Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislovo Ranonio, Antano Klimavičiaus ir pranešėjo Olego Fedosiuko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo E. Š. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 23 d. nutarties.

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu E. Š. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu trejiems metams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams. E. Š. taip pat nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtosios bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

A. Š. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu vieneriems metams; Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams. A. Š. taip pat nuteistas pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, šios bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos iš dalies sudedant ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, 214 straipsnio 1 dalį, 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį taip pat nuteistas V. A., tačiau dėl jo nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

Iš E. Š., A. Š. ir V. A. solidariai priteista: 2270 Lt turtinei ir 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti bei 800 Lt proceso išlaidų už advokato pagalbą nukentėjusiajam O. T..

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. liepos 23 d. nutartimi nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus bei nuteistojo E. Š. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės apeliacinius skundus atmetė, nukentėjusiojo O. T. (O. T.) apeliacinį skundą patenkino iš dalies ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendį pakeitė: iš E. Š., A. Š. bei V. A. solidariai priteisė 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti O. T.. Taip pat O. T. priteista iš E. Š., A. Š. ir V. A. solidariai 600 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Š., A. Š. ir V. A. nuteisti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį už tai, kad, veikdami bendrai, būdami iš anksto susitarę ir turėdami tikslą plėšimo būdu pagrobti svetimą turtą, 2008 m. birželio 10 d., apie 21.40 val., jie įsibrovė į butą, esantį (duomenys neskelbtini), sumušė ten esantį O. T. – kumščiais sudavė jam nemažiau kaip 20 smūgių į įvairias kūno vietas, padarydami masyvią netaisyklingos formos poodinę kraujosruvą dešinėje kaktos pusėje, tarpuakyje, nosyje, kairės akies abiejuose vokuose, kairiame antakyje, dešinės akies apatiniame voke, abiejuose skruostuose, kairiame smilkinyje, kairiame žande, ant kairio kramtomojo raumens projekcijos, abiejose lūpose, kairėje pažandėje, abiejose smakro pusėse ir daugybinius odos nubrozdinimus kairiame smilkinyje, nosies gale, dešiniame skruoste, abiejose lūpose, kairiame žande ir smakre, netaisyklingos formos odos nubrozdinimus sprando dešinėje apatinėje dalyje, dešinio peties užpakaliniame paviršiuje, krūtinės ląstos dešinės pusės užpakaliniame paviršiuje viršutinėje dalyje priestuburinės linijos projekcijoje, juosmens kairėje pusėje priestuburinės linijos projekcijoje, dešinio kelio ir dešinės blauzdos priekiniuose paviršiuose, daugybinius smulkius paviršinius odos nubrozdinimus, taip pat nulaužė viršutinio žandikaulio kairės pusės ketvirtosios danties vainiko priekinio paviršiaus emalę dentino riboje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą. Be to, E. Š. lipnia juosta surišo nukentėjusiojo rankas, kurias laikė A. Š., diržu surišo kojas, lipnia juosta užklijavo akis ir burną. Po to, E. Š., A. Š. ir V. A., bendrai veikdami, iš buto pagrobė O. T. priklausančius daiktus: 6000 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį „Toshiba“, 400 Lt vertės ausines „Sony“, du medžioklinius peilius (vieno vertė – 200 Lt, kito – 150 Lt), 15 Lt vertės sulenkiamą peilį, dvejus žiūronus (vieno vertė – 150 Lt, kito – 30 Lt), 400 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 5300“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su jame buvusia 100 Lt vertės „Tele-2“ SIM kortele, 200 Lt vertės mobiliojo ryšio telefoną „Motorola Razer W3“, 600 Lt vertės odinį lagaminą, 500 Lt vertės odinę striukę, 300 Lt grynųjų pinigų, kurie buvo piniginėje, 700 Lt vertės auksinę grandinėlę su pakabuku, 1500 Lt vertės laikrodį, 400 Lt bendros vertės du raktus nuo buto, 60 Lt vertės banko „Canada Trust“ čekių knygelę, 500 Lt vertės diktofoną „Olimpus“, 200 Lt vertės kuprinę, 100 Lt vertės šviestuvą nuo kompiuterio, 250 Lt vertės sportinius batelius „Fild“, 160 Lt vertės diskų skaitytuvą, 20 Lt vertės odinį diržą, 10 Lt vertės žiebtuvėlį, du universalius įrankius – žnyples (vieno vertė – 30 Lt, kito - 10 Lt), 30 Lt vertės gertuvę, 15 Lt vertės domino kaladėles, 10 Lt vertės rašiklį, du atsuktuvo galvučių rinkinius (kiekvieno vertė – 10 Lt), 100 Lt vertės USB jungtį 2 GB, 150 Lt vertės USB jungtį „SanDisk“ 4 GB, 200 Lt vertės USB jungtį „Targus“, 80 Lt vertės USB jungtį, 300 Lt vertės vaizdo kamerą „Microsoft“, 120 Lt vertės tualetinį vandenį „Hugo Boss“, turtinės vertės neturinčią AB bankas „Hansabankas“ mokėjimo kortelę „Visa Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su PIN kodu, 140 Lt vertės odines pirštines. Iš viso pagrobtas 14 150 Lt vertės O. T. priklausantis turtas.

E. Š., A. Š. ir V. A. taip pat nuteisti pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, bendrai veikdami, 2008 m. birželio 10 d., 22.46.37 val., iš bankomato ATM90053 – ATN DnB NORD, priklausančio „DnB Nord bankas“, esančio (duomenys neskelbtini), O. T. priklausančia ir AB bankas „Hansabankas“ išduota „Visa Electron“ Nr. (duomenys neskelbtini) mokėjimo kortele, E. Š. įvedus PIN kodą, pasikėsino apgaule įgyti 2000 Lt; tęsdami nusikalstamą veiką, 22.46.52 val., ta pačia kortele iš to paties bankomato pasikėsino apgaule įgyti 500 Lt, o 22.47.17 val. – 100 Lt, tačiau iš sąskaitos nurodytų pinigų sumų nepaėmė dėl nuo jų valios nepriklausančių aplinkybių, nes banko sąskaitos likutis tam buvo nepakankamas.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. Š. ir jo gynėjas advokatas Vidmantas Žylė prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 23 d. nutartį pakeisti, nuteistojo E. Š. nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam subendrintą bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Kasatoriai nurodo, kad teismai nuteistajam E. Š. paskyrė per griežtą bausmę ir, netaikydami BK 62 straipsnio, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasatorių manymu, apeliacinės instancijos teismo pozicija dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo negalimumo yra klaidinga, nes iš nuteistojo E. Š. veiksmų sekos galima spręsti, kad jis veikė neplanuotai ir spontaniškai, siekdamas susigrąžinti tik jam žinomą savo draugo skolą. Taip E. Š., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą, bet nerealizuotą kito asmens tikrą ar tariamą teisę, panaudodamas psichinę ar fizinę prievartą prieš nukentėjusįjį, t. y. savavaldžiavo. Nukentėjusysis, neigdamas kito kreditoriaus, kuris byloje nebuvo nustatinėjamas, skolą, išprovokavo E. Š. neteisėtus veiksmus, psichinę ir fizinę prievartą, o paskui ir daiktų paėmimą, kaip kompensaciją už draugui negrąžintą ar tariamai egzistuojančią skolą. Teismui suteikta teisė svarstyti veikos perkvalifikavimą, tačiau pirmosios instancijos teismas šia teise nepasinaudojo. Nei atliekant ikiteisminį tyrimą, nei nagrinėjant bylą Klaipėdos miesto apylinkės teisme, asmuo, kurio teisę vykdė E. Š., nebuvo net nustatinėjamas, nors ši aplinkybė pirmosios instancijos teismui buvo žinoma. Tai, kad E. Š. siekė susigrąžinti tik jam žinomą savo draugo skolą, buvo nustatyta ikiteisminio tyrimo metu, kai jis pripažino savo kaltę ir davė išsamius parodymus, todėl byloje buvo pakankami duomenų, kurie sudarytų pagrindą svarstyti veikos perkvalifikavimą.

Kasatoriai taip pat nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad, skiriant bausmę nuteistajam E. Š., buvo tinkamai įvertintas sunkaus nusikaltimo padarymo faktas, kad bausmė negali būti švelninama, nes baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatyta viena bausmės rūšis – laisvės atėmimas, ir kad nėra pagrindo taikyti BK 62 straipsnį. Kasatoriai pažymi, kad laisvės atėmimo paskyrimas ir asmens izoliavimas nuo visuomenės dažniausiai neįgyvendina bausmės paskirties. Šioje byloje bausmės tikslai gali būti pasiekti nepaskyrus E. Š. laisvės atėmimo bausmės. Vienas iš bausmės tikslų yra teisingumo principo įgyvendinimo užtikrinimas, kuris reiškia, kad teismas turi teisę ir galimybę paskirti nuteistajam mažesnę bausmę nei straipsnio sankcijoje numatyta minimali bausmė arba švelnesnę bausmės rūšį nei numatyta straipsnio sankcijoje. Nuoširdus gailėjimasis ir pagalba ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką yra alternatyvios sąlygos taikyti BK 62 straipsnį, todėl, esant bet kuriai iš jų, išlieka galimybė skirti švelnesnę bausmę nei numatyta įstatymo. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisiamojo posėdžio metu nuteistasis E. Š. visiškai prisipažino įvykdęs jam kaltinime nurodytus veiksmus, t. y. savo kaltę pripažino. Teismas, spręsdamas nuteistojo E. Š. baudžiamosios atsakomybės klausimą, pripažino, kad yra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, kad jis prisipažino padaręs šias veikas, gailisi ir anksčiau nebuvo teistas, pradėjo atlyginti nukentėjusiajam O. T. padarytą žalą ir kad tai yra E. Š. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Taigi, anot kasatorių, yra pagrindas taikyti švelnesnę, nei įstatymo nustatyta, bausmę. Be to, būdamas laisvėje ir dirbdamas, E. Š. galės greičiau grąžinti nukentėjusiajam O. T. likusią patirtos žalos dalį. Kasatoriai taip teigia, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog nuteistasis E. Š. nusikalto pirmą kartą ir yra jauno amžiaus, sukūręs šeimą, kurioje auga mažametis vaikas. E. Š. rūpinasi savo šeima ir mažamečiu vaiku, atsako už vaiko auklėjimą bei vystymąsi ir teikia nepilnamečio vaiko poreikiams bei vystymosi sąlygoms reikalingą materialinį išlaikymą. E. Š. žmona šiuo metu nedirba, nes augina vaiką, todėl E. Š. tenka pareiga vienam išlaikyti šeimą. Visa tai rodo, kad laisvės atėmimas neabejotinai neigiamai paveiks ne tik patį nuteistąjį E. Š., bet ir jo šeimą.

Būtinumą skirti E. Š. su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę kasatoriai taip grindžia BK 55 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, taip pat BK 54 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyta teisė paskirti ne laisvės atėmimo bausmę, jei tokios bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras Gintautas Paškevičius atsiliepimu į nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo E. Š. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinius skundus prašo juos atmesti. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus A. Š. gynėjo teiginiais, kad kaltinimas dėl elektroninės mokėjimo kortelės neteisėto disponavimo bei panaudojimo išdėstytas nepakankamai aiškiai, kad A. Š. gali būti teisiamas tik už tai, ką padarė asmeniškai, kad jo veiksmai netinkamai aprašyti ne tik teismo nuosprendyje, bet ir kaltinamajame akte. Prokuroras nurodo, kad tiek iš kaltinamojo akto, tiek ir iš teismų nuosprendžio bei nutarties matyti, kad nuteistieji, darydami plėšimą, užvaldė ir elektroninę mokėjimo kortelę su PIN kodu, sąmoningai laikė ir disponavo ja. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė nuosprendžio trūkumus, tačiau padarė pagrįstą išvadą, kad šie trūkumai nepripažįstami esminiais. Kasatorius tik deklaratyviai atkartoja nutartyje nurodytus trūkumus, visiškai nekreipdamas dėmesio į kitus šios nutarties motyvus. Be to, nesuprantamas skundo motyvas dėl asmens bendrininkavimo rūšies individualizavimo. Nuosprendyje aptarti visų nuteistųjų veiksmai, nurodyta, kad tokių veiksmų norėjo visi, todėl už padarytus veiksmus visi bendrai ir atsako.

Prokuroras atkreipia dėmesį į tai, kad kasatorius skunde prašo A. Š. taikyti BK 62 straipsnį, tačiau net nenurodo, dėl kurio A. Š. padaryto nusikaltimo. Prokuroras taip pat nesutinka su kasatoriaus teiginiais, kad apylinkės teismas turėjo nurodyti, kokių BK 62 straipsnio taikymo pagrindų trūksta. Iš apylinkės teismo nuosprendžio matyti, kad teismas nesvarstė BK 62 straipsnio taikymo, bet konstatavo, jog byloje nenustatyti visi būtini pagrindai taikyti šį straipsnį. Kadangi tai buvo apeliacinio skundo motyvas, apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu pateikė išsamius motyvus ir nurodė, kad nuteistojo jaunas amžius, nuolatinė gyvenamoji vieta, teistumo nebuvimas nesudaro esminių pagrindų taikyti BK 62 straipsnį. Visiškai pagrįstai pasisakyta ir dėl to, kad apylinkės teismas neprivalėjo svarstyti šio įstatymo taikymo. Prokuroras taip pat nesutinka su kasacinio skundo argumentu, kad A. Š. veiksmai buvo antraeiliai ir kad jis tik vykdė nusikaltimo organizatoriaus veiksmus. Pasak prokuroro, tai, kad A. Š. vaidmuo buvo antraeilis, yra tik šio nuteistojo nuomonė. Byloje nustatyta, kad nusikalstamas rezultatas buvo pasiektas bendrais veiksmais. Visi nuteistieji dalyvavo plėšime, visi aptarė bendrą veikimo planą, matė vieni kitų veiksmus ir jiems pritarė, o pagal BK 24 straipsnio 3 dalį, kai nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju). Kasatorius visiškai nepateikia motyvų, kodėl E. Š. laiko organizatoriumi, taip pat nemotyvuoja savo teiginių, kad A. Š. buvo E. Š. verčiamas vykdyti šio nurodymus. Byloje tokių duomenų nėra, be to, toks kasacinio skundo teiginys prieštarauja nuteistojo A. Š. parodymams, iš kurių matyti, kad E. Š. tik pasiūlė padaryti šį nusikaltimą, o jis su tokiu pasiūlymu sutiko, nes reikėjo pinigų. Tokias pačias aplinkybes apie sumanymą daryti nusikaltimą parodė ir nuteistieji E. Š. bei V. A..

Prokuroras taip pat laiko nepagrįstu kasatorių E. Š. ir jo gynėjo prašymą perkvalifikuoti E. Š. veiką iš BK 180 straipsnio 2 dalies į BK 294 straipsnį. Prokuroro teigimu, visiškai nesuprantama, kuo kasatoriai grindžia išvadą, kad nukentėjusysis išprovokavo E. Š. neteisėtus veiksmus. Iš paties E. Š. parodymų matyti, kad jis iš savo pažįstamo D. sužinojo, jog nukentėjusysis gali turėti pinigų, nes planuoja parduoti sodą. Iš pokalbio su D. jis sužinojo ir nukentėjusiojo gyvenamąją vietą ir tai, kad šis vairuoja automobilį „F.“ su užsienietiškais numeriais. Iš pokalbio su D. E. Š. tik suprato, kad nukentėjusysis skolingas D.. Pasiklausęs D., sumanė apiplėšti O. T., nes reikėjo pinigų. Prokuroras nurodo, kad šią nuteistojo E. Š. parodymų dalį patvirtina ne tik nukentėjusiojo, bet ir kitų nuteistųjų parodymai, iš kurių matyti, jog sumanymas buvo apiplėšti, bet ne susigrąžinti skolą. E. Š. parodymai patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis buvo surastas pagal jo automobilį. Tai, kad nuteistųjų veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, parodo ir nuteistųjų tolimesni veiksmai dalijantis pagrobtą turtą bei jį realizuojant. Nuteistieji, viso proceso metu duodami parodymus apie pagrobtų daiktų pasidalijimą bei realizavimą, visiškai neprisiminė kasatoriaus nurodyto nukentėjusiojo „kreditoriaus“, vardu D.. Be to, net pats E. Š. savo parodymuose teigdamas, kad iš pokalbio su D. supratęs apie skolą, visiškai nenurodo, kad tariamą skolą nukentėjusysis neigė, kaip teigiama kasaciniame skunde. E. Š. savo parodymuose nemini ir skolos dydžio.

Prokuroras taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad kasatoriai E. Š. ir jo gynėjas, prašydami skirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu, nepagrįstai remiasi BK 55 straipsniu. E. Š. nusikalstamus veiksmus kvalifikavus pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, minėto straipsnio nuostatos iš viso negali būti taikomos. Pasak prokuroro, kasatorius taip pat neteisus, teigdamas, kad teismai E. Š. turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį ir kad realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Šis teiginys yra visiškai nemotyvuotas – nepateikta jokių argumentų, kokios yra išimtinės aplinkybės, pagrindžiančios BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą. Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje pasisakyta dėl visų apeliacinių skundų motyvų. Kasaciniuose skunduose pateikti motyvai yra deklaratyvūs ir nepaneigia teismų padarytų išvadų, todėl tenkinti kasacinių skundų nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nusikalstamų veikų kvalifikavimo

Kasaciniuose skunduose argumentuojama, kad nuteistajam A. Š. nepagrįstai buvo inkriminuoti nusikaltimai, numatyti BK 215 straipsnio 1 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, o nuteistojo E. Š. veika nepagrįstai buvo kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nes turėjo būti kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 2 dalį (savavaldžiavimas). Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus kaip nepagrįstus ir konstatuoja, kad nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos kvalifikuotos tinkamai.

Byloje neginčijamai nustatyta, kad E. Š., A. Š. ir V. A., bendrai veikdami, iš anksto susitarę, įsibrovė į butą ir, panaudodami fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį O. T., pagrobė įvairų 14 150 Lt vertės turtą, taip pat ir banko mokėjimo kortelę kartu su PIN kodu. Vėliau, panaudodami šią banko mokėjimo kortelę ir surinkdami jiems žinomą PIN kodą, kelis kartus nesėkmingai bandė paimti iš bankomato grynųjų pinigų (iš pradžių –2000, po to – 500 ir 100 Lt). Nustatęs šias faktines aplinkybes, teismas visiškai pagrįstai kvalifikavo nuteistųjų padarytas nusikalstamas veikas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį (padarė plėšimą įsibraunant į patalpą), BK 214 straipsnio 1 dalį (neteisėtai įgijo ir laikė svetimą elektroninių mokėjimų priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis), BK 215 straipsnio 1 dalį (neteisėtai panaudojo svetimą elektroninių mokėjimų priemonę ir jos naudotojo tapatybės patvirtinimo duomenis), BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį (pasikėsino sukčiauti). Toks nusikalstamų veiksmų kvalifikavimas visiškai atitinka įstatymo reikalavimus.

Nuteistojo A. Š. gynėjas kasaciniame skunde ginčija nuteistojo veiksmų kvalifikavimą pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį, tačiau jo pateikti argumentai netinkami. Kaltinamajame akte aprašytos ir teismo nuosprendyje nustatytos faktinės aplinkybės rodo, kad visi nuteistieji buvo iš anksto susitarę, veikė bendrai ir kiekvienas jų tiesiogiai dalyvavo darant visas jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, todėl vienų bendrininkų veiksmai pagrįstai inkriminuti kitiems bendrininkams. Tokiais atvejais, kvalifikuojant bendrininkų veiksmus, juridiškai nėra svarbu, kas konkrečiai svetimą banko mokėjimo kortelę laikė rankose, įdėjo į bankomatą ar surinko PIN kodą. Kolegija taip pat pritaria apeliacinės instancijos teismo argumentams, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio trūkumas, nepakankamai aiškiai atskleidžiant banko mokėjimo kortelės panaudojimo baudžiamąjį teisinį aspektą, yra neesminis ir nėra pagrindas keisti nuosprendžio.

Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo E. Š. ir jo gynėjo argumentais dėl būtinumo perkvalifikuoti padarytą nusikaltimą iš plėšimo į savavaldžiavimą. Byloje nenustatyta jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių iškeltą versiją, kad įsibrovimas į butą, fizinio smurto panaudojimas ir svetimo turto užvaldymas buvo daromi vykdant E. Š. draugo turimą teisę į skolos grąžinimą. Atvirkščiai, byloje surinkti įrodymai šią nuteistojo versiją visiškai paneigia. Įstatymo reikalavimų pažeidimų, vertinant įrodymus ir nustatant faktines plėšimo padarymo aplinkybes, teisėjų kolegija nenustatė.

Dėl pagrindo švelninti bausmes

Kasaciniuose skunduose argumentuojama, kad teismas BK 55, 62 ar 54 straipsnio 3 dalies pagrindu turėjo paskirti nuteistiesiems su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Patikrinusi kasaciniame skunde pateiktus argumentus, kolegija nerado pagrindo suabejoti teismo paskirtų bausmių rūšimi ir dydžiu. BK 55 straipsnyje nustatyta, kad teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą. Ši nuostata nuteistiesiems negali būti taikoma, nes vienas iš nusikaltimų, už kuriuos jie nuteisti, t. y. plėšimas įsibraunant į patalpą (BK 180 straipsnio 2 dalis), priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai. Neturėjo teismas ir pagrindo švelninti bausmę taikant BK 62 straipsnį. Kolegija pažymi, kad bausmės švelninimas šiuo pagrindu įmanomas tik nustačius įstatyme nurodytų sąlygų visumą, tačiau šiuo atveju tokios sąlygos nenustatytos. Nepagrindžia jų ir kasaciniuose skunduose nurodyti argumentai. Kita vertus, net ir esant visoms būtinoms sąlygoms, teismas ne privalo, bet, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali taikyti BK 62 straipsnį. Kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į padaryto plėšimo smurtinį pobūdį ir įžūlumą, padarytų nusikaltimų kiekį, atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimai padaryti bendrininkų grupe), šioje byloje realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas nuteistiesiems E. Š. ir A. Š. atitinka įstatymų reikalavimus. Kita vertus, teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į nuteistiesiems pripažintą atsakomybę lengvinančią aplinkybę (prisipažino ir nuoširdžiai gailisi), kad pradėjo atlyginti nukentėjusiajam padarytą žalą, kad anksčiau neteisti, kad E. Š. augina ir išlaiko mažametį vaiką. Kaip rezultatas nuteistiesiems už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, mažesnės už sankcijų vidurkius.

Kolegija taip pat pažymi, kad bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik išimtinėmis aplinkybėmis, rodančiomis, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas šiam asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys Nr. 2K-123/2008, 2K-251/2008, 2K-189/2008, 2K-152/2009, 2K-105/2009 ir kt.). Jokių išimtinių aplinkybių, leidžiančių daryti tokią išvadą, byloje nenustatyta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo A. Š. gynėjo advokato Osvaldo Martinkaus ir nuteistojo E. Š. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės kasacinius skundus atmesti.