Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Pranešėja V. Ražinskaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-378 2005 m.

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

NUOSPRENDIS

2005 m. birželio 30 d.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo V. P. ir nuteistojo J. T. (J. T. ) apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo J. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 180 str. 1 d., 129 str. 2 d. 9 p., ir nubaustas laisvės atėmimu:

pagal BK 180 str. 1 d. – 4 m.;

pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. – 13 m.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., subendrinta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su neatlikta bausme pagal Vilniaus m. 3-jo apylinkės teismo 2001-05-22 nuosprendį ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 13 m. ir 6 mėn., ją atliekant pataisos namuose.

Iš J. T. priteista V. P. 6600 Lt turtinei žalai ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. T. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2002 m. lapkričio 17 d., apie 16 val., miške, esančiame (duomenys neskelbtini), girtas, veikdamas kartu su asmeniu, kurio byla išskirta, turėdamas tikslą apiplėšti, t. y. pagrobti R. P. priklausantį turtą, tyčia spyrė du kartus R. P. į kairįjį šoną, asmuo, kurio byla išskirta, sudavė R. P. du smūgius kumščiu į galvą, po to vėl sudavė kumščiu nukentėjusiajam tris smūgius į galvą ir tris kartus spyrė į kairįjį šoną, tuo padarydami nukentėjusiajam du kaktos odos nubrozdinimus su kraujosruva kaktos dešinės pusės ir dešinio momens srities gilesniuose minkštuose audiniuose, abiejų akių vokų poodines kraujosruvas, stiprų krūtinės ląstos sumušimą su kairės pusės VI, VII, X, XI ir XII šonkaulių viengubais lūžiais, o X ir XI dvigubais lūžiais, kraujosruvas dešinėje krūtinės ląstos pusėje, po to pagrobė nukentėjusiojo 2,20 Lt, dėl to nuo patirtų sužalojimų išsivysčius ūmiam kvėpavimo funkcijų nepakankamumui R. P. mirė, ir taip tyčia dėl savanaudiškų paskatų jį nužudė.

Motyvuojamoji dalis

Nukentėjusiojo V. P. ir nuteistojo J. T. apeliaciniai skundai tenkinami.

Teisėjų kolegijos nuomone, I instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tačiau vertindamas įrodymus nepakankamai laikėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės, dėl to padarė bylos aplinkybių neatitinkančias išvadas ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat neteisingai išsprendė civilinio ieškinio klausimą.

Esminių BPK pažeidimų byloje nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad I instancijos teismo nuosprendyje nurodytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis J. T. , veikdamas kartu su asmeniu, kurio byla išskirta, nužudė R. P., tačiau tai padarė, neturėdamas tikslo jo apiplėšti.

Nuteistasis J. T. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios (t. 1 b. l. 119-120, 122-123, 131, 134; t. 2 b. l. 295-296) pripažino R. P. du kartus spyręs į šoną, tačiau teigė, jog dėl to nukentėjusysis negalėjo mirti. Šie jo parodymai savo esme nekito ir teisme.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neginčija nuteistojo suduotų smūgių skaičiaus, tačiau apelianto teigimą, kad dėl jo veiksmų negalėjo kilti mirtinos pasekmės, paneigia byloje esančių įrodymų visuma.

Iš bylos duomenų matyti, jog nuteistasis mušė nukentėjusįjį kartu su asmeniu, kurio baudžiamoji byla išskirta. Duomenų, kad koks nors pašalinis asmuo, be J. T. ir asmens, kurio byla išskirta, būtų nukentėjusįjį sumušęs, byloje nėra.

Šioje byloje net tris kartus teismo medicinos ekspertai davė išvadas, jog R. P. mirė apsinuodijęs nenustatytomis medžiagomis ir morfinu. Kilus abejonių dėl išvadų pagrįstumo, buvo paskirta pakartotinė komisijinė teismo medicinos ekspertizė, kurią atliko penki ekspertai. Šios ekspertizės akto Nr. EKG - 15/04 (02) duomenys (t. 2 b. l. 242-247) įrodo, kad R. P. mirė nuo stipraus krūtinės ląstos sumušimo su daugybiniais kairės pusės šonkaulių lūžiais, sukėlusiais ūmų kvėpavimo funkcijos sutrikimą.

Tai įrodo, kad tarp nuteistojo smūgių į krūtinę ir R. P. mirties yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl jo veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip nužudymas.

Teismas kaltininko veiksmus individualizavo tiek, kiek tai buvo galima padaryti pagal bylos duomenis. Nors nenustatytas nuteistojo ir asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, susitarimas naudoti smurtą prieš R. P., jie mušė pastarąjį vienas po kito beveik tuo pačiu metu. Todėl teismo medicinos ekspertų nurodyta nukentėjusiojo mirties priežastis, kurią sąlygojo stiprus krūtinės ląstos sumušimas, sukėlęs ūmų kvėpavimo funkcijos sutrikimą, atitinka nustatytas įvykio aplinkybes. Toks veiksmų individualizavimas neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 46 ,,Dėl teismų praktikos nusikaltimų žmogaus gyvybei bylose” 8 p. 6 d. nuostatoms, jog pagal BK 129 str. atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys, jei smurtą prieš nukentėjusįjį naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos.

Tačiau teisėjų kolegija nesutinka su I instancijos teismo padaryta išvada, kad J. T. nukentėjusįjį nužudė dėl savanaudiškų paskatų.

Nužudymas kvalifikuojamas pagal BK 129 str. 2 d. 9 p., kai nužudoma siekiant turėti iš to kokios nors turtinės naudos sau ar kitiems asmenims.

J. T. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios neigė R. P. mušęs, turėdamas tikslą užvaldyti jo turtą. Analogiškus parodymus jis davė ir teisme. Jis nurodė, kad 2002-11-17 kartu su A. B. gėrė alų, buvo prekybos kioske (duomenys neskelbtini). Į stotelę atvažiavus autobusui, iš kurio išlipo keletas žmonių, A. B. sušuko ,,Narkomanas, bėgam!”, nubėgo paskui vieną vaikiną. Jis nuėjo iš paskos. Nuėjęs į miškelį pamatė, kad tas vaikinas sumuštas, o A. B. stovėjo priešais. Vaikinas su švirkštu rankoje puolė A. B. , tada apeliantas, norėdamas pastarąjį apginti, spyrė du kartus į šoną. Po to A. B. dar tris kartus įspyrė vaikinui į kažkurį šoną pasakęs, jog kitą kartą turėtų 20 Lt ir mobiliojo ryšio telefoną. Nuteistasis iš A. B. sužinojo, kad anksčiau tas pats vaikinas su kitais narkomanais iš jo pavogė mobilųjį telefoną ir apie 20 litų.

Ikiteisminio tyrimo metu A. B. , kuris yra pasislėpęs, parodė (t. 1 b. l. 62-63), jog J. T. į muštynes įsivėlė tik tada, kai vaikinas jį puolė su švirkštu rankoje. Apie tai, kad tas pats vaikinas anksčiau buvo jį apiplėšęs, J. T. suprato, kai A. B. su vaikinu pradėjo kalbėtis. A. B. parodymai, jog vaikinas, kurį jis nusivijo, iš jo buvo atėmęs mobiliojo ryšio telefoną ir apie 20 Lt, savo esme nesiskyrė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios.

I instancijos teismo išvada, kad liudytojos J. J. parodymai prieš įvykį J. T. prašius duoti alaus skolon, o po įvykio pirkus alų už pinigus, įrodo J. T. su bendrininku užvaldžius nukentėjusiojo pinigus, yra nepagrįsta patikimais ir neginčijamais įrodymais.

Liudytoja J. J. teisme parodė, jog vaikinai nesakė neturį pinigų, tik prašė duoti alaus skolon, iš to liudytoja padarė išvadą, kad pinigų jie neturi.

I instancijos teisme nuteistasis parodė, jog jis iki įvykio turėjo pinigų ir pirko alų; ar A. B. ėmė nukentėjusiojo pinigus, jis nematė; kas po muštynių pirko kioske alų, taip pat neprisimena.

Taigi, byloje patikimai nenustatyta, turėjo ar neturėjo pinigų J. T. iki įvykio, paėmė ar nepaėmė po muštynių juos iš R. P. Teismo išvados dėl šių aplinkybių pagrįstos spėjimais, jos neatskleidžia nuteistojo tyčios turinio, jos kryptingumo ir nepaneigia apelianto aiškinimo, kad jo veiksmuose nebuvo tyčios užvaldyti svetimą turtą.

Jau minėtos liudytojos J. J. parodymai patvirtina nuteistojo parodymus, jog A. B. nusivijo iš autobuso išlipusį konkretų vaikiną, jį įvardijęs narkomanu. Pasak A. B. nuoseklių parodymų, būtent tas vaikinas, grasindamas švirkštu, iš jo anksčiau buvo atėmęs mobiliojo ryšio telefoną ir pinigus. Taigi, vijimasis ir pokalbis miške apie šiuos daiktus įrodo tikslą ne apiplėšti, o atsiimti prarastą turtą. Šios aplinkybės byloje nepaneigtos. Beje, neįtikinama ir negyvenimiška, kad žinant asmenį kaip narkomaną galima siekti jį apiplėšti.

Baudžiamojoje teisėje galioja bendrasis teisės principas in dubio pro reo reiškiantis, jog visi neaiškumai ar netikslumai aiškinami kaltininko naudai.

Sutinkamai su Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 ,,Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą” 3.1.8 p. nuostatomis, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančias kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Nesant jokių patikimų įrodymų, kad J. T. R. P. nužudė dėl savanaudiškų paskatų, nuosprendis keičiamas dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybių. Dėl to J. T. nusikalstama veika perkvalifikuojama iš BK 129 str. 2 d. 9 p. į BK 129 str. 1 dalį.

Nenustačius nužudymo savanaudiškų paskatų ir turėto tikslo auką apiplėšti, J. T. pagal BK 180 str. 1 d. išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Skirdama bausmę teisėjų kolegija atsižvelgia, jog tyčia padarytas labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.). Nuteistasis jauno amžiaus, tačiau nuteistas jau ketvirtą kartą. Jis 2002-09-24 paleistas lygtinai nuo daugiau kaip vienerių metų neatliktos laisvės atėmimo bausmės, tačiau teismo parodyto pasitikėjimo nepateisino ir vėl padarė aptariamą nusikaltimą. Byloje nenustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažinta tai, kad veiką padarė apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Įvertinus bylos aplinkybes, nuteistojo asmenybę ir kitas bausmės dydžiui turinčias reikšmės aplinkybes, nuteistajam skiriama didesnė, negu vidutinės trukmės laisvės atėmimo bausmė.

Teisėjų kolegijos nuomone, nukentėjusiajam priteistas 5000 litų civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo yra neadekvatus padarytai žalai ir neatitinka susiklosčiusios teismų praktikos. I instancijos teismas nuosprendyje nenurodė motyvų, kodėl nukentėjusiojo prašomą priteisti 50000 Lt neturtinę žalą sumažino būtent iki tokios sumos.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įvertinti šią žalą palikta teismui, kuris vadovaujasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.250 str. 2 d. įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog dėl nuteistojo kaltų veiksmų įvykusi R. P. mirtis nukentėjusiajam kaip tėvui sukėlė dvasinių išgyvenimų ir sukrėtimą, kadangi nužudytas vienintelis sūnus, kurį išaugino iki pilnametystės. Nukentėjusįjį su sūnumi neabejotinai siejo emociniai ir kitokie giminiški ryšiai. I instancijos teisme jis parodė, kad paskutinius dvejus metus su šeima negyveno, tačiau sūnus dažnai lankydavosi jo namuose. Tai rodo, jog jų tarpusavio ryšiai nebuvo nutrūkę. Šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad sūnų laidojo nukentėjusysis.

Sutinkamai su CK 6.250 str. 2 d. išdėstytais sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijais ir susiklosčiusia teismų praktika, neturtinės žalos atlyginimas didinamas iki 50000 litų.

Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1, 4 p., 329 str. 1 p.,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2005 m. balandžio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria J. T. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

J. T. pagal BK 180 str. 1 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.

Nuosprendžio dalį dėl J. T. nuteisimo pagal BK 129 str. 2 d. 9 p. ir dėl civilinio ieškinio išsprendimo pakeisti:

J. T. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 129 str. 2 d. 9 p. į BK 129 str. 1 d. ir paskirti bausmę laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1, 3 d., šią bausmę subendrinti su neatliktos bausmės dalimi – 6 mėnesiais – pagal Vilniaus m. 3-jo apylinkės teismo 2001 m. gegužės 22 d. nuosprendį, jas iš dalies sudedant, ir galutinę subendrintą bausmę J. T. paskirti laisvės atėmimą 11 (vienuolikai) metų ir 6 (šešiems) mėnesiams, ją atliekant pataisos namuose.

Iš J. T. priteisti V. P. 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.