Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios-privačios kaltintojos B. B. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio, kuriuo O. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį išteisinta, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

B. B. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Iš B. B. priteista O. S. 2420 Lt bylos procese turėtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

Kolegija nustatė:

O. S. privataus kaltinimo tvarka nagrinėtoje byloje buvo kaltinama tuo, kad ji 2012 m. rugsėjo 19 d. apie 16 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) miesto parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, esančioje (duomenys neskelbtini), viešai pažemino B. B. pareikšdama, kad pastaroji vagia iš parduotuvės ir tuo pačiu viešai paskleidė apie nukentėjusiąją tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią nukentėjusiąją pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą ja, t. y. buvo kaltinama padariusi nusikaltimus, numatytus BK 154 straipsnio 1 dalyje, 155 straipsnio 1 dalyje.

Be to, ji buvo kaltinama tuo, kad ji 2012 m. rugsėjo 27 d. apie 16 val. toje pačioje vietoje, t. y. parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“, viešai pažemino B. B., pakartotinai pareikšdama, kad ši yra vagis, ir tokiu būdu žodžiu užgauliai nukentėjusiąją pažemino, t. y. pakartotinai padarė nusikaltimą, numatytą BK 155 straipsnio 1 dalyje.

Atsikirtimu į nukentėjusiosios-privačios kaltintojos B. B. apeliacinį skundą išteisintosios gynėja advokatė Jolanta Grigaliūnienė prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą. Nurodo, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, kad teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nepadarė esminių baudžiamojo proceso pažeidimų ir laikėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK ) 20 straipsnyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių. Taip pat prašo iš B. B. priteisti O. S. 847 Lt proceso išlaidų dėl gynybos apeliacinės instancijos teisme.

Teismo posėdyje išteisintosios O. S. gynėja prašė nukentėjusiosios ir privačios kaltintojos B. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). Pagal BPK 305 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas teismas tiek apkaltinamajame, tiek ir išteisinamajame nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinti remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalies nustatytomis taisyklėmis, t. y. teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, o išteisinamajame nuosprendyje išdėsto motyvuotas išvadas dėl įrodymų nebuvimo ir kaltinamojo išteisinimo. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apylinkės teismas nepažeidė BPK 304, 305, 307 straipsnių, reglamentuojančių nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimus, nes nuosprendyje išdėstė ne tik kaltinimo, dėl kurio byla buvo perduota nagrinėti teisme, esmę, nustatytas bylos aplinkybes, bet ir pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė išvadas dėl O. S. išteisinimo. Taigi skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus.

Nukentėjusioji ir privati kaltintoja apeliaciniu skundu, nesutikdama su O. S. išteisinimu, iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitikimą faktinėms bylos aplinkybėms. Kolegija pažymi, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyviai gali išsakyti savo nuomonę dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei išvadą dėl O. S. nekaltumo padarė įvertinęs teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus. Kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes, o nukentėjusioji ir privati kaltintoja B. B. skunde argumentuodama savo teiginius dėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžio išvadų neatitiko faktams, dėsto argumentus, iš esmės jau įvertintus nuosprendyje.

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad išteisintoji O. S. nepadarė veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje bei 155 straipsnio 1 dalyje, yra teisingos.

BK 154 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė asmeniui, kuris paskleidė apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Teismų praktikoje tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimu yra pripažįstamas tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui privataus pokalbio metu, viešame pasisakyme, laiške, oficialiame rašte ar pan. Taigi, šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviai šmeižimas gali būti padaromas aktyviais veiksmais paskleidžiant apie kitą žmogų melagingą informaciją, galinčią padaryti žalos jo garbei ir orumui. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas, padaromas tiesiogine tyčia – kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį. Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam BK 154 straipsnyje nurodyto pobūdžio žinias, tačiau ne už nuomonę, kuri pagal teismų praktiką yra požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ir įvykių vertinimui, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai yra subjektyvi, turi vertinamąjį, atspindinamąjį pobūdį, todėl nuomonei netaikomi tiesos ir tikslingumo kriterijai, tačiau ir ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Įžeidimas, numatytas BK 155 straipsnio 1 dalyje, yra viešas užgaulus kito žmogaus pažeminimas, padarytas veiksmu, žodžiu ar raštu. Taigi, įžeidimas yra neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas. Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuojamas atsiliepimas apie žmogaus asmenybę, jo savybes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gegužės 15 d. nutarime Nr. 1 „Dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 7, 7¹ straipsnių ir Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo taikymo teismų praktikoje nagrinėjant garbės ir orumo gynimo civilines bylas“ išaiškinta, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas. Orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Ar veiksmas, įvertinimas yra įžeidžiantys, sprendžia pats nukentėjusysis. Pats užgaulumas suprantamas kaip veiksmai ar vertinimai, akivaizdžiai prieštaraujantys įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškos moralės reikalavimams. Užgauliu laikomas toks elgesys, kuriuo šiurkščiai pažeidžiamas kito žmogaus orumas. Taigi, įžeidimas siejamas su užgauliu žmogaus, jo garbės ir orumo pažeminimu, t. y. siekiu paniekinti asmenį, pakirsti pasitikėjimą jo reputacija. Įžeidimas yra padaromas taip pat tik tiesiogine tyčia, tai yra kaltininkas viešai nepadoriai apibūdindamas asmenį suvokia, kad užgauliai žemina nukentėjusįjį, ir to nori. Šis nusikaltimas gali būti padaromas tik viešu įžeidimu, t. y. kai tai padaroma kitų asmenų akivaizdoje, jiems matant, girdint arba per visuomenės informavimo priemones, spaudinyje, internete.

Nukentėjusioji B. B. teigia, kad 2012-09-19 apie 16.30 val. bei 2012-09-27 apie 16 val. darbo metu O. S. jai pasakyti žodžiai „jei B., tu nevogtum, visos dirbtume draugiškai“ ir „tu esi nesąžininga, parduotuvėj tokių žmonių nereikia ir tu čia nebedirbsi“ ją įžeidė, pažemino prieš koleges ir klientus, kad nebegalėdama pakęsti tokių kaltinimų, ji išėjo iš darbo savo noru. Nukentėjusioji pripažino, kad parduotuvėje buvo atvejų, kai kasoje trūkdavo pinigų 7-10 Lt, kad kelis kartus trūko 70 Lt, 200 Lt, o kai ji suklydo atiduodama klientui grąžą, kasoje buvusį 10 Lt trūkumą pati padengė. Tvirtino, kad, be O. S., niekas neįtarinėjo, kad ji yra nesąžininga, be to, O. S. kaltino ir S. B., ir N. P..

Nukentėjusioji B. B. tvirtina, kad tokius jos parodymus patvirtina N. P., D. V., A. G. bei I. A. parodymai.

Nors liudytoja D. V. parodė girdėjusi, kad O. S. kaltino bendradarbes vagystėmis, tačiau ši liudytoja nepatvirtino 2012-09-19 ir 2012-09-27 girdėjusi, kaip O. S. apkaltino B. B. vagystėmis, kadangi įvykio metu nebuvo įvykio vietoje, nes jau nuo 2012-08-03 dirbo kitoje vietoje. Liudytojai N. P. ir A. G. patvirtino apeliantės teiginius, jog O. S. ją nuolatos kaltindavo vagystėmis, tačiau nei N. P., nei A. G. negalėjo konkrečiai nurodyti girdėję, kad O. S. 2012-09-19 bei 2012-09-27 nukentėjusiąją kaltino vagystėmis. Be to, liudytoja N. P. parodė, kad ir ją pačią O. S. kaltino vagystėmis, tačiau ji, matydama jos prastą nuotaiką, žinodama, kad ji nesuprasdavo juokų, nekreipdavo į O. S. kaltinimus dėmesio. Liudytoja I. A. taip pat parodė, kad nepamena, jog po 2012-09-18, kai po atostogų grįžo B. B., tarp išteisintosios ir nukentėjusiosios būtų buvę konfliktų. Taigi, liudytojų N. P., D. V., A. G., I. A. parodymai nepatvirtina nukentėjusiosios parodymų, kad O. S. 2012-09-19 ir 2012-09-27 apeliantę kaltino vagystėmis.

Išteisintoji pripažino B. B. kelis kartus išsakiusi savo nuomonę apie pastarąją ir kad tokią nuomonę išsakė suabejojusi nukentėjusiosios sąžiningumu, kadangi B. B. dirbant prie kasos, joje trūkdavo pinigų, o pastarajai išėjus iš darbo, tokių trūkumų sumažėjo. O. S. parodymus apie buvusius trūkumus kasoje patvirtina byloje apklausti liudytojai. Liudytoja I. A. patvirtino, kad ji taip pat iš pradžių dėl kasoje esančių pinigų trūkumų buvo pradėjusi įtarinėti nukentėjusiąją. Liudytoja R. B. taip pat patvirtino, kad O. S. jai paskambindavo ir pranešdavo apie trūkumus kasoje, kad kitos darbuotojos to nedarydavo, slėpdavo pinigų trūkumą, todėl parduotuvėje „(duomenys neskelbtini)“ buvo sugriežtinta darbo tvarka. Liudytoja taip pat nurodė, kad O. S. jai skundėsi nesutarianti su kolektyvu, kad galvojanti, jog kitos pardavėjos specialiai jai daro trūkumus, kai ji dirba kasoje, kad ji išeitų iš darbo. Išteisintoji bei liudytojos R. B. ir I. A. taip pat parodė, kad kasoje pinigų trūkumų sumažėjo, kai iš darbo išėjo B. B.. Be to, iš byloje esančių dokumentų matyti, kad išteisintosios turtinė padėtis įvykių metu buvo labai sunki: ji gaudavo minimalų darbo užmokestį, viena išlaikė nepilnametę dukrą, likus pusei metų iki skunde nurodomų įvykių, mirė O. S. motina ir išteisintoji paveldėjo pusę buto, todėl trūkumų kasoje, nenustačius kaltininko, dengimas kartu su kitomis darbuotojomis sukeldavo sunkių padarinių, dėl to ji buvo priversta aiškintis trūkumų kasoje priežastis, apie tai informuoti darbdavį. Taip pat pastebėtina, kad kartu su išteisintąja dirbusios liudytojos, o taip pat ir nukentėjusioji, pripažino žinojusios, jog O. S. yra labai jautri, labai greitai įsižeisdavo, nesuprasdavo pajuokavimų, kalbant rodė emocijas, taip pat, kad turėjo sveikatos problemų, vartojo vaistus, gydėsi, todėl į O. S. išsakytus kaltinimus nekreipdavo dėmesio, nes kitą dieną išteisintoji elgdavosi kaip nieko nebūtų atsitikę. Aplinkybę, kad išteisintoji turėjo ir šiuo metu turi sveikatos problemų, patvirtina byloje esantys medicininiai dokumentai bei teismo psichiatrijos, psichologijos ekspertizės akte Nr. 86 TPK-149/2013 (77–79 b. l.) nurodyti duomenys, jog O. S. mąstymui būdingi specifiniai procesiniam susirgimui būdingi ypatumai, kad jai buvo konstatuotas aukštas nerimo lygis, problemos su elgesio ir emocijų kontrole, fiksacija į neigiamą gyvenimo patyrimą, vienpusiškas savęs vaizdas, įkyrios mintys apie aplinkinių priešiškumą, empatijos stoka, kad ji vartoja raminamuosius vaistus, gydėsi (duomenys neskelbtini) psichiatrinėje ligoninėje. Taigi, šios paminėtos aplinkybės patvirtina, kad O. S. dėl savo individualių asmeninių savybių, kurios buvo žinomos ir nukentėjusiajai, dėl emocionalumo, perdėto jautrumo, polinkio įtarumui, sąžiningai buvo įsitikinusi, jog trūkumai parduotuvės kasoje susiję būtent su B. B., todėl pasakydama, kad B. B. vagia, išteisintoji tik išsakė savo subjektyvią nuomonę. Kitų duomenų, kurie leistų manyti, kad O. S. būtų supratusi, jog jos žodžiai yra neteisingi ir būtų siekusi tyčia apšmeižti, įžeisti nukentėjusiąją, byloje nėra ir tokių duomenų nepateikė pati nukentėjusioji ar jos atstovė.

Teisėjų kolegija įvertinusi visumą paminėtų aplinkybių, sprendžia, kad išteisintoji, pasakydama kad apeliantė vagia, yra vagis, nesiekė tyčia įžeisti, pažeminti ar apšmeižti nukentėjusiosios, o tik išsakė neigiamą, subjektyvią nuomonę apie pastarąją. Dėl to pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad O. S. nepadarė BK 154 straipsnio 1 dalyje bei 155 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų.

Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad baudžiamoji teisė nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o veikos pavojingumas reiškia, kad veika daro žalą ar kelia pavojų visuomenėje labai vertinamoms visuomeninėms ar asmeninėms vertybėms. Baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių veikų pavojingumas turi būti pakankamai didelis, tai yra veika turi daryti esminę žalą baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į situaciją, kurioje O. S. išsakė apie nukentėjusiąją neigiamą savo nuomonę, laiko, kad išteisintosios pasakytos frazės (kaltinimai) nukentėjusiajai nėra tokio pavojingumo laipsnio, kad už ją turėtų būti taikoma baudžiamoji atsakomybė. Dėl to, esant tokioms aplinkybėms, t. y. O. S. veikose nenustačius subjektyvinės pusės požymio – tiesioginės tyčios apšmeižti ir įžeisti B. B., nėra ir nusikalstamų veikų, numatytų BK 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje, sudėčių, kadangi pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Esant aptartų aplinkybių visumai teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios B. B. apeliacinį skundą bei panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį.

Nukentėjusioji B. B. byloje pareiškė civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti, tačiau O. S. išteisinus, nes nepadaryta nusikalstama veika, civilinis ieškinys pagrįstai paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas). Taip pat pagrįstai iš privačios kaltintojos-nukentėjusiosios B. B. priteistos O. S. turėtos išlaidos advokatui (BPK 105 straipsnio 6 dalis).

Išteisintosios gynėja prie atsikirtimų į nukentėjusiosios apeliacinį skundą pateikė dokumentus, patvirtinančius, jog O. S. už gynybą papildomai adv. J. Grigaliūnienei sumokėjo 847 Lt (135, 136 b. l.), bei prašė šias jos ginamosios turėtas išlaidas priteisti iš nukentėjusiosios. Šis prašymas netenkintinas, nes apeliacinės instancijos teismas pagal BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatą turi teisę, bet ne pareigą, nuspręsti, kad visas išlaidas apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą pradėtas procesas. Šiuo atveju atsižvelgiama į tai, kad nukentėjusioji su privataus kaltinimo skundu kreipėsi būdama įsitikinusi O. S. veiksmų neteisėtumu, apeliaciniu skundu prašė patikrinti išteisinamojo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą neturėdama pakankamai teisinių žinių ir dėl to nežinodama apie tokių veiksmų teisinį vertinimą. Be to, O. S. buvo išteisinta ne dėl to, kad nepasitvirtino apeliantės skunde nurodytos faktinės aplinkybės, o dėl to, kad išteisintosios veiksmuose nėra visų būtinų nusikalstamos veikos požymių. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino ir priteisė 2420 Lt proceso išlaidų iš nukentėjusiosios. Toks išlaidų pripažinimas proceso išlaidomis laikytinas protingu ir teisingu.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti privačios kaltintojos ir nukentėjusiosios B. B. apeliacinį skundą dėl Joniškio rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 3 d. nuosprendžio.