- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-06-18
- Bylos Nr.
- A-438-425-07
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Birutė Janavičiūtė (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Gintaras Kryževičius
- Pareiškėjas
- R.B.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
- 9.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R.B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R.B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja R.B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydama panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2006 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. 68-51.
Pareiškėja nurodė, kad nesutinka su priimtu sprendimu ir mano, kad jis nepagrįstas ir naikintinas. Pareiškėja skunde paneigė atsakovo sprendimo teiginį, kad ją ir Jungtinių Amerikos Valstijų (toliau – JAV) ambasadą sieja Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (toliau – DK) teisės normoms reguliuojami teisiniai santykiai, nes nėra Darbo sutarties požymių nustatytų DK 93 str. Pareiškėja pabrėžė, kad įstatymai nedraudžia asmeniui savo darbą panaudoti sudarant civilinės teisės reguliuojamas sutartis, užsiimti savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos.
Pareiškėja nesutiko, su tuo kad ji ir jos darbdavys JAV ambasada savo valia nesudarė raštiško susitarimo kurio būtu siekiama sukurti tarpusavio teises ir pareigas, nes sprendime nėra jokių įrodymų patvirtinančių, kad pareiškėja vykdo tam tikrą rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją. Pareiškėjos teigimu, Inspekcija turėjo nuodugniai išsiaiškinti, koks yra pareiškėjos R.B. atliekamo darbo pobūdis, nes ji atlieka ne rūšiniais požymiais apibrėžtą darbo funkciją, o tarp jos ir darbdavio egzistuoja susitarimas dėl konkretaus rezultato pasiekimo yra civilinių teisinių santykių - paslaugų teikimo požymis. Šiuo atveju sprendime visiškai nenustatyta ar pareiškėja dirba paklusdama darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Anot pareiškėjos, ji dirba nesilaikydama nurodymų dėl darbo laiko, darbo organizavimo, darbo drausmės, darbo atlikimo būdo, technologijų ir pan. JAV ambasada atlygintinai, su ja atsiskaito priėmus galutinį jos darbo rezultatą ir ambasadai yra teikiamos tik asmeninės paslaugas. Pareiškėja nesutiko su atsakovo išvada, kad ji ir darbdavys nesudarė darbo sutarties atitinkančios jos sudarymo taisyklių (DK 99 str.), nes nustatant darbo santykių buvimą turi būti konstatuota, kad darbas ne tik turi darbo sutarties požymius, bet ir darbas dirbamas nesudarius darbo sutarties raštu. Pareiškėjos teigimu, prieš darbo pradžią JAV ambasadoje jai nebuvo įteiktas jos tapatybę patvirtinantis dokumentas (darbo pažymėjimas).
Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI) papildomo tyrimo metu nesurinko papildomų įrodymų faktinių darbo santykių nustatymui: darbovietės buhalterinės apskaitos dokumentus ir kitus vidaus dokumentus kuriose galėjo būti fiksuojamas pareiškėjos darbo laikas, pareigybės, funkcijos ir pan. Darbo sutartis turi esminių požymių, skiriančių ją nuo kitų sutarčių, visų pirma tai, kad darbuotojas privalo dirbti tam tikrą darbą arba eiti tam tikras pareigas. Tuo tarpu civilinių sutarčių esmė - šalių įsipareigojimas atlikti tam tikrą iš anksto apibrėžtą užduotį, o darbo sutarties atveju darbuotojas privalo atlikti tam tikrą tęstinio pobūdžio funkciją, nesiejamą su gaunamu rezultatu. Be to atlikdamas darbo funkciją, darbuotojas privalo laikytis darbo tvarkos ir paklusti darbdavio nurodymams, o civilinėse sutartyse šalių pavaldumo nėra. Vilniaus AVMI Vilniaus skyrius 2003 m. vasario 3 d. R.B. išdavė Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą Nr. 21-37-40 įrodančią, kad ji vykdo individualią veiklą kodas 20 - Kita aptarnavimo veikla. pareiškėja nesutiko su atsakovo sprendimo išvada, kad ji nepildė Gyventojų individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalą, neišduodavo kvitų bei PVM sąskaitų-faktūrų arba kitų buhalterinės apskaitos dokumentų. Tokie reikalavimai nepagrįsti Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str. 7 p. normomis. Asmuo, vykdydamas veiklą, kuria siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos, privalo laikytis įstatymų, reglamentuojančių tokios veiklos tvarką. Šiuo atveju pareiškėjos pajamos fiksuotos 2003 metais, todėl jai taikytina 2002 m. liepos 2 d. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau - GPMĮ) Nr. DC-1007 redakcija, galiojusi prievolės apskaičiuoti ir sumokėti mokesčius metu. Pareiškėjos teigimu, ji įsidarbinusi JAV ambasadoje, tapo fizinių asmenų pajamų mokesčio mokėtoju ir nuo jo gaunamų pajamų turėjo būti mokamas 15 proc. fizinių asmenų pajamų mokestis.
Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad GPMĮ yra nustatyta, jog gyventojų pajamas apmokestina jas išmokančios įmonės, įstaigos ir organizacijos arba gyventojų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybinės mokesčių inspekcijos. Tačiau atsižvelgus valstybių suverenios lygybės principą, išreikštą Jungtinių Tautų Organizacijos Įstatų 2 straipsnyje, Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių 23 straipsnyje ir kituose tarptautinės teisės šaltiniuose, JAV ambasada į GPMĮ nustatytą įstaigų kategoriją nepatenka ir iš JAV ambasados negalėjo ir negali būti reikalaujama išskaityti bei sumokėti pareiškėjai nustatytą pajamų mokestį.
Pareiškėja taip pat akcentavo, kad ekonominė bauda gali būti skiriama tik esant bendrosioms teisinės atsakomybės sąlygoms, tarp jų ir mokesčio mokėtojo ar mokestį išskaičiuojančio asmens kaltei dėl padaryto mokesčių įstatymo pažeidimo, todėl neįrodžius pareiškėjos kaltės, mokesčių administratoriaus nurodymas skirti pareiškėjai 939,00 Lt baudą yra naikintinas.
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į skundą nesutiko su pareiškėjos skundu ir prašė jį atmesti.
Atsakovas nurodė, kad patikrinus pareiškėjos vykdomą veiklą, buvo nustatyta, jog pareiškėja 2003 metais vykdė ne individualią veiklą, o per JAV ambasadą teikė paslaugas užsienio valstybei. Todėl buvo padaryta išvada, kad pareiškėjos vykdoma veikla atitinka darbo santykius (ar jų esmę atitinkančius darbo santykius) su JAV ambasada, o ne savarankišką veiklą, todėl pareiškėjos gautos pajamos turi būti apmokestintos ne kaip individualios veiklos pajamos, o pagal GPMĮ 6 straipsnio 3 dalį, taikant 33% pajamų mokesčio tarifą. Atsakovas tvirtino, kad iš mokestinio ginčo medžiagos matyti, jog pareiškėjos vykdoma veikla negali būti laikoma individualia. Anot atsakovo, JAV ambasada, atsižvelgdama į šias Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių nuostatas, vykdė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir nuo darbuotojų uždarbių mokėjo socialinio draudimo įmokas (tame tarpe ir nuo pareiškėjos apskaičiuoto atlyginimo). Taigi pareiškėja dirbo JAV ambasadoje ir jai buvo mokamas atlyginimas už atliekamą darbą. Atsakovo teigimu, diplomatinės atstovybės nuo Lietuvos Respublikos gyventojams išmokamų A klasės pajamų neišskaito ir neperveda į Lietuvos Respublikos biudžetą gyventojų pajamų mokesčio, šią prievolę turi vykdyti patys gyventojai, tai numatyta GPMĮ.
Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėja JAV ambasadai teikė asistentės finansų klausimais paslaugas, todėl vadovaujantis Lietuvos profesijų klasifikatoriumi (ISCO-88(COM), įvairių profesijų asistentai tėra vadovaujančių darbuotojų padėjėjai, kurių darbui vadovauja vadovai bei specialistai, o ne savarankiški specialistai. 2005-03-03 paaiškinime Nr. 21-49-28 pareiškėja patvirtino turinti darbo vietą ambasadoje, gauna atlyginimą pagal valandinį įkainį už atidirbtas valandas, jai suteikiamos apmokamas atostogos, kurių laikas derinamas su vadovu, apmokami nedarbingumo pažymėjimai, todėl teikė ne galutinai savarankiškai sukurtas paslaugas. Atsakovas pažymėjo, kad apie tai, jog pareiškėja dirba JAV ambasadoje taip pat patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pranešimas (forma la-SD, kodas 0643006) apie apdraustojo socialiniu draudimu priėmimą į darbą, kuriame nurodyta, jog 1999-06-14 pareiškėja priimta į darbą (pranešimas pasirašytas JAV ambasados vadovo S. Page) bei JAV ambasados pateiktas Užsienio reikalų ministerijai ambasadoje dirbančių asmenų sąrašas. Užsienio reikalų ministerijos pateiktoje centriniam mokesčių administratoriui informacijoje (2004-05-12 raštas Nr. (18.19-25-2)-R-4943) apie šioje ministerijoje akredituotus nuolatinius Lietuvos Respublikos gyventojus, dirbančius užsienio valstybių diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose, esančiose Lietuvos Respublikoje, taip pat nurodyta, kad pareiškėja akredituota Užsienio reikalų ministerijoje, kaip dirbanti asistente finansų klausimais JAV ambasadoje.
Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja individualios veiklos pajamų apskaitos žurnalo, paslaugų pirkimo-pardavimo kvito; sąskaitos faktūros; PVM sąskaitos faktūros arba kitą vietoj jos pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą naudojamą apskaitos dokumento; kasos aparato kvito patikrinimo metu nepateikė bei nepateikė sutarties ar kito dokumento, įrodančio jos teikiamų paslaugų savarankiškumą, teikiant paslaugas JAV ambasadai. Kadangi pareiškėja nepateikė duomenų, jog ji yra sumokėjusi akte apskaičiuotą 9388,33 Lt gyventojų pajamų mokestį ar pasirašiusi mokestinės paskolos sutarties, todėl atleisti pareiškėją nuo 939 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos nėra pagrindo.
Atsiliepimas
Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepime į skundą palaikė atsakovo poziciją ir prašė pareiškėjos skundo netenkinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
Teismas konstatavo, jog pagal 1961 metų Vienos Konvencijos dėl diplomatinių santykių 33 straipsnio nuostatas, diplomatas, įdarbinęs asmenis, kuriems nėra taikomas atleidimas nuo socialinio draudimo mokesčio mokėjimo, turi vykdyti priimančios valstybės darbdaviams taikomas socialinio aprūpinimo prievoles, todėl JAV ambasada, atsižvelgdama į šias Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių nuostatas, vykdė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir nuo darbuotojų uždarbių mokėjo VSD įmokas. Kadangi šios įmokos buvo mokamos ir nuo pareiškėjos apskaičiuoto atlyginimo, teismo nuomone, galima konstatuoti, kad pareiškėja dirbo JAV ambasadoje ir jai buvo mokamas atlyginimas už atliekamą darbą. Nurodytoje Konvencijoje, skirtingai negu Vienos Konvencijoje dėl konsulinių santykių, kurioje reglamentuotos konsulinių įstaigų prievolės, diplomatinėms atstovybėms nenustatyta prievolė vykdyti priimančios valstybės mokesčių įstatymus, todėl GPMĮ nustatyta prievolė išskaityti iš A klasės pajamas gaunančių gyventojų pajamų mokestį netaikytina užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms (įskaitant ir JAV ambasadą). Šią prievolę diplomatinės atstovybės gali vykdyti tik savo iniciatyva. Todėl teismas nurodė, kad tais atvejais, kai diplomatinės atstovybės nuo Lietuvos Respublikos gyventojams išmokamų A klasės pajamų neišskaito ir neperveda į Lietuvos Respublikos biudžetą GPM, šią prievolę turi vykdyti patys gyventojai.
Teismas atkreipė dėmesį, jog GPMĮ l str. 7 punkte nurodyta, kad individuali veikla - savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ir kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Vykdydamas savarankišką veiklą gyventojas pats sprendžia su savo veikla susijusius klausimus, pats dengia savo išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu. Pareiškėja JAV ambasadai teikė asistentės finansų klausimais paslaugas. Vadovaujantis Lietuvos profesijų klasifikatoriumi (ISCO-88(COM), įvairių profesijų asistentai tėra vadovaujančių darbuotojų padėjėjai, kurių darbui vadovauja vadovai bei specialistai, o ne savarankiški specialistai. Nors pareiškėja teigia, kad ji vykdė individualią veiklą ir teikė paslaugas savarankiškai, tačiau 2005-03-03 paaiškinime Nr. 21-49-28 patvirtino turinti darbo vietą ambasadoje, gauna atlyginimą pagal valandinį įkainį už atidirbtas valandas, jai suteikiamos apmokamas atostogos, kurių laikas derinamas su vadovu, apmokami nedarbingumo pažymėjimai. Teismo nuomone, iš šio paaiškinimo turinio padaryta pagrįsta išvada, kad oareiškėja pati nesprendė su savo veikla susijusių klausimų, teikė ne galutinai savarankiškai sukurtas paslaugas. Teismas pažymėjo, jog individualia veikla užsiimančio gyventojo santykius su kita sandorio šalimi apibūdinami išskirtiniais požymiais: tuose santykiuose neturi būti susitarimo dėl darbo apmokėjimo, darbo vietos, darbo laiko ir funkcijų, atostogų, neturi būti suteikiamos darbo priemonės, toks asmuo neturi būti pavaldus jo paslaugas perkančios įmonės (asmens) vidinei tvarkai, vadovui, jis pats turi spręsti su savo veikla susijusius klausimus ir apmokėti su veiklos vykdymu susijusias išlaidas. Sprendžiant ar gyventojas vykdo individualią veiklą svarbu, ar šis asmuo investuoja į savo veiklą, ar reklamuoja savo teikiamas paslaugas ir pan. Tais atvejais, kai nustatoma, kad darbdavys turi teisę nurodyti sutartį sudariusiam asmeniui, kaip ir kada darbas turi būti atliktas, už darbą apmokama pagal valandinį tarifą (už atidirbtas valandas), atlyginimas išmokamas periodiškai, galima konstatuoti, kad visi minėti veiksmai rodo bendrus darbuotojo kontroles ir priklausomumo nuo darbdavio požymius, o tuo pačiu ir darbinius santykius.
Teismo manymu, kitas įrodymas, kad pareiškėja dirba JAV ambasadoje yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pranešimas (forma la-SD, kodas 0643006) apie apdraustojo socialiniu draudimu priėmimą į darbą, kuriame nurodyta, jog 1999-06-14 pareiškėja priimta į darbą (pranešimas pasirašytas JAV ambasados vadovo S. Page). Teismas įrodymu, patvirtinančiu, kad pareiškėja dirba asistente finansų klausimais JAV ambasadoje, laikė ir Užsienio reikalų ministerijos 2004-05-12 raštą Nr. (18.19-25-2)-R-4943.
Teismas kritiškai vertino pareiškėjos teiginį, kad ji vertėsi individualia veikla. Teismas nurodė, kad patikrinimo metu pareiškėja nepateikė dokumentų, reikalingų asmenims besiverčiantiems individualia veikla. Pagal buhalterinės apskaitos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003-02-17 įsakymu Nr. 1K-040, pareiškėja privalėjo išrašyti, išduoti prekių arba paslaugų pirkėjams vieną iš šių dokumentų: paslaugų pirkimo-pardavimo kvitą, sąskaitą-faktūrą, PVM sąskaitą faktūrą arba kitą vietoj jos pagal pridėtinės vertės mokesčio įstatymą naudoj amą apskaitos dokumentą; kasos aparato kvitą. Teismo nuomone, mokesčių administratorius teisingai nustatė, kad reikiamų dokumentų ir sutarties ir kito dokumento, įrodančio jos teikiamų paslaugų savarankiškumą, teikiant paslaugas JAV ambasadai patikrinimo metu pareiškėja nepateikė. Taigi, kaip pabrėžė teismas, pareiškėja neįrodė, kad ji vykdė individualią veiklą. Todėl jos veikla nepriskirtina individualiai veiklai ir jos gautos pajamos turi būti apmokestinamos GPMĮ 6 str. 3 d. nustatytu 33 procentų pajamų mokesčio tarifu.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas konstatavo, kad mokesčių administratoriaus padaryta išvada yra teisinga, pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma ir laikytina teisėta bei pagrįsta. Kartu teismas pabrėžė, jog Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje nustatyti atleidimo nuo paskirtų baudų mokėjimo pagrindai. Tačiau pareiškėja nepateikė duomenų, kad ji sumokėjo apskaičiuotą 9388.33 Lt gyventojų pajamų mokesčio ar pasirašė mokestinės paskolos sutartį, todėl ją atleisti nuo 939 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos nėra pagrindo.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą. Apeliacinį skundą grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovas ir tretysis suinteresuotasis prašo jį atmesti. Atsiliepimus grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais. Atsakovas taip pat papildomai nurodo šiuos argumentus:
1. Tai, kad pareiškėja dirba JAV ambasadoje taip pat patvirtina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pranešimas (forma la-SD, kodas 0643006) apie apdraustojo socialiniu draudimu priėmimą į darbą, kuriame nurodyta, jog 1999-06-14 pareiškėja priimta į darbą (pranešimas pasirašytas JAV ambasados vadovo S. Page) bei JAV ambasados pateiktas Užsienio reikalų ministerijai ambasadoje dirbančių asmenų sąrašas.
2. Užsienio reikalų ministerijos pateiktoje centriniam mokesčių administratoriui informacijoje (2004-05-12 raštas Nr. (18.19-25-2)-R-4943) apie šioje ministerijoje akredituotus nuolatinius Lietuvos Respublikos gyventojus, dirbančius užsienio valstybių diplomatinėse atstovybėse, konsulinėse įstaigose, esančiose Lietuvos Respublikoje, taip pat nurodyta, kad pareiškėja akredituota Užsienio reikalų ministerijoje, kaip dirbanti asistente finansų klausimais JAV ambasadoje.
3. Pareiškėja skunde remiasi 2003-02-03 Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus išduota pažyma Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažyma Nr. 21-37-40, kurioje pažymėta, kad šios pažymos pateikėjas R.B. vykdo individualią veiklą kodas 20 (kita aptarnavimo veikla). Tačiau ši pažyma, anot atsakovo, neįrodo, kad pareiškėja individualią veiklą vykdė būtent JAV ambasadoje, kadangi ji nepateikė jokių su JAV ambasada pasirašytų sutarčių ar kitų dokumentų, patvirtinančių jos veiklos savarankiškumą ar teikiamų paslaugų pobūdį. Atsakovas pažymi, kad pagal Civilinio kodekso 6.716 str. nuostatas paslaugų sutartimi viena šalis įsipareigoja suteikti tam tikras paslaugas, o kita įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Civilinio kodekso 1.73 straipsnyje įtvirtinta, kad fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip 5000 lt, turi būti sudaromi rašytine forma, todėl su pareiškėja turėjo būti sudaromos rašytinės sutartys.
4. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad teismas ir centrinis mokesčių administratorius nepasisakė dėl to, jog ji ir darbdavys nesudarė darbo sutarties, atitinkančios jos sudarymo taisykles (DK 99 str.). Tačiau, anot atsakovo, pareiškėja netinkamai interpretuoja darbo sutarties sąvoką. Šiuo atveju painiojami du dalykai - sutarties turinys ir jos formos klausimai. Atsakovas pažymi, kad sutarties formos nesilaikymas ne visada reiškia jos negaliojimą. Be to, Darbo kodeksas apskritai nenumato darbo sutarties negaliojimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byloje yra kilęs mokestinis ginčas dėl pareiškėjos R.B. 2003 metais iš JAV ambasados gautų 54280,95 Lt apmokestinimo: mokesčių administratorius (atsakovas) šias pajamas vertino ir apmokestino, kaip pajamas susijusias su darbo teisiniais santykiais (darbo užmokestį), tuo tarpu pareiškėjos nuomone, šios pajamos yra vertintinos ir turėtų būti apmokestintos kaip pajamos iš individualios veiklos (atlygis už pareiškėjos savarankiškai suteiktas paslaugas JAV ambasadai).
Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 8 punktas (2002 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. IX-1007 redakcija) numatė, jog pajamoms, gautoms iš šios dalies 3-7 punktuose nenurodytos individualios veiklos, jeigu gyventojo sprendimu iš šių pajamų neatimti šio Įstatymo 18 straipsnyje nustatyti leidžiami atskaitymai, taikomas 15 procentų pajamų mokesčio tarifas. Tuo tarpu vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalimi, šio straipsnio 2 dalyje nenurodytoms pajamoms taikomas 33 procentų pajamų mokesčio tarifas. Taip pat pažymėtina, jog Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalis individualią veiklą apibrėžė kaip savarankišką veiklą, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankišką bet kokio pobūdžio komercinę arba gamybinę veiklą, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankišką kūrybą, profesinę ir kita panašaus pobūdžio savarankišką veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankišką sporto veiklą; 4) savarankišką atlikėjo veiklą.
Kadangi gyventojų pajamos, susijusios su darbo santykiais (darbo užmokestis), nėra priskirtos prie Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytų pajamų, joms taikytinas 33 procentų pajamų mokesčio tarifas. Todėl mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti, kokio dydžio gyventojų pajamų mokesčio tarifas yra taikytinas pareiškėjos 2003 m. gautoms pajamoms, privalėjo išsiaiškinti šių pajamų gavimo pagrindą – darbo santykius ar individualią veiklą.
Iš bylos medžiagos matyti, jog mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai padarė išvadą, kad pareiškėjos vykdyta veikla, už kurią ji 2003 m. gavo pajamas iš JAV ambasados, atitiko darbo santykius (ar jų esmę atitinkančius santykius), o ne individualią (savarankišką) veiklą. Šį faktą patvirtina byloje esantys įrodymai bei nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios mokesčių mokėtojui apskaičiuotų mokesčio (9388,33 Lt gyventojų pajamų mokesčio) ir su juo susijusių sumų (939 Lt baudos) teisingumą (Mokesčių administravimo įstatymo 67 straipsnio 1 dalis, 2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija).
Visų pirma, pagal 1961 metų Vienos Konvencijos dėl diplomatinių santykių 33 straipsnio nuostatas (Konvencijos 33 straipsnio 3 dalis; Žin., 1999, Nr.: 83-2455), diplomatas, įdarbinęs asmenis, kuriems nėra taikomas atleidimas nuo socialinio draudimo mokesčio mokėjimo, turi vykdyti priimančios valstybės darbdaviams taikomas socialinio aprūpinimo prievoles. Mokesčių administratoriaus surinkti duomenys patvirtina, jog JAV ambasada, atsižvelgdama į šias Vienos konvencijos dėl diplomatinių santykių nuostatas, vykdė Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymą ir nuo pareiškėjos uždarbio mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas (b.l. 115). Todėl, remiantis Vienos konvencijos 33 straipsnio 3 dalimi, galima konstatuoti, kad pareiškėja buvo įdarbinta JAV ambasadoje ir jai buvo mokamas atlyginimas būtent už atliekamą darbą, o ne teikiamas paslaugas, kaip savarankiškai dirbančiam (neįdarbintam) asmeniui.
Antra, kaip jau buvo minėta, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo l straipsnio 7 punktas individualią veiklą apibrėžė būtent kaip savarankišką gyventojo veiklą, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ir kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Dėl šios priežasties, atlikdamas tokio pobūdžio veiklą, gyventojas turi veikti savarankiškai: pats spręsti su savo veikla susijusius klausimus (neturi būti susitarimo su kitu asmeniu dėl konkrečios darbo vietos, darbo laiko ir funkcijų, atostogų), pats dengti išlaidas, susijusias su veiklos vykdymu (gyventojas pats turi investuoti į savo veiklą, jam neturi būti suteikiamos darbo priemonės, konkreti darbo vieta). Nors pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, kad ji vykdė individualią veiklą ir teikė paslaugas savarankiškai, tačiau 2005 m. kovo 3 d. paaiškinime Nr. 21-49-28 (b.l. 116 – 117) patvirtino turinti darbo vietą JAV ambasadoje, gaunanti atlyginimą iš JAV ambasados pagal valandinį įkainį už atidirbtas valandas. Pareiškėja šiame paaiškinime taip pat nurodė, kad jai suteikiamos apmokamos atostogos, kurių laikas derinamas su vadovu, apmokami nedarbingumo pažymėjimai. Teisėjų kolegijos nuomone, iš šio paaiškinimo turinio pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvada, kad pareiškėja pati nesprendė su savo veikla susijusių klausimų, o vykdė savo darbdavio nurodymus, pakluso jo nustatytai vidaus darbo tvarkai bei buvo darbdavio aprūpinama reikalingomis darbo priemonėmis ir darbo vieta. Esant šiems požymiams, pareiškėjos veikla kvalifikuotina kaip darbo teisiniai santykiai (Darbo kodekso 93 straipsnio 1 dalis). Be to, užsiimdama (versdamasi) individualia veikla pareiškėja pagal Buhalterinės apskaitos taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d. įsakymu Nr. 1K-040, privalėjo išrašyti (išduoti) prekių arba paslaugų pirkėjams vieną iš šių dokumentų: paslaugų pirkimo-pardavimo kvitą, sąskaitą-faktūrą, PVM sąskaitą faktūrą arba kitą vietoj jos pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą naudojamą apskaitos dokumentą, kasos aparato kvitą. Tačiau mokesčių administratoriaus atlikto patikrinimo metu minėti buhalteriniai dokumentai, galintys įrodyti pareiškėjos teikiamų paslaugų savarankiškumą, nebuvo pateikti.
Trečia, tai, jog pareiškėja dirbo JAV ambasadoje patvirtina ir kiti įrodymai. Vienas iš jų yra Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pranešimas (forma la-SD, kodas 0643006) apie apdraustojo socialiniu draudimu priėmimą į darbą, kuriame nurodyta, jog 1999 m. birželio 14 d. pareiškėja priimta į darbą JAV ambasadoje (pranešimas pasirašytas JAV ambasados vadovo S. Page, b.l. 136). Įrodymu, patvirtinančiu, kad pareiškėja dirba asistente finansų klausimais JAV ambasadoje (yra akredituota Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje kaip nuolatinė Lietuvos gyventoja, dirbanti užsienio valstybės diplomatinėje įstaigoje), laikytinas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2004 m. gegužės 12 d. raštas Nr. (18.19-25-2)-R-4943 (b.l. 67-73).
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, jog nuo 1999 m. birželio 14 d. pareiškėja dirbo JAV ambasadoje ir jos atliekamas darbas priskirtinas darbo santykiams, o ne individualiai veiklai. Todėl pareiškėjos 2003 m. iš JAV ambasados gautos pajamos buvo teisėtai ir pagrįstai apmokestintos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatytu 33 procentų pajamų mokesčio tarifu.
Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog Vienos Konvencija dėl diplomatinių santykių, skirtingai negu 1963 m. Vienos Konvencija dėl konsulinių santykių, kurioje reglamentuotos konsulinių įstaigų prievolės, diplomatinėms atstovybėms (jų statusą atitinka JAV ambasada Lietuvos Respublikoje) nenustatė prievolės vykdyti priimančios valstybės mokesčių įstatymus. Todėl Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nustatyta prievolė išskaityti iš su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų gyventojų pajamų mokestį netaikytina užsienio valstybių diplomatinėms atstovybėms (įskaitant ir JAV ambasadą). Šią prievolę diplomatinės atstovybės gali vykdyti tik savo iniciatyva. Todėl tuo atveju, kai diplomatinės atstovybės nuo Lietuvos Respublikos gyventojams išmokamų A klasės pajamų neišskaito ir neperveda į Lietuvos Respublikos biudžetą gyventojų pajamų mokesčio, šią prievolę turi vykdyti patys gyventojai (šiuo atveju pareiškėja), kas ir yra konstatuota ginčijamame atsakovo sprendime, pareiškėjai nurodant sumokėti į biudžetą 9388,33 Lt gyventojų pajamų mokesčio.
Dėl pareiškėjai skirtos 939 Lt gyventojų pajamų mokesčio baudos teisėtumo pažymėtina, kad Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 36 straipsnio 2 dalis numatė, jog už šio įstatymo pažeidimus baudos skiriamos Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis laikotarpiu, kuriuo buvo gautos pareiškėjos pajamos, galiojusio Mokesčių administravimo įstatymo 50 straipsnio 2 dalimi (2002 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. IX-955 redakcija) nustačius, kad mokesčio mokėtojas neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ar nepagrįstai sumažino mokesčio bazę, galėjo būti skiriama nuo 10 iki 50 proc. nedeklaruoto mokesčio dydžio bauda. Atsižvelgdamas į šias teisės norminių aktų nuostatas, atsakovas teisėtai patvirtino pareiškėjai skirtą minimalią 10 proc. nedeklaruoto papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio dydžio baudą (9388,33 Lt x 10 proc.). Kartu pažymėtina, kad jokių duomenų, jog egzistuoja teismo sprendimo priėmimo metu galiojančiame Mokesčių administravimo įstatymo 141 straipsnyje nustatyti atleidimo nuo paskirtos baudos mokėjimo pagrindai, pareiškėja nepateikė.
Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjos R.B. apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimas paliekamas galioti nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos R.B. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.