Klaipėdos apylinkės teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėja Violeta Balčiūnienė, susipažinusi su R. K. skundu, paduotu privataus kaltinimo tvarka,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Dėl pareiškėjos skundo atsisakytina pradėti privataus kaltinimo procesą.

LR BPK 412¹str. 1d. numatyta, kad teisėjas, gavęs nukentėjusiojo skundą, atsisako pradėti privataus kaltinimo bylų procesą, jeigu skunde ar pareiškime nurodyti faktai apie nusikalstamą veiką yra akivaizdžiai neteisingi ar yra aiškios šio Kodekso 3 str. 1d. nurodytos aplinkybės. LR BPK 3 str. 1 d. 1 p. numatyta, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika. Šio proceso pradėjimas, nesant duomenų apie galimos nusikalstamos veikos požymius, reikštų nereikalingą lėšų ir proceso dalyvių laiko švaistymą, o tam tikrais atvejais galėtų būti vertinamas kaip neleistinas žmogaus teisių varžymas.

Motyvuojamoji dalis

Remiantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnyje numatyta nusikaltimo dispozicija, šmeižimas reiškia paskleidimą apie kitą žmogų tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo. Būtini veikos objektyvieji požymiai yra tada, kai apie kitą žmogų paskleidžiama informacija, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Šmeižimas laikomas baigtu nusikaltimu paskleidus atitinkamą informaciją, t. y., kai su tokia informacija supažindinamas bent vienas asmuo (išskyrus nukentėjusįjį). Šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia, kaltininkas suvokia, kad skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, supranta, kad ji žemina žmogaus garbę ir to nori.

Iš pareiškėjos nurodytų aplinkybių ir pateiktos medžiagos matyti, jog ji nusikalstamais veiksmais laiko R. B. skunde Lietuvos advokatūrai nurodytas aplinkybes, teigdama, jog jos pateikti faktai neatitinka tikrovės. Iš bylos medžiagos matyti, jog R. B. skundu kreipėsi į oficialią instituciją – Lietuvos advokatūrą, išdėstydama, jos įsitikinimu, tikrus faktus apie jai žinomas aplinkybes. Nėra jokių duomenų apie tai, kad šiuose dokumentuose nurodyti faktai iki jų pateikimo jau buvo paneigti ir šiais faktais buvo iš anksto siekiama paskleisti šmeižiančią bei neatitinkančią tikrovės informaciją, siekiant paniekinti ar pažeminti R. K. ar pakirsti pasitikėjimą ja. Taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kad R. B., pateikdama skundą Lietuvos advokatūrai, turėjo motyvą bei tikslą apšmeižti R. K. bei, siekdama tokių tikslų, pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Galiojantys Lietuvos Respublikos įstatymai įpareigoja asmenį teikti valstybės institucijoms, tik teisingą informaciją. Faktas, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę, nustatomas palyginus jas su tais reiškiniais, veiksmais, įvykiais, kurie įvyko ar egzistuoja tikrovėje. Teismo manymu, R. B. Lietuvos advokatūrai skundą pateikė, būdama įsitikinusi nurodytais faktais bei siekdama pateikti teisingus duomenis. Taigi, ji iš anksto neturėjo tyčios pateikti tikrovės neatitinkančius duomenis, nes tuos duomenis laikė tikrais. Neturėdama tikslo pateikti tikrovės neatitinkančią informaciją, R. B. negalėjo siekti ir nesiekė tyčia pažeminti, paniekinti pareiškėją. Šiais savo veiksmais norėjo apginti, jos manymu, pažeistas teises. Todėl jos veiksmuose nėra nustatyta LR BK 154 str. 1 d. numatytų nusikaltimo subjektyviosios pusės požymių - tikslo paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją bei kaltės ją paskleidžiant. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog nurodyti duomenys buvo skirti tik Lietuvos advokatūrai. Akivaizdu, kad kreipdamasis asmuo nurodo savo nerimą dėl kitų asmenų ir prašo kompetentingų institucijų ištirti, jos nuomone, neteisėtus kitų asmenų veiksmus ir nubausti pagal galiojančius atitinkamus teisės aktus. Tokie veiksmai negali būti vertinami BK 154 str. prasme, nes siekiama gauti iš kompetentingų institucijų teisinį tokių asmenų veiksmų vertinimą.

Iš minėto skundo matyti, kad R. B. išsako ne informaciją, bet nuomonę apie neva neteisėtus R. K. veiksmus. Atitinkamai toks asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal tokią inkriminuotą nusikalstamą veiką. Kiekvienas asmuo turi teisę kreiptis į atitinkamas institucijas dėl jo manymu pažeistos teisės.

Baudžiamasis procesas turi prasmę tik tuomet, kai jį inicijuojant ir tęsiant yra manoma, kad bus išaiškinta nusikalstama veika. Išanalizavus bylos medžiagą, matyti, kad šio proceso užbaigimas bylos perdavimu teismui nėra realus.

Taip pat pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teisės sistemoje yra pakankamai nemažai priemonių, kuriomis asmuo, manantis, kad jo teisės yra pažeistos, gali efektyviai apginti savo interesus ir nebūtinai kaskart pasinaudodamas baudžiamosios, baudžiamojo proceso teisės normomis. Baudžiamosios teisės, baudžiamojo proceso normos tėra tik viena iš teisės sistemos sudedamųjų dalių, tačiau nebūtinai jos yra veiksmingiausios ir vienintelės siekiant apginti pažeistas teises. Teisės teorijoje minėtosios normos yra traktuojamos kaip „ultima ratio“, t. y. kaip paskutinė priemonė, kuria asmuo gali ginti, jo įsitikinimu, pažeistas teises. Sankcijų įtvirtinimo baudžiamaisiais įstatymais turi būti imamasi tik tada, kai neįmanoma kitomis socialinėmis, teisinėmis priemonėmis apginti galimai pažeistų asmens teisių. Ir šiuo atveju, teismo nuomone, R. K., jos manymu, pažeistas teises gali efektyviai apginti pasinaudodama, pavyzdžiui, civilinės teisės numatomomis galimybėmis.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atsisakyti pradėti privataus kaltinimo bylos procesą pagal R. K. 2011-08-08 Klaipėdos m. apylinkės teisme gautą skundą dėl R. B. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal LR BK 154 str. 1d.

Ši nutartis per 7 dienas gali būti skundžiama Klaipėdos apygardos teismui per šį teismą.