Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vinco Versecko ir Viginto Višinskio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas visiškai, civilinėje byloje Nr. 2-366-51/2007 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Kita kryptis“ ieškinį atsakovams V. M. ir V. Č. dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Sprendime rašoma, kad 2006 m. sausio 3 d. ieškovas ir atsakovas V. M. sudarė avanso sutartį, pagal kurios 2.2.1. punktą atsakovas V. M. įsipareigojo parduoti ieškovui ne mažiau kaip 49 procentus Rusijos bendrovės akcijų, o ieškovas įsipareigojo nustatytais terminais atlikti avansinį mokėjimą. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad ieškovas pagal avanso sutartį atsakovui buvo pervedęs 1 470 000 Lt. Avanso sutartyje numatytų įsipareigojimų V. M. neįvykdė, todėl ieškovas 2006 m. gegužės 29 d. raštu pareikalavo grąžinti sumokėtas sumas.

Atsakovas negalėjo įvykdyti savo prievolės pagal avanso sutartį dėl aplinkybių, už kurias atsako ieškovas. 2006 m. kovo 23 d. susitarimu šalys iš avanso sutarties išbraukė 2.2.5. ir 2.2.6. punktus dėl atsakovo papildomų įsipareigojimų. Ieškovas po to be jokių sąlygų iki 2006 m. balandžio 10 d. turėjo pervesti atsakovui 1 530 000 Lt avansą, bet ši avanso suma nebuvo sumokėta. Dėl to, kad kreditorius pažeidė prievolę, nes iki 2006 m. balandžio 10 d. neapmokėjo pagal sutarties 2.1.1.3. punkto sąlygas atitinkamos pinigų sumos, atsakovas neturėjo galimybių toliau vykdyti avanso sutartį. Terminas atsakovui įvykdyti prievolę avanso sutartyje nebuvo numatytas. Dėl kreditoriaus kaltės, kuris iki 2006 m. balandžio 10 d. neapmokėjo numatytos pinigų sumos, atsakovas neįvykdė prievolės dėl OOO „Baltiskaja promyšlenaja kompanija“ akcijų pirkimo-pardavimo, todėl OOO „Baltiskaja promyšlenaja kompanija“ dalininkai nutraukė pirkimo-pardavimo sandorį su atsakovu, o šis patyrė nuostolius. 2006 m. gruodžio mėnesį atsakovas grąžino ieškovui neginčijamą 888 792 Lt sumą, o liko negrąžinta 581 478 Lt suma. Atsakovas pagrįstai pasinaudojo savo teise sustabdyti kreditoriaus pažeistą dvišalės prievolės vykdymą (CK 6.64 str. 1 d. 2 p., 4 d., 6.58 str.). Teismas nepagrįstai nurodė, kad ginčo dėl 1 400 000 Lt sumos nėra. Ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui, nes pažeidė savo prievolę, todėl atsakovas taip pat neturėjo galimybių įvykdyti savo prievolių. Ieškovas neapmokėjo atsakovui 1 530 000 Lt iki 2006 m. balandžio 10 d., todėl atsakovas negali būti pripažintas pažeidusiu prievolę, nes ją pažeidė ieškovas. 2006 m. kovo 2 d. dovanojimo sutartimi perleidus turtą dukteriai V. Č. , atsakovas netapo actio Pauliana instituto taikymo subjektu. Nesant visų CK 6.66 straipsnio sąlygų, teismas nepagrįstai patenkino ieškinį.

Atsakovė V. Č. prisidėjimu prie atsakovo V. M. apeliacinio skundo prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo UAB „Kita kryptis“ ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.). Šios bylos nagrinėjimo dalykas susijęs su CK 6.66 straipsnio normų, reglamentuojančių actio Pauliana institutą, taikymu ir aiškinimu.

Actio Pauliana institutas - tai teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių jis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Tiek teismų praktikoje, tiek teisės doktrinoje pripažįstama, kad actio Pauliana institutas skirtas kreditoriaus teisėms apginti nuo tokio nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus, sumažina savo mokumą arba kitaip pažeidžia kreditoriaus teises, todėl negali vykdyti savo prievolės kreditoriui, o tokiu būdu pažeidžiamos kreditoriaus teisės ir jo interesai. Kreditorius, reikšdamas Pauliana ieškinį, pirmiausia siekia atkurti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims. Atkūrus pažeistą skolininko mokumą, padidėja kreditoriaus šansai, kad skolininkas visiškai arba bent iš dalies įvykdys savo prievolę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Kita kryptis“ ir V. M. 2006 m. sausio 3 d. sudarė avanso sutartį Nr. 2006/01-01, kuria UAB „Kita kryptis“ sutartyje nustatyta tvarka už akcijas, numatytas sutarties 2.2. punkte, sumoka V. M. avansinį mokėjimą iki 2 900 000 Lt iki 2006 m. gegužės 30 d. (sutarties 1.1.-1.2. punktai). V. M. savo turtu garantavo už sutarties vykdymą (sutarties 2.2.9. punktas). Be to, šalys susitarė, kad jeigu asmuo nevykdo sutarties 2.2. punkte esančių įsipareigojimų, bendrovė gali pareikalauti grąžinti visą sumokėtą avansinį mokestį per 14 darbo dienų nuo pareikalavimo dienos, o jeigu bendrovė nevykdo sutarties 2.1. punkte prisiimtų įsipareigojimų, asmuo gali nutraukti sutartį, prieš tai grąžinus visą sumokėtą avansinį mokėjimą per 90 dienų (sutarties 3.2.-3.3. punktai) (t. 1, b. l. 8-9). Ieškovas UAB „Kita kryptis“ atsakovui V. M. 2006 m. sausio 3 d. sumokėjo 600 000 Lt (t. 1, b. l. 10), o 2006 m. vasario 2 d. - 870 000 Lt (t. 1, b. l. 11) (viso - 1 470 000 Lt). Atsakovui V. M. 2006 m. birželio 7 d. raštu nurodyta (raštas atsakovui V. M. įteiktas 2006 m. birželio 20 d.), kad UAB „Kita kryptis“ nutraukė 2006 m. sausio 3 d. avanso sutartį Nr. 2006/01-01, o pagal 2006 m. gegužės 29 d. raštą atsakovas iki 2006 m. birželio 14 d. turėjo grąžinti sumokėtą avansinę įmoką (t. 1, b. l. 17-18, 19). Atsakovas V. M. 2006 m. birželio 28 d. raštu nurodė, kad avansas bus grąžintas iki 2006 m. rugpjūčio 25 d. (t. 1, b. l. 20).

V. M. 2006 m. kovo 2 d. žemės sklypo ir gyvenamojo namo dovanojimo sutartimi padovanojo V. Č. (savo dukteriai) 0,1451 ha žemės sklypą, gyvenamąjį namą, garažą, kiemo statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Šalys dovanojamą turtą įvertino 290 000 Lt (t. 1, b. l. 21-23, 116). Atsakovas V. M. 2006 m. gruodžio 29 d. grąžino ieškovui dalį avanso sumos (vienuose bylos dokumentuose ši suma nurodyta – 895 153,32 (t. 1, b. l. 163-164), kituose 888 792 Lt (t. 1, b. l. 220)), o likusi suma negrąžinta.

Kadangi ieškinys pareikštas actio Pauliana instituto pagrindo, reikia išsiaiškinti, ar yra CK 6.66 straipsnyje nustatytos actio Pauliana taikymo sąlygos. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad 2006 m. kovo 2 d. dovanojimo sutartimi perleidus turtą dukteriai V. Č. , atsakovas netapo actio Pauliana instituto taikymo subjektu, kad teismas nepagrįstai patenkino ieškinį nesant visų CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų.

Actio Pauliana institutui taikyti būtina, kad kreditorius turėtų neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, tai yra jis taikomas, kai skolininkas nėra įvykdęs visos ar dalies prievolės kreditoriui arba įvykdęs ją netinkamai (I sąlyga). Teismų praktikoje pripažįstama, kad naudoti Pauliana ieškinį, kaip teisių gynimo būdą, kreditorius gali per visą savo reikalavimo teisės galiojimo laikotarpį, tai yra nuo to momento, kai asmuo tampa kreditoriumi, iki visiško prievolės įvykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-17/2006). CK 6.1 straipsnis numato, kad prievolė - tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis vykdytų savo pareigą. Kreditorius, prievolės pagrindu įgydamas reikalavimo teisę skolininkui, taip pat įgyja teisę naudotis įstatymo suteikiama jo reikalavimo teisės apsauga bei gynimo būdais. Iš aukščiau nurodytos avanso sutarties matyti, kad V. M. įsipareigojo parduoti ieškovui UAB „Kita kryptis“ įmonės „OOO Baltiskaja promyšlenaja kompanija“ akcijas. Atsižvelgiant į šalių sutartinių prievolių turinį (sutarties 1.1.-1.2., 2.2.9., 3.2-3.3. punktai) bei į tai, kad šalys sutartį sudarė 2006 m. sausio 3 d., būtent nuo šios datos šalims atsirado sutartyje nustatyti įsipareigojimai. Ieškovas įgijo teisę reikalauti įvykdyti prievolę, o jos neįvykdžius arba įvykdžius netinkamai – teisę į patirtų nuostolių atlyginimą. Atsakovui V. M. sudarius avanso sutartį, kurioje numatyti jo įsipareigojimai bei nustatytos galimos pasekmės už jų neįvykdymą, buvo aišku ir suprantama, jog neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, bet kuriuo atveju gali kilti pareiga grąžinti gautą avansą, be to, jis savo turtu garantavo už avanso sutarties vykdymą. Nuo avanso sutarties sudarymo atsirado prievoliniai teisiniai santykiai, o ieškovas, kaip šios sutarties šalis, įgijo teisę naudotis įstatymų nustatytomis teisių gynybos priemonėmis ir būdais. Dovanojimo sutarties sudarymo momentu, kai ieškovas jau buvo sumokėjęs didelę dalį avanso, atsakovas dar nebuvo įvykdęs savo prievolių ieškovui, todėl teismas pagrįstai pripažino, jog dovanojimo sutartimi buvo siekiama išvengti galimų neigiamų turtinių padarinių dėl prievolių neįvykdymo. Civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus (CK 1.5 str. 1 d.), todėl atsakovas V. M. , žinodamas apie avanso sutartyje nustatytą sąlygą užtikrinti sutarties vykdymą savo turtu, žinodamas, kad yra gavęs dalį avanso, tačiau dar neįvykdęs jam priklausančių prievolių pagal avanso sutartį, neturėjo pakankamo pagrindo, nesant tam objektyvaus būtinumo (plačiau apie tai pasisakoma vėliau), mažinti savo turto (finansinių galimybių) mastą arba vertę. Atsakovas V. M. , žinodamas apie savo įsipareigojimus ieškovui ir sudarytos avanso sutarties vykdymo sąlygas, galėjo apie pageidaujamą sudaryti dovanojimo sutartį informuoti ieškovą ir tokiu būdu stengtis išvengti tarp šalių galinčio kilti teisinio ginčo.

Atsakovas V. M. pirmosios instancijos teisme atsikirtimus į ieškinį siejo išimtinai su avanso sutarties vykdymu bei nurodė, kad avanso sutartį netinkamai vykdė ieškovas, dėl ko esą atsakovas patyrė nuostolių. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nagrinėjamoje byloje yra pareikštas reikalavimas tik dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o tokiu reikalavimu tik siekiama atstatyti atsakovo V. M. iš esmės sumažintą mokumą, sugrąžinant jį į ankstesnę turtinę padėtį. Atsakovas nagrinėjamoje byloje nereiškė ieškovui savarankiškų materialinių teisinių reikalavimų dėl avanso sutarties netinkamo vykdymo (CPK 143 str.), dėl atsakovo patirtų nuostolių atlyginimo, todėl jo nurodytų kitų avanso sutarties nuostatų aiškinimas ir iš to galintys kilti ginčai nėra šios bylos dalykas, kuris gali būti nagrinėjamas atskirai. Atsakovo aukščiau nurodytos aplinkybės nepaneigia ieškovo, kaip kreditoriaus teisės actio Pauliana instituto pagrindu reikšti reikalavimą dėl dovanojimo sutarties nuginčijimo. Į šios bylos nagrinėjimo ribas atkreipė dėmesį ir Lietuvos apeliacinis teismas 2007 m. rugpjūčio 2 d. nutartyje apeliacine tvarka spręsdamas klausimą dėl bylos sustabdymo bei nurodė, jog nagrinėjamos bylos dalykas – sandorio, kuriuo perleisti nekilnojamieji daiktai, teisėtumo ginčijimas, o ne šalių įsipareigojimų pagal avanso sutartį nustatymo klausimai, tačiau nepaisant to, šalys byloje faktiškai ginčijasi dėl sutartinių prievolių pagal avanso ir akcijų perleidimo sutartį, nors tokių reikalavimų ieškovas byloje nepareiškė (t. 2, b. l. 64-67). Tokius pačius argumentus apeliantas taip pat dėsto ir apeliaciniame skunde. Be to, atsakovas V. M. apeliaciniu skundu iš esmės ginčija vieną actio Pauliana instituto taikymo sąlygą, tai yra, kad ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovui. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su apelianto skunde dėstomomis aplinkybėmis, kad atsakovas negalėjo įvykdyti prievolės dėl aplinkybių, už kurias atsako ieškovas, kad kreditorius pažeidė prievolę, kad atsakovas pagrįstai pasinaudojo savo teisėmis ir sustabdė kreditoriaus pažeistą dvišalės prievolės vykdymą, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Atsakovas nėra pateikęs įrodymų, jog dėl avanso sutarties vykdymo tarp šios bylos dalyvių yra nagrinėjami kiti ginčai. Jau minėta, kad byloje nagrinėjamas tik reikalavimas dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, o ne dėl prievolinių santykių tarp ieškovo ir atsakovo pagal avanso sutartį, todėl yra svarbu nustatyti tik ieškovo kreditorinio reikalavimo teisės buvimą, tai yra ieškovo teisės reikalauti avanso sugrąžinimo egzistavimą. Tokios teisės buvimą patvirtina byloje esantys įrodymai bei išdėstytos aplinkybės, be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas V. M. prievolę grąžinti avansą iki 2006 m. rugpjūčio 25 d. pats buvo pripažinęs 2006 m. birželio 28 d. raštu (t. 1, b. l. 20). Be to, atsakovas V. M. 2006 m. gruodžio mėnesį pervedė ieškovui dalį gautos avanso sumos, tuo pripažindamas ieškovo reikalavimus dėl avanso sugrąžinimo (CK 1.79 str.). Dar kartą pažymėtina, kad ieškovui ir atsakovui V. M. 2006 m. sausio 3 d. sudarius avanso sutartį bei tą pačią dieną ieškovui pervedus atsakovui V. M. dalį avansinių mokėjimų, ieškovas, atsižvelgiant į šalių sudarytos avanso sutarties sąlygas, prievolės vykdymo pagrindu įgijo reikalavimo teisę atsakovui, o esant įstatymo pagrindui - naudotis įstatymų nustatytais pažeistų teisių gynybos būdais, tarp jų ir teise reikšti Pauliana ieškinį. Atsakovas V. M. savo nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį sudarė 2006 m. kovo 2 d., tai yra jau atsiradus prievolėms pagal 2006 m. sausio 3 d. sudarytą avanso sutartį Nr. 2006/01-01. Ieškovo reikalavimo teisė atsakovui V. M. buvo ir yra galiojanti bei neabejotina, todėl laikytina įrodyta apelianto ginčijama sąlyga actio Pauliana institutui taikyti.

Actio Pauliana pagrindu ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises ir teisėtus interesus (II sąlyga). CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis, bet ne baigtinis sąrašas atvejų, kaip skolininko sudarytu sandoriu gali būti pažeidžiami kreditoriaus interesai. Taikant actio Pauliana institutą svarbu nustatyti, kokią įtaką skolininko mokumui galėjo turėti ginčijamo sandorio sudarymas. Nustatinėjant šią actio Pauliana instituto taikymo sąlygą būtina turėti omenyje tai, kad kreditoriaus teisės gali būti pažeistos skolininko sudarytais sandoriais, kurie, nors ir nesukėlė bendro skolininko nemokumo, bet sumažino turto, kuriuo buvo užtikrinta kreditoriaus reikalavimo teisė, vertę. Teismų praktikoje pripažįstama, kad nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui. Jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti arba jo mokumas iš esmės nepakinta, tai reikšti Pauliana ieškinį negalima. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovui V. M. be dovanoto turto taip pat priklausė 890/2680 dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), (viso žemės sklypo vertė – 74 138 Lt) (t. 1, b. l. 24-25). Atsižvelgiant į V. M. pagal sutartį gautas bei iki galo negrąžintas avanso sumas (gauta 1 470 000 Lt, o liko negrąžinta apie 574 850 Lt), nurodyto žemės sklypo dalies verte negalima užtikrinti atsiskaitymo su ieškovu pagal prievoles iš avanso sutarties. Be to, atsakovas nepateikė įrodymų apie kitą turimą turtą arba pajamas, kurių dydis neabejotinai leistų teigti, jog atsakovas V. M. turi pakankamai turto kreditoriniams reikalavimams patenkinti, jog jo mokumas nepakito. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad V. M. , sudaręs ginčijamą dovanojimo sutartį, nors ir netapo visiškai nemokus, tačiau savo mokumą ženkliai sumažino, tuo pažeisdamas kreditoriaus teises, o dėl to kreditorius neteko galimybės patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Be to, vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sudaryta dovanojimo sutartimi buvo pažeista skolininko (atsakovo) ir kreditoriaus (ieškovo) sudarytos avanso sutarties nuostata – atsakovo (skolininko) pareiga garantuoti savo turtu už avanso sutarties vykdymą (avanso sutarties 2.2.9. punktas).

Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu skolininkas jo neprivalėjo sudaryti (III sąlyga). Pareiga sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Teismų praktikoje privalėjimas sudaryti sandorį, vertinant actio Pauliana instituto prasme, traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog šalys privalėjo sudaryti dovanojimo sandorį. Vertinant teismų praktiką taip pat darytina išvada, kad atsakovo nurodyta aplinkybė, jog sudaryti tokį sandorį buvo sutarta dar iki avanso sutarties sudarymo, savaime negali būti pripažįstama kaip imperatyvi pareiga jį sudaryti. Be to, nepateikta jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, jog šalys iš anksto (prieš avanso sutarties sudarymą) būtų tarusios ar ėmusios tam tikrų priemonių dėl nurodyto sandorio sudarymo. Aptariamu atveju buvo sudarytas neatlygintinis sandoris (dovanojimo sutartis), kuomet nebuvo neišvengiamos (imperatyvios) pareigos jį sudaryti.

Kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jeigu sandoris atlygintinis. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.66 str. 2 d.) (IV sąlyga). Atsakovai V. M. ir V. Č. sudarė dovanojimo sutartį (t. 1, b. l. 116), tai yra neatlygintinį sandorį, todėl trečiojo asmens (V. Č. ) sąžiningumas ar nesąžiningumas šiuo atveju nėra reikšmingas. Be to, sudarytą neatlygintinį sandorį galima pripažinti negaliojančiu pagal Pauliana ieškinį net ir tuo atveju, jeigu kita sandorio šalis yra sąžininga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta su artimu giminaičiu – dukterimi (t. 1, b. l. 116, 175, 209), o tokiais atvejais preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusios sandorio šalys buvo nesąžiningos (CK 6.67 str. 1 p., 3.135 str.).

Actio Pauliana instituto pagrindinė paskirtis ir tikslas yra kompensacinis. Tokiu būdu sandorio pripažinimas negaliojančiu nėra pagrindinis šio teisės instituto tikslas, o tik priemonė atstatyti skolininko pažeistą mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį (atstatyti finansines galimybes). Pripažinus pagal kreditoriaus ieškinį skolininko sudarytą sandorį negaliojančiu, išieškojimas pagal kreditoriaus reikalavimą yra nukreipiamas į perduotą pagal tą sandorį turtą ar jo vertę tiek, kiek reikalinga kreditoriaus reikalavimams patenkinti (CK 6.66 str. 4 d.).

Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, reglamentuojančias kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius actio Pauliana instituto pagrindu, tinkamai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes bei teisingai ir pagrįstai sprendė, kad yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovo ieškinį. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais argumentais, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas laikytinas pagrįstu ir teisėtu, jis atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, o jį naikinti arba keisti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais bei apeliacinės instancijos teismo posėdyje pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo.

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas netenkinamas, procesinių dokumentų įteikimo išlaidos apeliacinės instancijos teisme priteistinos iš atsakovo (apelianto) V. M. (t. 2, b. l. 121) (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 93, 302 str.). Be to, Vilniaus apygardos teismas 2007 m. lapkričio 13 d. nutartimi nustatė V. M. mokėtiną žyminį mokestį už paduotą apeliacinį skundą – 1 500 Lt (t. 2, b. l. 95-96), o likusios dalies žyminio mokesčio mokėjimą atidėjo iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka (t. 2, b. l. 90), todėl atmetus atsakovo V. M. apeliacinį skundą, atidėta likusi žyminio mokesčio dalis priteistina iš atsakovo V. M. (CPK 84, 93, 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš V. M. 16,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinėje instancijoje, bei 5 300 Lt žyminio mokesčio valstybei.