Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės

sekretoriaujant Juventai Blaževičiūtei, dalyvaujant ieškovės atstovui adv. Dariui Ališauskui viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. R. apeliacinį skundą dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-998-831/2010 pagal ieškovės O. R. ieškinį atsakovui J. R., tretiesiems asmenims UAB „Galinta ir partneriai“, UAB „Suvalkijos dujos“, BUAB „Suvalkijos agrocentras“, ŽŪB „A. D.“, UAB „Dvigubas įrašas“, antstoliui A. M. dėl turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Sprendime nurodyta, jog nustatyta, kad J. R. ir O. R. santuoka buvo įregistruota 1971 m. gegužės 29 d. Vilkaviškio rajono Civilinės metrikacijos biure, įrašo Nr. 165 (b.l. 8). Šalys nepilnamečių vaikų neturi. Santuokos metu J. R. vardu buvo įgyti: gyvenamasis namas 54387 Lt vertės, kiemo statiniai 4397 Lt vertės, garažas 4684 Lt vertės, ūkinis pastatas 3267 Lt vertės, 0,1282 ha žemės sklypas 9768 Lt vertės, 0,1 ha žemės sklypas 7619 Lt vertės, esantys Gedimino g. 15, Virbalis, Vilkaviškio raj. sav. bei Gedimino g. 17, Virbalis, Vilkaviškio raj. sav. (b. l. 9-13). Atsakovas J. R. buvo įregistravęs ūkininko ūkį (kodas - LT 100000237812). Kauno apygardos teismo 2006-04-19 nutartimi, siekiant užtikrinti ieškovo UAB „Galinta ir partneriai“ reikalavimus, buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - areštuotas J. R. priklausantis turtas (b.l. 17-19). Suinteresuoto asmens UAB „Galinta ir partneriai“ teigimu, Kauno apygardos teismo 2006-06-06 nutartimi yra patvirtinta taikos sutartis, pagal kurią suinteresuoto asmens naudai iš J. R. yra priteista 178787,07 Lt (b.l. 61-63). 2006-04-20 antstolis A. M. sudarė turto aprašą, kuriuo buvo areštuota J. R. priklausančio turto 181431 Lt sumai (b.l. 64-66). Be to, Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2007-03-16 nutartimi, siekiant užtikrinti ieškovo UAB „Suvalkijos agrocentras“ reikalavimus, 2572,99 Lt sumai buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - areštuotas J. R. priklausantis turtas (b.l. 19-20). 2007-05-18 nutartimi, siekiant užtikrinti ieškovo UAB „Dvigubo įrašo audito biuras“ reikalavimus, 3036,60 Lt sumai buvo pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė - areštuotas J. R. priklausantis turtas (b.l. 20-21). Šių aplinkybių nei ieškovė, nei atsakovas neginčijo. Tačiau ieškovės ieškinyje nurodytomis aplinkybėmis nustatyta, kad turto arešto akte paminėtas kitas turtas - gyvenamasis namas, esantis Vilkaviškio raj. sav., Virbalio m. Gedimino g. 17, unikalus Nr. 3994-6003-3012 ir kiemo statiniai, unikalus Nr. 3994-6003-3023, yra nugriauti dar 1996 m., ką patvirtina teismui pateiktas leidimas vykdyti statinio nugriovimo darbus (b.l. 14). Be to, sprendime nurodyta, kad byloje nustatyta, jog santuokos metu buvo įsteigtas J. R. ūkininko ūkis. Iš ūkininko ūkio, įsteigto santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinų bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Nors ieškovė teigia, kad atsakovo įsipareigojimai nepatenka į prievolių, kurios turėtų būti vykdomos iš bendro šeimos turto, nurodo, kad skolos atsirado iš atsakovo, kaip ūkininko, jo ūkyje vykdytos veiklos, ieškovė šiame ūkyje nedirbo, ji nieko nežinojo apie prisiimamus įsipareigojimus ir jiems sutikimo nedavė, su atsakovu bendro ūkio neveda, pragyveno iš gaunamos algos, pensijos, jokių lėšų iš atsakovo šeimos poreikiams tenkinti neprašė ir negavo, tačiau teismui nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Jokių duomenų apie darbovietes bei gaunamas pajamas iki 2005 metų rugsėjo 27 d. ieškovė taip pat nepateikė. Todėl ieškovės teiginius, kad ji nedirbo atsakovo ūkyje bei nesinaudojo iš jo veiklos gautomis lėšomis, teismas laikė nepagrįstais jokiais bylos duomenimis ir neįrodytais.

Apeliaciniu skundu ieškovė O. R. (2 t., b.l. 2-5) prašo Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais: 1. Dėl turto padalijimo privalomumo. Civilinio kodekso trečiosios knygos VIII skyriaus normos nenustato atvejo, kada teismas galėtų atsisakyti tenkinti tokį reikalavimą ir turto nepadalinti. Bendro turto padalijimo klausimą, be kitų privalomai spręstinų santuokos nutraukimo padarinių, teismas turi išspręsti nepriklausomai nuo to, kokiu iš CK 3.49 straipsnio 2 dalyje nustatytų būdų nutraukiama santuoka (CK 3.53 straipsnio 3 dalis, 3.59 straipsnis, 3.62 straipsnio 3 dalis). Logiškai ir sistemiškai aiškinant CK III knygos normas, CK 3.116 str., 3.127 str. 1 d., 3.128 str. nuostatas, akivaizdu, kad esant reikalavimui, sutuoktinių turtas privalo būti padalintas ne tik, kai santuoka nutraukiama, bet ir kai prašymas dėl pačios santuokos nutraukimo nereiškiamas; 2. Dėl turto padalijimo tvarkos. Pirmosios instancijos teismas pažeidė CK III knygos VIII skyriaus teisės normas, reglamentuojančias turto padalijimo procesą. Nei asmeninių, nei bendrų sutuoktinių prievolių egzistavimas nėra prielaida atsisakyti padalyti turtą, priešingai - šių prievolių padalijimas, mokėtinų skolų priteisimas yra teismo pareiga, padalijant turtą. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas klausimą išsprendė atvirkščiai - nustatydamas, kad egzistuoja bendra prievolė, šiuo pagrindu atsisakė padalyti turtą; 3. Dėl prievolių rūšies. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus Plenarinės sesijos 2010-05-20 nutartyje Nr. 3K-P-186/2010 išaiškinta, kad kvalifikuodamas sutuoktinių prievoles teismas pirmiausia privalo identifikuoti ginčo santykį - ginčas tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių) ar tarp sutuoktinių. Nustatęs, kad nagrinėjamas ginčas yra kilęs tarp kreditoriaus ir sutuoktinio (sutuoktinių), teismas privalo identifikuoti kreditoriaus pareikštą reikalavimą - reikalavimas reiškiamas vienam ar abiem sutuoktiniams kaip bendraskoliams pagal CK 3.109 straipsnį. Teismas šio reikalavimo nevykdė - nenustatė ir netyrė tos aplinkybės, kad visi kreditorių reikalavimai kitose bylose buvo pareikšti išimtinai atsakovui, apeliantė apie šias bylas nieko nežinojo, jose nedalyvavo, pastarajai jokie reikalavimai nebuvo pareikšti. Šioje byloje jokie savarankiški kreditorių reikalavimai ieškovei taipogi nebuvo pareikšti. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas, kad egzistuoja solidariosios sutuoktinių prievolės prezumpcija, ir kad jos ieškovė nepaneigė, nepateikdama pakankamų įrodymų. Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino Ūkininko ūkio įstatymo nuostatas, nurodydamas, kad visos iš ūkininko ūkio gaunamos pajamos, sudaromi įsipareigojimai yra nukreipiami šeimos poreikiams tenkinti, todėl visos iš ūkininko ūkio veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis, tenkinamomis iš sutuoktinių bendro turto. Teismas esamas atsakovo prievoles pripažino bendromis, nukreiptomis į šeimos poreikių tenkinimą vien iš to, kad tai buvo atsakovo verslas, visiškai nesiaiškindamas apie konkrečių prievolių prisiėmimo aplinkybes, sandorio kainos dydį ir protingumą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad solidariomis prievolėmis laikomos ne visos prievolės, kurios susijusios su šeimos narių pajamų gavimu, bet tik tos, kurios buvo būtinos išlaikyti šeimos namų ūkį. Teismas nepagrįstai ieškovei priskyrė įrodinėjimo pareigą, nurodydamas, kad jos pateikti duomenys apie darbovietes 2005-2006 m., pensinį amžių neįrodo, kad ji anksčiau nedirbo atsakovo ūkyje, nesinaudojo iš jo veiklos gautomis lėšomis, nepasiūlė pastarajai to padaryti, nors įstatymais yra įtvirtinta teismo pareiga šeimos santykių bylose būti aktyviam (CPK 376 str.). Be to, teismas neatsižvelgė, kad minėta Plenarinės sesijos nutartimi ta apimtimi, kad pareiga įrodinėti, jog prievolė yra asmeninė vieno sutuoktinio, o ne jų abiejų bendra, tenka tam asmeniui, kuris siekia paneigti prievolės bendrumo prezumpciją, buvo pakeista, išaiškinant, kad prievolių, atsirandančių iš tokių sandorių, kuriems nereikia kito sutuoktinio sutikimo, bendrumo prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Taigi procesinę pareigą įrodyti, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais turi tas procesinis asmuo, kuris šia aplinkybe remiasi (CPK 178 straipsnis). Kadangi nei apeliantė, nei atsakovas nesirėmė šia aplinkybe, kreditorius privalėjo įrodyti, kad atsakovo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių.

Motyvuojamoji dalis

Ieškovės O. R. apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį statusą reglamentuoja CK III knygos normos (CK 1.3 straipsnio 2 dalis). Civilinis kodeksas nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad apeliantė ir jos sutuoktinis būtų sudarę vedybų sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sutuoktinių turtui taikė Civilinio kodekso normas, reglamentuojančias įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą. CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu.

Nagrinėjamoje byloje kilo sutuoktinių atsakomybės pagal ūkininko ūkio prievoles klausimas. Bylos medžiaga patvirtina, kad J. R. ūkininko ūkis buvo įregistruotas santuokos metu. Teisėjų kolegijos nuomone, santuokos metu įregistruotas ūkininko ūkis iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jo gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl ūkininko ūkis, nors įregistruotas vieno iš sutuoktinių vardu, pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to ir iš ūkininko ūkio, įsteigto santuokos metu, atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje sutuoktinių turto – ūkininko ūkio – bendrumo prezumpcija nėra paneigta: ūkininko ūkis buvo įregistruotas ir egzistavo santuokos metu, byloje nėra duomenų, įrodančių, kad jis būtų įsteigtas už asmenines J. R. lėšas ar kad šalys nevedė bendro ūkio, priešingai, nustatyta, kad Rutkauskai gyvena kartu. Taigi, nepaneigus, kad ūkininko ūkis buvo šeimos verslas ir iš jo gaunamos pajamos buvo naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, iš tokios veiklos atsirandančios prievolės turi būti pripažįstamos bendromis sutuoktinių prievolėmis.

Pagal Lietuvos Respublikos ūkininko ūkio įstatymo 4 straipsnio 4 d. nuostatas jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis tarp ūkininko ir jo sutuoktinio turi būti sudaryta tuo atveju, kai yra sudaryta vedybų sutartis. Taigi, santuokos metu įsteigto ūkininko ūkio veiklai vykdyti paprastai naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jeigu nėra priešingos sutuoktinių valios išraiškos. Minėto straipsnio 5 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ūkininko sutuoktinis, jei nėra sudaryta jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis, jo paties pageidavimu gali būti nurodytas Ūkininkų ūkių registre kaip partneris. Teisėjų kolegija, pripažindama, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė minėtas šio įstatymo nuostatas, atkreipia dėmesį į tai, kad sutuoktinis yra ūkininko partneris, nepriklausomai, ar yra sudaryta jungtinės veiklos sutartis ir ar jis ūkininkų ūkio registre įregistruotas kaip partneris. Byloje nepateikta rašytinių įrodymų apie tai, kad ūkininko ūkį vedė tik vienas sutuoktinis J. R., ir kad iš šio ūkio gautos lėšos nepanaudotos bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Tai reiškia, kad nėra reikalaujama absoliutaus teismo įsitikinimo. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu, kad jo nebuvo. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad šioje byloje surinkti įrodymai yra pakankami padaryti išvadą, kad apeliantė apie sutuoktinio kaip ūkininko ūkį žinojo, jo duodama nauda buvo panaudota šalių šeimos interesais.

Pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju iš santuokos metu įsteigto ūkininko ūkio veiklos atsiradusios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės. Taigi apeliantės teiginiai, kad teismas nenustatė ir netyrė tos aplinkybės, kad visi kreditorių reikalavimai kitose bylose buvo pareikšti išimtinai atsakovui, pastaroji apie šiais bylas nieko nežinojo, jose nedalyvavo, jai jokie reikalavimai nebuvo pareikšti, yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, laikydama nepagrįstais apeliacinio skundo motyvus dėl turto padalijimo privalomumo ir tvarkos, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nepadalindamas sutuoktinių turto, civilinio kodekso trečiosios knygos VIII skyriaus normų nepažeidė. Pažymėtina, kad patenkinus kreditorių reikalavimus, O. R. ir J. R. turimą turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, galės pasidalinti jų susitarimu arba teismo sprendimu.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.