Kauno apygardos teismo nutartis

2017-10-19 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-471-530/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-19
Bylos Nr.
1A-471-530/2017
Teisminio proceso Nr.
1-03-2-00462-2016-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Evaldas Gražys, Danutė Giačaitė, Olegas Šibkovas
Nukentėjusysis
S. B.
Nuteistasis
A. Ž.
Civilinis ieškovas
VSDFV Marijampolės skyriaus
Advokatai
Laima Razvickienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-471-530/2017Teisminio proceso Nr.1-03-2-00462-2016-7Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 19 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Giačaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Evaldo Gražio ir Olego Šibkovo, sekretoriaujant Gintarei Norkeliūnaitei, Tomui Žukauskui, Audronei Stulginskaitei-Puidienei,

dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, Ritai Mikalauskaitei,nukentėjusiajam S. B.,nuteistajam A. Ž., jo gynėjai advokatei Laimai Razvickienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo A. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 138 straipsnio 1 dalyje ir paskirta jam laisvės apribojimo bausmė 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, šiuo laikotarpiu A. Ž. įpareigotas tęsti darbą arba dirbti arba registruotis darbo biržoje, būti namuose nuo 23 val. iki 6 val., išskyrus atvejus, kai tai susiję su darbu.

Nukentėjusiojo S. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jo naudai iš A. Ž. priteista 900 Eur (devyni šimtai eurų) neturtinės žalos ir 2148,13 Eur (du tūkstančiai vienas šimtas keturiasdešimt aštuoni eurai 13 cnt) turtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Civilinio ieškovo VSDFV Marijampolės skyriaus pareikštas civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš A. Ž. priteista 290,27 Eur (du šimtai devyniasdešimt eurų 27 cnt.) civilinio ieškovo naudai.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. Ž. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2016 m. liepos 24 d., apie 16.00 val., (duomenys neskelbtini), kieme esančioje pavėsinėje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (nustatyta 1,54 promilių girtumas), tarpusavio konflikto metu, tyčia su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu daiktu smogė S. B. į galvos sritį, po to jį nustūmė nuo suolo, tokiu būdu ne mažiau kaip septynių trauminių poveikių pasekoje padarydamas S. B. minkštųjų audinių kraujosruvas akių vokuose, poodines kraujosruvas dešinės akies vokuose, pereinant į nosį, dešinį žandą, kairės akies viršutiniame voke, dešiniame žande, pereinant į pažandę, dešiniame smilkinyje, dešinėje speninėje srityje, kraujosruvą po dešinės akies obuolio jungine, muštines dešinės akies vokų žaizdas, juosmens kairės pusės sumušimą, odos nubrozdinimą kairėje blauzdoje, dešinės apatinės dalies nosies kriauklės pamato skeveldrinį lūžį, nosies kaulų skeveldrinius, dešinio žandinio ančio, dešinės akiduobės apatinės ir medialinės sienelių lūžius, kas dėl dešinės apatinės dalies nosies kriauklės pamato skeveldrinio lūžio, nosies kaulų skeveldrinių bei dešinio žandinio ančio ir dešinės akiduobės apatinės ir medialinės sienelių lūžių, S. B. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad baudžiamojoje byloje ištirtų ir aptartų įrodymų visuma kaltinamojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Baudžiamojo kodekso 138 straipsnio 1 dalį bei įrodyta ištirtais įrodymais.Nuteistasis A. Ž., nesutikdamas su priimtu jo atžvilgiu nuosprendžiu, pateikė skundą Kauno apygardos teismui, kuriame prašė pakeisti Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendį ir pripažinti jį kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 45 parų arešto bausmę, ją atliekant poilsio dienomis. Apeliacinėje instancijoje baudžiamąją bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atnaujinant įrodymų tyrimą, leidžiant jam susipažinti su visais be išimties S. B. medicininiais dokumentais, paskiriant byloje teismo medicinos ekspertizę. Nuteistasis taip pat prašė pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo S. B. elgesys ir veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo S. B. asmens veiksmai, nukentėjusiajam S. B. ir VSDFV Marijampolės skyriui pripažinti teisę į civilinių ieškinių patenkinimą, klausimą dėl ieškinių dydžių perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka.Nuteistasis nurodė, kad teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi išimtinai tik suinteresuotų bylos baigtimi asmenų – nukentėjusiojo S. B. ir jo sugyventinės R. S. ir jos nepilnametės dukros parodymais, kurie yra nepatikimi, prieštaringi, nenuoseklūs, subjektyvūs, todėl neteisėtai pripažino jį įvykdžius nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Teismas privalėjo nuosprendyje remtis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, tačiau to nepadarė, todėl nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, prieštaringas, teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, pažeistas įrodymų vertinimo principas.Nuteistojo nuomone, teismas visiškai nesivadovavo ikiteisminio tyrimo metu, teismo posėdžio metu nustatytais faktais - konflikto kilimo priežastimis, kurias pilnai patvirtino patys suinteresuoti asmenys - sugyventiniai R. S. ir S. B.. Nuteistojo teigimu, jis buvo auka - suvedžiotas ir apmulkintas liudytojos R. S. nieko nežinant apie S. B. egzistavimą. R. S. savo iniciatyva pakvietė jį gyventi pas ją, taip įžeisdama savo sugyventinį, jo ambicijas, o tuo pačiu jį patį (A. Ž.), nes pati organizavusi jo (A. Ž.) motinai nuosavybės teise priklaususio buto, adresu (duomenys neskelbtini), išnuomavimą, klastojusi jo motinos parašą, pasisavinusi jos paimtus iš nuomininko nuompinigius, o jį apgyvendinusi savo namuose, įvykusio konflikto vietovėje. Tiek R. S., tiek nukentėjęs S. B. iniciavo aiškiai užprogramuotą neblaivių asmenų konflikto kilimą. S. B., jau būdamas girtas atsivežė jau nugertą viskio butelį aiškinimuisi santykių ir su juo (nuteistuoju), nieko nežinančiu apie S. B. egzistavimą. R. S., būdama nekilnojamo turto - (duomenys neskelbtini), savininke, turėjo visas galimybes užkirsti kelią skaudžioms pasekmėms ateityje. Nuteistasis pripažįsta, kad sužalojo S. B., tačiau jis atvykęs neblaivus, su viskio buteliu rankose galėjo pilnai jį sužaloti arba sužaloti nepilnametes mergaites, sėdinčias toje pačioje pavėsinėje. S. B. pradėjęs kolioti R. S., griebęs jį (nuteistąjį) už krūtinės, suplėšęs jo marškinėlius, pirmas kirtęs jam į veidą, sukėlęs fizinį skausmą, išprovokavo tolesnius jo (nuteistojo) veiksmus. Teismas visas šias aplinkybes privalėjo vertinti ir pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis, kad veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo S. B. elgesys ir veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo S. B. asmens veiksmai. Nuteistasis nurodė, kad teismas nuosprendyje neįvertino, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek įrodymų tyrimo teisme metu liko neaišku, kokiu daiktu buvo padarytas sužalojimas ir ar apskritai koks daiktas buvo panaudotas. Įvertinus jo ir S. B. ūgį, svorį, sudėjimus, kyla abejonių ar nuo jo smūgio ranka aplamai galėjo būti padaryti S. B. lūžiai. Nei moline vaza, nei pelenine, ar išgalvotu buteliu panašiu į Kalašnikovo automatą, jis S. B. nesutrenkė ir sutrenkti negalėjo, nes tokie daiktai nėra surasti ir nustatyti, nes jų nebuvę, jie nėra pripažinti daiktiniais įrodymas. Joks daiktinis įrodymas nėra pateiktas ekspertui, specialistui, kad jis galėtų atsakyti ar būtent su tuo daiktu galėjo būti padarytas būtent toks veido sužalojimas S. B., koks buvo padarytas, todėl bet kokios abejonės baudžiamojoje byloje vertintinos tik jo naudai. Nuteistasis nesutinka su jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikacija pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, todėl, nuteistojo nuomone, apeliacinėje instancijoje skirtina teismo medicininė ekspertizė, kad atsakyti į visus, neišspręstus ir neatsakytus klausimus dėl S. B. sužalojimų 2016 m. liepos 24 d. dieną pagrįstumo. Nuteistais nurodė, kad jam ir gynėjai nebuvo leista susipažinti su S. B. medicinine kortele, suformuluoti klausimus, todėl buvo pažeistos jo teisės į pilną ir teisėtą gynybą, nes nesusipažinus su šiais duomenimis, nebuvo galima spręsti dėl klausimų ekspertams suformulavimo. Apklausta teismo medicinos ekspertė M. K. negalėjo atsakyti į klausimą ar ji turėjusi duomenų apie ankstesnius S. B. nosies lūžius, patvirtinusi, kad ne visi medicininiai dokumentai jai buvo pateikti specialisto išvados surašymui, o svarbiausia, kad abi specialisto išvadas ji pateikusi be visos baudžiamosios bylos medžiagos, t. y. įvykio vietos, liudytojų apklausos ir pan., o tik įvertinusi tai, kas jai buvo pateikta. Nukentėjusiojo liga (šifru SO1.1– akies voko ir periokulinės srities žaizda), nors buvo konstatuoti nosikaulių skeveldriniai lūžiai, lėmė sveikatos sutrikdymo mastą, veikos kvalifikaciją, o tuo pačiu ir bausmės dydį. Byloje nėra jokių duomenų apie 2016 m. rugpjūčio 18 d. S. B. atliktą operaciją, kada antroji specialisto išvada Nr. pG2222/2016(02) pradėta 2016 m. rugpjūčio 25 d. ir baigta 2016 m. rugpjūčio 31 d. ir kiek tai lėmė sveikatos sutrikdymo mastą. Nuteistojo manymu, suduotais smūgiais į S. B. veido sritį, jis niekaip negalėjo padaryti konstatuotų lūžių. Akivaizdu, kad ikiteisminiame tyrime jis pats save apkalbėjo, davęs neteisingus parodymus dėl S. B. virtimo kartu su juo pavėsinėje. S. B. nuo kojų nuvirto su R. S., tik jai įsikišus, o ir kraujavimas iš akies prasidėjęs tik po jų abiejų nuvirtimo, ką paliudijo abu sugyventiniai. Nuteistojo teigimu, visi civiliniai ieškiniai be išimties yra neteisėti, jie nepagrįsti įrodymais, neteisėtai ir nepagrįstai priteista turtinė žala S. B. prilyginta trims vidutinio darbo užmokesčio dydžiams. Tik teisėtai ir pagrįstai nustačius padarytos veikos kvalifikaciją, priteistini ieškiniai vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika.Atsiliepime į nuteistojo apeliacinį skundą civilinio ieškovo VSDFV Marijampolės skyrius prašė A. Ž. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos nuosprendį palikti nepakeistą. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusysis prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.Nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliantas savo apeliaciniame skunde nesutiko su įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį bei paskirtąja bausme, todėl teisėjų kolegija, neišeidama iš apeliacinio skundo ribų, patikrina nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde. Teisėjų kolegija, susipažinusi su byloje esančia medžiaga ir patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, daro išvadą, jog apylinkės teismas priėmė įrodymais pagrįstą nuosprendį, kuriame teismo padarytos išvados atitinka bylos aplinkybes, o baudžiamasis įstatymas A. Ž. atžvilgiu pritaikytas tinkamai. Baudžiamojoje byloje yra įrodyta, jog A. Ž. pavartojo fizinį smurtą prieš S. B. ir padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį įvertino visus duomenis: nuteistojo, nukentėjusiojo, liudytojų parodymus, ekspertės paaiškinimus, specialisto išvadas, kitus bylos duomenis ir pripažino, jog šių duomenų kaip visumos pakanka A. Ž. kaltumui nustatyti. Vien tai, kad nuteistasis nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodamas byloje surinktus įrodymus ir savaip juos vertindamas, nėra pagrindas tenkinti jo apeliacinį skundą.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neabejoja pirmosios instancijos teismo vidiniu įsitikinimu, vertinant įrodymus, kuris buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.Nuteistasis A. Ž. apeliaciniame skunde teigia, jog teismas, pripažindamas jį kaltu, vadovavosi tik suinteresuotų bylos baigtimi asmenų – nukentėjusiojo S. B., jo sugyventinės R. S. ir jos nepilnametės dukros parodymais, kurie nepatikimi, prieštaringi ir nenuoseklūs. Nuteistojo nuomone, teismas nesivadovavo tuo, kad abu liudytojai sudarę visais sąlygas konfliktui kilti, vėliau turėjo vienintelį tikslą pasipelnyti, reikalaudami sveiku protu nesuvokiamų piniginių sumų. Teismas neįvertino konflikto priešistorės o taip pat nepakankamai atsižvelgė ir įvertino sužalojimo padarymo aplinkybes, kas įtakojo netinkamą jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto argumentais nesutinka ir konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje pakankamai išsamiai aptarė nuteistojo kaltę įrodančius įrodymus ir nors apeliantas neigia savo kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos (pagal BK 138 straipsnio 1 dalį), tačiau jo kaltę neabejotinai įrodo nukentėjusiojo S. B., liudytojų parodymai, specialisto išvados, teisiamojo posėdžio metu apklaustos ekspertės paaiškinimai bei kiti byloje surinkti įrodymai.Pasak nuteistojo, negalima remtis nukentėjusiojo S. B., R. S. ir jos dukters parodymais, nes jie yra prieštaringi ir nenuoseklūs. Nuteistojo teigimu, pirmiausia būtina įvertinti konflikto priešistorę, nes jis (A. Ž.) buvo auka – suvedžiotas ir apmulkintas R. S., nes ji savo iniciatyva pakvietė jį gyventi pa ją, taip įžeisdama savo sugyventinį, jo ambicijas, o tuo pačiu ir jį patį, kadangi organizavo jo mamai priklausiusio buto, esančio (duomenys neskelbtini) išnuomavimą, klastojo jo mamos parašą, pasisavino paimtus iš nuomininko pinigus, o jį (A. Ž.) apgyvendinusi savo namuose (konflikto vietoje). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šios nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, įvardintos, kaip konfliktinės situacijos priešistorė, yra gyvenimiška situacija, kuomet nesusiklosto ir nepateisinami žmonių asmeniniai lūkesčiai ir jie nusivilia tiek kitais asmenimis, tiek jų poelgiais, tačiau konflikto kilimas ar jo išvengimas priklauso jau nuo konkrečių kiekvieno asmens savybių, gebėjimo valdyti savo jausmus ir veiksmus, todėl šios konflikto priešistorės aplinkybės nesudaro pagrindo ar pateisinimo dėl konflikto metu padarytų veiksmų – fizinio smurto naudojimo. Nuteistojo teiginiai, kad ši situacija ir nukentėjusiojo veiksmai – R. S. koliojimas, griebimas jo (A. Ž.) už krūtinės, jo marškinėlių suplėšymas, pirmam smūgio sudavimas jam į veidą, kas sukėlė jam fizinį skausmą, būtent ir išprovokavo tolimesnius nuteistojo veiksmus, kas ir turėjo būti pripažinta kaip veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo asmens veiksmai ( BK 59 straipsnio 1 dalis 10 punktas), nepagrįsti ir su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka. Kaip matyti iš bylos duomenų, tokių aplinkybių, kad S. B. būtų pradėjęs pirmas smurtinius veiksmus byloje nenustatyta. Kaip matyti iš pirminės A. Ž. apklausos (T 1 b. l. 117), jis pats nurodė, kad jis S. B. ranka sudavė ne mažiau kaip penkis kartus į veido sritį. Kada jam S. B. paėmė už maikės, tai jis (A. Ž.) jam trenkė ranka vieną kartą į veido sritį, tuomet jam sudavė S. B. į veidą, pataikė į lūpą, nuskėlė priekinį dantį. Prisimena, kad abu dar buvo nukritę ant žolės. A. Ž. savo parodymuose pripažino, jog tokius sužalojimus kaip nurodyta įtarime galėjo S. B. padaryti. Tai, kad pirmas fizinį smurtą S. B. atžvilgiu panaudojo A. Ž., patvirtina ir liudytoja R. S., kuri patvirtino, jog būtent A. Ž. užėjęs iš pavėsinės į namus pasiimti stikliukų jai pasakė „kad dabar prisidirbai, nu dabar bus“ (T 2 b. l. 19) dėl šių žodžių jai kilo nerimas, kad kažkas nutiks negerai. Suprato, kad pavėsinėje kyla įtampa, todėl dukra nuėjo ten, o S. B. parėjęs į kambarį pasakęs, kad jis negali išprašyti A. Ž., ją kvietė ateiti į pavėsinę. Nuėjus į pavėsinę, A. Ž. kažką išsitraukė, lyg į butelį panašų į kalašnikovo automatą ir juo trenkė S. B.. Liudytojai R. S. susidarė įspūdis, kad A. Ž. ir laikė to momento, kuomet ji ateis į pavėsinę. S. B. buvo sumuštas, buvo iškviesta greitoji med. pagalba, ir išvežtas į ligoninę. S. B. A. Ž. smūgių nesudavė. Aplinkybių, kad S. B. būtų pirmas sudavęs smūgius A. Ž. ar jį sumušęs nepatvirtino ir liudytoja K. A. (R. S. dukra). Tai, kad A. Ž. pirmąjį smūgį sudavė turėdamas rankose kažkokį daiktą patvirtina tiek liudytojos R. S., tiek K. A., tiek nukentėjusysis (nurodo butelį panašų į kalašnikovo automatą ar molinę peleninę). Šios aplinkybės teisėjų kolegijai abejonių nekelia, juolab, kad ir konstatuoti sužalojimai nukentėjusiajam S. B. specialistės išvadomis Nr. G1959/2016(02) ir Nr. P G2222/2016(02) bei ekspertės M. K. paaiškinimu, leidžia pagrįstai spręsti kad tokie sužalojimai galėjo būti padaryti tiek suduodant smūgius ranka, tiek ir su kokiu daiktu. Taip pat jokių aplinkybių, kad S. B. provokuojantys veiksmai galėjo iššaukti A. Ž. smurtinius veiksmus, nenustatyta, juolab, kad nei ikiteisminiam tyrimui, nei teismui nebuvo pateikti bent kokie duomenys apie A. Ž. patirtus sužalojimus, kurie galėjo būti priežastimi S. B. atžvilgiu naudoti smurtą. Iš konstatuotų aplinkybių seka, kad nėra pagrindo pripažinti atsakomybę lengvinančias aplinkybes, jog A. Ž. veiksmus įtakojo neteisėtas provokuojantis S. B. elgesys, o veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, nulemto neteisėtų nukentėjusiojo S. B. veiksmų. Aukštesnysis teismas atmeta kaip nepagrįstus A. Ž. apeliacinio skundo motyvus susijusius su tuo, kad nebuvo nustatytas ar surastas įrankis, daiktas, su kuriuo buvo padarytas sužalojimas S. B.. Kaip jau minėta aukščiau, tiek specialisto išvadose, tiek ekspertės apklausoje nurodyta, kad tokio pobūdžio sužalojimas galėjo būti padarytas tiek su kažkokiu daiktu ar įrankiu, tiek, esant stipresniam smūgiu, su ranka, todėl šios skundžiamos aplinkybės, jog daiktas nebuvo surastas nėra nei pateisinančios nuteistojo veiksmus, nei lengvinančios jo teisinę padėtį.Nuteistasis savo skunde taip pat nurodė, kad nukentėjusiojo sužalojimas iš pradžių buvo įvardintas nežymiu, vėliau kvalifikuotas kaip nesunkus. Apeliantas išsakė argumentus, susijusius su tuo, jog jam ir jo gynėjai nebuvo leista susipažinti su S. B. medicininiais dokumentais, kas sutrukdė jiems suformuluoti klausimus prašymui skirti ekspertizę, kadangi nuteistasis įsitikinęs, jog jis savo suduotais smūgiais į S. B. veido sritį niekaip negalėjo padaryti konstatuotų lūžių. Nuteistojo nuomone, ikiteisminiame tyrime jis pats save apkalbėjo ir davęs neteisingus parodymus dėl nuvirtimo kartu su S. B. pavėsinėje, ko tikrai nebuvo, o S. B. nuvirtęs su R. S., ką jie ir patvirtino. Tačiau tokia apelianto keliama versija dėl smūgių sudavimo nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, o paremta tik deklaratyviais samprotavimais, dėstant savo įrodymų vertinimą. Apelianto keliama versija dėl smūgių sudavimo prieštarauja baudžiamosios bylos medžiagai, tuo tarpu nukentėjusiojo parodymus, kad jį sužalojo A. Ž., patvirtina visuma byloje esančių duomenų, kurie yra aiškūs ir nekelia abejonių. Aplinkybės dėl nuvirtimo nuo suolo padarytų sužalojimų kontekste nevertintinos kaip esminės. Specialisto išvados Nr. G1959/2016(02) ir Nr. P G2222/2016(02) yra surašytos laikantis BPK 90 straipsnyje numatytų reikalavimų, specialisto išvadą surašė ekspertas, turintis 13 metų darbo stažą, aukštąjį universitetinį medicininį išsilavinimą, teismo medicinos gydytojo specialybę, kvalifikaciją atlikti mirusiųjų ir gyvų asmenų tyrimus. Specialisto išvadoje nurodyti S. B. padaryti sužalojimai, jų padarymo būdas, laikas, kokį sveikatos sutrikdymo mastą atitinka nustatyti sužalojimai, specialisto išvadoje nustatytos aplinkybės atitinka kitus baudžiamosios bylos duomenis. Netikėti specialisto išvadomis teismas neturi jokio pagrindo. Specialisto išvadoje konstatuoti S. B. padaryti sužalojimai, konstatuota poodinės kraujosruvos dešinės akies vokuose, pereinant į nosį, dešinį žandą, kairės akies viršutiniame voke, dešiniame žande, pereinant į pažandę, dešiniame smilkinyje, dešinėje speninėje srityje, kraujosruva po dešinės akies obuolio jungine, muštinės dešinės akies vokų žaizdos, juosmens kairės pusės sumušimas, odos nubrozdinimas kairėje blauzdoje, nosies kaulų skeveldriniai, dešinio žandinio ančio, dešinės akiduobės apatinės ir medialinės sienelių lūžiai. Sužalojimai padaryti kietais bukais daiktais, ne mažiau septynių trauminių poveikių pasėkoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Dėl nosies kaulų skeveldrinių bei dešinio žandinio ančio ir dešinės akiduobės apatinės ir medialinės sienelių lūžių S. B. nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Teisiamojo posėdžio metu, apklausta ekspertė, kaip jau minėta, patvirtino savo išvadą ir davė išsamius paaiškinimus tiek dėl atliktų specialisto išvadų, tiek dėl aplinkybių, susijusiu su minėto sužalojimo pasekmėmis (t 2 b. l. 104,105). Tiek nuteistojo A. Ž. apeliacinio skundo argumentus, tiek jo gynėjos keliamą versiją dėl ankstesnių traumų, informacijos surinkimo iš visų gydymo dėl S. B. galimai atliktų operacijų nuo 2016 m. sausio 1 d., kad S. B. tokius sužalojimus galėjo patirti kitur, iš esmės paneigia specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismui, kad iš aptartų duomenų matyti, jog dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai yra pakankamai informatyvūs, patvirtinti eksperto, todėl apylinkės teismas pagrįstai šiais parodymais vadovavosi, o nuteistojo gynėjos prašymas dėl informacijos rinkimo ir ekspertizės skyrimo įrodomuoju aspektu yra aiškiai perteklinis.Nuteistasis skunde taip pat nesutiko su jam priteistais civiliniais ieškiniais, nurodydamas, jog jie priklauso nuo veikos kvalifikavimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šia nutartimi pritarus apylinkės teismo išvadai, kad A. Ž. yra kaltas dėl skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, kad yra atsakingas už nukentėjusiojo S. B. sveikatos sutrikdymą ir atitinkamai dėl padarytos turtinės ir neturtinės žalos, nėra pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalį ir dėl žalos priteisimo iš nuteistojo. Apylinkės teismas BPK 113 straipsnio, BPK 115 straipsnio, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio nuostatų nepažeidė. Apylinkės teismas, spręsdamas turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą nukentėjusiajam, atsižvelgė į bendruosius žalos dydžio nustatymo kriterijus ir kitas šio klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, kurias išdėstė skundžiamame nuosprendyje, vadovavosi teisingumo, protingumo ir skirtingų interesų pusiausvyros kriterijais, todėl sumažinęs prašomo priteisti tiek turtinės, tiek neturtinės žalos atlyginimo dydį tenkino civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, nustatydamas, kolegijos nuomone, tinkamą neturtinės žalos – 900 Eur ir turtinės žalos 2148,13 Eur – sumą, taip pat pagrįstai visiškai tenkino civilinio ieškovo VSDFV Marijampolės skyriaus pareikštą civilinį ieškinį 290,27 Eur sumai. Teisėjų kolegijos nuomone, nustatyta nukentėjusiajam atlygintinė žala užtikrina skirtingų interesų pusiausvyrą, todėl keisti skundžiamą nuosprendį šioje byloje taip pat nėra pagrindo.Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. Ž. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip jau buvo minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismui nėra privalomos. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Nuteistojo iškelta versija, kad jis ikiteisminio tyrimo metu save apkalbėjo, nepasitvirtino ir vertintina kaip siekis švelninti savo teisinę padėtį.Dėl paminėto Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 11 d. nuosprendis paliekamas nepakeistas, o nuteistojo A. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Danutė GiačaitėEvaldas GražysOlegas Šibkovas