Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Olego Šibkovo ir Gyčio Večersko, sekre­to­riau­jant Gražinai Juš­kienei, dalyvaujant prokurorei Džiuljetai Grigienei, išteisintajam V. K., jo gynėjui ad­vo­katui Kęstučiui Dobilui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka iš­na­grinėjo bau­džiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės pro­ku­ra­tū­ros apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. ištei­sin­tas pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo kodekso (toliau – BK) BK 178 str. 1 d., nenus­ta­čius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Res­publikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 str. 5 d.1 p.).

Nukentėjusiojo S. Ž. 870 litų dydžio civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2012 m. birželio 17 d., apie 20.05 val., (duomenys neskelbtini), esančioje degalinės (duomenys neskelbtini) aikštelėje, neteisėtai ir neat­ly­gin­tinai užvaldė svetimą turtą, t. y. radęs nukentėjusiajam S. Ž. priklausančią piniginę, netu­rin­čią materialinės vertės, su joje buvusiais 800 litų, jo vardu išduotais vairuotojo pažymėjimu bei asmens tapatybės kortele, AB (duomenys neskelbtini) „Master Card“ kortele, įvairiomis nuolaidų bei vizitinėmis kor­telėmis, neturinčiomis materialinės vertės, juos pasisavino, tuo padarydamas nukentėjusiajam S. Ž. bendrą 800 litų turtinę žalą, tai yra, pagal BK 178 str. 1 d.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūra apeliaciniame skunde prašo pa­nai­kinti Kauno miesto apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. nuosprendį ir priimti naują apkal­ti­na­mąjį nuosprendį – pripažinti V. K. kaltu pagal BK 178 str. l d. ir skirti jam 10 MGL (1300 litų) dydžio baudą, nukentėjusiojo S. Ž. 870 litų civilinį ieškinį patenkinti. Skunde nu­ro­doma, kad teismo nuosprendis neteisėtas ir nepagrįstas. Teismo išvada, kad kaltinamojo padaryta veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsta, nes degalinėje rasta piniginė V. K. yra svetimas turtas, kurios savininką galima buvo nustatyti iš joje buvusių kortelių ir kitų do­kumentų. V. K. piniginės nepaliko degalinės darbuotojams saugoti, pamatęs, kad joje yra pi­nigų, pasiėmė ją, galėjo svetimu turtu laisvai disponuoti. Teismas padarė klaidingą išvadą, kad kal­tinamojo atžvilgiu reikia taikyti teisinį radinio reglamentavimą. S. K. turėjo suprasti, kad piniginė nėra išmesta, veikė suvokdamas, kad užvaldo svetimą turtą. Tokios veikos teismų prak­tikoje vertinamos kaip vagystės. Teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, šio savo spren­dimo neargumentavo, įrodymus vertino neišsamiai ir šališkai, pagal Civilinio kodekso normas.

Teismo posėdyje pro­ku­rorė prašė apeliacinį skundą tenkinti ir pa­tvir­tino apeliacinio skun­do argumentus.

Išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros apeliacinis skundas ten­ki­namas iš dalies.

Pagal Lietuvos Res­pu­blikos bau­džia­mo­jo proceso ko­dekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas, teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šioje įstatymo normoje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įver­tina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išna­gri­nė­ji­mu, vadovaudamiesi įstatymu. Teisėtas ir pa­grįs­tas yra toks nuosprendis, kuriuo tiksliai pritaikytas baudžiamasis įstaty­mas ir kuris priimtas ir sura­šy­tas laikantis visų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, o jame padarytos išvados dėl nusi­kalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kal­ti­namojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuos­prendyje sprendžiamų klausimų pa­grįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog pir­mo­sios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir išnagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus vado­vau­da­ma­sis baudžiamojo proceso įstatymo nuo­s­tatomis, tačiau neteisingai juos įvertino ir išteisinamajame nuos­pren­dy­je padarė neteisingą išvadą dėl V. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nu­si­kals­ta­mą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., tokiu būdu pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus.

Pagal BK 178 str. atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Pagal šią BK normą at­sa­ko­my­bė kyla tada, kai kaltininkas svetimą turtą tyčia neteisėtai ir neatlygintinai paverčia savo turtu, tai yra ima elgtis su svetimu turtu kaip su nuosavu – turi realią galimybę juo naudotis ar disponuoti, ir taip padaro žalą turto savi­nin­kui. Kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantis turtas laikomas svetimu. Baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto pagrobimą galima tik esant tiesioginei tyčiai, tai yra kal­ti­ninkas privalo suvokti, kad svetimą turtą neteisėtai paverčia savu turtu, numato, kad dėl to sa­vi­nin­kas šio turto neteks, ir to nori.

Byloje nėra ginčo dėl fakto, kad nukentėjusysis S. Ž. 2012 m. birželio 17 d. apie 20 val. degalinėje (duomenys neskelbtini), esančioje (duomenys neskelbtini), pametė savo piniginę, o kaltinamasis V. K. apie 20.05 val. šią piniginę pakėlė nuo asfalto, įsėdo į savo automobilį ir išvažiavo. Šias aplinkybes patvirtina ir nukentėjusysis, ir liudytoja J. M., ir įvykio vaizdo įra­šai. Kaltinamasis šių aplinkybių neneigia. Apylinkės teismas sprendė, kad kaltinamasis rastą pi­niginę vertino kaip radinį ir šiuos kaltinamojo veiksmus pripažino radinio pasisavinimu.

Skundžiamame nuosprendyje nėra analizuota ir įvertinta kaltinamojo subjektyvinė pusė savo veiksmų atžvilgiu. Svetimo turto vagystės inkriminavimui būtina nustatyti kaltininko tyčią pa­grobti svetimą turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas sa­vo praktikoje yra pažymėjęs, kad atvejai, kai asmuo, žmonių lankymosi ar darbo vietoje radęs kaž­kieno neapdairiai paliktą turtą, užuot ati­da­vęs jį šią vietą prižiūrintiems asmenims (pvz., prekybos centro, kavinės, teatro, muziejaus, po­li­kli­ni­kos, naktinio klubo ir pan. darbuotojams) saugoti, jį pa­sisavina, atitinka vagystės požymius (kasa­ci­nės nutartys Nr. 2K-41/2009, 2K-282/2012).

Iš bylos duomenų matyti, kad savo piniginę nukentėjusysis pametė degalinės teritorijoje, prie kuro kolonėlių. Nors patekimas į šią teritoriją ir judėjimas joje yra laisvas, teritorija ir joje esantis turtas yra kontroliuojami degalinės administracijos – jie yra stebimi ir prižiūrimi. Įvykis buvo degalinės darbo laiku. Iš įvykio vaizdo įrašo, padaryto degalinės administracijos, matyti, kad kaltinamasis, paėmęs piniginę nuo žemės, net neatvertęs jos sparčiu žingsniu nuėjo ir įlipęs į savo automobilį išvažiavo. Byloje nenustatyta jokių aplinkybių, kad kaltinamasis rasto turto negalėjo grąžinti savininkui ar perduoti degalinės administracijai dėl objektyviai susiklosčiusių sąlygų.

Ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis V. K. aiškino, kad paėmęs piniginę tikėjosi gauti iš savininko radybų (b. l. 74, 78), todėl tikėtina, kad pastebėjo joje esančius savininko do­ku­men­tus. Bylą nagrinėjant teisme jau nurodė, kad ketino nuvežti rastąją pi­niginę į policijos nuo­vadą. Šiomis aplinkybėmis teisėjų kolegija sprendžia, kad kaltinamasis su­pra­to, jog rastoji piniginė su pi­ni­gais yra svetima, neapdairiai pamesta degalinės kliento ar lan­ky­tojo. Todėl ši piniginė negali būti pripažįstama radiniu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.62 str. prasme, kaip sprendė apy­lin­kės teismas, ar bešeimininkiu turtu. Išvykdamas iš degalinės kaltinamasis jau turėjo galimybę dis­po­nuoti svetimu turtu savo nuožiūra. Taip veikdamas V. K. neabe­jo­ti­nai numatė, kad nuken­tė­jusysis neteks savo turto, o jis šį turtą turės kaip nuosavą. Nustatytomis aplinkybėmis pamesto pi­niginės ir pinigų užvaldymo teisėjų kolegija negali vertinti kaip veikos, neturinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. V. K. nurodytos aplinkybės, kad netrukus jį sustabdė kitas automobilis, kurio keleivis, pareikalavo radinio, kurį atidavė jam, su­pratęs, kad reikalaujantis atstovauja savininką, kaltinamojo veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Kaltinamasis pats pripažino, kad matė iš piniginės kyšančius pinigus – 50 Lt banknotą. Bylos nagrinėjimo metu nukentėjusysis patikslino, kad piniginėje buvo ne mažiau kaip 600 litų ir įvairios kortelės. Tei­sėjų kolegija nemato pagrindo netikėti nukentėjusiojo aiškinimu dėl piniginėje buvusios pinigų sumos.

Nors kaltinamajame akte V. K. suformuluotas kaltinimas – neteisėtai ir neat­ly­gin­tinai užvaldė svetimą turtą – radęs piniginę su joje buvusiais pinigais ir dokumentais juos pasisavino – ir neatkartoja BK normoje nurodytos sąvokos – pagrobė svetimą turtą, tačiau kaltinimo turinyje iš­samiai atskleista svetimo turto pagrobimo esmė ir yra aišku, kuo jis kaltinamas. Todėl šio kal­ti­ni­mo netikslumo kolegija nelaiko BPK pažeidimu ir kaltinimą šiame nuosprendyje patikslina.

Įvertinęs išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas pripažįsta įrodytu, kad V. K. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d., tai yra 2012 m. birželio 17 d., apie 20.05 val., (duomenys neskelbtini), esančioje degalinės (duomenys neskelbtini) aikštelėje, pa­grobė svetimą turtą – nukentėjusiojo S. Ž. piniginę, netu­rin­čią materialinės vertės, su joje bu­vu­siais 600 litų, jo vairuotojo pažymėjimu bei asmens tapatybės kortele, AB (duomenys neskelbtini) „Mas­ter Card“ kortele, įvairiomis nuolaidų bei vizitinėmis kor­telėmis, neturinčiomis materialinės vertės.

Kaltinamasis pagrobė turtą, kurio vertė yra didesnė, negu 3 MGL dydžio (BK 190 str.), todėl jo veika teisingai kvalifikuojama pagal BK 178 str. 1 d.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę V. K., vadovaujasi BK 54 str. numatytais ben­draisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. Kaltinamasis padarė vieną nesunkų tyčinį nusi­kal­timą (BK 11 str. 3 d.), už kurį įstatymas nu­mato viešuosius darbus, baudą, areštą arba laisvės atėmimo bausmę. V. K. anksčiau nebuvo teistas (b. l. 82), yra pensininkas (b. l. 97), cha­rak­terizuojamas teigiamai (b. l. 151, 152). Kaltinamojo atsa­ko­mybę lengvinančių ir atsakomybę sun­kinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis V. K. pripažįsta savo veiksmais sąlygojęs žalos padarymą nukentėjusiajam. Teisėjų kolegija sprendžia, kad V. K. nusikalto atsi­tik­ti­nai. Nusikalstama veika padaryta turtinė žala nėra didelė. Atsižvelgiant į paminėtų aplinkybių visu­mą, siekiant nubaudimo ir teisingumo prin­cipo įgy­vendinimo, V. K. skirtina prokurorės apeliaciniame skunde pra­šo­mo dydžio bauda, kuri yra mažesnė pagal BK 47 str. už nesunkų nu­sikaltimą numatytos baudos vi­dur­kį, artima mini­ma­liam dydžiui.

Kadangi kaltinamajam skiriama su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė, kardomoji priemonė (b. l. 98. 99) jam panaikinama.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas S. Ž. ikiteisminio tyrimo metu pateikė 1370 Lt ci­vi­linį ieškinį nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti (b. l. 65). Nurodė, kad piniginėje buvo 800 litų, vairuotojo pažymėjimas, asmens tapatybės kortelė, kurių pakeitimas kainavo 400 litų, ban­ko kortelė, kurios pakeitimas kainavo 170 litų. Teismo posėdžio metu S. Ž. patikslino savo rei­ka­lavimą. Nurodė, kad piniginėje buvo ne mažiau 600 litų, kad banko kortelės pakeitimas kainavo 50 eurų, kitų kortelių pakeitimas kainavo 400 litų, viso reikalavo priteisti 870 litų žalos atlyginimo (b. l. 130). Žalos padarymo faktas yra įro­dy­tas aukščiau paminėtais įrodymais, tačiau įrodymų, pa­tvir­tinančių visą padarytos žalos dydį – apie as­mens dokumentų ir banko kortelės pakeitimo kainą, civilinis ieškovas nepateikė. Šiuo atveju nu­ken­tėjusiajam padarytos žalos dydžio teisingai nustatyti neatidėjus bylos nagri­nė­jimo ir negavus pa­pil­do­mos medžiagos nėra galimybės. Prokurorė ape­lia­ci­niame skunde prašo priteisti nuken­tė­ju­sia­jam iš kaltinamojo 870 litų. Pats nukentėjusysis ape­lia­ci­nio skundo dėl pirmos instancijos teismo nuos­prendžio nėra pateikęs. Todėl teisėjų ko­le­gija spren­džia, kad civiliniam ieškovui S. Ž. pripažintina teisė į ieškinio patenkinimą, o klausimas dėl ieš­kinio dydžio perduotinas nagri­nė­ti civi­li­nio proceso tvarka (BPK 115 str. 2 d.).

Daiktinis įrodymas – kompaktinė plokštelė su vaizdo įrašu (b. l. 45) paliktina saugoti byloje.

Teisėjų kolegija nenustatė, kad by­loje ikiteisminio tyrimo ir jos teisminio nagri­nė­ji­mo me­tu būtų padaryti kiti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą.

Visa tai įvertinus, kolegija daro išvadą, jog prokuroro apeliacinio skundo ar­gu­mentai iš esmės yra pagrįsti, todėl apeliacinis skundas tenkinamas dalyje dėl V. K. kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir taikytinos bausmės, pirmosios instancijos teismo nuos­prendis naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 p.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 328 str. 1 p., 3 p. ir 4 p., 329 str. 2 p., 331 str. 1 d. ir 2 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. gegužės 14 d. išteisinamąjį nuosprendį panaikinti ir pri­imti naują apkaltinamąjį nuosprendį:

V. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 str. 1 d. ir nuteisti jį 10 MGL (vieno tūkstančio trijų šimtų litų) dydžio bauda.

Kardomąją priemonę V. K. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Nukentėjusiajam S. Ž. pripažinti teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieš­ki­nio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka.

Daiktinį įrodymą – kompaktinę plokštelę su vaizdo įrašu palikti saugoti byloje.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.