- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-09-08
- Bylos Nr.
- P-822-36-14
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00014-2013-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Laimė Baltrūnaitė, Skirgailė Žalimienė (pran.)
- Pareiškėjas
- N. J., V. J.
- Atsakovas
- Palangos miesto savivaldybei
- Trečiasis asmuo
- Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos
- Kategorijos
- 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 80.13pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų N. J. ir V. J. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1545/2013 pagal pareiškėjų N. J. ir V. J. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjai N. J. ir V. J. su skundu kreipėsi į teismą, prašydami panaikinti Palangos miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. T2-304 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), Palangoje, detaliojo plano netvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).
Skunde nurodė, kad 2011 m. balandžio 14 d. tarp pareiškėjų ir Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus buvo sudaryta Detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartis, pagal kurią pareiškėjams buvo perduotos žemės sklypo detaliojo plano organizatoriaus teisės ir pareigos. Palangos miesto savivaldybės tarybos Statybos ir miesto ūkio komitetas pritarė žemės sklypo detaliojo plano koncepcijai. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys (toliau – ir KPD Klaipėdos teritorinis padalinys) ir Palangos miesto savivaldybės administracijos Architektūros ir teritorijų planavimo skyrius parengė planavimo sąlygas detaliojo plano rengimui. KPD Klaipėdos teritorinis padalinys ir Palangos miesto savivaldybės tarybos sudaryta Nuolatinė statybos komisija suderino pareiškėjų pateiktą derinti parengtą žemės sklypo detalųjį planą. Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) pateikė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir VTPSI) 2012 m. birželio 6 d. raštą Nr. (1.29)2-1739, kuriame nurodė, kad rengiamo detaliojo plano sprendiniai visiškai atitinka planavimo sąlygas, nepažeidžia ir saugo nustatytą vertingąją savybę – istorinės dalies XIX a.–XX a. I p. planinę struktūrą, dėl ko nėra pagrindo teigti, kad KPD Klaipėdos teritorinio padalinio parengtos planavimo sąlygos detaliojo plano rengimui prieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams ir teisės aktams. Kultūros paveldo departamentas pateikė Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai 2012 m. birželio 21 d. raštą Nr. (1.29)2-1948, nurodydamas, kad detaliojo plano sprendiniai atitinka 2012 m. sausio 25 d. KPD Klaipėdos teritorinio padalinio išduotas planavimo sąlygas detaliojo plano rengimui. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius (toliau – ir VTPSI Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyrius) 2012 m. birželio 27 d. išdavė teritorijų planavimo dokumento patikrinimo aktą Nr. TP1-1271, kuriuo buvo nustatyta, kad detaliojo plano patikrinimo išvada yra teigiama ir siūloma detaliojo plano projektą tvirtinti nustatyta tvarka. Pareiškėjai 2012 m. liepos 4 d. pateikė Palangos miesto savivaldybės direktorei prašymą pateikti tvirtinimui žemės sklypo detalųjį planą, kuris buvo galutinai suderintas su visomis institucijomis teisės aktų nustatyta tvarka ir kuriam buvo išduotas patikrinimo aktas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija pateikė Palangos savivaldybei 2012 m. rugpjūčio 30 d. raštą Nr. (6.5)-2D-12453, kuriuo buvo konstatuota, kad patikrinimo akte pateikta teigiama detaliojo plano patikrinimo išvada ir siūlymas jį tvirtinti nustatyta tvarka yra pagrįstas ir teisėtas. Tačiau Kultūros paveldo departamentas pateikė Palangos miesto savivaldybei 2012 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. (13.1)2-3416, kuriame nurodė, kad Kultūros paveldo departamento komisijos nariai atkreipė dėmesį į tai, kad žemės sklypo dalinimas neatitinka Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano, patvirtinto Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 (toliau – ir Specialusis paminklosauginis planas), nuostatos – šioje teritorijoje žemės sklypai nesmulkinami, todėl pasiūlė vadovautis Specialiuoju paminklosauginiu planu ir nedalinti čia esančių žemės sklypų.
Skundžiamame 2012 m. lapkričio 29 d. sprendime Nr. T2-304 buvo nurodyta netvirtinti žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, detaliojo plano, atsižvelgiant į Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. (13.1)2-3416. Pareiškėjai su šiuo sprendimu nesutiko ir teigė, kad Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas (toliau – ir Teritorijų planavimo įstatymas) neaptaria planavimo sąlygų ir sąvado keitimo galimybės įpusėjus procesui, juo labiau nesuteikia teisės planavimo sąlygas išdavusioms institucijoms jokiomis priemonėmis vienašališkai koreguoti susiklosčiusių teisinių santykių. Be to, Specialiojo paminklosauginio plano 6.1 ir 6.3.4 punktai nenustatė jokio imperatyvaus draudimo, kad žemės sklypas negali smulkėti. Nei Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. rašte, nei Sprendime nėra jokios aiškios nuorodos į konkretų Specialiojo paminklosauginio plano punktą, kuriame būtų išdėstytas draudimas smulkinti žemės sklypus, esančius Palangos miesto centrinėje dalyje. Todėl ginčijamas Sprendimas grubiai pažeidžia pareiškėjų teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio reikalavimų. Nors ginčijamame Sprendime nėra nuorodos į Specialiojo paminklosauginio plano konkretų punktą, tačiau Palangos miesto savivaldybės taryba, priimdama šį sprendimą, rėmėsi Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktu, kuris nustato, kad U2 teritorijoje neturi didėti užstatymo tankumas ir smulkėti sklypai. Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 punktas nenustato imperatyvaus draudimo, kadangi Specialusis paminklosauginis planas yra tik rekomendacinio pobūdžio. Detaliajame plane numatytas žemės sklypo padalinimas į du sklypus nepažeidžia jokios Palangos miesto istorinės dalies vertingosios savybės, kuri yra įrašyta nekilnojamosios vertybės pase (registro duomenų išraše), ir neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui. Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštas iš esmės pakeitė iki tol buvusią nuoseklią ir raštu patvirtiną šios institucijos poziciją dėl detaliojo plano rengimo ir nustatė naujas planavimo sąlygas detaliojo plano rengimui, kurių nebuvo 2012 m. sausio 25 d. KPD Klaipėdos teritorinio padalinio parengtose planavimo sąlygose detaliojo plano rengimui.
Šalies argumentai
Pareiškėjai 2012 m. liepos 4 d. pateikė atsakovui prašymą tvirtinti parengtą ir visų institucijų suderintą detalųjį planą, tačiau jo nepatvirtinus, pareiškėjai 2012 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą grąžinti detaliojo plano bylas. Palangos miesto savivaldybės taryba 2012 m. lapkričio 29 d. priėmė ginčijamą sprendimą, o detaliojo plano bylas pareiškėjams grąžino tik 2012 m. gruodžio 6 d., tokiu būdu neteisėtai užkirsdama kelią kreiptis į VTPSI dėl detaliojo plano patvirtinimo, kaip tai numato Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 825 patvirtintas Detaliojo plano tvirtinimo, kai savivaldybės taryba arba savivaldybės administracijos direktorius savivaldybės tarybos pavedimu detaliojo plano per nustatytą terminą nepatvirtinta, tvarkos aprašas (toliau – ir Tvarkos aprašas). Todėl Palangos miesto savivaldybės taryba iš viso neturėjo teisės spręsti klausimo dėl detaliojo plano patvirtinimo, nes praleido Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą, per kurį turėjo būti patvirtintas arba nepatvirtintas detalusis planas.
II.
Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjų N. J. ir V. J. skundą tenkino ir panaikino Palangos miesto savivaldybės tarybos 2012 m. lapkričio 29 d. sprendimą Nr. T2-304.
Teismas aptarė byloje nustatytas faktines aplinkybes, išanalizavo Teritorijų planavimo įstatymo 25 straipsnio 1 dalį ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. D1-239 patvirtintų Detaliųjų planų rengimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 27 punktą, Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 5 dalį, Specialiojo paminklosauginio plano 6.1 punktą, 6.3.4 punktą ir nustatė, kad šiose nuostatose nėra nustatytas draudimas smulkinti žemės sklypus. Padaryta išvada, jog dalijant žemės sklypą nebuvo pažeisti Specialiojo paminklosauginio plano 6.1 ir 6.3.4 punktai, kurie KPD Klaipėdos teritorinio padalinio buvo įrašyti kaip viena iš sąlygų detaliojo planavimo dokumentui rengti. Tiek Palangos miesto savivaldybės tarybos priimtame Sprendime, tiek Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (13.1)2-3416 nurodoma, kad žemės sklypo dalinimas neatitinka Specialiojo paminklosauginio plano nuostatų, o atsakovas atsiliepime nurodė, kad planuojama teritorija yra nekilnojamosios kultūros vertybės teritorijoje, saugoma valstybės. Teismas nurodė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad atsakovas mano, jog ši Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostata įpareigoja pareiškėjus laikytis Specialiojo paminklosauginio plano ir jo nesilaikymas prieštarauja minėtai įstatymo nuostatai. Tačiau teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutiko, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010 konstatavo, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 ir juo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas neturi norminiam teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio ir nėra norminis administracinis aktas. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, kad Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134 patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas yra rekomendacinio pobūdžio, kadangi jis nėra norminis aktas, kurio privalo laikytis pareiškėjai, rengdami detalųjį planą.
Teismas įvertino Kultūros paveldo departamento 2012 m. birželio 6 d. raštą Nr. (1.29)2-1739 , Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. (13.1)2-3416 ir nustatė, jog nėra jokių pagrįstų įrodymų, kad detaliajame plane numatytas žemės sklypo padalinimas į du sklypus pažeistų Palangos miesto istorinės dalies vertingąsias savybes ar prieštarautų Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymui.
Atsakovas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011, pabrėžė, kad planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti nurodytas Specialusis paminklosauginis planas planavimo organizatoriui tampa privalomas, o ne rekomendacinis. Tačiau su šiuo argumentu teisėjų kolegija nesutiko, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovo minėtoje byloje nustatė, kad KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2005 m. vasario 21 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriui išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 24, kaip teritorijų planavimo dokumentą, į kurio galiojančius sprendinius būtina atsižvelgti, įrašė Specialųjį paminklosauginį planą. Teismas taip pat pažymėjo, kad tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusiam ginčui aktualios administracinių teismų praktikos kontekste ši aplinkybė reiškia, jog Specialusis paminklosauginis planas ta apimtimi, kiek jo sprendiniai neprieštarauja Generaliniam planui, planavimo organizatoriui yra privalomas. Taigi Specialusis paminklosauginis planas planavimo organizatoriui tapo privalomas, nes KPD Klaipėdos teritorinio padalinio detaliojo teritorijų planavimo organizatoriui išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti, Specialųjį paminklosauginį planą įrašė kaip vieną iš sąlygų detaliajam planui rengti.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje KPD Klaipėdos teritorinis padalinys 2012 m. sausio 25 d. išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti Nr. 03 nurodė, kad planuojamam žemės sklypui (teritorijai) taikomi galiojančių atitinkamo lygmens teritorijų planavimų dokumentų sprendiniai – Palangos miesto bendrasis planas, patvirtintas Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317, ir Specialiojo paminklosauginio plano, patvirtinto 1999 m. liepos 29 d. Palangos miesto tarybos spendimu Nr. 134, 6.1 punktas ir griežto paminklosauginio režimo zonos 6.3.4 punkto reikalavimai, o ne visas Specialusis paminklosauginis planas. Todėl planavimo organizatoriui yra privalomi tik šie Specialiojo paminklosauginio plano punktai, kurie numatyti išduotose planavimo sąlygose, ir nebuvo pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjai privalo laikytis viso Specialiojo paminklosauginio plano nuostatų.
Teismas nustatė, kad Kultūros paveldo departamentas viso detaliojo plano rengimo bei derinimo metu laikėsi pozicijos, jog detalusis planas nepažeidžia Specialiojo paminklosauginio plano nuostatų, o KPD Klaipėdos teritorinis padalinys planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentui rengti aiškiai nurodė Specialiojo paminklosauginio plano 6.1.1 ir 6.3.4 punktus, kurie negali būti pažeisti rengiant detalųjį planą.
Tiek Teritorijų planavimo įstatymas, tiek ir Taisyklės nustato griežtą veiksmų, kurie turi būti atliekami atitinkamo etapo stadijos metu, seką. Detaliojo teritorijų planavimo procesas suskirstytas į etapus ir preciziškai detalizuotas siekiant užtikrinti teisių ir pareigų tęstinumą, jų stabilumą bei apsaugą. Todėl detaliojo plano rengimo etapų nesilaikymas sukurtų chaotiškumą ir neaiškumą šiame procese. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-232/2012 pažymėjo, kad detaliojo teritorijų planavimo procesas laikomas pradėtu, išdavus planavimo sąlygų sąvadą. Teritorijų planavimo įstatymas neaptaria planavimo sąlygų ir/ar sąvado keitimo galimybes įpusėjus procesui, juo labiau nesuteikia teisės planavimo sąlygas ir/ar sąvadą išdavusioms institucijoms tokiomis priemonėmis vienašališkai koreguoti susiklosčiusių teisinių santykių. Todėl detaliojo plano sprendinius suderinus su visomis institucijomis ir pritarus Kultūros paveldo departamentui (pabrėžta, jog detaliojo plano suderinimo ši institucija neginčija) bei VTPSI Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriui nustačius, jog patikrinimo išvada teigiama, Kultūros paveldo departamentas 2012 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (13.1)2-3416 negalėjo nustatyti naujų reikalavimų detaliojo plano rengimui, kadangi tokios sąlygos ankstesniame etape buvo išduotos KPD Klaipėdos teritorinio padalinio, taip pat suderintos ir patvirtintos detaliojo teritorijų planavimo proceso metu. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija sprendė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba nepagrįstai vadovavosi Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (13.1)2-3416. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-1846/2008 ir nustatė, kad Palangos miesto savivaldybė nagrinėjamoje byloje net neįvertinusi VTPSI Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus teigiamos išvados, kuri buvo patvirtinta patikrinus, ar detalusis planas neprieštarauja įstatymams, poįstatyminiams aktams, nusprendė vadovautis Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštu Nr. (13.1)2-3416, kuris buvo nurodytas kaip rekomendacinio pobūdžio ir kuris negalėjo paneigti valstybinę teritorijų planavimo priežiūrą atliekančios institucijos teigiamos patikrinimo išvados, nes ji buvo priimta to paties Kultūros paveldo departamento užklausiant, ar detaliojo plano sprendiniai neprieštarauja Specialiojo paminklosauginio plano 6.2.2 ir 7.5.3 punktų nuostatoms, ir kuris atsakė, kad detaliojo plano sprendiniai minėtoms nuostatoms neprieštarauja.
Teisėjų kolegija sprendė, kad Palangos miesto savivaldybės taryba, nepatvirtindama žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palangoje, detaliojo plano, paneigė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus įgytą teisę parengti detaliojo planavimo dokumentą vadovaujantis reikalavimais ir tikslais, patvirtintais pirmajame etape, iškreipė viso detaliojo planavimo esmę, pažeidė teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus.
Teismas nurodė Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A10-753/2007; 2008 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-53-554/2008, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnį, 8 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje A5-990/2007, 2009 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-383/2009 ir kt. Teisėjų kolegija sprendė, kad ginčijamas sprendimas tinkamai nemotyvuotas, nes jame nėra konkrečios normos, numatančios aiškiai suformuluotą atsisakymo derinti detalųjį planą pagrindą, iš kurio pareiškėjai galėtų suprasti sprendimo netvirtinti detaliojo plano priežastis. Sprendime nurodoma, kad detalusis planas netvirtinamas atsižvelgiant į Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. raštą Nr. (13.1)2-3416, kuriame teigiama, kad nagrinėjamo žemės sklypo dalinimas neatitinka Specialiojo paminklosauginio plano nuostatų. Tačiau nei ginčijamame Sprendime, nei jame minimame Kultūros paveldo departamento 2012 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. (13.1)2-3416, kuriuo remiantis sprendimas priimtas, nėra nurodyta jokios konkrečios teisės normos, kuriai prieštarauja detalusis planas, o tik daroma abstrakti nuoroda į Specialiojo paminklosauginio plano nuostatas. Teisėjų kolegija sprendė, jog abstrakti nuoroda į Specialiojo paminklosauginio plano nuostatas, konkrečiai nenurodant, nei kokia būtent teisės norma ar normomis remiamasi, nei dėl kokių faktinių aplinkybių detalusis planas netvirtinamas, negali būti vertinamas kaip administracinio akto pagrindimas teisės aktų nuostatomis ir faktinėmis aplinkybėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5-990/2007 ir kt.). Todėl konkrečios normos, kuri numatytų aiškiai suformuluotą atsisakymo tvirtinti detalųjį planą pagrindą nebuvimas, suponuoja ginčijamą sprendimą neteisėtą iš esmės, t. y. prieštaraujantį Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsniui, 8 straipsnio 1 daliai bei vietos savivaldos veiklos pagrindiniams principams – skaidrumo, viešumo ir pareigos informuoti suinteresuotus asmenis apie jų atžvilgiu priimtus sprendimus.
Teismas nurodė Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalį, 5 dalį, Aprašo 2, 3 punktus. Nustatė, kad pareiškėjai 2012 m. liepos 2 d. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorei pateikė prašymą patvirtinti detalųjį planą. Nepriimant jokio sprendimo dėl detaliojo plano tvirtinimo, pareiškėjai 2012 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą grąžinti detaliojo plano bylas. Palangos miesto savivaldybės taryba 2012 m. lapkričio 29 d. priėmė ginčijamą sprendimą, o pareiškėjams detaliojo plano bylas grąžino tik 2012 m. gruodžio 6 d. Taigi atsižvelgiant į tai, kad sprendimas dėl detaliojo plano buvo priimtas tik 2012 m. lapkričio 29 d., o pareiškėjai kreipėsi 2012 m. liepos 2 d., konstatuota, kad Palangos miesto savivaldybės taryba pažeidė Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje nustatytą 20 darbo dienų terminą, per kurį Palangos miesto savivaldybės taryba turėjo patvirtinti detalųjį planą. Pareiškėjai taip pat teigė, kad praleidus terminą, Palangos miesto savivaldybės taryba neturėjo teisės tvirtinti detaliojo plano. Tačiau teisėjų kolegija su šiais pareiškėjų argumentais nesutiko, nes nei Teritorijų planavimo įstatymas, nei Taisyklės nenumato, jog per nustatytą terminą nepatvirtintus detaliojo plano, atimama teisė detalųjį planą tvirtinti vėliau, t. y. praleidus terminą. Patys pareiškėjai buvo neaktyvūs ir tik 2012 m. lapkričio 12 d. pateikė prašymą grąžinti detaliojo plano bylas, t. y. pateikė prašymą praėjus daugiau nei 4 mėnesiams nuo prašymo tvirtinti detalųjį planą pateikimo dienos. Taigi Teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 5 dalyje yra nustatytas 20 darbo dienų terminas, per kurį Palangos miesto savivaldybės taryba nuo prašymo pateikimo dienos turėjo patvirtinti detalųjį planą arba motyvuotai atsisakyti jį tvirtinti, tačiau to nepadarius per nustatytą terminą, pareiškėjai per 20 darbo dienų turėjo teisę Aprašo (3 p.) nustatyta tvarka kreiptis į VTPSI dėl detaliojo plano patvirtinimo per 20 darbo dienų pasibaigus 26 straipsnio 5 dalyje nustatymam terminui (20 darbo dienų), per kurį Palangos miesto savivaldybės taryba turėjo tvirtinti detalųjį planą. Atsižvelgus į tai, kad per nustatytą 20 darbo dienų terminą nepatvirtinus detaliojo plano, pareiškėjai delsė ir nesikreipė į VTPSI dėl detaliojo plano patvirtinimo per nustatytą 20 darbo dienų terminą, nėra pagrindo konstatuoti, kad Palangos miesto savivaldybės taryba neturėjo teisės tvirtinti detaliojo plano.
III.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. spalio 7 d. nutartimi atsakovo Palangos miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkino. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – pareiškėjų N. J. ir V. J. skundą atmesti.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju aktualus ir reikšmingas Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano Apsaugos reglamento 6.3.4 punktas. Ši plano nuostata leidžia daryti išvadą, kad griežto paminklosauginio režimo zonoje iš esmės galimas tvarkymo režimas – tik restauravimo ir restauravimo-atkūrimo. Bylos medžiaga (Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano grafinės dalies) patvirtina, kad detaliuoju planu planuojamas žemės sklypas patenka būtent į šią zoną (griežto paminklosauginio režimo). Detaliojo plano sprendiniuose nurodoma, kad planuojamoje teritorijoje numatoma vienbučio ar dvibučio gyvenamojo namo statyba (sklypas Nr. 1) ir poilsio pastato rekonstrukcija (sklypas Nr. 2). Nors buvo atlikta žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, urbanistinė-istorinė analizė ir sklype Nr. 1 esamų pamatų vietoje planuojamas užstatymas yra pagrįstas šioje vietoje buvusiu užstatymu, tačiau detaliuoju planu siūlomas ženkliai didesnis šio sklypo užstatymas. Taip pat išplečiama ir sklype Nr. 2 esančio poilsio pastato rekonstrukcijos zona. Vadinasi, detaliuoju planu keičiamas planuojamos teritorijos tvarkymo režimas, ką griežtai draudžia anksčiau minėto Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai.
Pažymėta, kad Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys 2012 m. sausio 25 d. detaliojo teritorijų planavimo organizatoriui išduotose planavimo sąlygose detaliojo planavimo dokumentams rengti Nr. 03, kaip teritorijų planavimo dokumentą, į kurio galiojančius sprendinius būtina atsižvelgti, įrašė Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano 6.1 ir 6.3.4 punktus. Tarp pareiškėjo ir atsakovo kilusiam ginčui aktualios administracinių teismų praktikos kontekste ši aplinkybė reiškia, jog planavimo sąlygose įrašyti šio plano punktai planavimo organizatoriui yra privalomi. Teisėjų kolegija konstatavo, jog rengiant žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Palanga, detalųjį planą, šių reikalavimų (konkrečiai 6.3.4 punkto) nepaisyta.
Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad detaliojo plano sprendiniai turi neprieštarauti įstatymais, Vyriausybės nutarimais nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų reikalavimams, galiojantiems savivaldybės teritorijos ir jos dalių bendrųjų, taip pat specialiųjų planų (išskyrus žemės reformos žemėtvarkos projektus, kurių sprendinius keičia detalieji planai) sprendiniams, kitiems teisės aktams. Pagal to paties įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti.
Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darydamas išvadą, jog Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano, pavirtinto Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, sprendiniai, numatantys sklypų užstatymo tankumą bei draudimą smulkinti sklypus, ginčo detaliajam planui nėra privalomi, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, kurioje teismas konstatavo, jog Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai nebuvo suderinti su galiojusiais bendrojo teritorijų planavimo dokumento sprendiniais ir kad specialiojo plano sprendiniai prieštaravo Palangos miesto generaliniam planui. Minėtoje nutartyje taip pat nurodė, kad Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas neturi norminiam teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio ir negali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, tačiau pažymėjo, kad šios išvados neturi įtakos administracinę bylą nagrinėjančio teismo pareigai savarankiškai vertinti šio akto reikšmę konkrečioje individualioje byloje. Šiuos aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, jog byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai, nustatyti planuojamam žemės sklypui, prieštarautų kitiems Palangos miesto bendrojo ir/ar specialiojo teritorijų planavimo dokumentų sprendiniams. Priešingai, Palangos miesto centrinės dalies detaliajame plane šiam sklypui taip pat nustatytas restauravimo ir restauravimo-atkūrimo tvarkymo režimas. Todėl nebuvo jokio pagrindo rengiant ginčo detalųjį planą nesilaikyti Specialiojo paminklosauginio plano sprendinių.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011 konstatavo, jog Palangos miesto istorinės dalies (U-2) teritorijoje formuojant du naujus sklypus – Nr. 5 bei Nr. 6, buvo nepaisoma Specialiojo plano tekstinės dalies 6.2.2 punkto nuostatos dėl sklypų smulkinimo negalimumo. Nagrinėjamu atveju keičiamas ne tik ginčo žemės sklypo tvarkymo režimas, bet jis skaidomas į atskirus sklypus bei didinamas užstatymo tankumas ir intensyvumas.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš dalies sutiko, jog atsakovo sprendimas nėra pilnai tinkamai argumentuotas (nenurodyta konkreti teisės akto nuostata (straipsnis, dalis, punktas ir pan.)) ir išsamiai neišdėstytos faktinės aplinkybės, tačiau pažymėjo, kad įvardytas teisės aktas ir esmė, todėl vadovaujantis proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principu šiuo pagrindu naikinti ginčijamą sprendimą nėra tikslinga.
Pritarta pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentams dėl Palangos miesto savivaldybės tarybos teisės tvirtinti ginčo detalųjį planą praleidus Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 26 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą.
IV.
Pareiškėjai N. J. ir V. J. 2014 m. sausio 6 d. pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1545/2013 (b. l. 167–175).
Prašyme pareiškėjai nurodė, kad jų manymu, egzistuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), priimdamas ginčo sprendimą, ne tik neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo, tačiau tuo pačiu iš esmės pažeidė ir Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 25 straipsnį (redakcija, galiojusi sprendimo priėmimo metu), nes iš esmės leido valstybės ir savivaldos institucijoms jau baigiamajame teritorijų planavimo etape vienašališkai koreguoti pagal TPĮ jau susiklosčiusius teisinius santykius ir visiškai ignoruoti (nevertinti) ne tik valstybinę teritorijų priežiūrą atliekančios institucijos išduotos teigiamos išvados dėl teritorijų planavimo dokumento, kuri nebuvo nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka, bet ir valstybės ir savivaldos institucijų TPĮ numatyta tvarka išduotų sąlygų ir jų pagrindu priimtų suderinimų dėl teritorijų planavimo dokumento.
LVAT sprendime pirmiausia nurodė, kad detaliuoju planu siūlomas ženkliai didesnis šio sklypo užstatymas, taip pat išplečiama ir sklype Nr. 2 esančio poilsio pastato rekonstrukcijos zona. Vadinasi, detaliuoju planu keičiamas planuojamos teritorijos tvarkymo režimas, ką griežtai draudžia anksčiau Palangos miesto centrinės dalies specialiojo paminklosauginio plano sprendiniai. Minėtus sprendimo argumentus LVAT iš esmės pagrindė tik byloje esančiu KPD 2012 m. lapkričio 27 d. raštu, tačiau šis raštas neturi jokios teisinės reikšmės (pats KPD atsiliepime teigia, kad tai yra tik rekomendacinio pobūdžio raštas), nes jis buvo KPD vadovės pasirašytas grubiai pažeidžiant TPĮ reglamentuotą detaliojo planavimo procesą (t. y. TPĮ 25 str.) ir negali paneigti KPD Klaipėdos teritorinio padalinio 2012 m. balandžio 17 d. rašto Nr. (1.27P)2KL-32, kuriuo buvo suderintas žemės sklypo detalusis planas; KPD 2012 m. birželio 6 d. rašto, kuriame buvo nurodyta, kad rengiamo detaliojo plano sprendiniais žemės sklype yra atkuriamos buvusio sklypo ribos ir užstatymas, kas atitinka planavimo sąlygas ir nepažeidžia, o saugo nustatytą vertingąją savybę – istorinės dalies XIX a.–XX a. I p. planinę struktūrą, nėra pagrindo teigti, kad KPD Klaipėdos teritorinio padalinio parengtos Planavimo sąlygos detaliojo plano rengimui Nr. 03 prieštarauja galiojantiems teritorijų planavimo dokumentams ir teisės aktams; KPD 2012 m. birželio 21 d. rašto, kuriame padaryta išvada, kad KPD Klaipėdos teritorinio padalinio priimtas sprendimas derinti detalųjį planą yra pagrįstas. Pareiškėjo nuomone, LVAT, priimdamas sprendimą ir jį pagrįsdamas iš esmės tik 2012 m. lapkričio 27 d. KPD rašto turiniu ir visiškai ignoruodamas bei teisiškai nevertindamas minėtų aktų, taip pat VTPSI Klaipėdos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus 2012 m. birželio 27 d. išduoto Patikrinimo Akto, kuriuo buvo nustatyta kad detaliojo plano patikrinimo išvada yra teigiama ir siūloma detaliojo plano projektą tvirtinti nustatyta tvarka; VTPSI Palangos savivaldybei pateikto 2012 m. rugpjūčio 30 d. rašto Nr. (6.5)-2I)-12453, kuriame konstatuota, kad: 2012 m. birželio 27 d. Patikrinimo Akte pateikta teigiama detaliojo plano patikrinimo išvada ir siūlymas jį tvirtinti nustatyta tvarka yra pagrįstas ir teisėtas, paneigė pareiškėjo, kaip detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus, įgytą teisę parengti detaliojo planavimo dokumentą vadovaujantis reikalavimais ir tikslais, patvirtintais pirmame detaliojo teritorijų planavimo proceso etape, taip pat iškreipė viso detaliojo planavimo proceso esmę, grubiai ir akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus, dėl ko nebuvo užtikrintas vienodos administracinių teismų praktikos formavimas ir buvo padarytas TPĮ 25 straipsnio esminis pažeidimas.
Pareiškėjo nuomone, LVAT sprendimą iš dalies pagrįsdamas LVAT administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011 priimtu 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu ir jame pateiktu SPP sprendinių taikymo privalomumu (įskaitant SPP tekstinės dalies 6.2.2 punkto nuostatos dėl sklypų smulkinimo negalimumo), neužtikrino vienodos administracinių teismų praktikos formavimo ir netinkamai taikė TPĮ 26 straipsnio 3 dalį, nes SPP 6 Tvarkymo sąlygos 6.2.2 punktas nenustato imperatyvaus draudimo, kad žemės sklypas, kuris yra Palangos miesto centrinėje dalyje, negali smulkėti.
Minėtoje byloje Nr. A502-2845/2011 pirmiausia buvo sprendžiamas klausimas dėl administracinio akto neatitikimo Palangos kurorto generalinio plano (toliau – Generalinis planas), kuris buvo patvirtintas Vyriausybės 1991 m. gruodžio 4 d. nutarimu Nr. 523, sprendiniams ir SPP sprendinių, ta apimtimi, kiek SPP sprendiniai neprieštarauja Generaliniam planui, taikymo privalomumui. LVAT sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011, galima buvo remtis tik tuo atveju, jei žemės sklypo detaliojo plano rengimui būtų buvę taikomi Generalinio plano sprendiniai, tačiau šioje byloje buvo taikomi naujo Palangos miesto bendrojo plano, patvirtinto Palangos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 30 d. sprendimu Nr. T2-317, sprendiniai, kuriuose buvo nustatytas kitoks žemės sklypo užstatymo režimas ir paveldosaugos reguliavimas, nei nustatytas SPP ar buvusiame senajame Generaliniame plane.
LVAT netinkamai taikė LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, kurioje buvo nagrinėjamas klausimas dėl SPP teisėtumo, pateiktą SPP, patvirtinto Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimu Nr. 134, teisinį vertinimą. LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje buvo aiškiai konstatuota, kad SPP yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl kaip aktas, neturintis norminiam teises aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, negali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu; iki 2004 m. sausio 15 d. TPĮ Nr. IX-1962 įsigaliojimo buvę rekomendacinio pobūdžio, t. y. nesuderinti su bendrojo plano sprendiniais, specialiojo planavimo dokumentai negalėjo ipso facto tapti privalomais, priešingas aiškinimas akivaizdžiai prieštarautų 2004 m. sausio 15 d.TPĮ Nr. IX-1962 redakcijai; Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 ir juo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies SPP neatitinka norminio administracinio akto požymių. Pažymėtina ir tai, kad Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 Palangos centrinė dalis (miesto istorinė dalis: urbanistinė, architektūrinė vertė) buvo paskelbta valstybės saugoma nekilnojamąją kultūros vertybe (saugoma viešajam pažinimui ir naudojimui) ir suteiktas naujas kodas U2. Minėto įsakymo 2 punktu buvo nustatyta, kad šio įsakymo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms. Remiantis LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartimi, Palangos miesto tarybos 1999 m. liepos 29 d. sprendimas Nr. 134 ir juo patvirtintas Palangos miesto centrinės dalies SPP nebuvo ir nėra norminis ar individualus teisės aktas, nustatantis apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimu darbus), kuris buvo Įvardintas kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakyme Nr. ĮV-190.
Pareiškėjai papildomai pažymėjo ir tai, kad LVAT byloje priimtą sprendimą iš dalies pagrįsdamas KPD 2012 m. lapkričio 27 d. rašto turiniu, pažeidė ABTĮ nuostatas, kad teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai objektyviai jas ištirti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.
Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.). Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose.
Pareiškėjai prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyto trijų mėnesių termino nuo sužinojimo apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.
Šį proceso atnaujinimo pagrindą pareiškėjas motyvuoja tuo, kad LVAT, priimdamas sprendimą ir jį pagrįsdamas iš esmės tik 2012 m. lapkričio 27 d. KPD rašto turiniu ir visiškai ignoruodamas bei teisiškai nevertindamas kitų reikšmingų aktų, paneigė pareiškėjo, kaip detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus, įgytą teisę parengti detaliojo planavimo dokumentą vadovaujantis reikalavimais ir tikslais, patvirtintais pirmame detaliojo teritorijų planavimo proceso etape, taip pat iškreipė viso detaliojo planavimo proceso esmę, grubiai ir akivaizdžiai pažeidė pareiškėjo teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo principus, dėl ko buvo padarytas TPĮ 25 straipsnio esminis pažeidimas. Teismas taip pat netinkamai taikė TPĮ 26 straipsnio 3 dalį, nes SPP 6 Tvarkymo sąlygos 6.2.2 punktas nenustato imperatyvaus draudimo, kad žemės sklypas, kuris yra Palangos miesto centrinėje dalyje, negali smulkėti. Teismas leido valstybės ir savivaldos institucijoms jau baigiamajame teritorijų planavimo etape vienašališkai koreguoti pagal TPĮ jau susiklosčiusius teisinius santykius ir visiškai ignoruoti (nevertinti) ne tik valstybinę teritorijų priežiūrą atliekančios institucijos išduotos teigiamos išvados dėl teritorijų planavimo dokumento, kuri nebuvo nuginčyta teisės aktų nustatyta tvarka, bet ir valstybės ir savivaldos institucijų TPĮ numatyta tvarka išduotų sąlygų ir jų pagrindu priimtų suderinimų dėl teritorijų planavimo dokumento.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų prašyme nėra akivaizdžių argumentų, patvirtinančių apeliacinės instancijos teismo padarytą esminį materialinės teisės normų pažeidimą. Pareiškėjų argumentacija atspindi tik jų nuomonę dėl bylos situacijos vertinimo, o alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nepateikus svarių argumentų dėl teismo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo. Prašyme nurodyti motyvai taip pat liudija, jog pareiškėjai iš esmės siekia, kad būtų iš naujo įvertintos faktinės bylos aplinkybės. Tačiau ABTĮ 153 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės dar kartą vertinti faktinių bylos aplinkybių ir atnaujinti procesą dėl argumentų, susijusių su faktinių bylos aplinkybių tyrimu ir įrodymų vertinimu. Proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atmestinas.
Dėl proceso atnaujinimo pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą
Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (pavyzdžiui, byla Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes.
Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010 ir kt.).
Pareiškėjai, teigdami, kad teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos, nurodo, kad teismas nepagrįstai rėmėsi LVAT 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A502-2845/2011, ir netinkamai taikė LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010, teisinį vertinimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pareiškėjų prašymo dėl proceso atnaujinimo argumentus ir nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šiose bylose priimti procesiniai sprendimai gali būti vertinami kaip prieštaringa teismų praktika. LVAT priimdamas galutinį sprendimą byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, atsižvelgė į pareiškėjų nurodomose bylose priimtus procesinius sprendimus ir juose vertinamas aplinkybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad LVAT 2010 m. balandžio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010 nusprendęs, kad Palangos miesto centrinės dalies specialusis paminklosauginis planas neturi norminiam teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio ir negali būti pripažintas norminiu administraciniu aktu, laikėsi nuostatos, kad visi be išimties specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, patvirtinti iki 2004 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. IX-1962 įsigaliojimo, inter alia ir buvę tik rekomendacinio pobūdžio, t. y. nesuderinti su bendrojo plano sprendiniais, savaime ir automatiškai neįgyja privalomo pobūdžio, tačiau pažymėjo, kad šios išvados neturi įtakos administracinę bylą nagrinėjančio teismo pareigai savarankiškai vertinti šio akto reikšmę konkrečioje individualioje byloje. Teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas kiekvienu atveju taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste – taip teismas elgėsi ir nagrinėjamu atveju vertindamas byloje esančius įrodymus, bei minėtąjį specialųjį paminklosauginį planą. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjų prašyme išdėstyti argumentai iš esmės yra susiję su jiems nepalankių faktinių aplinkybių ir pateiktų įrodymų vertinimu. Pažymėtina, jog ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, siekiant dar kartą ištirti faktines bylos aplinkybes ir įvertinti bylos įrodymus, todėl prašyme nurodyti argumentai negali būti pagrindas proceso atnaujinimui. Šiuo atveju teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, jog nagrinėjamoje byloje yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos, todėl pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu nėra, prašymas dėl proceso atnaujinimo šiuo pagrindu taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Kartu atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra pažymėjęs, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų – teisinio saugumo principas, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo byloje B. prieš Rumuniją §61). Teisinis saugumas suponuoja res judicata principo, t. y. teismo sprendimų galutinumo principo, laikymąsi. Res judicata principas reiškia, kad teismo sprendimui įsiteisėjus, ginčas yra išsprendžiamas kartą ir visiems laikams. Galutinis teismo sprendimas iš karto tampa privalomas ir neturėtų būti rizikos, kad jis bus pakeistas. Ši teisė kyla iš teisinio tikrumo principo (EŽTT 2003 m. liepos 24 d. sprendimo byloje R. prieš Rusiją § 51–58).
Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad pareiškėjų N. J. ir V. J. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjų N. J. ir V. J. prašymo netenkinti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A662-1545/2013 pagal pareiškėjų N. J. ir V. J. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo.
Nutartis neskundžiama.