Dėl duomenų bazės atnaujinimo darbų apie 21 val. kelias minutes neveiks Teisora. Atsiprašome už nepatogumus

Vilniaus apygardos teismo nutartis

2009-12-17 · Civilinė byla Nr. 2A-1109-302/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2009-12-17
Bylos Nr.
2A-1109-302/2009
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Romualda Janovičienė (pran.), Andžej Maciejevski, Neringa Švedienė
Ieškovas
M. Č.
Atsakovas
V. C., Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Švenčionių rajono savivaldybės administracijai
Advokatai
Aleksandras Doroševas
Kategorijos
  • 24.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 30.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1109-302/2009Procesinio sprendimo kategorijos 24.2; 30.1; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2009 m. gruodžio 17 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Romualdos Janovičienės,kolegijos teisėjų Andžejaus Maciejevskio ir Neringos Švedienės,sekretoriaujant Gražinai Bitvinskienei,dalyvaujant ieškovei M. Č. , jos atstovui advokatui Aleksandrui Doroševui,atsakovui V. C. ,vertėjai Boženai Seniut ,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės M. Č. apeliacinį skundą dėl Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės M. Č. ieškinį atsakovams V. C. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai, Švenčionių rajono savivaldybės administracijai dėl žemės sklypo ribų nustatymo, Vilniaus apskrities viršininko įsakymų, Švenčionių rajono savivaldybės mero potvarkio ir pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovė M.Č. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko 1997-05-14 įsakymą Nr.697-86 „Dėl namų valdų žemės sklypų pardavimo Švenčionių rajone 78 piliečiams“ dalyje dėl atsakovui suteikto ir naudojamo 150 kv.m. ploto žemės sklypo, priklausančio ieškovei, esančio (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Švenčionių rajono savivaldybės mero 1997-04-18 potvarkį Nr.35 dalyje dėl atsakovui suteikto ir naudojamo 150 kv.m. ploto žemės sklypo, priklausančio ieškovei, esančio (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiu Vilniaus apskrities viršininko įsakymo Nr.2.3-2305(86) dalį dėl ieškovei parduodamo žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini); pripažinti negaliojančiomis Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarčių Nr.86/99-0297 ir Nr.P86/99 -0298 dalis , dėl 150 kv.m. ploto žemės sklypo, priklausančio ieškovei, esančio (duomenys neskelbtini); nustatyti ieškovės M. Č. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), ribas, kaip tai numatyta 1993-05-24 grafiniame priede prie susitarimo pirkti žemės sklypą.

Ieškovė nurodė, kad ji yra namų valdos žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) bendrasavininkė. Bendrasavininkų susitarimu namų valdos sklypas buvo pasidalintas ir ieškovei atiteko 1084 kv.m. dydžio sklypo dalis, kurį ji išsipirko už 1084 investicinių čekių. Šio sklypo plano koordinačių taškai, kraštinių ilgiai, sklypo konfigūracija atitinka 1993-05-24 grafinį priedą prie susitarimo pirkti žemės sklypą. M. Č. žemės sklypas ribojasi su atsakovo V. C. žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), (unik. Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovas savavališkai užėmė jos sklypo dalį, pasistatydamas tvorą ir taip sau atitverdamas 150 kv.m. jai priklausančio žemės sklypo. 1994-12-23 atsakovas savavališkai parengė žemės sklypo ribų planą, kurį derinant ji nepasirašė. Jos teisės buvo pažeistos, nes ji naudojosi 1084 kv.m. žemės sklypu konkrečioje vietoje, o dėl V. C. sudaryto plano jos žemės sklypo dalis buvo perkelta į jai nenaudingą vietą. Dabartinė ieškovės sklypo konfigūracija matyti iš 2008-01-11 jos žemės sklypo plano, su kuriuo ji taip pat nesutinka. Pagal M. Č. ieškinį Švenčionių rajono apylinkės teismas išnagrinėjo civilinę bylą ir pripažino V. C. žemės sklypo planą negaliojančiu, tačiau vadovaujantis Vilniaus apskrities viršininko 1997-05-14 įsakymu Nr.697-86 „Dėl namų valdų žemės sklypų pardavimo Švenčionių rajone 78 piliečiams“ ir Švenčionių rajono savivaldybės mero 1997-04-18 potvarkiu Nr.35, atsakovui V. C. buvo parduotas 2083 kv.m. žemės sklypas kartu su ginčytinu plotu, (duomenys neskelbtini).

Atsakovas V. C. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad pagal VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenis žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), (unik.nr. (duomenys neskelbtini)), yra ne ieškovės, o Lietuvos Respublikos nuosavybė. Nebūdama nei vieno iš žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), savininke ar bendrasavininke, ieškovė neturi reikalavimo teisės į šių žemės sklypų ribų nustatymą.

Ieškovės teiginys, kad ji iki 1994m. faktiškai naudojosi žemės sklypu, esančiu Lauko g.22, Pabradėje, pagal 1993-05-24 grafinį priedą prie susitarimo pirkti žemės sklypą, neatitinka tikrovės, nes ji iki 1994 m. ir vėliau naudojosi ir dabar naudojasi 1084 kv.m. žemės sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), kurio ribos yra nustatytos Švenčionių rajono žemėtvarkos skyriaus žemės 1992-08-09 žemės sklypo planu, 1992-10-27 genplanu ir ieškovės prie ieškinio pridėtu 2008-01-11 planu, todėl šiais planais vadovaujantis 150 kv.m. ginčo žemės sklypas į ieškovės iki 1994 m. valdyto ir dabar valdomo žemės sklypą neįėjo ir iki šiol neįeina. Ieškovės reikalavimams dėl Vilniaus apskrities viršininko 1997-05-14 įsakymo Nr.697-86 bei Švenčionių rajono savivaldybės mero 1997-04-18 potvarkio Nr.35 pripažinimo negaliojančiais taikytinas bendras turtinio ginčo ieškininės senaties trejų metų terminas, numatytas 1964 m.LR CK 84 str., galiojęs ginčijamų įsakymo ir potvarkio priėmimo metu. Nėra jokio pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimą nustatyti valstybei priklausančių žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini)) ribas pagal ieškovės pasiūlymą, pripažinti negaliojančiais ieškovės nurodytus individualaus pobūdžio administracinius teisės aktus, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sandorius.

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Švenčionių rajono žemėtvarkos skyrius su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti ieškinio reikalavimus kaip nepagrįstus.

Atsiliepimas

Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracija prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nėra jokio pagrindo pripažinti Švenčionių rajono mero 1997-04-18 potvarkį Nr.35 „ Dėl namų valdų žemės sklypų pardavimo Švenčionių rajone 78 piliečiui“ negaliojančiu. Ieškovė į teismą kreipiasi antrą kartą su tais pačiais reikalavimais, kurie buvo išnagrinėti Švenčionių rajono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr.2-336-1998. Teismas 1998-06-24 sprendimu atmetė M. Č. ieškinį, ieškovės apeliacinis skundas dėl šio sprendimo netenkintas.

Žemesnės instancijos teismas

Švenčionių rajono apylinkės teismas 2009 m. kovo 6 d. sprendimu M. Č. ieškinį atsakovams V. C. , Vilniaus apskrities viršininko administracijai ir Švenčionių rajono savivaldybės administracijai atmetė.

Teismas ieškovės reikalavimams taikė ieškinio senatį to prašant atsakovui, be to, jai neprašant atnaujinti praleisto ieškinio senaties termino, nenurodant kokių nors svarbių termino praleidimo priežasčių.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nurodė, kad nors ieškovė negalėjo nurodyti kada ji sužinojo apie aukščiau paminėtus teisės aktus (Vilniaus apskrities viršininko 1997-05-14 įsakymą Nr.697-86; Švenčionių rajono savivaldybės mero 1997-04-18 potvarkį Nr.35), tačiau akivaizdu, kad turėjo sužinoti ne vėliau, kaip nagrinėjant jos ieškinį teisme, dėl kurio Švenčionių rajono apylinkės teismas 1998-02-13 priėmė sprendimą. Nors ieškovė yra pagarbaus amžiaus moteris, tačiau geros orientacijos ir atminties, dėl to jai taikomi apdairaus, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai. Teismas konstatavo, kad 1998 metais ir vėliau ją konsultavo teisės specialistas, ji turėjo galimybę pasinaudoti advokato paslaugomis ir taip realiai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą. Kadangi M.Č. apie savo pažeistą teisę sužinojo (arba turėjo sužinoti) vėliausiai 1998-02-27, išnagrinėjus civilinę bylą Nr.2-28-98 pagal jos ieškinį dėl pažeistų teisių atstatymo Švenčionių rajono apylinkės teisme ir įsiteisėjus šiam sprendimui, o ieškinys pareikštas tik 2008-10-02, tai teismas sprendė, kad vadovaujantis CK 84str. (1994-05-17 įst. Nr. I-459 red.) yra praleistas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas Vilniaus apskrities viršininko 1997-05-14 įsakymo Nr.697-86; dalies bei Švenčionių rajono savivaldybės mero 1997-04-18 potvarkio Nr.35 dalies pripažinti negaliojančiomis ir jų pagrindu sudarytiems sandoriams nuginčyti. Ieškinio senatis pasibaigė 2001 m. vasario 27 dieną, t.y. dar iki 2001 m. liepos 1 d. naujos redakcijos Civilinio kodekso įsigaliojimo, todėl, vadovaujantis LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10str., negali būti taikomas naujos redakcijos Civiliniame Kodekse nustatytas 10 metų senaties terminas. Esant kitiems trims reikalavimams išvestiniams iš pirmųjų dviejų, teismas jų taip pat netenkino.

Teismas sprendė, kad reikalavimas pripažinti negaliojančiu 2008-03-04 Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr.2.3.-2305-(86) dalyje dėl ieškovei parduodamo žemės sklypo netenkintinas, nes šio įsakymo turinys nepažeidžia asmenų teisių ir teisėtų interesų, juo nemažinamas ieškovės valdomo žemės sklypo plotas ( netgi priešingai-padidinamas). Be to, šis ieškovės reikalavimas-nustatyti M. Č. žemės sklypo, esančio Lauko 22, Pabradės m., Švenčionių rajone, ribas yra išvestinis iš pirmųjų reikalavimų ir gali būti tenkinamas tik patenkinus pirmesniuosius reikalavimus.

Šalies argumentai

Ieškovė M.Č. apeliaciniu skundu prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas nepagrįstai ieškovės reikalavimams taikė ieškinio senatį, nes tik sužinojusi ir sugrįžusi iš kaimo ji visą laiką gynė savo pažeistas teises. Dėl sunkios finansinės padėties negalėjo samdyti advokato, todėl teismo prašė praleistą terminą atnaujinti ir pripažinti, kad pažeista teisė buvo ginama ir kad terminas ieškiniui paduoti buvo praleistas dėl objektyvių, nuo jos nepriklausančių priežasčių, tačiau į ieškovės prašymą nebuvo atsižvelgta.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas tinkamai pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas. Teismas visiškai pagrįstai konstatavo, kad ieškovė turėjo sužinoti apie skundžiamus įsakymą bei potvarkį vėliausiai 1998-02-27, kai įsiteisėjo 1998-02-13 Švenčionių rajono apylinkės teismo sprendimas dėl atsakovui priklausančios namų valdos žemės sklypo plano pripažinimo negaliojančiu.

Atsakovas Švenčionių rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ieškovės reikalavimams taikytina ieškinio senatis. Švenčionių rajono mero 1997-04-18 potvarkis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo pripažinti jo negaliojančiu toje dalyje, kurioje prašo ieškovė.

Teismas pagrįstai nenustatė pagrindų atnaujinti ieškinio senaties terminą ir šiam terminui pasibaigus 2001-02-27, pagrįstai netaikė ieškovės reikalavimams 2001 m. CK nustatyto 10 metų ieškinio senaties termino. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovė nuo 1997 m. turėjo visas galimybes ginti tariamai jos pažeistas teises teisme ir šiomis galimybėmis nepasinaudojo.

Taip pat nurodo, kad nebūdama nei vieno iš žemės sklypų, esančių (duomenys neskelbtini), savininkė, ieškovė yra netinkama Civilinio proceso kodekso 45 straipsnio prasme.

Kadangi ieškovė neginčijo nei 1992-08-09 žemės sklypo plano, nei 1992-10-27 genplano, nei atsakovui priklausančio žemės sklypo (duomenys neskelbtini), 1992-01-07 genplano, jie yra teisėti ir galiojantys, vadovaujantis jais, 150 kv. m. ginčo žemės sklypas į ieškovės iki 1994 m. faktiškai valdomo žemės sklypo ribas neįėjo ir iki šiol neįeina. Tai, kad atsakovas nepagrobė ir neužėmė ieškovei priklausančio 150 kv. m. žemės ploto, kad atsakovas naudojasi šiuo plotu visą laiką, kad 1992 m. ieškovė pageidavo privatizuoti žemę, kuria ji faktiškai naudojosi, yra nustatyta įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, todėl šie faktai negali būti nuginčyti ir pakartotinai įrodinėjami.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, kad skundžiamas teismo sprendimas yra priimtas tinkamai taikant ir aiškinant materialinės teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senatį, laikantis procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą, todėl keisti ar naikinti sprendimo apeliacinio skundo argumentais, nenustačius absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 dalyje, nėra pagrindo.

Nustatyta, kad ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu 2008-10-02 (b.l. 1), prašydama pripažinti negaliojančiais Vilniaus apskrities viršininko 1997-05-14 įsakymą Nr.697-86 „Dėl namų valdų žemės sklypų pardavimo Švenčionių raj. 78 piliečiams“, Švenčionių rajono savivaldybės mero 1997-04-18 potvarkį Nr.35, kuriuo V. C. parduotas 2083 kv.m. žemės sklypas namų valdos, esančios (duomenys neskelbtini) (b.l. 11, 12).

Šioje byloje kilo ginčas dėl to ar pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ieškinio senatį, todėl kolegija pasisako dėl skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

Ieškinio senatis, kaip įstatymuose nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, kreipdamasis su ieškiniu į teismą (1964 m. Civilinio kodekso 83 str. 1 d., 2000 m. Civilinio kodekso 1.124 straipsnis), viena vertus, yra susijusi su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga. Taigi tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma civilinių teisinių santykių aiškumo ir stabilumo užtikrinimo. Dėl to ieškinio senaties termino taikymo klausimas negali būti sprendžiamas tik ieškovo interesais. Kolegija konstatuoja, kad ieškinio senatis nagrinėjamoje byloje nustatyta tiek ieškovės, tiek atsakovo interesais.

Pasibaigus įstatymo nustatytam ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka, tačiau subjektinė teisė, pasibaigus ieškinio senačiai, neišnyksta. Dėl to ieškinio senaties pabaiga nėra kliūtis kreiptis su ieškiniu į teismą. Nustatyti, praleistas ieškinio senaties terminas ar ne, galima tik išsiaiškinus visas bylos aplinkybes ir tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Įstatymo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (1964 m. Civilinio kodekso 86 straipsnis; 2000 m. Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atmetė ieškinį atsakovo V. C. prašymu pritaikęs ieškinio senatį vadovaudamasis 1964 m. red. Civilinio kodekso 84 straipsniu, nustatančiu bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad tik sužinojusi ir sugrįžusi iš kaimo, ji visą laiką gynė savo pažeistas teises, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ji negalėjo pasakyti, kada sužinojo apie savo pažeistą teisę. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad 1996 m. pabaigoje sugrįžusi iš Teburiškės kaimo, Švenčionių r. (b.l. 1, 36), sužinojo, kad jos žemės sklypo dalis yra savavališkai užimta atsakovo V. C. . Pasak jos, atsakovas pasistatė tvorą, atkirsdamas ieškovės 150 kv. m. žemės sklypo dalį, taip pažeisdamas jo nuosavybės teisę į jai priklausantį žemės sklypą. Taip pat ji nurodė, kad V. C. 1994-12-23 parengė namų valdos, esančios Lauko g. 20-2, Pabradėje, žemės sklypo planą (b.l. 15), dėl šio sklypo pripažinimo negaliojančiu ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuris buvo patenkintas Švenčionių rajono apylinkės teismo 1998-02-13 sprendimu (b.l.20). Nurodytas teismo sprendimas įsiteisėjo 1998-02-27. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad ieškovė apie teisės aktus, kuriuos ji ginčija pareikštu ieškiniu, ir kurie, jos manymu, pažeidžia jos teises, turėjo sužinoti ne vėliau kaip nagrinėjant jos pareikštą ieškinį civilinėje byloje Nr. 2-28-98 teisme, dėl kurio 1998-02-13 buvo priimtas teismo sprendimas ir kuris 1998-02-27 įsiteisėjo. Kolegijos vertinimu, teismo nustatyta ieškinio senaties termino pabaiga – 2001-02-27 yra pagrįsta byloje pateiktais įrodymais, nes šią aplinkybę paneigiančių įrodymų ieškovė nepateikė. Taigi nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas ieškinio senatį pritaikė nepagrįstai.

Ieškovė apeliaciniame skunde nurodydama, kad ji prašė praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, pripažino, kad šį terminą ji praleido, o spręsti dėl šio termino atnaujinimo teismui nebuvo jokio pagrindo, kadangi ieškovė nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurioms esant būtų pagrindas atnaujinti praleistą terminą. Skunde nurodyta priežastis - sunki finansinė padėtis – negali būti pripažinti svarbia. Atsižvelgiant į tai, kad asmenims, kurių turtinė padėtis yra sunki valstybė garantuoja teisinę pagalbą ir jie yra atleidžiami nuo visų ar dalies bylinėjimosi išlaidų, ir į tai, kad praleistas labai ilgas laiko tarpas nuo sužinojimo apie savo teisės pažeidimą – daugiau nei dešimt metų, teismui nebuvo pagrindo atnaujinti termino.

Kolegija pažymi, kad pirmos instancijos teismo sprendimas visiškai atitinka aptarto instituto tikslus, tarp jų, užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą. Ieškovė per trejus metus nuo suvokimo apie pažeidžiamas teises dienos turėjo teisę ir galimybes pareikšti ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo, tačiau per įstatymo nustatytą terminą savo teise nepasinaudojo.

Atmetant ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino, pagal Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje išdėstyti argumentus dėl ieškiniu pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimo Nr. 39 21 punkto 2 papunktyje nurodyta, jeigu išnagrinėjus bylą nustatoma, kad ieškovo teisė nepažeista, ieškinys turi būti atmestas kaip nepagrįstas, o ne taikant ieškinio senatį. Netenkinus ieškovo reikalavimo dėl to, jog jis neįrodė, kad jo teisės pažeistos, nebūtų pagrindo dar ieškinį atmesti ir kitu pagrindu, t.y. pritaikius ieškinio senatį, todėl sprendimo motyvai dėl ieškovės pareikšto trečiojo išvestinio reikalavimo yra šalinami iš sprendimo, nekeičiant teismo sprendimo iš esmės.

Kiti apeliacinio skundo argumentai, netenkinus ieškinio dėl ieškinio senaties praleidimo, neturi teisinės reikšmės sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmos instancijos teismas nustatė ir ištyrė visas reikšmingas ieškiniui aplinkybes, sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimo išvadomis bei motyvais. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 p.).

Iš apeliantės priteistinos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, ieškovui - 1000 Lt (Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalis, 93 straipsnis). Prašomas priteisti išlaidų dydis neviršija Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintomis rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteisiamo užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio bei atitinka kitus kriterijus, numatytus Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalyje.

Ieškovei M. Č. buvo suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba apeliacinės instancijos teisme. Pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2009-12-08 pažymą antrinės teisinės pagalbos išlaidos, priteistinos į valstybės biudžetą, sudaro 1 040 Lt. Kadangi apeliacinis skundas atmestas, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 1 dalimi, bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos. Taip pat nepriteistinos ir apeliacinės instancijos teismo turėtos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, kurias sudaro 14,10 Lt išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325-331 straipsniais kolegija

nutarė:

Švenčionių rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš M. Č. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme V. C. naudai.

Kolegijos pirmininkė Romualda JanovičienėKolegijos teisėjai Andžej MaciejevskiNeringa Švedienė