- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-06-08
- Bylos Nr.
- A-180-1361-06
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Nijolė Piškinaitė (pran.), Sigita Rudėnaitė
- Pareiškėjas
- L. K.
- Atsakovas
- Vilniaus teritorinės muitinės
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Muitinės departamentui
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Nijolės Piškinaitės (pranešėja), Sigitos Rudėnaitės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus teritorinės muitinės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Vilniaus teritorinei muitinei, dalyvaujant tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Muitinės departamentui, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 15106, 49 Lt. Nurodė, kad 2002 - 2004 metų laikotarpiu, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ ir 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Del valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ atsakovas buvo nustatęs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą ir, jį taikant, buvo išmokamas ne visas priklausantis darbo užmokestis. 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažino, kad darbo užmokesčio indeksavimas buvo neteisėtas. Pareiškėjas teigė, kad atsakovo atsisakymas išmokėti pareiškėjui priklausančią darbo užmokesčio dalį prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, 48 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis su prašymu į konstitucinį Teismą, prašant ištirti, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalis apimtimi, kuria teisės aktai prieštaraujantys Konstitucijai gali būti taikomi tol, kol nėra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas, nustatantis jų prieštaravimą, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalis ta apimtimi, kuria sprendimų, įvykdytų prieš įsigaliojant Konstitucinio Teismo nutarimui dėl teisės akto, kuriuo pagrįsti tie sprendimai prieštaravimo Konstitucijai pasekmė yra laikomos teisėtomis ir nekeičiamomis, neprieštarauja Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, 7 straipsnio 1 daliai, bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė pareiškėjo skundą prašė atmesti. Nurodė, kad lėšų darbo užmokesčiui poreikiui viršijant atitinkamiems metams darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, Vilniaus teritorinės muitinės viršininko įsakymais 2002 – 2004 metų laikotarpiu kas ketvirtį buvo nustatomas darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas. Atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais - Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 686 ,,Dėl darbo užmokesčio skaičiavimo valstybės tarnautojams 2002 metų II pusmetį“ patvirtintomis Valstybė tarnautojo darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 metų II pusmetį taisyklėmis ir 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 ,,Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad minėtų teisės aktų nuostatos, nustačiusios indeksavimo koeficiento taikymą apskaičiuojant ir išmokant valstybės tarnautojams darbo užmokestį, prieštarauja Konstitucijai. Tačiau, kol įstatymai nėra pakeisti arba nėra Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nustatyta tvarka pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, visi teisinių santykių subjektai privalo juos vykdyti. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje taip pat nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo paskelbimo atsakovas privalėjo vadovautis teisės aktais, kurie reglamentavo darbo užmokesčio indeksavimą.
Tretysis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas pareiškėjo skundą prašė atmesti iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsakovas. Tretysis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad dalyje reikalavimo, t.y. priteisti negautą darbo užmokesčio dalį iš atsakovo už laikotarpį nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2002 m. rugpjūčio 25 d. pareiškėjas praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, kuris taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo.
Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Vyriausybė pareiškėjo skundą prašė atmesti. Teigė, kad muitinės įstaigos pagrįstai, vadovaudamosi nuo 2002 m. liepos 1 d. iki 2004 m. gruodžio 18 d. galiojusiais teisės aktais, skaičiavo ir mokėjo pareiškėjui darbo užmokestį taikydamos indeksavimo koeficientą.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. vasario 23 d. sprendimu priteisė pareiškėjui iš atsakovo 15106,49 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Prašymą dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas atmetė.
Teismas nurodė, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio dalies priteisimo taikytinas trejų metų senaties terminas (Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis, Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalis). Pareiškėjas kelia reikalavimą dėl 2002 – 2004 metais nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios atsakovui pritaikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, priteisimo. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo l straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 30 d. redakcija), reglamentavusi darbo užmokesčio indeksavimą, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio l daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismo nuomone, pareiškėjui pagrindas kreiptis dėl neišmokėto darbo užmokesčio atsirado jam realiai negavus pagal Valstybės tarybos įstatymą priklausančių sumų. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 9 dalį valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams gauti. Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis, o šiuo metu yra išnykęs teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo skundą patenkino. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą teismas nurodė, kad jam nekilo abejonių dėl pareiškėjo prašyme įvardintų normų teisėtumo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas Vilniaus teritorinė muitinė prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti. Kaip ir paaiškinimuose pirmosios instancijos teismui pažymi, kad, trūkstant lėšų darbo užmokesčiui, skaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, Vilniaus teritorinė muitinė vadovavosi galiojusių teisės aktų nuostatomis. Pagal įstatymo teisėtumo prezumpciją įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teistu ir privalo būti vykdomas tol, kol įstatymų nustatyta tvarka konstatuojamas jo prieštaravimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas negali sukurti tokios teisinės situacijos, kai išleidžiamas įstatymas arba kitas teisės aktas, kuriam įgyvendinti reikia lėšų, bet tokių lėšų yra neskiriama arba jų skiriama nepakankamai, pabrėžė, kad 2002 m. balandžio 23 d. priimdama Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kurio įgyvendinimui reikėjo papildomų lėšų, įstatymų leidėjas privalėjo padaryti atitinkamus valstybės biudžeto pakeitimus ir numatyti tiek lėšų, kiek buvo reikalinga tam, kad šis įstatymas būtų įgyvendintas. Apelianto nuomone, kilusi problema dėl muitinėms pareigūnams neišmokėtos darbo užmokesčio dalies turėtų būti sprendžiama įstatymų leidėjo arba vykdomosios valdžios veiksmais. Apeliantas nesutinka ir su teismo motyvu, jog pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Nurodo, kad iš pirmojo pareiškėjo skundo matyti, jog į teismą jis kreipėsi 2005 m. rugpjūčio 25 d., o darbo užmokesčio indeksavimo koeficientas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas taikyti dar 2002 m. liepos mėnesį, t.y. laiko tarpas nuo darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo pradžios iki kreipimosi į teismą dienos yra ilgesnis nei treji metai, į ką atsižvelgiant pareiškėjui priteistina suma turėtų būti mažinama.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą pareiškėjas prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Dėl apeliacinio skundo argumentų dėl senaties taikymo nurodo, kad pirmasis mėnuo, už kurį pareiškėjui buvo priteistas neišmokėtas darbo užmokestis – 2002 metų rugpjūtis. Vilniaus teritorinėje muitinėje darbo užmokestis išmokamas dviem dalimis: atitinkamo mėnesio pabaigoje (24 - ą dieną) išmokamas fiksuoto dydžio avansinis mokėjimas, o po jo einančio mėnesio 12 - ą dieną, o nuo 2003 metų sausio mėnesio – kito mėnesio 9 - ą dieną išmokamas likęs darbo užmokestis ir įteikiamas atsiskaitymo lapelis. Darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju trejų metų kreipimosi į teismą termino skaičiavimas šioje byloje turėtų prasidėti nuo 2002 m. rugsėjo mėnesio dienos, kai pareiškėjui faktiškai buvo išmokėtas darbo užmokestis už 2002 m. rugpjūtį. Tokiu būdu, jokie terminai nepraleisti.
Atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą tretysis suinteresuotas asmuo Muitinės departamentas prašo apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje pareiškėjas ir jo atstovas palaikė atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytą poziciją, prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
apeliacinis skundas atmestinas.
pareiškėjas prašo priteisti 2002 – 2004 metais dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei su darbo užmokesčiu susijusias išmokas, nesiekdamas pripažinti neteisėtu tam tikro administracinio akto, veiksmo ar neveikimo. Tokio reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas. Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį taip pat nelaikytinas reikalavimu dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.
Darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai apskaičiuojant pareiškėjo darbo užmokestį buvo taikomi vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužė 20 d. nutarimu Nr. 686 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo 2002 m. II pusmetį taisyklėmis bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis. Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu teisės aktus, kurių pagrindu pareiškėjui buvo taikomi darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai ir kurių pagrindu jam buvo mokamas ne visas darbo užmokestis, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Tokiu būdu išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Ginčo dėl pareiškėjui neišmokėtų sumų dydžio nėra.
Tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą. Jeigu asmuo kreipiasi į teismą įstatymo nustatytais terminais, jis turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau priimtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinių teisėjų kolegijų administracinėse bylose Nr. A(12)-219/2004, A(1)-638/2005 suformuluota praktika, ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto trejų metų senaties terminas. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 48 straipsnio 1 dalį ginčo šalys yra pareiškėjas ir atsakovas. Nagrinėjamu atveju atsakovas, bylą nagrinėjant pirmos instancijos teismui, ieškinio senaties taikyti neprašė. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis). Kolegija pažymi, kad priteisiant dėl indeksavimo koeficiento taikymo neišmokėtą darbo užmokestį, pakanka konstatuoti darbo užmokesčio neišmokėjimo faktą. Papildomai nuginčyti atitinkamos valstybės institucijos įsakymus dėl darbo užmokesčio indeksavimo koeficiento taikymo jos valstybės tarnautojams nėra būtina (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A(1)-638/2005).
Atsižvelgdama į išdėstytą, kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas – teisėtas ir pagrįstas. Jo naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.