- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-10
- Bylos Nr.
- 1A-197-898/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01959-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Jurgita Kolyčienė, Ugnius Trumpulis, Eglė Gruodienė
- Nuteistasis
- L. U.
- Nukentėjusysis
- A. B.
- Advokatai
- Viačeslav Beperšč
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eglės Gruodienės, Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Ugniaus Trumpulio,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. U. apeliacinį skundą dėl 2019 m. gruodžio 20 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio, kuriuo L. U. buvo pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme, įpareigojant L. U. visą bausmė laiką dirbti arba be pažeidimų registruotis Užimtumo tarnyboje.
Skirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus nuspręsta panaikinti.
Nukentėjusiosios A. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant jai iš L. U. 200 (du šimtus) Eur sumą neturtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė
1. L. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2019 m. sausio 9 d., apie 18.00 val., namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kieme smurtavo prieš kaimynę A. B., tyčia dešinės rankos kumščiu sudavė pastarajai vieną kartą į dešinės pusės kaktos sritį, tuo padarė nukentėjusiajai A. B. poodinę kraujosruvą kaktos dešinėje, kas vertinama nežymiu sveikatos sutrikdymu. Šie L. U. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 20 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – L. U. atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti, nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos.
2.1. Skunde nurodo, kad apylinkės teismo išvada sąlygota klaidingu faktinių duomenų vertinimu ir interpretavimu. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį grindė A. B., K. K., V. K. parodymais ir atlikta teismo medicinos specialisto išvada, tačiau atmetė apelianto parodymus ir tendencingai ignoravo jį teisinančių policijos pareigūnų M. M. ir R. G. duotų parodymų dalį. Tarp kaltinančių įrodymų, vienintelis objektyvus įrodymas yra teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad nukentėjusiosios apžiūros metu ant dešinės jos kaktos pusės buvo aptikta poodinė kraujosruva, padaryta vienu trauminiu poveikiu, kitos išvados apie įvykių aplinkybes paremtos prielaidomis. Apeliantas tvirtina, jog jis A. B. nemušė, jos atžvilgiu nesiėmė jokių smurtinių veiksmų, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytu laiku, tarp jų nebuvo kilęs joks konfliktas, todėl teismo padaryta išvada yra nepagrįsta ir turi būti panaikinta.
2.2. Apeliaciniame skunde tvirtinama, kad teismo teiginys, jog nuteistojo kaltę patvirtina nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai neteisingas, nes nukentėjusiosios parodymai yra akivaizdžiai prieštaringi ir nenuoseklūs. Pranešime Bendrajam pagalbos centrui (t. 1, b. l. 47) nukentėjusioji teigia, kad kaimynas stipriai trenkė jai per ranką, sukėlęs tuo fizinį skausmą. Pranešime neminima, kad kartu su nukentėjusiąja būta kokių kitų liudytojų. 2019 m. sausio 9 d. pareiškime ( t. 1, b. l. 11) A. B. nurodo, kad L. U. jai trenkė per ranką ir jau smogė į galvą, o pabėgti iš konflikto ji sugebėjo tik jam pasitraukus į šoną. Kokių nors asmenų, kurie būtų buvę įvykio vietoje, nukentėjusioji pareiškime nenurodė. 2019 m. balandžio 10 d. apklausos metu A. B. jau nemini, kad L. U. būtų smogęs jai per ranką teigdama, kad jis neva ją sumušė suduodamas jai į kaktą, dėl ko ji iš karto patino. Šios apklausos metu nukentėjusioji jau nurodė, kad konflikto metu ji buvo kartu su V. K.. 2019 m. liepos 7 d. apklausos metu nukentėjusioji tik patvirtino, kad 2019 m sausio 9 d. L. U. ją mušė. Apeliantas pažymi, kad toks nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumas akivaizdžiai rodo, kad jos parodymai yra melagingi ir negali pagrįsti jo kaltės. Nepagrįstai apkaltinančių parodymų galima pagrįsti ne kartą tarp jų kilusiais konfliktais, kurių pasėkoje susiklostė įtempti santykiai, todėl kerštaudama A. B. kreipėsi į policiją dėl jos tariamo sumušimo.
2.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad liudytojas V. K. apklausiamas teisme netikėtai prisiminė ženkliai daugiai aplinkybių, nei 2019 m. balandžio 26 d. apklausiamas pareigūno ikiteisminio tyrimo metu. Apklaustas teisme V. K. patvirtino, jog matė kaip apeliantas konflikto su nukentėjusiąja metu griebė jai už striukės, kumščiu smogęs A. B. į galvą. Ikiteisminio tyrimo metu V. K. nurodė, kad 2019 m. gruodžio pradžioje jis svečiavosi pas nukentėjusiąją, kai tarp pastarosios ir L. U. kilo žodinis konfliktas, kurio metu L. U. nukentėjusiosios atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą. Ikiteisminio tyrimo metu V. K. negalėjo konkretizuoti, kuo šis smurtas pasireiškė, nors teisme nurodė konflikto metu stovėjęs šalia nukentėjusiosios. V. K. negalėjo prisiminti, ar buvo dėl šio įvykio kviečiama policija. Apklaustas teisme šis liudytojas aiškino, kad po nukentėjusios tariamo sumušimo jis kartu su ja skubiai grįžo namo, kur buvo K. K., tačiau šiam nieko nepasakojo. Šiuos V. K. parodymus paneigia liudytojo K. K. teismo posėdžio metu duoti parodymai, kuriuose jis nurodo, kad V. K. tik peržengęs buto slenkstį sušuko ,,Žiūrėk, ką padarė!“ Apklausiamas teismo posėdžio metu, t. y. po metų nuo įvykio V. K. prisiminė daugiau aplinkybių nei ikiteisminio tyrimo apklausos metu ir tai rodo, kad teisme parodymų turinį jis derino su A. B. parodymais, taip jos naudai palaikydamas jos iškeltą versiją.
2.4. Pirmosios instancijos teismo motyvas, kad ikiteisminio tyrimo metu V. K. buvo apklausiamas ne tyrimą atlikusio tyrėjo, o liudytojo gyvenamosios vietos policijos komisariato tyrėjos, kuri nebuvo supažindinta su ikiteisminio tyrimo medžiaga ir dėl to ši apklausa nebuvo konkreti – nepagrįstas, nes prieš apklausą liudytojui pasiūloma papasakoti visa, kas jam yra žinoma apie tiriamo įvykio aplinkybes, tyrimą atliekantis tyrėjas, pavedime kitam tyrėjui atlikti asmens apklausą, nurodo ikiteisminio tyrimo dalyką bei klausimus, kuriuos būtina užduoti apklausiamajam. Šių duomenų visetas leidžia teigti, kad V. K. 2019 m. sausio 9 d. bute nebuvo, o jo parodymai apie neva stebėtą apelianto fizinį smurtą A. B. atžvilgiu yra melagingi.
2.5. Apeliantas skunde pažymi, jog negalima neatsižvelgti į policijos pareigūno M. M. teiginius, kad jam su kolega atvykus į nukentėjusiosios butą, patalpose buvo moteris, keli vaikai ir vyriškis, jaunesnis už moterį. Policijos pareigūnas R. G. taip pat nurodė, kad jiems atvykus į nukentėjusiosios butą, jame buvo tik vienas suaugęs vyriškis, tačiau kitoje nuosprendyje išdėstytų jo parodymų dalyje užfiksuota, kad vyriškių nukentėjusiosios bute buvo ne vienas, tačiau šis prieštaravimas pirmosios instancijos teismo pašalintas nebuvo. Skunde apeliantas nurodo, kad negalima neatsižvelgti ir į tai, kad policijos pareigūnai, atvykę pagal nukentėjusiosios iškvietimą, savo parodymuose bei M. M. tarnybiniame pranešime, nenurodė nukentėjusiosios kaktos sužalojimo, nors A. B. jiems rodė savo kaktą. Pareigūnai sužalojimo nepastebėjo ir medicinos pagalbos nukentėjusiajai nekvietė. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad bylos baigtimi suinteresuotų V. K. ir K. K. parodymai, jog iš karto po incidento ant nukentėjusiosios kaktos matėsi kraujosruva, prieštarauja policijos pareigūnų, vykdžiusių savo tarnybines pareigas ir jokiais ryšiais su bylos dalyviais nesusijusių, parodymams.
2.6. Skunde apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo jo parodymų vertinimu. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad jo parodymai nėra nuoseklūs, nors jis nuo pat tyrimo pradžios teigė, kad nukentėjusiosios nemušė, be to, anot apelianto, kaip nenuoseklumas pasireiškia jo duotuose parodymuose, teismas neatskleidė. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis atsisakė duoti parodymus tyrėjui V. S., kadangi jis ankščiau buvo priėmęs jo atžvilgiu nepagrįstą nutarimą administracinio nusižengimo byloje, kurį vėliau teismas panaikino. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamajame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad nuteistojo atsisakymas duoti parodymus apsunkino reikšmingų bylos aplinkybių nustatymą ir atsižvelgęs į tai padarė išvadą, kad tikėti reikia nukentėjusiosios parodymais. Taigi nuteistojo parodymai buvo atmesti vien dėl to, kad jis pasinaudodamas BPK 21 straipsnio 4 dalyje jam suteikta teise atsisakė duoti parodymus, o tai yra akivaizdus įstatymo reikalavimų pažeidimas.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras apeliacinį skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teisminiame procese įrodymai yra vertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi proceso dalyvių, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi šių taisyklių.
6. Apeliaciniame skunde išskirtinai pabrėžiami nukentėjusiosios ir liudytojų (nukentėjusiosios pusbrolių) parodymų netikslumai bei neatitikimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu parodymuose esantys neatitikimai nesudaro pagrindo abejoti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų patikimumu bei nepaneigia L. U. kaltės padarius inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tai, kad pranešime bendrajam pagalbos centrui nukentėjusioji tvirtino, jog kaimynas stipriai trenkė jai per ranką, sukėlė fizinį skausmą, pareiškime nurodė, kad buvo suduota ir per ranką ir į galvą, o ikiteisminio tyrimo apklausos metu ir teisme tvirtino, kad buvo suduota tik į galvą – nepaneigia fakto, kad L. U. smurtavo prieš nukentėjusiąją ir sudavė jai smūgį į galvos sritį. Šią aplinkybę patvirtino nukentėjusiosios parodymai, liudytojo V. K. teisme duoti parodymai, pareigūnų parodymai (pareigūnai patvirtino, jog po įvykio nukentėjusioji skundėsi, kad jai buvo suduota į galvą bei pakėlusi plaukus rodė vietą, į kurią buvo suduota) ir specialisto išvada, kurioje nustatytas sužalojimas kaktos srityje. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog nukentėjusioji nebūtų bandžiusi rodyti pareigūnams kaktos, jeigu nebūtų prieš tai gavusi smūgio. Šios aplinkybės patvirtina, kad nukentėjusiosios pozicija dėl sužalojimo į galvą buvo nuosekli viso proceso metu. Tai, kad skambindama į bendrąjį pagalbos centrą pareiškėja nepaminėjo sudavimo į galvą gali būti pateisinama jos išgąsčiu ir susijaudinimu po įvykio.
7. Skunde pabrėžiamas ir liudytojo V. K. parodymų nenuoseklumas. Ikiteisminio tyrimo metu nenurodęs jokių konkrečių aplinkybių, duodamas parodymus teisme V. K. buvo labai detalus ir paaiškino visas konflikto aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad šio liudytojo parodymai dėl kai kurių įvykio aplinkybių buvo prieštaringi. Liudytojas nurodė, kad po įvykio su nukentėjusiąja parėjęs namo nieko nesakė K. K., tačiau pastarojo paaiškinimai paneigia tokius V. K. teiginius, nes K. K. nurodė, jog tik parėję namo (nukentėjusioji ir V. K.) jie iš karto pradėjo jam rodyti, ką padarė kaimynas. Tačiau toks parodymų neatitikimas nėra esminis, kadangi liudytojo parodymai dėl kitų įvykio aplinkybių atitiko didžiąją dalį byloje ištirtų įrodymų. Teisėjų kolegija, pažymi, kad L. U. kaltė visiškai pagrįsta ir įrodyta net ir nesivadovaujant V. K. duotais parodymais. Kaip minėta, smūgio A. B. sudavimo faktą patvirtina nukentėjusiosios parodymai, specialisto išvada (patvirtinanti sužalojimo faktą) ir pareigūno R. G. paaiškinimai, jog bendraujant su nukentėjusiąja ji jam rodė vietą į galvą kur jai buvo suduota. Nors pareigūnai ant nukentėjusiosios sužalojimų nematė, tai nepaneigia fakto, jog L. U. sudavė A. B. į galvą. Sužalojimo faktą patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2019 m. sausio 14 d. išvada, jog A. B. padaryta poodinė kraujosruva kaktos dešinėje, kietu buku daiktu, galimai įvykio aplinkybėse nurodytu laiku (2019 m. sausio 9 d.), sužalojimas vertinamas nežymiu sveikatos sutrikdymu. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog pareigūnai atidžiai nukentėjusiosios neapžiūrėjo, jai rodant sumušimo vietą nuo jos stovėjo 1,5 ? 2 m. atstumu ir tamsiu paros metu sužalojimo galėjo nepastebėti.
8. Apylinkės teismas, pripažindamas L. U. kaltu, be aptartų motyvų, nurodė jog L. U. atsisakymas ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymus, paaiškinti įvykio aplinkybes ir konflikto priežastis nagrinėjamu atveju trukdė ikiteisminio tyrimo metu nustatyti visas reikšmingas įvykio aplinkybes, patikrinti kaltinamojo versiją. Su tokiais argumentais apeliantas nesutinka. Teisėjų kolegija taip pat su šiuo konkrečiu teiginiu nesutinka ir pažymi, jog kaltinamasis, vadovaujantis BPK 22 straipsnio nuostatomis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo metu turi teisę atsisakyti duoti parodymus. Apylinkės teismas nepagrįstai nurodė, kad nuteistojo atsisakymas duoti parodymus yra reikšminga aplinkybė sprendžiant klausimą, kokiais parodymais labiau tikėti. Atsisakymas duoti parodymus niekaip negali lemti, kurie iš parodymų yra labiau patikimi, o teismas turi vertinti ir analizuoti tik tokius duomenis, kurie yra pateikti byloje. Vis dėlto, nors apylinkės teismas nepalankiai vertino nuteistojo atsisakymą duoti parodymus, tačiau L. U. teismo posėdžio metu duoti parodymai niekaip nepaneigė jo kaltės smurtavus prieš A. B.. Nuteistasis paaiškino, kad 2019 m. sausio 9 d. visai nebuvo kviečiami pareigūnai, jis nėra matęs pareigūno R. G.. Sausio mėnesį policija nebuvo kviesta ir konfliktų su kaimynais nebuvo. Tokie nuteistojo teiginiai prieštarauja visiems kitiems byloje surinktiems įrodymams (nukentėjusiosios parodymai, 2019 m. sausio 9 d. nukentėjusiosios pareiškimas, liudytojų parodymai, pareigūnų parodymai ir nurodytos aplinkybės, kad atvyko į įvykio vietą 2019 m. sausio 9 d. ir bendravo su kaltininku bei nukentėjusiąja, 2019 m. sausio 9 d. M. M. 2019 m. sausio 9 d. tarnybinis pranešimas, Bendrojo pagalbos centro 2019 m. sausio 9 d. įvykio įrašas), todėl apylinkės teismas L. U. parodymais pagrįstai nesivadovavo.
9. Teisėjų kolegija pažymi, jog vertinant parodymus siekiant išsiaiškinti, ar jie yra patikimi, svarbūs du aspektai – parodymų nuoseklumas ir jų atitikimas kitiems byloje esantiems įrodymams. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas įrodymų rinkimo ir vertinimo taisyklių nepažeidė. Nuosprendyje detaliai išanalizuoti nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai duoti įvairiu ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Nukentėjusiosios parodymai sulyginti su liudytojų parodymais ir nustatyta, kad jie iš esmės atitinka vieni kitus. Nors, kaip paminėta, nukentėjusiosios ir liudytojų paaiškinimuose yra neatitikimų dėl kai kurių įvykio aplinkybių, tačiau pagrindiniai konflikto aspektai sutampa. Nukentėjusiosios parodymai atitinka nustatytas objektyvias faktines aplinkybes (specialisto išvada), jas patvirtina ir pareigūnų parodymai. Byloje surinktų ir patikrintų įrodymų visuma leido teismui daryti išvadą dėl nusikalstamų veiksmų buvimo L. U. veiksmuose. Skunde nurodytos aplinkybės dėl nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų nenuoseklumo bei prieštaringumo neleidžia daryti išvados, kad teismas netinkamai ištyrė įrodymus ir priėmė neteisėtą nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje išsamiai išdėstytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai iširtos teisingam bylos išsprendimui reikšmingos aplinkybės ir L. U. pagrįstai pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo L. U. apeliacinį skundą atmesti.