o CK 4.2 straipsnio 2 dalis nustato, kad nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemės sklypas ir su juo susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės. CK 4.38 straipsnyje numatyta, kad nuosavybės teisės objektu gali būti daiktai ir kitas turtas. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, jog natūralūs ir dirbtiniai vandens telkiniai gali būti tiek valstybės, tiek ir privačios nuosavybės teisės objektais. Vandens telkinio savininkas turi teisę valdyti, naudoti vandens telkinį ir juo disponuoti Žemės įstatymo, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (Vandens įstatymo 5 straipsnio 1 dalis). Vandens telkinio savininkas pagal galimybes privalo saugoti ir gerinti vandens telkinio būklę, nedaryti žalos aplinkai, nepažeisti kitų asmenų teisių bei teisėtų interesų (Vandens įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 8 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Vadovaudamasis šių teisės normų visuma, teismas padarė išvadą, kad kūdra gali būti nuosavybės teisės objektas. Pagal CK 4.74 straipsnyje įtvirtintą reglamentavimą bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ir kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita. Ištyręs įrodymus, teismas nurodė, kad kūdra yra pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų P. ir P. Č. žemės sklypuose, todėl ji yra bendrosios dalinės nuosavybės objektas. Pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalies nuostatas civilinių teisinių santykių subjektams, taip pat ir bendraturčiams, valdant, naudojant ir disponuojant nuosavybės teisės objektu (CK 4.75 straipsnio 1 dalis), yra nustatyta pareiga elgtis ir veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. CK 4.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo taisyklė, pagal kurią bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu. CK 4.77 straipsnis numato, kad bendraturtis turi teisę padidinti bendrąją dalinę nuosavybę rekonstruodamas bendrai valdomą daiktą, bet šią teisę jis gali įgyvendinti turėdamas kitų bendraturčių sutikimą ir laikydamasis teisės normose nustatytų taisyklių. Tokia įstatymo nuostata įpareigoja bendraturčius, įgyvendinant savo teises, išnaudoti visas galimybes suderinti savo valią dėl bendro daikto, nesiekti savo interesų apsaugos kito bendraturčio teisių suvaržymo sąskaita ir aktyviai ieškoti priimtiniausio abiem šalims sprendimo būdo. Siekis maksimaliai patenkinti tik savo interesus, ignoruojant kitą bendraturtį, neatitinka CK 1.5 ir 4.75 straipsnių nuostatų. Remdamasis šių teisės aktų nuostatomis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tretieji suinteresuoti asmenys P. Č. ir P. Č., prieš kreipdamiesi į atsakovą dėl leidimo atlikti bet kokius kūdros modifikavimo darbus, turėjo gauti pareiškėjos, kaip kūdros bendraturtės, sutarimą (sutikimą) numatomiems kūdros išplėtimo darbams atlikti. Tačiau tai nebuvo padaryta. Tretieji suinteresuoti asmenys pateikė S. G., sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) k., Anykščių r. (sklypo Nr. (duomenys neskelbtini)), savininkės, sutikimą, kad kaimyniniame sklype Nr. (duomenys neskelbtini) būtų vykdomi kūdros valymo ir didinimo darbai arčiau negu 1 metro atstumu nuo jai priklausančio sklypo ribos (b. l. 38). Teismas nustatė, kad leidimo išdavimo metu P. ir P. Č. bei S. G. žemės sklypai nesiribojo. 2009 m. birželio 30 d. VĮ Registrų centras kadastro žemėlapyje B. G. (tuometinio sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininko) prašymu pažymėjo patikslintas minėto sklypo ribas – tarp P. ir P. Č. sklypo bei S. G. sklypo paliktas 4 metrų pločio valstybinės žemės sklypas, kuriame buvo numatytas suprojektuoti privažiavimo kelias iki R. T. sklypo (b. l. 37). Teismas konstatavo, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų P. ir P. Č. žemės sklypas ribojasi ne tik su pareiškėjos žemės sklypu, bet ir su valstybinės žemės sklypu, todėl privalėjo būti pateiktas ne S. G., o Utenos apskrities viršininko administracijos (nuo 2010 m. liepos 1 d. – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos) sutikimas. Teismo vertinimu, Utenos apskrities viršininko administracija, išduodama ar neišduodama sutikimą išplėsti kūdrą, turėjo įvertinti tokio projekto įtaką projektuojamo kelio, kuris yra vienintelis pareiškėjai patekti į savo sklypą, įrengimui. Tokiu būdu buvo pažeistos pareiškėjos teisės ir teisėti interesai.
Ginčijamo leidimo išdavimo metu galiojusio STR 1.01.07: 2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ nuostatos numatė, kad rengiamą suprastintą statinio projektą turi patikrinti savivaldybės administracijos valstybės tarnautojas, įgaliotas nustatyti statinio architektūros ir statybos sklypo tvarkymo urbanistinius reikalavimus. Atsakovas, prieš išduodamas leidimą, nepatikrino pateikiamų duomenų teisingumo. Šią aplinkybę pripažino ir teismo posėdyje liudytoja apklausta D. G., kuri išdavė leidimą atlikti kūdros išplėtimo darbus. Nors teismo posėdyje D. G. paaiškino, jog pateiktų duomenų teisingumu privalo rūpintis projektą (darbus) atliekantys asmenys, tačiau teismas konstatavo, kad atsakovas irgi turi pareigą patikrinti, ar pateikti duomenys ir dokumentai atitinka tikrovę, taip pat ar pateikiami visi reikalingi dokumentai, tuo labiau, kad išduotas leidimas atlikti darbus tiesiogiai sukelia leidime nustatytas pasekmes bei įtakoja trečiųjų asmenų teises ir teisėtus interesus.
Žemesnės instancijos teismas
Remdamasis nurodytais motyvais, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Anykščių rajono savivaldybės administracija, 2010 m. kovo 5 d. išduodama leidimą Nr. Nž-23 P. Č. ir P. Č. atlikti kūdros valymo ir didinimo darbus, neturint pareiškėjos R. T., kaip kūdros bendraturtės, bei valstybės įgalioto asmens, kaip kaimyninio sklypo savininko, sutikimų, veikė neteisėtai, todėl leidimas naikintinas.
Vadovaudamasis ABTĮ 44 straipsnio nuostatomis, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjos skundas patenkintas visiškai, teismas priteisė pareiškėjai iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą 100 Lt žyminį mokestį.
III.
Trečiasis suinteresuotas asmuo P. Č. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniu skundu (b. l. 121-125) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti.
Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė dėl tokių aplinkybių, kurios nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas ir kurias pirmosios instancijos teismas atsisakė nagrinėti bei vertinti. Pareiškėja pateikė skundą teismui tik dėl leidimo vykdyti kūdros išplėtimo darbus teisėtumo. Nors pirmosios instancijos teismas protokoline nutartimi buvo atsisakęs nagrinėti atliktų darbų pagal išduotą statybos leidimą klausimus, tačiau sprendimo motyvuojamoje dalyje teismas pasisakė ir dėl atliktų darbų. Teismas sprendime nurodė, kad „P. ir P. Č. atliko kūdros plėtimo darbus pagal jų turimą supaprastintą projektą, kuriame raudonomis linijomis pažymėti numatomi kūdros plėtimo darbai pažymėti iki R. T. žemės sklypo“ ir , kad „tretiesiems suinteresuotiems asmenims atlikus vandens telkinio išplėtimo darbus, R. T. žemės sklype esantis kūdros plotas padidėjo nuo 279 kv. m iki 305 kv. m“. Teismas šių išvadų nepagrindė jokiais byloje esančiais įrodymais, o leidimą gavę suinteresuoti asmenys nei atsiliepime, nei teismo posėdžiuose tokių aplinkybių nepripažino ir paaiškino, kad kūdros išplėtimo darbus vykdė tik iš P. Č. priklausančio žemės sklypo pusės (iš savivaldybės turimo leidimo ribose), o kūdros plotas pareiškėjos žemės sklype ir prie valstybinės žemės padidėjo dėl pačios pareiškėjos savo žemės sklype vykdytų kūdros gilinimo darbų bei dėl savo žemės sklype panaikintos pralaidos, per kurią išbėgdavo vandens perteklius kūdroje. Pirmosios instancijos teismas, sprendime pasisakydamas dėl tokių faktinių aplinkybių, kurios nebuvo tiriamos bylos nagrinėjimo metu, iš esmės pažeidė procesines teisės normas, priėmė akivaizdžiai nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas.Teismas iš esmės pripažino, kad ginčijamo administracinio akto turinys turi būti nustatytas pagal atsakovo Anykščių rajono savivaldybės administracijos pateiktą suderintą planą. Šiame plane nebuvo numatyta vykdyti jokių darbų arčiau nei 1 m atstumu iki pareiškėjos žemės sklypo. Tai, apeliantės nuomone, reiškia, kad leidime numatyti darbai neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos pareiškėjos teisėms ar teisėtiems interesams, todėl pareiškėjos sutikimas vykdyti tokius darbus nebuvo reikalingas. Pareiškėjos argumentai, kad kūdra yra bendrosios nuosavybės objektas ir buvo būtinas kūdros bendraturčio sutikimas, atmestini, kadangi į bylą nebuvo pateikta jokių duomenų, kad tokie bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų egzistuotų. Kūdrai, kaip vandens telkiniui, taikomas specifinis teisinis reglamentavimas, ir jai automatiškai negali būti taikomas žemės sklypo, pastato ar kito Nekilnojamojo turto registre įregistruoto nekilnojamojo daikto teisinis reglamentavimas. Su vandens telkiniu besiribojančių žemės sklypų savininkai savo teises gali ginti pagal CK 4.99 straipsnį ir kitas teisės normas, įrodydami, jog kito savininko šalia vandens telkinio ar telkinyje atliekami veiksmai (statomi statiniai, kasamas gruntas, vykdoma kita veikla) daro neleistiną poveikį nukentėjusiojo savininko žemės sklypui ar jo teisėms.Pirmosios instancijos teismas nevertino trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, kad pareiškėja šioje byloje neturi reikalavimo teisės (ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2001 m. liepos 3 d. konsultacija Nr. 93). Nagrinėjamu atveju byloje sprendžiamas leidimo, pagal kurį nenumatyta vykdyti jokių darbų arčiau nei 1 m atstumu nuo pareiškėjos žemės sklypo ribos, teisėtumo klausimas. Todėl mano, kad leidime numatyti darbai neturi ir negali turėti jokios įtakos pareiškėjos teisėms ar teisėtiems interesams. Klausimas, ar kūdros gilinimo darbai buvo atliekami pagal suderintą leidimą ar peržengiant jo ribas, yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas. Statybos darbų vykdymo pasekmės patenka ne į administracinio, o į bendrosios kompetencijos teismo kompetenciją, todėl šioje byloje tokių darbų vykdymo ir jų įtakos pareiškėjos teisėms klausimas apskritai negali būti nagrinėjamas, kadangi, apeliantės nuomone, nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas, kuriuos kūdros gilinimo ir tvarkymo darbus atliko pareiškėja, o kuriuos – trečiasis suinteresuotas asmuo.Pareiškėjos ir pirmosios instancijos teismo konstatuota aplinkybė, kad išduodant leidimą vykdyti kūdros gilinimo darbus nebuvo gautas kaimyninio žemės sklypo savininko (valstybės) sutikimas, nėra susijusi su pareiškėjos teisėmis ar interesais. Valstybė šiuo pagrindu jokių reikalavimų nereiškė.Mano, kad yra nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės dėl išduoto statybos leidimo pažeidžiamos todėl, kad leidime numatytas kūdros išplėtimas ribojasi su valstybinės žemės sklypu, kuriame žemėtvarkos projektu (šiuo metu ginčijamu teismine tvarka) suprojektuotas privažiavimo kelias į pareiškėjos žemės sklypą. Apeliantės nuomone, ginčijamame leidime numatytas kūdros išplėtimas neturi jokios įtakos galimybei ginčo teritorijoje įrengti privažiavimo kelią.Pirmosios instancijos teismas sprendime nepasisakė dėl trečiojo suinteresuoto asmens argumentų, kad pareiškėja praleido vieno mėnesio terminą kreiptis į teismą ir nenurodė nuo kada skaičiuoja terminą skundui pateikti.
Atsiliepimas
Atsakovas Anykščių rajono savivaldybės administracija su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 131-132) remiasi tais pačiais argumentais, kuriuos išdėstė pirmosios instancijos teismui. Mano, kad teismas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo administracinėje byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Šalies argumentai
Pareiškėja R. T. su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą nepakeistą.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 134-139) nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:
1. Nesutinka, kad kūdra negali būti laikoma bendrosios nuosavybės objektu, o jos savininkų negali sieti bendraturčių santykiai, yra akivaizdžiai nepagrįsti bei neatitinka nei teisinio reglamentavimo, nei bendros logikos principų. Skundžiamame teismo sprendime, vadovaujantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjos ir apeliantės žemės sklypai, esantys (duomenys neskelbtini) kaime, Anykščių rajone, ribojasi, ir abiejuose žemės sklypuose yra vandens telkinys – kūdra. Iš bylos medžiagos (planų) matyti, jog kūdros fizinė padėtis – lokalizacijos vieta (išsidėstymas ant dviejų žemės sklypų) yra pagrindas išvadoms, pagrįstoms galiojančiu teisiniu reglamentavimu (CK 4.2 str. 2 d., 4.38 str., 4.74 str., Vandens įstatymo 3 str., 4 str., 5 str. 1 d.), kad šiuo atveju kūdra yra bendrosios nuosavybės objektas, žemės sklypų priklausinys, kuris turi būti valdomas bendraturčių (žemės sklypų savininkų) bendru sutarimu. Kūdra, kaip ir bet koks kitas vandens telkinys, pagal savo prigimtį būdamas daiktu, gali būti nuosavybės teisės objektas, o tai sąlygoja išvadą (CK 4.7 4 str.), kad ji gali būti ir bendrosios nuosavybės teisės objektas. Specialus reglamentavimas (Vandens įstatymas), priešingai nei teigia apeliantė, nedraudžia vadovautis bendrosiomis daiktinės teisės nuostatomis, įskaitant ir nuostatas apie bendrosios nuosavybės objektus bei jų valdymą.
2. Teismas, priešingai nei teigia apeliantė, nustatė ir sprendime nurodė panaikinto leidimo įtaką pareiškėjos teisėms ir teisėtiems interesams. Teismas nustatė, kad panaikintas leidimas sudarė galimybes apeliantei be kūdros bendraturčio sutikimo išplėsti bendrą kūdros plotą bei dydį iki valstybinės žemės, kuri net 2009 m. jau buvo išskirta privažiavimo kelio tiesimui į pareiškėjai priklausantį žemės sklypą. Pagal žemės reformos žemėtvarkos projektą Burbiškio kadastro vietovėje, Anykščių seniūnijoje, Anykščių rajone suprojektuotas ir per valstybinę žemę tiesiamas privažiavimo kelias į jos žemės sklypą yra vienintelis būdas jai patekti į savo žemės sklypą. Dėl šios priežasties mano, kad apeliantė, vienašališkai kreipdamasi dėl leidimo kūdrai išdidinti gavimo, neveikė pagal teisingumo ir sąžiningumo principus, o išduotas leidimas pažeidė pareiškėjos teises ir teisėtus interesus.
3. Skundo padavimo terminai nebuvo praleisti. Pareiškėja paaiškino, kad apie skundžiamo leidimo egzistavimą ji sužinojo tik 2011 m. sausio 17 d. Panevėžio apygardos administraciniame teisme nagrinėjant administracinę bylą Nr. I-2-283/2011 dėl statybos leidimo panaikinimo, kai atsakovas ir apeliantės atstovas pateikė apeliantei priklausančio žemės sklypo planą su pažymėtu planuojamu kūdros išplėtimu bei atsakovo spaudu leisti atlikti kūdros išplėtimo darbus. Skundas teismui registruotu paštu buvo išsiųstas 2011 m. vasario 15 d., o terminas jį paduoti baigėsi vasario 17 d., todėl mano, jog skundo padavimo terminų ji nepraleido.
4. Teismo sprendime konstatuota aplinkybė, jog išduodant leidimą vykdyti kūdros išplėtimo darbus nebuvo gautas kaimyninio žemės sklypo savininko (valstybės) sutikimas, turi tiesioginės įtakos išduoto leidimo teisėtumui. Be to, minėtos aplinkybės konstatavimas yra tiesiogiai susijęs su valstybės, t. y. viešu (kiekvienam asmeniui aktualiu), interesu.
5. Pareiškėja sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad faktiniai kūdros didinimo veiksmai šiuo atveju nebuvo skundo dalykas. Teismas dėl jų iš esmės nepasisakė ir jų neanalizavo. Todėl mano, kad apeliantės teiginiai apie faktinius kūdros didinimo veiksmus nėra aktualūs ir neturi jokios įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Pareiškėja nurodo, kad apie jos žemės sklype esančios bendros kūdros dalies padidėjusį plotą ji sužinojo tik 2011 m. sausio mėnesį atlikusi kūdros kadastrinius matavimus. Pažymi, kad ji neatliko jokių kūdros didinimo darbų ir nesikreipė į P. Č. dėl leidimo atlikti tokius darbus. P. Č. teiginiai, susiję su tariamos pralaidos kūdroje panaikinimu ir dėl to padidėjusiu bendru vandens lygiu kūdroje, yra visiškai nepagrįsti. Priešingai, iš bylos duomenų – VĮ VŽF Utenos žemėtvarkos skyriaus atliktų kūdros kadastrinių matavimų – matyti, kad pagal ginčo leidimą neteisėtai išplėsta kūdra faktiškai pateko ir į valstybinės žemės, kuri ribojasi su P. ir P. Č. žemės sklypu, ribas. Teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, padarė teisingą išvadą, kad kūdros plėtimo darbus pagal turimą leidimą atliko apeliantė. Taip pat yra akivaizdus bendras kūdros ploto padidėjimas, įskaitant ir ploto padidėjimą pareiškėjos žemės sklype esančioje kūdros dalyje.
6. Pareiškėjos nuomone, apeliantė veikia nesąžiningai, kadangi ji pateikė į bylą kūdros išplėtimo planą, kuris akivaizdžiai skiriasi nuo oficialaus dokumento, kurį turi atsakovas.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 140-141) palaiko tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Panevėžio apygardos administracinis teismas 2011 m. vasario 19 d. nutartimi priėmė pareiškėjos R. T. 2011 m. vasario 15 d. skundą, kuriuo ji prašė panaikinti Anykščių rajono savivaldybės administracijos 2010 m. kovo 5 d. statybos leidimą nesudėtingo statinio statybai (b.l. 21).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atsižvelgdama į šias įstatymo nuostatas.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja skundą administraciniam teismui dėl statybos leidimo panaikinimo pateikė galiojant Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 28¹ straipsniu (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nustatytam teisiniam reguliavimui (įsigaliojo nuo 2010 m. spalio 1 d.), kuris nustatė ginčų dėl statybą leidžiančio dokumento rūšinį teismingumą. Pagal Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 1 dalį, nustačius, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento pripažinimo negaliojančiu ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas.
Iš pareiškėjos skundo argumentų ir pateiktų į bylą įrodymų akivaizdu, kad pareiškėja 2011 m. vasario mėnesį kreipėsi į administracinį teismą dėl statybą leidžiančio dokumento panaikinimo po to, kai statyba pagal šį dokumentą buvo pradėta. Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 4 dalis numato, kad administracinių bylų procesas vyksta pagal administracinio proceso įstatymus, galiojančius bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu. Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 1 dalis yra procesinė norma, todėl šia įstatymo norma nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas turėjo vadovautis, tačiau ja nesivadovavo ir išnagrinėjo bylą pažeisdamas bylos rūšinio teismingumo taisykles.
Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2011 m. rugsėjo 8 d. nutartyje esant analogiškoms aplinkybėms, kai galiojant Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 1 dalyje nustatytam teisiniam reguliavimui, pareiškėjas teisme ginčijo tik statybą leidžiantį dokumentą ir statyba pagal šį dokumentą jau buvo pradėta, išaiškino, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui. Specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2012 m. kovo 23 d. nutartyje (teisminio proceso Nr.3-61-3-00345-2012-0) taip pat išaiškino, kad įstatymas (Statybos įstatymo 28¹ straipsnio 1 dalis) įtvirtina specialias ginčų dėl statybas leidžiančių dokumentų rūšinio teismingumo nustatymo taisykles, pagal kurias, pradėjus statybą, yra kreipiamasi į bendrosios kompetencijos teismą.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai byla išnagrinėta pažeidžiant funkcinio ar išimtinio teritorinio priskirtinumo atitinkamiems teismams taisykles arba bylų rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui taisykles. Kadangi byloje nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pažeisdamas rūšinio teismingumo taisykles, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju yra besąlyginis pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindas. Remiantis išdėstytais argumentais trečiojo suinteresuoto asmens P. Č. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytu pagrindu.
Pagal Administracinių bylų įstatymą, paaiškėjus, kad byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, byla administraciniame teisme negali būti nutraukiama (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas). Paaiškėjus, kad byla priskirtina bendrosios kompetencijos teismui, administracinis teismas nutartimi bylą perduoda atitinkamam bendrosios kompetencijos teismui (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).
Civilinio proceso kodekso 29 straipsnyje nurodyta, kad ieškinys juridiniam asmeniui pareiškiamas pagal juridinio asmens buveinę, nurodytą juridinių asmenų registre. Tais atvejais, kai atsakovas yra valstybė ar savivaldybė, ieškinys pareiškiamas pagal valstybei ar savivaldybei atstovaujančios institucijos buveinę. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje atsakovas yra Anykščių rajono savivaldybės administracija, byla pagal R. T. skundą (proceso Nr.3-65-00034-2011-8) pagal teismingumą turi būti perduota Anykščių rajono apylinkės teismui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 70 straipsnio 3 dalimi, 140 straipsnio 5 punktu, 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu,
nutaria:
trečiojo suinteresuoto asmens P. Č. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą panaikinti. Bylą pagal (proceso Nr.3-65-00034-2011-8) perduoti pagal teismingumą Anykščių rajono apylinkės teismui.
Nutartis neskundžiama.