Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jūratė Jakubonienė, nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjo perduotino asmens A. O. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos pilietė A. O. perduota Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui pagal Augsburgo teismo 2019 m. birželio 6 d. išduotą Europos arešto orderį.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos esmė

1. Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje buvo gautas Augsburgo teismo 2019 m. birželio 6 d. išduotas Europos arešto orderis byloje Nr. 210 Js 119308/13-61 Gs 3382/19 dėl Lietuvos Respublikos pilietės A. O., gimusios 1989 m. spalio 13 d., suėmimo ir perdavimo baudžiamajam persekiojimui vykdyti Vokietijos Federacinei Respublikai dėl keturiolikos nusikalstamų veikų, numatytų Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 263 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse, 22 straipsnyje, 23 straipsnyje ir 53 straipsnyje.

2. Europos arešto orderis išduotas Augsburgo teismo 2013 m. birželio 13 d. arešto orderio Nr. 61 Gs 4195/13 pagrindu.

I. Tyrimo metu nenustatytą dieną įtariamoji A. O. subūrė grupę su bendrininkais K., S. ir kitu nenustatytu asmeniu, siekdami bendrai vykdyti sukčiavimo nusikaltimus (duomenys neskelbtini) vietovėje ir tokiu būdu gauti gana didelių pajamų. Jie susitarė skambinti nukentėjusiesiems ir melagingai jiems pasakyti, kad atsitiko nelaimė jų šeimos nariui ir jam padėti galima tik skubiai sumokėjus pinigus, perduodant juos reikiamam asmeniui. Kaltinamoji ir jos bendrininkai žinojo, kad jokių nelaimių niekam neatsitiko. Įtariamoji ir bendrininkai žinojo ir siekė, kad dėl jų veiksmų nukentėjusieji sumokės reikalaujamą pinigų sumą ir kad tokiu būdu įtariamoji ir bendrininkai neteisėtai praturtės. Siekdamas šių tikslų ir bendrininkaudamas su įtariamąja bei R. ir S., nenustatytas asmuo skambino nukentėjusiesiems. Patikėję pasakojimų, kurie iš tikrųjų buvo melagingi, tikrumu, kai kurie nukentėjusieji sumokėjo nurodytas sumas pinigų ir patyrė žalos. Atskiri atveji pateikiami toliau. Jei nenurodyta kitaip, skambinama buvo 2012 m. rugsėjo 8 d. Išskyrus 1 ir 3 punkte nurodytus atvejus, pinigai nebuvo sumokėti, priešingai, nei tikėjosi nusikaltėliai.

1. 2012 m. rugsėjo 7 d. buvo paskambinta nukentėjusiajai I. R., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji perdavė R., atėjusiai pas ją į namus, 2 000,00 Eur.

2. Buvo paskambinta nukentėjusiajai E. M., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini). Buvo siekiama įtikinti nukentėjusiąją sumokėti nuo 2 000,00 iki 3 000,00 Eur.

3. Buvo paskambinta nukentėjusiajai N. B., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini). Patikėjusi nenustatytos tapatybės nusikaltėliu, nukentėjusioji perdavė R. 1 750,00 Eur grynais.

4. Buvo paskambinta nukentėjusiajai B. R., gyvenančiai, adresu: (duomenys neskelbtini).

5. Buvo paskambinta nukentėjusiajai I. H., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini).

6. Buvo paskambinta nukentėjusiajai A. L., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini).

7. Buvo paskambinta nukentėjusiajai R. B., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini).

8. Buvo paskambinta nukentėjusiajam I. K., gyvenančiam adresu: (duomenys neskelbtini).

II. Tyrimo metu nenustatytą dieną įtariamoji subūrė grupę su bendrininkais A. K. ir kitu nenustatytu asmeniu, siekdami bendrai vykdyti sukčiavimo nusikaltimus Augsburgo vietovėje I dalyje apibūdintu būdu. Patikėję pasakojimų, kurie iš tikrųjų buvo melagingi, tikrumu, kai kurie nukentėjusieji sumokėjo nurodytas sumas pinigų ir patyrė žalos. Toliau pateikiami 2012 m. rugsėjo 22 d. įvykdyti nusikaltimai. Išskyrus 1 ir 2 punkte nurodytus atvejus, pinigai nebuvo sumokėti, priešingai, nei tikėjosi nusikaltėliai.

1. Buvo paskambinta nukentėjusiajai S. K., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini). Nukentėjusioji perdavė 3 000,00 Eur.

2. Buvo paskambinta nukentėjusiajam M. H., kuris nusikaltimo vykdymo metu buvo (duomenys neskelbtini) m. amžiaus, gyvenančiam adresu: (duomenys neskelbtini). Nukentėjusysis perdavė jiems 1 695,00 Eurų.

3. Buvo paskambinta nukentėjusiajai B. S., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini).

4. Buvo paskambinta nukentėjusiajai E. K., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini), siekiant įtikinti ją sumokėti 50 000,00 Eur.

5. Buvo paskambinta nukentėjusiajai E. G., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini), siekiant įtikinti ją sumokėti nuo 40 000,00 iki 60 000,00 Eur.

6. Buvo paskambinta nukentėjusiajai Z. K., gyvenančiai adresu: (duomenys neskelbtini), siekiant įtikinti ją sumokėti 58 000,00 Eur.

4. Europos arešto orderyje nurodyta, kad pagal Vokietijos Federacinės Respublikos nacionalinę teisę veikos kvalifikuojamos kaip atskiri keturi sukčiavimo ir dešimt pasikėsinimo įvykdyti sukčiavimą epizodų, siekiant finansinės naudos arba veikiant grupuotėje, t. y. kaip 14 (keturiolika) atskirųjų nusikalstamų veikų. Nusikalstamos veikos kvalifikuojamos pagal Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 263 straipsnio 1 dalį, 2 dalį, 5 dalį, 22 straipsnį, 23 straipsnį ir 53 straipsnį.

5. Ilgiausias laisvės atėmimo bausmės arba įkalinimo terminas, kurį galima skirti už šios kategorijos nusikalstamas veikas pagal Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamąjį kodeksą yra 10 (dešimt) metų laisvės atėmimo ir ne daugiau kaip 15 (penkiolika) metų laisvės atėmimo už visas veikas.

6. Vykdant Augsburgo teismo 2019 m. birželio 6 d. išduotą Europos arešto orderį A. O. sulaikyta 2023 m. birželio 3 d. 9.30 val. Klaipėdoje. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų ikiteisminio tyrimo teisėjos 2023 m. birželio 4 d. nutartimi A. O. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas 3 (trims) mėnesiams, terminą skaičiuojant nuo 2023 m. birželio 4 d. iki 2023 m. rugsėjo 4 d. Vilniaus apygardos teismo 2023 m. liepos 31 d. nutartimi kardomoji priemonė – suėmimas pakeista kitomis kardomosiomis priemonėmis, paskiriant A. O. dokumento paėmimą ir intensyvią priežiūrą 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant ją dėvėti elektroninį stebėjimo prietaisą ir neišeiti iš namų nutartyje nustatytu laiku.

7. Užtikrinant perduotino asmens teises, Lietuvos Respublikos generalinėje prokuratūroje 2023 m. liepos 5 d. A. O., dalyvaujant jos gynėjui advokatui Linui Žalnieriūnui, buvo supažindinta su Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos jai išduoto Europos arešto orderio turiniu, jai įteikta Europos arešto orderio vertimo į lietuvių kalbą kopija, taip pat buvo išaiškinta supaprastinto perdavimo iš Lietuvos Respublikos tvarka ir teisinės perdavimo pasekmės. A. O. nesutiko būti perduota supaprastinta tvarka pagal Europos arešto orderį Vokietijos Federacinei Respublikai. Tą pačią poziciją ji išsakė ir Vilniaus apygardos teismo posėdžio metu, nurodydama, kad nesutinka būti perduota, kadangi, jos nuomone, yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas. Ji nesislapstė, dirbo. Nežinojo, jog jos atžvilgiu Vokietijos Federacinėje Respublikoje vykdomas baudžiamasis persekiojimas, jokių tai patvirtinančių dokumentų nėra gavusi.

8. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pareiškimą dėl Lietuvos Respublikos pilietės A. O. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai pagal Europos arešto orderį, 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi nutarė perduoti ją Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui. Teismas konstatavo, kad pateiktas Europos arešto orderis pilnai atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnyje nustatytus formos ir turinio reikalavimus bei padarė išvadą, kad faktas, jog dėl kelių Europos arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminai pagal Lietuvos nacionalinę teisę yra suėję (nustatytas BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte numatytas pagrindas), nėra ta išimtis, dėl kurios teismas turėtų naudotis įstatymo numatyta diskrecija ir neperduoti asmens pagal Europos arešto orderį kitai Europos Sąjungos valstybei narei dėl atskirų nusikalstamų veikų.

Motyvuojamoji dalis

II. Skundo aukštesniajam teismui argumentai

9. A. O. gynėjas advokatas Linas Žalnieriūnas skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartį ir atsisakyti A. O. perduoti Vokietijos Federacinei Respublikai pagal išduotą Europos arešto orderį. Skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

9.1. Nesutinkama su teismo išvada, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminas nėra suėjęs dėl visų keturiolikos Europos arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų. Gynėjo teigimu, senaties terminas yra suėjęs dėl visų veikų, todėl teismas, vadovaudamasis BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punktu, turėjo atsisakyti išduoti A. O. Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti.

9.2. Teismas konstatuodamas, kad senaties termino eiga dėl Europos arešto orderyje nurodytų veikų nebuvo nutraukta ar sustabdyta, ir priimdamas sprendimą išduoti A. O., turėjo įvertinti ir tai, ar pagal Vokietijos nacionalinius įstatymus šis senaties terminas yra (ne)suėjęs. Augsburgo prokuratūros 2023 m. liepos 21 d. atsakyme nurodyta, jog „pagal Vokietijos baudžiamojo kodekso 78 straipsnio 3 dalies 3 punktą atskiriems nusikaltimams iš esmės taikomas 10 (dešimties) metų senaties terminas“. Tuo tarpu Europos arešto orderyje nurodytų veikų padarymo laikas yra 2012 m. rugsėjo 7 d., 2012 m. rugsėjo 8 d. ir 2012 m. rugsėjo 22 d. Pasak gynėjo, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas pagal Vokietijos nacionalinius įstatymus vėliausiai suėjo 2022 m. rugsėjo 22 d., todėl yra pagrindas konstatuoti diskrecinį pagrindą, numatytą BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte.

9.3. Nustačius, kad pagal BK dėl dalies Europos arešto orderyje nurodytų veikų suėjęs senaties terminas, o dėl kai kurių ne, teismas turėjo priimti sprendimą iš viso atsisakyti išduoti A. O. arba išduoti tik dėl tų veikų, kurių senaties terminas dar nėra suėjęs. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nėra suformavęs išaiškinimų ar taisyklių, jog nustačius diskrecinį pagrindą atsisakyti perduoti asmenį dėl dalies Europos arešto orderyje nurodytų veikų, toks asmuo vis tiek turėtų būti perduotas dėl visų Europos arešto orderyje nurodytų veikų. Priešingai nei teismas sprendė, dvigubo pripažinimo principas nesaisto teismo vertinant senaties termino (ne)pertraukimą ir (ne)suėjimą, kadangi tai susiję su privalomų ir neprivalomų Europos arešto orderio nevykdymo pagrindų įvertinimu. Pažymima, kad Sprendime 2002/584/TVR, BK ar BPK nenustatyta ribojimų teismui asmenį perduoti tik dėl dalies Europos arešto orderyje nurodytų veikų, todėl teigiama, kad dvigubo pripažinimo principas buvo aiškintas ir taikytas netinkamai.

9.4. Pasak gynėjo, A. O. išdavimo atveju būtų pažeista pastarosios teisė į sąžiningą teismą, kadangi išduodančioji valstybė gali formaliai aiškinti senaties termino taikymą, t. y. laikyti, jog termino eiga buvo nutraukta paskelbus įtariamosios paiešką, ir laikyti, jog jis nepasibaigė. Pažymima, kad A. O. išdavusi vykdančioji valstybė to negali kontroliuoti ir garantuoti.

9.5. Jei A. O. būtų perduota pagal Europos arešto orderį, iki galutinio teismo sprendimo ji būtų laikoma suimta Vokietijoje, tokiu būdu ji būtų atskirta nuo šeimos, savo socialinių ir ekonominių interesų vietos, prarastų turimą darbą, patirtų dvasinius sukrėtimus. Tokia situacija pažeidžia A. O. teises ir teisėtus interesus, kadangi nuo galimų veikų padarymo praėjo apie 11 (vienuolika) metų. Šiuo laikotarpiu A. O. neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip pasislėpimas nuo teisėsaugos institucijų ar trukdymas tyrimui. Atsižvelgiant į tai, neigiamų padarinių kilimo rizika turėtų tekti teisėsaugos institucijoms, dėl kurių neveikimo net 11 (vienuolika) metų A. O. nebuvo tinkamai informuota apie Vokietijoje vykdomą tyrimą jos atžvilgiu.

10. Atsiliepimų į pateiktą skundą, prašymų bei pareiškimų dėl nušalinimo negauta.

III. Aukštesniojo teismo argumentai ir išvados

Perduotino asmens A. O. gynėjo Lino Žalnieriūno skundas atmetamas

11. Vilniaus apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį dėl Lietuvos Respublikos pilietės A. O. perdavimo Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Augsburgo teismo 2019 m. birželio 6 d. išduotą Europos arešto orderį byloje Nr. 210 Js 119308/13–61 – Gs 3382/19, nepažeidė BK 9¹ straipsnio, BPK 71¹ ir 73 straipsnių bei Sprendimo 2002/584/TVR nustatytų reikalavimų.

12. Europos arešto orderis yra Europos Sąjungos valstybės narės teisminės institucijos sprendimas, kuriuo kita Europos Sąjungos valstybė narė įpareigojama suimti ir perduoti šiame sprendime nurodytą asmenį siekiant pradėti šio asmens baudžiamąjį persekiojimą ar vykdyti jam paskirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę ir kuris atitinka Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus formos ir turinio reikalavimus (BPK 17¹ straipsnio 1 dalis). Teismas, spręsdamas dėl asmens perdavimo pagal Europos arešto orderį, patikrina: 1) ar yra laikomasi Europos arešto orderio turiniui ir formai keliamų reikalavimų; 2) ar nėra pagrindų, kuriais remiantis asmuo negali būti perduodamas ar gali būti neperduodamas kitai Europos Sąjungos valstybei narei, šiuo atveju Vokietijos Federacinei Respublikai.

13. Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl A. O. perdavimo Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti pagal Europos arešto orderį, aukščiau nurodytų reikalavimų nepažeidė. Iš aukštesniajam teismui pateiktos medžiagos matyti, kad A. O. prašoma perduoti kitai Europos Sąjungos valstybei narei, siekiant pradėti jos baudžiamąjį persekiojimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje dėl keturiolikos jos teritorijoje padarytų nusikalstamų veikų, t. y. dėl keturių baigtų sukčiavimo ir dešimties pasikėsinimų sukčiauti epizodų. Atsakomybė už jai inkriminuojamas nusikalstamas veikas numatyta Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamojo kodekso 263 straipsnio 1, 2 ir 5 dalyse, 22 straipsnyje, 23 straipsnyje ir 53 straipsnyje. Šiuo atveju Europos arešto orderis išduotas dėl Sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – sukčiavimo, už kurią Vokietijos Federacinės Respublikos baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta maksimali iki 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė ir ne didesnė kaip 15 (penkiolikos) metų laisvės atėmimo bausmė už visas veikas.

14. Susipažinus su aukštesniajam teismui pateikta Europos arešto orderio vykdymo byla nenustatyta, jog Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingos teisminės institucijos išduotame Europos arešto orderyje yra esminių trūkumų dėl jo turinio ir formos. Aukštesniojo teismo vertinimu, Europos arešto orderyje nurodyta informacija atitinka Sprendimo 2002/584/TVR 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus Europos arešto orderio turiniui keliamus esminius reikalavimus. Europos arešto orderyje pateiktas pakankamai detalus A. O. inkriminuojamų nusikalstamų veikų aprašymas: išvardintos aplinkybės, kurioms esant padarytos nusikalstamos veikos, nurodyti faktiniai ir juridiniai veikų požymiai, veikų padarymo laikas, vieta, nurodytas konkretus galimas A. O. vaidmuo ir kokius konkrečius veiksmus galimai ji padarė inkriminuojamose nusikalstamose veikose. Taigi, formalūs pagrindai perduoti A. O. Vokietijos Federacinei Respublikai baudžiamajam persekiojimui vykdyti yra nustatyti.

15. Nagrinėjamu atveju iš esmės yra kilęs ginčas tik dėl to, ar yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio dėl Europos arešto orderio e dalyje nurodytų nusikalstamų veikų priėmimo senaties terminas. Vilniaus apygardos teismo išvada, kad šis terminas yra suėjęs tik dėl dalies nusikalstamų veikų, priešingai nei teigiama skunde, yra teisinga.

16. Asmens neperdavimo pagal Europos arešto orderį privalomieji pagrindai yra įtvirtinti BK 9¹ straipsnio 3 dalyje. Nagrinėjant A. O. perdavimo baudžiamajam persekiojimui Vokietijos Federacinei Respublikai klausimą, privalomųjų (imperatyvių) asmens neperdavimo pagrindų, įtvirtintų BK 9¹ straipsnio 3 dalyje, aukštesnysis teismas nenustatė. Svarbu pažymėti, kad ši aplinkybė nėra ginčijama ir gynėjo skunde.

17. Diskreciniai asmens neperdavimo Europos arešto orderį išdavusiai valstybei pagrindai įtvirtinti BK 9¹ straipsnio 4 dalyje. BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte numatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietis ar užsienietis gali būti neperduodamas Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, jeigu Europos arešto orderis yra išduotas dėl nusikalstamos veikos, dėl kurios gali būti taikomi Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai, ir yra suėję šio kodekso 95 straipsnyje nustatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai. Kitaip tariant, įstatymas nedraudžia perduoti asmenį Europos arešto orderį išdavusiai valstybei net ir tuo atveju, jeigu tokie pagrindai būtų nustatyti.

18. Kaip minėta, Europos arešto orderio e dalyje nurodytos nusikalstamos veikos (4 baigti sukčiavimo ir 10 pasikėsinimų sukčiauti epizodai), kurių padarymu Vokietijos Federacinėje Respublikoje įtariama A. O., yra įtrauktos į Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR 2 straipsnio 2 dalyje numatytą 32 (trisdešimt dviejų) nusikalstamų veikų sąrašą, dėl kurių dvigubo baudžiamumo sąlygos tikrinimas panaikintas. Tačiau siekiant įsitikinti, ar egzistuoja (neegzistuoja) diskrecinis atsisakymo išduoti asmenį Europos arešto orderį išdavusiai valstybei pagrindas, įtvirtintas BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte, buvo būtina nustatyti, kokias konkrečias nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos teisę, o būtent Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą, atitinka Europos arešto orderyje nurodytos nusikalstamos veikos, kurių padarymu įtariama A. O., t. y. įsitikinti ar dėl nusikalstamų veikų, nurodytų Europos arešto orderyje, nėra suėję BK 95 straipsnyje įtvirtinti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminai. Todėl, priešingai nei teigiama skunde, apygardos teismas visiškai pagrįstai patikrino A. O. inkriminuotų ir Europos arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų atitiktį Lietuvos Respublikos nacionalinei teisei ir dvigubo baudžiamumo principo nepažeidė.

19. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su Vilniaus apygardos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju Europos arešto orderio e dalyje nurodytos nusikalstamos veikos, dėl kurių Vokietijos Federacinėje Respublikoje vykdomas A. O. baudžiamasis persekiojimas, pagal nurodytas faktines aplinkybes atitinka BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje (du sunkūs nusikaltimai); BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje (vienas apysunkis nusikaltimas); BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje (šeši nesunkūs nusikaltimai) nustatytus nusikalstamų veikų sudėčių požymius. Pažymėtina, kad skunde taip pat nėra ginčijamas nusikalstamų veikų kvalifikavimas pagal Lietuvos nacionalinę teisę. Iš Europos arešto orderio bei papildomai pateiktos informacijos matyti, kad nusikalstamos veikos, kurių padarymu Vokietijos Federacinėje Respublikoje yra įtariama A. O., buvo padarytos 2012 m. rugsėjo 7 d., 2012 m. rugsėjo 8 d. ir 2012 m. rugsėjo 22 d. BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto b, c, d papunkčiuose ir 2 punkte (analogiški apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai galiojo ir nusikalstamų veikų padarymo metu) numatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję 8 (aštuoneri) metai, kai buvo padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas; 12 (dvylika) metų, kai buvo padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas; 15 (penkiolika) metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatyta, kad A. O. atliko kokius nors veiksmus, kurie apsunkintų jos suradimą, taip pat nebuvo nustatyta, kad ji sąmoningai siekė išvengti baudžiamojo persekiojimo dėl Europos arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų, todėl sutiktina su žemesniojo teismo išvada, kad vien formalus A. O. paieškos paskelbimas nesustabdė apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.

20. Nustačius, kad nuosprendžio priėmimo senaties terminai, įtvirtinti BK 95 straipsnyje, nebuvo sustoję, būtina įvertini, ar senaties terminai nėra pasibaigę konkrečių nusikalstamų veikų atžvilgiu. BK 95 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo dienos. Iš Europos arešto orderio ir papildomai pateiktos informacijos matyti, kad du sunkūs nusikaltimai, numatyti BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 3 dalyje, ir vienas apysunkis nusikaltimas, numatytas BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, A. O. galimai buvo padaryti 2012 m. rugsėjo 22 d. Taigi, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, numatyti BK 95 straipsnio 1 dalies c ir d papunkčiuose, dėl šių nusikalstamų veikų dar nėra suėję. Jie atitinkamai sueis 2024 m. rugsėjo 22 d. ir 2027 m. rugsėjo 22 d. Dėl kitų šešių nesunkių nusikaltimų, numatytų BK 182 straipsnio 1 dalyje ir BK 22 straipsnio 1 dalyje ir BK 182 straipsnio 1 dalyje, galimai padarytų 2012 m. rugsėjo 8 d. ir 2012 m. rugsėjo 12 d., senaties terminas, įtvirtintas BK 95 straipsnio 1 dalies b papunktyje, atitinkamai suėjo 2020 m. rugsėjo 8 d. ir 2020 m. rugsėjo 12 d. Taigi, priešingai nei teigiama skunde, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai yra suėję ne dėl visų nusikalstamų veikų, numatytų Europos arešto orderio e dalyje, o tik dėl dalies.

21. Nustačius, kad dėl dalies Europos arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų yra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, buvo nustatytas ir diskrecinis asmens neišdavimo pagrindas, numatytas BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte, o dėl kitų Europos arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų nenustatyti nei privalomieji, nei diskreciniai asmens atsisakymo išduoti pagrindai, kadangi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai pagal BK 95 straipsnio nuostatas nėra pasibaigę. Esant šiai situacijai, teismas dėl vienų nusikalstamų veikų asmenį privalo perduoti kitai Europos Sąjungos valstybei, o dėl kitų, priešingai nei teigiama skunde, turi teisę nuspręsti perduoti, ar ne.

22. Kaip teisingai pažymima skunde, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nėra suformavęs konkrečių išaiškinimų ar taisyklių, kokiais atvejais, nustačius diskrecinį pagrindą, toks asmuo turi ar neturi būti perduotas išduodančiajai šaliai. Tačiau Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad Europos arešto orderio vykdymas yra principas, o atsisakymas jį vykdyti suprantamas kaip išimtis, kurią reikia aiškinti siaurai. Europos Sąjungos teisė grindžiama esmine prielaida, pagal kurią kiekviena valstybė narė dalijasi su kitomis valstybėmis narėmis daugeliu bendrų vertybių, kuriomis pagrįsta Sąjunga, kaip numatyta Europos Sąjungos Sutarties 2 straipsnyje, ir pripažįsta, kad kitos valstybės narės jomis dalijasi su ja. Ši prielaida suponuoja ir pateisina valstybių narių tarpusavio pasitikėjimą, ypač jų atitinkamose baudžiamojo teisingumo sistemose. Pagrindų sprendimą reikia aiškinti taip, kad būtų užtikrinta atitiktis atitinkamų asmenų pagrindinių teisių užtikrinimo reikalavimams ir nebūtų pakenkta valstybių narių teismų bendradarbiavimo sistemos, kurios vienas iš esminių elementų yra Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytas Europos arešto orderis, veiksmingumui (ESTT 2017 m. rugpjūčio 10 d. Sprendimas C‑270/17 PPU, EU:C:2017:628). Europos Sąjungos Teisingumo Teismo pateiktas Sprendimo 2002/584/TVR aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad asmuo pagal Europos arešto orderį prašančiai valstybei gali būti neišduodamas tik išimtiniais atvejais. Šiuo atveju pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte, Sprendimo 2002/584/TVR 3 ir 4 straipsniuose nėra numatytas nei privalomas, nei diskrecinis pagrindas atsisakyti išduoti asmenį dėl patraukimo baudžiamojon atsakomybėn suėjus senaties terminui. Taigi, apygardos teismas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte numatytą diskrecinį pagrindą aiškino siaurai ir padarė pagrįstą išvadą, kad vien tai, jog dėl kelių Europos arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo terminai pagal Lietuvos nacionalinę teisę yra suėję, nėra ta išimtis, dėl kurios teismas turėtų naudotis įstatymo numatyta diskrecija ir neperduoti asmens pagal Europos arešto orderį kitai Europos Sąjungos valstybei narei. Kaip minėta, BK 9¹ straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinti fakultatyviniai atsisakymo vykdyti Europos arešto orderį pagrindai. Esant šiems pagrindams teismas turi teisę, tačiau neprivalo, priimti sprendimą nevykdyti Europos arešto orderio. Įstatymo nuostatos, įskaitant BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte numatytą pagrindą, formuluojamos kaip įtvirtinančios teismo diskreciją sprendžiant atsisakymo perduoti asmenį pagal Europos arešto orderį klausimus. Taigi, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas, net ir nustatęs pagrindą, numatytą BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte, ir priėmęs sprendimą išduoti A. O. ne tik dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių nėra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, bet ir dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių yra suėjęs patraukimo baudžiamojon atsakomybėn terminas, nepažeidė nei baudžiamojo įstatymo, nei Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų. Jokių kitų išskirtinių ar papildomų aplinkybių, galinčių lemti A. O. neperdavimą Europos arešto orderį išdavusiai valstybei, nenustatė ir aukštesnysis teismas. Vien tai, kad A. O. nesislapstė nuo baudžiamojo persekiojimo, nėra pagrindas atsisakyti ją išduoti prašančiajai Europos Sąjungos valstybei narei. Aukštesnysis teismas konstatuoja, kad apygardos teismas, neperžengdamas įstatymo jam suteiktos diskrecijos ribų, pagrįstai nusprendė perduoti A. O. Vokietijos Federacinei Respublikai dėl visų Europos arešto orderyje nurodytų nusikalstamų veikų. Atsižvelgiant į tai, gynėjo skundo argumentas, jog teismas, nustatęs BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte numatytą pagrindą, neturėjo teisės išduoti A. O. dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių pagal BK 95 straipsnio nuostatas yra suėję apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai, atmestinas kaip nepagrįstas.

23. Priešingai nei teigiama skunde, apygardos teismas, priimdamas sprendimą išduoti A. O. Vokietijos Federacinei Respublikai, neturėjo pareigos įvertinti Vokietijos nacionalinės teisės aktuose nustatytų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminų, kadangi BK 9¹ straipsnio 4 dalies 6 punkte yra aiškiai nurodoma, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai nustatomi remiantis BK 95 straipsnio nuostatomis. Senaties terminai pagal Vokietijos nacionalinę teisę bus tikrinami ir nustatomi tolimesnio baudžiamojo proceso Vokietijos Federacinėje Respublikoje metu, nes būtent šios valstybės teisėsaugos institucijos atlieka tyrimą ir sprendimus priima, vadovaujantis nacionalinės teisės aktų nuostatomis.

24. Gynėjo prezumpcija, jog A. O. išdavimo atveju būtų pažeista jos teisė į sąžiningą teismą dėl to, kad išduodančioji valstybė gali formaliai aiškinti senaties termino taikymą, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis ir yra tik gynėjo spėjimas, manymas. Nėra jokio pagrindo abejoti Vokietijos Federacinės Respublikos teisine sistema, juo labiau manyti, jog vykstant baudžiamajam procesui pagal demokratinės valstybės nacionalinius teisės aktus nebus užtikrina A. O. teisė į gynybą ar kitos įstatymo garantuojamos procesinės teisės. Vien aplinkybė, kad nuo A. O. galimai nusikalstamų veikų padarymo iki Europos arešto orderio jos atžvilgiu išdavimo praėjo ilgas laiko tarpas, neleidžia abejoti Vokietijos Federacinėje Respublikoje vykdomo baudžiamojo proceso teisėtumu ir pagrįstumu. Neabejotina, kad asmuo, kurio atžvilgiu bus taikomas suėmimas, vykdant Europos arešto orderį, patirs tam tikrus nepatogumus, tačiau šio instituto taikymas pats savaime nereiškia, jog yra pažeidžiamos žmogaus teisės ir laisvės, ar kad jos varžomos neproporcingai.

25. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aukštesnysis teismas daro išvadą, kad Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją perduotino asmens gynėjo skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 74 straipsnio 2–3 dalimis,

nutaria:

perduotino asmens A. O. gynėjo advokato Lino Žalnieriūno skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 3 d. nutartį.

Nutartis yra galutinė ir neskundžiama.