- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-05-26
- Bylos Nr.
- I-3763-142/2014
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Halina Zaikauskaitė
- Pareiškėjas
- P. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
- 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Halina Zaikauskaitė, dalyvaujant pareiškėjui P. J., atsakovo atstovei Jovitai Gedgaudaitei-Fiodorovienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. J. skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
P. J. (toliau – pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriame prašo priteisti iš Lietuvos valstybės 760 000 Lt neturtinei žalai atlyginti (t. I, b. l. 23–39).
Šalies argumentai
Pareiškėjas paaiškina, kad jam kalint Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) areštinėje ir Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – Lukiškių TI-K) buvo pažeidžiamos jo teisės į tinkamą, teisės aktų reikalavimus atitinkantį kalinimą. Vilniaus AVPK areštinėje pareiškėjas buvo nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. vasario 23 d. ir nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. Per visą buvimo Vilniaus AVPK areštinėje laiką pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į minimalų gyvenamąjį plotą. Vilniaus AVPK patalpos neremontuotos, sienos ir lubos pajuodusios, purvinos, veisiasi pelėsis, kuris trikdo kvėpavimo takų ir plaučių veiklą, sukelia ligas. Gultai seni, nešvarūs, nelygūs, dėl to pareiškėjui visą laiką skaudėjo nugarą. Kamerose daug senų voratinklių, vorų, tarakonų. Bloga ventiliacija. Langai seni, neplauti, užklijuoti plėvele, per juos nieko nesimato, langai blogai praleido šviesą, nesulaikė šalčio, nebuvo įmanoma jų atidaryti patalpai išvėdinti, nes buvo užkalti ir aptverti grotomis. Kai pareiškėjas Vilniaus AVPK buvo žiemą, tai buvo labai šalta, pareiškėjas miegojo apsirengęs, slogavo, kosėjo. Tualetai ir kriauklės nevalyti, iš jų sklido blogas kvapas. Tualetas aptvertas tik iš vienos pusės ir maža 120 cm aukščio sienele, taigi nesudaryta jokių privatumo sąlygų. Dėl tokio jo orumo pažeidimo pareiškėjas keletą dienų nėjo į tualetą, kentėjo ir kankinosi. Vanduo tik šaltas, kalkėtas, neįmanoma jo gerti. Nesudaryta sąlygų prižiūrėti ir skalbti drabužių. Tokiu būdu pareiškėjas buvo priverstas gyventi, miegoti, valgyti kameroje-tualete. Pareiškėjas dėl to per pirmąsias dienas neturėjo apetito, nevalgė, nes kai bandė valgyti, jį pykino, o dėl to, kad nevalgė, skaudėjo skrandį ir pilvą. Taip pat nesudaryta sąlygų asmeninei higienai palaikyti, nes į dušą buvo vedamas tik vieną kartą per savaitę. Nors tai atitinka Lietuvos higienos normas, tačiau prieštarauja Europos kalėjimų taisyklių 19 punkto 4 dalies reikalavimams, kurioje nustatytas suimtiesiems karštas dušas mažiausiai du kartus per savaitę. Be to, Vilniaus AVPK buvo kalinamas kartu su suimtaisiais, kurie prieš tai jau buvo atlikę laisvės atėmimo bausmes. Tai pareiškėjui kėlė didelį diskomfortą dėl bendravimo ir mąstymo barjero. Pareiškėjui nebuvo pasiūlytos kokios nors užimtumo programos. Dėl draudimų, elektros kamerose nebuvimo (išskyrus silpną apšvietimą), nebuvo galima turėti televizoriaus, kompiuterio, radijo ar virdulio. Nebuvo bibliotekos, spaudos. Į lauką buvo išvedamas tik vienai valandai per parą.
Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo nuo 2011 m. vasario 23 d. iki 2011 m. gegužės 23 d. ir nuo 2011 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. gegužės 10 d. Lukiškių TI-K taip pat buvo pažeidžiamos pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, nes kamerose, kurių plotas apie 8 m², buvo laikomas su dar 3–4 asmenimis. Dėl gyvenamojo ploto trūkumo tarp esančių kameroje kildavo įtampa, konfliktai, dėl to kildavo pavojus pareiškėjo sveikatai, gyvybei. Kalinamas buvo su suimtaisiais, kurie anksčiau buvo atlikę laisvės atėmimo bausmę, su daug vyresniais, todėl tarp pareiškėjo ir jų buvo didelis mąstymo ir bendravimo barjeras. Kildavo konfliktų ir su Lukiškių TI-K darbuotojais (prižiūrėtojais), konfliktų iniciatoriais dažniausiai būdavo prižiūrėtojai. Prižiūrėtojai nėra kvalifikuoti savo srities specialistai, todėl dažnai nemotyvuotai agresyviai kalba su suimtaisiais, jiems trūksta žmoniškumo. Kai kurie iš prižiūrėtojų, dirbdami valstybinėje įstaigoje, labai ribotai kalba valstybine kalba. Lukiškių TI-K kamerose pažeidžiamas suimtųjų privatumas, nes mažose kamerose klozetas įrengtas prie pat durų ir nėra atskirtas nuo bendrų patalpų, aptvertas tik iš vienos pusės maža apie 1 m. aukščio sienele. Kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, buvo avarinės būklės, jose buvo antisanitarinės sąlygos. Nuo sienų byrėjo dažai, nuo lubų – senas tinkas, ant sienų ir lubų veisėsi pelėsis. Buvo pažeidžiamos oro drėgmės normos. Drabužius reikėjo skalbti rankomis ir džiovinti tose pačiose gyvenamose kamerose, nes Lukiškių TI-K administracijos organizuojamas drabužių skalbimas buvo mokamas ir brangus. Pažeidžiamos oro temperatūros normos: šaltuoju metų laiku būdavo apie 10–14 laipsnių šilumos, todėl būdavo pastoviai šalta, pareiškėjas sirgdavo, šiltuoju metų laikų būdavo apie 35–45 laipsnių karščio. Kamerose pilna tarakonų, žiurkių. Kameros purvinos, neplautos, klozetai neplauti, kai kuriose kamerose sulaužyti, kriauklės ir čiaupai surūdiję. Kamerose būna tik šaltas vanduo. Vanduo labai kalkėtas, neįmanoma jo gerti. Mažos pakabinamos lentynėlės maistui sudėti, mažas staliukas dviem asmenims, kai kamerose laikoma po 4 asmenims, ir gultai buvo purvini, surūdiję, gultai nelygūs, dėl to pareiškėjui pastoviai skaudėdavo nugarą, jis negalėjo išsimiegoti. Miegoti tekdavo ant labai senų, suplyšusių, nelygių, nešvarių, dulkėtų, skleidžiančių blogą kvapą čiužinių, pagalvių, užklotų. Langai kamerose labai seni, neįmanoma jų užsandarinti, patys atsidarydavo nuo vėjo, nevalyti. Dauguma langų įskilę, būdavo ir sudaužytų. Tokie langai nesulaikydavo šalčio, dėl to žiemą būdavo labai šalta. Šiltuoju metų laiku langai būdavo išimami ir išnešami iš kamerų, todėl lyjant lietui, prilydavo į kamerą. Nuo gyvenamųjų kamerų ir lauko kamerų sienų ir lubų byrėdavo dažai, tinkas, betonas, todėl pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti statybinėmis dulkėmis, pareiškėjas jaudinosi dėl savo sveikatos. Pastoviai įjungtas apšvietimas, kuris neatitinka reikalavimų, dėl to buvo kenkiama pareiškėjo regėjimui. Lukiškių TI-K okulisto paslaugos jam nebuvo teikiamos, o kai išėjęs į laisvę pasitikrino, paaiškėjo, kad sugadintas regėjimas. Bloga ventiliacija kamerose. Neįmanoma palaikyti higienos, nes į dušą vedama tik vieną kartą per savaitę 15 min. Dušų patalpos avarinės būklės. Pareiškėjui kas 15 parų išduodavo pusę gabalėlio prastos kokybės muilo ir pusę rulonėlio itin prastos kokybės tualetinio popieriaus. Nevalomos pasimatymų su artimaisiais patalpos. Maistas gaminamas ir patiekiamas nesilaikant higienos normų, nes dažnai buvo galima rasti plaukų, mažų akmenukų, įvairių smulkių ir nesukramtomų atliekų, vieną kartą pateiktoje miežių košėje buvo rastas tarakonas. Nuo maisto sklisdavo blogas kvapas. Maisto racione trūko baltymų. Maisto dalintojai retai dėvėdavo apsaugančias kepures, beveik niekada nemūvėjo pirštinių. Vežimėliai, kuriuose vežiojamas maistas, buvo purvini, surūdiję, indai – seni, susidėvėję, nelygūs. Neorganizuojamos užimtumo programos, sporto salėje apsilankyti išeidavo tik kartą per mėnesį. Neizoliuojami sergantys AIDS ir kitomis užkrečiamomis ligomis (atskiros kameros yra tik sergantiems atvira tuberkuliozės forma). Trūksta medicinos personalo ir įrangos. Pareiškėjui pas daktarą teko laukti savaites. Kai kurie gydytojai ir medicinos seserys į suimtuosius žiūri nepagarbiai, niekinamai, grubiai bendrauja, jiems trūkta kvalifikacijos ir žmoniškumo. Tamsiuoju paros metu išsikviesti ką nors iš medicinos personalo neįmanoma, nebūna budinčio gydytojo, o medicinos sesuo budi retai. Lukiškių TI-K nesilaikoma priešgaisrinės saugos reikalavimų. Dėl elektros laidų trumpojo jungimo Lukiškių TI-K 2012 m. sausio 5 d. kilo gaisras, kurio metu pareiškėjas vos nežuvo, nes iki tol, kol atvyko gaisrininkai, Lukiškių TI-K vidaus tvarkos pareigūnai nieko nedarė, kad suimtieji greitai ir saugiai būtų evakuoti. Po gaisro nebuvo suteikta medicinos pagalba, pareiškėjas prašė patikrinti plaučius, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Pareiškėjo nuomone, du metus ir tris mėnesius jis buvo sąmoningai kankinamas ir žeminamas, buvo trikdoma jo sveikata, per visą šį laikotarpį buvo iškilęs pavojus jo sveikatai, gyvybei, pareiškėjas patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, buvo sutrikdytas visavertis jo gyvenimas, padidėjo baimė aplinkai, sumažėjo bendravimo galimybės, pareiškėjas prarado socialinius įgūdžius.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad laikotarpiu nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2013 m. gegužės 10 d. jo statusas buvo suimtasis, pirmą kartą uždarytas į kardomojo kalinimo įstaigas, anksčiau į areštinę ar kalėjimą uždarytas nebuvo, nebuvo atlikęs laisvės atėmimo bausmės. Dėl blogų kalinimo sąlygų į įstaigos administraciją nesikreipė, nes Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 5 dalis draudžia siųsti skundą nagrinėti viešojo administravimo subjektui, jo padaliniui arba perduoti nagrinėti skundą pareigūnui, kurio veiksmai skundžiami. Nesiskundė ir dėl to, kad besiskundžiantiems daromas psichologinis spaudimas, kalėjimo administracija pradeda suimtuosius kilnoti iš vienos kameros į kitą vos ne kas antrą dieną. Toks pat spaudimas daromas pasiskundus Vilniaus visuomenės sveikatos centrui, Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai, Sveikatos apsaugos ministerijai ir kt. (b. l. 40–41).
Teisme pareiškėjas palaikė skundą ir prašė tenkinti. Pareiškėjas reiškė abejones dėl Lietuvos higienos normų ir vidaus tvarkos taisyklių atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir Europos dokumentams, tačiau neprašė ištirti jų teisėtumo.
Atsiliepimas
Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka (b. l. 59–62). Nurodo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotus ir jose laikomų asmenų skaičių. Paaiškina, kad 2011 m. policijos areštinėje uždarytų asmenų paskirstymo į kameras tvarką reglamentavo Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Policijos areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija. Kadangi pareiškėjas praeityje buvo teistas, jis buvo laikomas atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių. Vilniaus AVPK areštinėje uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių ir pareigų užtikrinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės. Vadovaujantis Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi bei lovos skalbiniais. Patalynei skalbti sudaryta sutartis su UAB „Švaros pasaulis“. Švari patalynė išduodama kiekvienam į areštinę uždaromam asmeniui, asmens higienos priemonės (tualetinis popierius, muilas) dalinamos į kiekvieną kamerą. Šių priemonių išdavimas kiekvienam asmeniui raštu nefiksuojamas, nes to nenumato areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojami nuolat, tam atlikti yra sudaryta sutartis su Vilniaus universitetinės ligoninės Santariškių klinikomis. Vilniaus AVPK yra sudariusi sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri vieną kartą per mėnesį atlieka areštinės patalpų dezinfekciją, dezinsekciją ir deratizaciją. Esant būtinumui, šios tarnybos darbuotojai iškviečiami papildomiems darbams atlikti. Vilniaus AVPK areštinėje laikomiems asmenims maistą tiekia UAB „Smulkus urmas“ pagal 2011 m. sudarytą sutartį. Areštinės kamerų ir patalpų remonto darbai 2011 m. nebuvo atliekami, išskyrus įvairius gedimų šalinimus. Areštinėje laikomų asmenų sporto, užimtumo ar kitokių socialinių programų organizavimo nenumato areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai. Areštinės pareigūnų veiksmai gaisro atveju ar kitais ekstremaliais atvejais numatyti atitinkamuose veiksmų planuose, reguliariai vyksta specialūs mokymai, pareigūnai yra apmokyti ir pasirengę veiksmams ypatingose ir ekstremaliose situacijose. Remiasi Civilinio kodekso 6.250, 6.271 straipsniais ir teigia, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinų įstatyme nustatytų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti.
Teisme atstovė palaikė atsiliepimą, prašė skundą atmesti.
Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 96–106). Nurodo, kokiose kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas ginčo laikotarpiu. Lukiškių TI-K žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų kamerose laikomų asmenų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Paaiškina, kad Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų skaičiaus, negali nepriimti atvykstančiųjų į įstaigą, nes dėl to gali būti nevykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Atvykusieji į kameras skirstomi laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Dėl tokio teisinio reguliavimo kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės akte nustatytas ribas. Tačiau administracija siekia, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką ir atsiradus galimybei jie perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas nurodo laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Paaiškina, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką yra išduodami į kameras. Taip pat, į kameras išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Už administracijos reikalavimų nevykdymą yra skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip gavus tam skirtų lėšų iš valstybės biudžeto. Dažnai patys suimtieji ir nuteistieji piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, langus, stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami atitvarines sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Sanitarinis mazgas ir šalto vandens tiekimas kamerose atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma HN 76:2010) 21 punkto reikalavimus. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu "Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo", Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus 68 punkto reikalavimus. Pagal teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. IR-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, įstaigoje vyrams yra išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui ir tai atitinka nustatytas normas. Taip pat, pagal nustatytas normas suimtiesiems kas mėnesį išduodamas dantų šepetėlis, dantų pasta, vienkartiniai skustuvai. Pareiškėjas skunde aiškina, kad elektra yra atjungiama 22.00 val. ir įjungiama tik 6.00 val. Pagal direktoriaus įsakymu Nr. 1-64 patvirtintą Lukiškių TI-K dienotvarkę, nuo 22.00 val. iki 6.00 val. yra nepertraukiamas miegas. Todėl Lukiškių TI-K savo veiksmais nustatytos tvarkos nepažeidė. Visi nuteistieji ir suimtieji maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras), jie yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologinės mitybos normas. Išduoti pagamintą maistą leidžia Lukiškių TI-K direktoriaus budintysis padėjėjas, vadovaudamasis Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo rezultatais, įrašytais pagaminto maisto kokybės įvertinimo žurnale. Būdamas Lukiškių TI-K pareiškėjas dalyvavo laisvalaikio užimtumo programoje, resocializacijos, taip pat ŽIV ir narkomanijos prevencijos programoje. Dėl 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro paaiškina, kad Lukiškių TI-K pareigūnai gaisro metu veikė, vadovaudamiesi Bendrų veiksmų susidarius ypatingoms situacijoms Lukiškių TI-K planu, veiksmai, organizuojant evakuaciją, atitiko teisės aktų reikalavimus, buvo teikiama medicininė ir psichologinė pagalba. Pareiškėjas nuo gaisro nenukentėjo, pas Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojus dėl pablogėjusios sveikatos nesikreipė. Asmens sveikatos istorijoje yra gydytojo 2012 m. sausio 16 d. įrašas, kuriame gydytoja nurodė, kad plaučių fluorograma pareiškėjui buvo atlikta 2011 m. gruodžio 16 d., todėl nėra tikslinga pakartotinai ją atlikti. Gydytoja nurodė, kad ją atlikti bus galima tik po 6 mėnesių. Esant būtinumui pareiškėjui visada buvo suteikiama reikiama pagalba, jis buvo apžiūrėtas bei konsultuotas Sveikatos priežiūros darbuotojų, buvo atlikti reikalingi tyrimai, skiriami gydymui skirti vaistai. Sveikatos priežiūros darbuotojai tinkamai vykdė savo pavestas darbo funkcijas. Lukiškių TI-K nuomone, pareigūnai veikė tinkamai, todėl nėra Civiliniame kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų žalai atlyginti.
Atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl galimai neteisėtų viešojo administravimo subjekto veiksmų, atlyginimo. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Administracinių teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., administracinės bylos A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (pagal CK 6.271 straipsnio prasmę), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-345/2013). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą, padarytą Vilniaus AVPK ir Lukiškių TI-K veiksmais, kalinant jį teisės aktuose nustatytų reikalavimų neatitinkančio dydžio kamerose bei kitus reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis.
Dėl teisės į tinkamą, teisės aktų reikalavimus atitinkantį kalinimą Vilniaus AVPK pažeidimo.
Pareiškėjas teigia, kad Vilniaus AVPK pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigų ploto normą vienam asmeniui reglamentuoja Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, kurio 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m². Pagal pareiškėjo pateiktus įrodymus (Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos areštinės ir konvojaus skyriaus 2013 m. vasario 26 d. raštas Nr. 10-9-S-52, t. I, b. l. 52) ir Vilniaus AVPK atsiliepime nurodytus duomenis, Vilniaus AVPK pareiškėjas buvo nuo 2011 m. vasario 11 d. iki 2011 m. vasario 23 d., nuo 2011 m. gegužės 23 d. iki 2011 m. gegužės 30 d. Pareiškėjo teisė į minimalų plotą buvo pažeista 2011 m. vasario 12 d., kai kameroje, kurios plotas 20,4 m², pareiškėjas buvo laikomas kartu su 5 asmenimis, 2011 m. vasario 13 d., kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas su 6 asmenimis, taip pat 2011 m. vasario 21 d. ir 22 d., kai kameroje, kurios plotas 15,4 m², buvo laikomas kartu su 4 asmenimis. Taigi per 19 dienų buvimo Vilniaus AVPK laiką 4 dienas pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose.
Pareiškėjas dėl kitų jo teises pažeidžiančių laikymo Vilniaus AVPK sąlygų iš esmės kalba abstrakčiai ir remdamasis jo nurodytais norminiais dokumentais. Teismas atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų, apie kurias jis rašo skunde (avarinės būklės patalpos, apaugusios pelėsiais, nesutvarkytos, neprižiūrėtas sanitarinis mazgas, neužtikrintas privatumas naudojantis tualetu, nešvarūs gultai, tarakonai, netinkama oro temperatūra, drėgnumas, netinkamas apšvietimas ir kt.), neteikė prašymų ar skundų nei Vilniaus AVPK, nei kitoms institucijoms, kurios kompetentingos tikrinti patalpas, jų sanitarinę būklę ir įrengimą, surašyti aktus, jeigu patalpų būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės) 7.5 punkte nustatyta areštinėje uždarytų asmenų teisė kreiptis su pasiūlymais, prašymais (pareiškimais) ir skundais į valstybės institucijas, visuomenines organizacijas ir pareigūnus. Paprastai, gavus asmens skundą, padėtis yra taisoma. Iš kitų bylų (teismų praktikos) yra žinoma, kad pateikus skundą dėl sąlygų kameroje, asmuo perkeliamas į kitą kamerą, pateikus skundą visuomenės sveikatos centrui, šis atlieka patikrinimą, surašo aktą ir nustato terminą rastiems trūkumams pašalinti, po to tikrina, ar reikalavimas įvykdytas. Tokiu būdu asmenys, laikomi kardomojo kalinimo sąlygomis, turi galimybę patys reikalauti geresnių sąlygų ir jos yra suteikiamos. Pareiškėjas, tik 2013 m. lapkričio 7 d. teikdamas teismui skundą dėl 2011 m. vasario mėnesį ir gegužės mėnesį kardomojo kalinimo sąlygų, kai nurodytų sąlygų egzistavimo laikotarpiu jokie skundai ir prašymai nebuvo niekam teikiami, turi suprasti, kad jis apsunkina galimybes rinkti įrodymus dėl jo nurodomų aplinkybių. Nagrinėjamu atveju dėl antisanitarinių sąlygų Vilniaus AVPK kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neįmanoma surinkti įrodymų, nes dėl sąlygų tose kamerose nebuvo atliekama jokių tyrimų – pareiškėjas nurodė, kad jis pats skundų dėl to neteikė, ir neteigė, kad dėl sąlygų tose kamerose buvo atliekami kokie nors tyrimai. Pareiškėjo argumentai, kad skundų neteikė vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo nuostatomis, o taip pat norėdamas išvengti įstaigos administracijos daromo psichologinio spaudimo, vertintini tik kaip pasirinkta gynybos priemonė. Vilniaus AVPK nenurodė kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, numerių, tokį savo atsisakymą pagrįsdamas teisės aktais (t. II, b. l. 139). Vilniaus AVPK pateikė Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2011 m. gruodžio 8 d. patikrinimo aktą ir 2011 m. gruodžio 22 d. patikrinimo aktą, iš kurių matyti, kad patikrinimai buvo atliekami 2011 m. gruodžio mėnesį ir rasta tam tikrų pažeidimų (t. II, b. l. 143–164). Taip pat tyrimą 2011 m. spalio mėnesį atliko ir teisės aktų reikalavimų pažeidimų nustatė Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius (2011 m. lapkričio 22 d. pažyma Nr. 1/3D-3112, t. II, b. l. 165–169). Tačiau šiais įrodymais negali būti remiamasi sprendžiant dėl pareiškėjo teisės į tinkamą kalinimą pažeidimo, nes pareiškėjas Vilniaus AVPK buvo 2011 m. vasario mėnesį ir gegužės mėnesį. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima išvada, kad Vilniaus AVPK pažeidė pareiškėjo teises į tinkamą kalinimą nurodytais klausimais.
Palaikyti tvarką ir švarą kameroje yra pačių ten laikomų asmenų pareiga (Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 9.2 punktas, Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma HN 37:2009) 52 punktas). Pareiškėjas neteigė, kad tam nebuvo išduodama reikalingų priemonių, inventoriaus.
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.12 punkte nustatyta, kad areštinėje uždarytas asmuo turi teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Taip pat nustatyta ir higienos normos HN 37:2009 60 punkte. Šis reikalavimas nebuvo pažeistas (t. I, b. l. 73). Pareiškėjas nepagrįstai remiasi Europos kalėjimų taisyklėmis, kurių 19.4 punkte nustatyta, kad kiekvienam kaliniui turi būti sudaromos sąlygos praustis klimatines sąlygas atitinkančioje temperatūroje, jei įmanoma, kiekvieną dieną, tačiau ne rečiau kaip du kartus per savaitę (arba dažniau, jei reikalinga) tam, kad būtų užtikrinti higienos reikalavimai, nes šios taisyklės yra tik Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms, o ne privalomas vykdyti teisės aktas.
Pareiškėjo paaiškinimai dėl sanitarinio mazgo įrengimo patvirtina, kad sanitarinis mazgas įrengtas pagal reikalavimus (higienos normos HN 37:2009 20 punktas).
Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 12.6 punkte nustatyta, kad draudžiama areštinėje laikomiems asmenims su savimi kameroje turėti garso ir vaizdo grotuvus, kompiuterius (išskyrus kompiuterinių žaidimų aparatus), telefonus. Šių taisyklių 7.20 punkte nustatyta, kad areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis giminaičių arba artimųjų perduotais nešiojamaisiais televizoriais (kurių įstrižainė ne didesnė kaip 41 cm) bei radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, virintuvais, tik esant tam būtinoms techninėms sąlygoms. Nenustatyta, kad šie reikalavimai būtų pažeisti.
Areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato areštinėje laikomų asmenų sporto, užimtumo ir kitokio socialinių programų organizavimo. Pateikti įrodymai (t. I, b. l. 68–71) patvirtina, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo užtikrinta. Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių 7.10 punkte nustatyta, kad policijos areštinėse, kuriose įrengti pasivaikščiojimo kiemai, areštinėje laikomi asmenys turi teisę kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Minėtų taisyklių 54 punkte taip pat nustatyta, kad pasivaikščiojimas gali neįvykti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama dėl nepalankių pasivaikščiojimui meteorologinių sąlygų, esant policijos areštinėje laikomo asmens sutikimui ar prašymui, taip pat ekstremalių ar ypatingų situacijų metu.
Vilniaus AVPK pateikti įrodymai (paslaugų teikimo sutartis, PVM sąskaitos faktūros, mokėjimo paraiškos, t. II, b. l. 174–193, t. III, b. l. 5–10) patvirtina, kad Vilniaus AVPK pastoviai atliekami dezinsekcijos ir deratizacijos darbai.
Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) dezinfekuojami, tą patvirtina Vilniaus AVPK pateikti dezinfekcijos grąžinimo lydraščiai (t. III, b. l. 1–4). Taip pat Vilniaus AVPK užtikrinamos patalynės, rankšluosčių skalbimo paslaugos (t. III, b. l. 11–16).
Ginčo laikotarpiu maistą Vilniaus AVPK areštinėje laikomiems asmenims tiekė UAB „Smulkus urmas“ pagal sudarytą sutartį (t. III, b. l. 17–19). Atlikęs tyrimą Seimo kontrolierius nustatė, kad maistas užtikrinamas pagal fiziologines mitybos normas, maistas tiekiamas tris kartus per dieną (t. II, b. l. 169).
Pareiškėjas aiškina, kad buvo laikomas kartu su ne pirmą kartą teistais, anksčiau laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis. Ginčo laikotarpiu į policijos areštinės kameras uždaromų asmenų izoliavimo reikalavimus nustatė Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-357 patvirtinta Teritorinių policijos įstaigų areštinių apsaugos ir priežiūros instrukcija, kurios 23.4 punkte nustatyta, kad asmenys, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, į policijos areštinės kameras uždaromi atskirai nuo asmenų, nebuvusių laisvės atėmimo vietose. Pareiškėjas neigia, anksčiau buvęs laisvės atėmimo vietose. Vilniaus AVPK atsiliepime nurodoma tik, kad buvo atsižvelgta, jog pareiškėjas buvo teistas. Apie tai, kad pareiškėjas vieną kartą teistas, pažymėta ir 2011 m. vasario 11 d. laikino sulaikymo protokole (t. I, b. l. 77–78). Vilniaus AVPK pateiktas įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį patvirtina, kad pareiškėjui anksčiau už padarytą nusikaltimą teismo baudžiamuoju įsakymu buvo paskirta piniginė bauda (t. II, b. l. 170–173). Šiame išraše nėra duomenų, kad pareiškėjas anksčiau buvo atlikęs laisvės atėmimo bausmę. Vilniaus AVPK neteikė duomenų apie tai, su kokiais asmenimis (suimtaisiais ar nuteistaisiais, ar anksčiau atlikusiais laisvės atėmimo bausmę) buvo laikomas pareiškėjas, nors teismas prašė pateikti tokius duomenis (t. I, b. l. 57). Todėl teismas pareiškėjo argumentus šiuo klausimu laiko pagrįstais.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniaus AVPK nebuvo visą laiką užtikrinama pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, taip pat nesilaikyta skirstymo į kameras izoliavimo reikalavimų. Kita vertus pareiškėjas Vilniaus AVPK buvo trumpą (19 dienų) laiką, teisė į minimalų plotą buvo pažeista tik 4 dienas.
Neturtinės žalos samprata apibrėžiama CK 6.250 straipsnyje. Neturtine žala laikomi asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita. Pagal savo pobūdį – tai asmeninė žala, tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo paties išgyventų emocijų. Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, abstrakčiai nurodo jam padarytus emocinius ir fizinius pakenkimus, t. y. nepagrindė jų objektyviais įrodymais. Į bylą pateiktoje asmens sveikatos istorijoje nėra duomenų, kad dėl nurodytų pažeidimų pareiškėjui buvo padaryta kokių nors sveikatos sutrikdymų. Tačiau sutiktina, kad gyvenimas, nors ir trumpą laiką, perpildytose kamerose, nesilaikant izoliavimo reikalavimų, galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrų nepatogumų. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes šios žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais. Negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus kompensacijos dydžio, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Pagal įstatymą nustatyti neturtinės žalos dydį, t. y. nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už nukentėjusio asmens patirtus neturtinio pobūdžio praradimus, vadovaujantis nurodytais kriterijais, yra teismo funkcija (CK 6.250 straipsnis). Teismas spręsdamas dėl neturtinės žalos įvertinimo, vadovaujasi ne tik CK 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais, t. y. atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, bet ir sąžiningumo, protingumo, teisingumo principais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A-520-2275/2012 yra nurodęs, jog teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė, kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika taikoma ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (bylos Nr. A-2-718/2007, A-444-619/2008, A-146-1240/2011, A-756-143/2012 ir kt.).
Įvertinus ginčo santykius reguliuojantį teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, proceso šalių argumentus, nustatytas faktines aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, kad jo pažeistos teisės į tinkamą kalinimą Vilniaus AVPK būtų apgintos konstatuojant atsakovo veiksmų pripažinimą neteisėtais, ir tai laikytina pakankama moralinė satisfakcija pareiškėjui, t. y. pripažįstama, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas buvimo Vilniaus AVPK areštinėje sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas.
Dėl teisės į tinkamą, teisės aktų reikalavimus atitinkantį kalinimą Lukiškių TI-K pažeidimo.
Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K pažeidė jo teisę į minimalų gyvenamąjį plotą. Lukiškių TI-K gerai žinomi teisės aktų, nustatančių minimalų gyvenamąjį plotą, reikalavimai. Atsakovas neneigia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui ginčo laikotarpiu ne visada buvo užtikrintas nurodytas plotas, tačiau paaiškina, kad negali riboti atvežamų asmenų skaičiaus, todėl būna atvejų, kai dėl didelio asmenų skaičiaus neturi galimybių užtikrinti šio reikalavimo laikymąsi. Konstatuotina, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, kad kalinimo įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Pagal atsakovo atsiliepime pateiktus duomenis, kuriais vadovaujasi ir pareiškėjas (t. I, b. l. 53–54, t. II, b. l. 110–111), pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2011 m. vasario 23 d. ir buvo iki 2011 m. gegužės 23 d., atvyko 2011 m. gegužės 30 d. ir buvo iki 2013 m. gegužės 10 d. Per visą buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį (2 metus ir beveik du mėnesius) pareiškėjo teisė į nustatytą minimalų gyvenamąjį plotą buvo užtikrinta 2011 m. balandžio 11 d. vakare, 2011 m. balandžio 12 d. ryte, 2011 m. gegužės 31 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 8 d. ryte, 2011 m. rugpjūčio 26 d. vakare, 2011 m. spalio 3 d. ryte, 2011 m. lapkričio 28 d. ryte, 2011 m. lapkričio 30 d. ryte, 2012 m. sausio 5 d., 2012 m. sausio 6 d. ryte, 2012 m. birželio 8 d. ryte, 2012 m. spalio 12 d. ryte, 2012 m. lapkričio 21 d. ryte, 2012 m. lapkričio 26 d. vakare, 2013 m. vasario 12 d., 2013 m. vasario 13 d. ryte, 2013 m. vasario 20 d. ryte, 2013 m. balandžio 18 d. ryte, 2013 m. balandžio 19 d. ryte, 2013 m. gegužės 9 d. ryte. Taigi pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo pilnai užtikrinta 2 dienas ir dalį 18 dienų. Likusį laiką pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą buvo daugiau ar mažiau pažeista, priklausomai nuo to, kiek asmenų buvo laikoma kamerose. Atsakovo pateikti duomenys apie kamerose laikomų asmenų skaičių rytais ir vakarais patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra stabilus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, todėl atitinkamą laiką nebūna kameroje). Tokios aplinkybės turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus, likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto.
Pareiškėjas nepagrįstai kelia Lukiškių TI-K reikalavimus dėl tvarkos kamerose palaikymo, nes pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – higienos norma HN 76:2010) 58 punktą, už tvarkos kamerose palaikymą yra atsakingi patys ten esantys. Dėl to Lukiškių TI-K direktorius 2013 m. rugsėjo 6 d. priėmė įsakymą Nr. 1-136 „Dėl suimtųjų (nuteistųjų) gyvenamųjų patalpų tvarkymo ir jose esančio turto naudojimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (t. II, b. l. 81–85). Pareiškėjas neteigė, kad tam skirtos priemonės nebuvo išduodamos (t. II, b. l. 76). Kadangi po pasimatymų pareiškėjas nereiškė Lukiškių TI-K administracijai pretenzijų dėl neišvalytų patalpų, šiuo metu nustatyti buvus pažeidimą neįmanoma, tuo labiau, kai pareiškėjas nenurodė konkrečių datų, kai, pasak pareiškėjo, buvo nesutvarkytos pasimatymų patalpos.
Pats pareiškėjas neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai (t. I, b. l. 123–128), Vilniaus visuomenės sveikatos centrui (t. II, b. l. 118–137) ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl drėgmės, oro temperatūros, oro judėjimo, ventiliacijos, natūralaus ir dirbtinio apšvietimo, gultų, patalynės ir kitų teisės aktų reikalavimų kamerose neatitikimo nustatytoms normoms. Todėl šiuo metu nustatyti pareiškėjo argumentų pagrįstumą nėra galimybių, tuo labiau, kad pats pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kada kokioje kameroje kokie, jo nuomone, pažeidimai buvo, apie sąlygas gyvenamosiose patalpose nurodė tik abstrakčiai. Vilniaus visuomenės sveikatos centras nepateikė teismui įrodymų dėl atliktų patikrinimų tose kamerose, kuriose buvo pareiškėjas (t. II, b. l. 98, 118–137). Lukiškių TI-K pateikti Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktai nėra įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo argumentus, nes patikrinimai kamerose, kuriose nustatyta pažeidimų, atlikti visai ne tuo laiku, kai jose buvo pareiškėjas (pvz., pareiškėjas kameroje Nr. 112A buvo dalį 2011 m. rugpjūčio 8 d., o ši kamera tikrinta 2012 m. gruodžio mėnesį, t. II, b. l. 8–9, kameroje Nr. 175 buvo nuo 2011 m. kovo 25 d. iki 2011 m. gegužės 23 d., o ji tikrinta 2013 m. rugpjūčio mėnesį, t. II, b. l. 16–18, kameroje Nr. 145 buvo nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2011 m. spalio 2 d., o ji tikrinta 2013 m. rugsėjo mėnesį, t. II, b. l. 19–20, kameroje Nr. 163 buvo nuo 2011 m. kovo 18 d. iki 2011 m. kovo 25 d., o ji tikrinta 2013 m. rugsėjo mėnesį, t. II, b. l. 21–22, kameroje Nr. 129 pareiškėjas buvo nuo 2011 m. rugpjūčio 5 d. iki 2011 m. rugpjūčio 7 d., o ji tikrinta 2011 m. liepos mėn., t. II, b. l. 42–44). Pareiškėjas per visą jo buvimo laiką Lukiškių TI-K jokių prašymų ir skundų dėl kamerų sanitarinės būklės neteikė, todėl nėra pagrindo išvadai, kad buvusioji kamerų būklė 2011–2013 m. laikotarpiu sukėlė jam neigiamų dvasinių pasekmių, sveikatos sutrikimų, žemino pareiškėją kaip asmenybę.
Byloje nėra įrodymų, paneigiančių Lukiškių TI-K pateiktus įrodymus dėl kamerose įrengtų sanitarinių mazgų su šalto vandens tiekimo sistema, taip pat jose esančių baldų. Tai, kad sanitarinio mazgo patalpa su klozetu nuo likusio patalpos ploto atskirta pertvara, atitinka Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 14.5 punkto reikalavimus. Taip pat nenustatyta, kad būtų pažeisti Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 21 punkto reikalavimai. Atsižvelgiant į nurodytų normų reikalavimus, nepagrįstos yra pareiškėjo pretenzijos dėl šalto vandens tiekimo kamerose. Pareiškėjas dar nurodo, kad nėra galimybių visiems kameroje esantiems vienu metu valgyti prie stalo, nes stalas yra per mažas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.6 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; 14.7 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; 14.8 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti, 14.9 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti viršutinių drabužių pakaba. Taigi imperatyviai reikalaujama, kad kiekvienam suimtajam būtų pastatyta tik lova. Stalo dydis nereglamentuojamas nei šioje normoje, nei teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose. Pateikta 2014 m. gruodžio 20 d. pažyma Nr. 24-4453 patvirtina, kad kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, esantys baldai ir jų skaičius iš esmės atitinka minėtus reikalavimus (t. I, b. l. 121). Taigi negalima išvada, kad dėl to buvo pažeistos pareiškėjo teisės.
Lukiškių TI-K kameros remontuojamos (t. I, b. l. 189–200, t. II, b. l. 1–7).
Pateikti įrodymai patvirtina, kad Lukiškių TI-K reguliariai ir pagal būtinybę atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai (t. I, b. l. 109–119, t. II, b. l. 45–75), t. y. Lukiškių TI-K ėmėsi visų galimų priemonių buitiniams kenkėjams naikinti, užkirsti kelią jiems plisti.
Taip pat Lukiškių TI-K sudarytos galimybės išsiskalbti viršutinius drabužius ne kameroje (t. II, b. l. 77–80), tačiau pareiškėjo netenkina tai, kad ši paslauga yra mokama. Teisės aktai užtikrina tik nemokamą apatinių drabužių skalbimą (Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalis, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktas).
Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Taip pat šis klausimas reguliuojamas Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje, Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punkte. Šis reikalavimas nagrinėjamu atveju nebuvo pažeistas. Kaip jau minėta, teisės aktas, kuriuo remiasi pareiškėjas (Europos kalėjimų taisyklės) yra tik rekomendacinio pobūdžio dokumentas valstybėms narėms.
Pareiškėjo teiginiai, kad jam buvo išduodama tik pusė teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintose Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normose nurodomos muilo ir tualetinio popieriaus normos, nepagrįsti objektyviais įrodymais, nes pareiškėjas dėl šio jo nurodyto pažeidimo neteikė skundų Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms.
Kadangi pareiškėjas neteikė skundų dėl maitinimo tvarkos pažeidimų, maisto kokybės nei Lukiškių TI-K administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms, objektyviais įrodymais nepaneigti Lukiškių TI-K įrodymai, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų (t. I, b. l. 120, t. II, b. l. 90–94), nes šiuo metu neįmanoma nustatyti, kada konkrečiai, koks maistas ir jo tiekimas, pareiškėjo nuomone, neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Byloje esantys įrodymai taip pat patvirtina, kad pareiškėjas dalyvavo laisvalaikio užimtumo, resocializacijos, ŽIV ir AIDS prevencijos programose, jam buvo sudarytos sąlygos mokytis bendrojo lavinimo mokykloje, t. y. pareiškėjas mokėsi Vilniaus jaunimo ir suaugusiųjų konsultacinio bendrojo lavinimo centre, baigė 12-ą klasę, pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos sportuoti pagal patvirtintą grafiką (t. I, b. l. 122, 123). Taip pat šie įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas neprarado bendravimo įgūdžių ir palaikė santykius su šeima. Pareiškėjas neteigė, kad jam nebuvo užtikrinta teisė vieną valandą pasivaikščioti kieme, kaip tai nustato Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu patvirtintos dienotvarkės (t. II, b. l. 86–89) ir reikalauja Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis.
Dėl pareigūnų ir medicinos personalo netinkamo elgesio. Minėta, kad teisės aktai suteikia pareiškėjui teisę skųsti pareigūnų veiksmus. Pareiškėjas nei karto tokio skundo nepateikė. Teismui taip pat konkrečiai nenurodė, kokie pareigūnai ar medicinos personalas, kada kalbėjo taip, kad įžeidė pareiškėją, jį pažemino. Byloje nėra įrodymų buvus tarp pareiškėjo ir Lukiškių TI-K personalo kokių nors konfliktinių situacijų. Pats pareiškėjas apie tai taip pat nenurodė.
Dėl pareiškėjo nurodomų Lukiškių TI-K pareigūnų padarytų pažeidimų 2012 m. sausio 5 d. vykusio gaisro metu. Nagrinėjamu atveju teismas neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindo pateiktų įrodymų (t. I, b. l. 153–188) ir Lukiškių TI-K darbuotojų veiksmus 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu vertinti kitaip, kaip jie buvo įvertinti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-1258/2013, kurioje be kita ko buvo sprendžiama dėl T. M. 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu padarytos neturtinės žalos atlyginimo. T. M. 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu buvo vienoje kameroje Nr. 199 su P. J. T. M., kaip ir nagrinėjamoje byloje pareiškėjas P. J., neturtinės žalos atsiradimą kildino iš netinkamos evakuacijos ir pirmosios pagalbos suteikimo gaisro metu ir dėl to atsiradusių sveikatos sutrikimų bei patirtų neigiamų išgyvenimų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad „byloje duomenų, jog Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas buvo pažeidęs reikalavimus, keliamus gaisrų prevencijai ir dėl to būtų kilęs gaisras ar, kad būtų pažeidęs reikalavimus, reglamentuojančius žmonių gelbėjimą gaisro metu, nesurinkta. Pažymėtina, jog nepaisant to, kad pareiškėjas teigia, jog dūmų pilnoje kameroje praleido 90 minučių, duomenų, patvirtinančių, kad jis nebuvo evakuotas laikantis bendros evakavimo eigos, buvo delsiama pareiškėją išvesti iš pavojingų patalpų ir/ar jam suteikti pirmąją pagalbą, byloje nėra. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad bylos duomenimis nustatyta, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo darbuotojai, pastebėję, kad patalpose kilo gaisras, veikė aktyviai, ėmėsi veiksmų gaisro židiniui lokalizuoti ir gesinti bei asmenims evakuoti. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas gaisro metu nebuvo paliktas užrakintoje patalpoje, jis buvo evakuotas į gyvybei ir sveikatai nepavojingą vietą, jam buvo teikiama medicininė pagalba. Byloje surinktų įrodymų pagrindu negalima daryti išvados, kad pareiškėjas būtų išskirtas iš kitų asmenų, būtų delsiama jam suteikti būtinąją pagalbą ar Lukiškių TI-K pareigūnai būtų veikę kitu teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiu būdu.
Apibendrinus darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nesurinkta įrodymų, patvirtinančių Lukiškių TI-K veiksmų 2012 m. sausio 5 d. gaisro metu neteisėtumą.“. Lukiškių TI-K veiksmų 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro metu neteisėtumo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nenustatė ir administracinėje byloje Nr. A438-99/2013 (2013 m. gegužės 30 d. nutartis). Todėl pareiškėjo argumentai šiuo klausimu atmetami kaip nepagrįsti.
Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos matyti, kad profilaktinis plaučių radiologinis tyrimas buvo daromas 2011 m. gruodžio 19 d. (t. I, b. l. 143). Pareiškėjas po 2012 m. sausio 5 d. kilusio gaisro 2012 m. sausio 16 d. prašymu prašė patikrinti plaučius (t. I, b. l. 150). Yra gydytojos įrašas, kad plaučių fluorograma atlikta 2011 m. gruodžio 16 d., todėl pakartotinai atlikti netikslinga, galima tik po 6 mėnesių (t. I, b. l. 151). Asmens sveikatos istorijoje nėra užfiksuota, kad pareiškėjas prašėsi apžiūrimas okulisto, skundėsi prastėjančiu regėjimu. Sveikatos istorija patvirtina, kad reikiamos medicinos paslaugos pareiškėjui buvo teikiamos. Neužfiksuota, kad pareiškėjas būtų skundęsis patiriamomis neigiamomis emocijomis, pažeminimu ir dėl to patiriama depresija ar organų veiklos sutrikimais (t. I, b. l. 133–152). Todėl nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjui jo nurodomos netinkamos laikymo sąlygos sukėlė kokių nors sveikatos sutrikimų. Remiantis pareiškėjo asmens sveikatos istorija darytina išvada, kad nepagrįsti yra ir pareiškėjo skundo teiginiai dėl jo teisės į sveikatą pažeidimo, užkrečiamų ligų plitimo kalėjime.
Pareiškėjas aiškina, kad Lukiškių TI-K neizoliuojami sergantys AIDS ir kitomis užkrečiamomis ligomis. Sveikatos apsaugos ministras 2003 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. V-250 patvirtino Somatinių ligų, kuriomis sergantys asmenys turi būti laikomi areštinėse izoliuoti nuo kitų nuteistųjų, sąrašą. Į šį sąrašą įtraukta žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) liga, tačiau yra pastaba, kad nuteistieji asmenys, sergantys ŽIV, izoliuojami nuo kitų nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuoti arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio areštinės direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priėmė sprendimą izoliuoti. Pareiškėjas neteikė teismui duomenų, kad buvo toks komisijos sprendimas, tačiau ŽIV liga sergantis asmuo nebuvo izoliuotas. O kokiomis kitomis užkrečiamomis ligomis sirgo suimtieji, su kuriais buvo laikomas pareiškėjas, jis nenurodė. Pareiškėjas patvirtino, kad sergantys atvira tuberkuliozės forma laikomi atskirose kamerose. Todėl pareiškėjo nurodomi šie pažeidimai atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas aiškina, kad jo teisės buvo pažeistos, kai jis kameroje buvo laikomas su ne pirmą kartą teistais ir vyresnio amžiaus asmenimis. Dėl amžiaus izoliavimo reikalavimų teisės aktai nenustato. Tuo tarpu Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji ir nuteistieji uždaromi kamerose laikantis šių izoliavimo reikalavimų: asmenys, anksčiau atlikę su laisvės atėmimu susijusias bausmes, – atskirai nuo asmenų, anksčiau neatlikusių su laisvės atėmimu susijusių bausmių (4 punktas). Pagal Lukiškių TI-K turimus duomenis, pareiškėjas anksčiau laisvės atėmimo bausmės neatliko (t. I, b. l. 129–130). Tą iš esmės patvirtina Vilniaus AVPK pateikti duomenys (t. II, b. l. 170–173). Todėl pareiškėjas negalėjo būti laikomas su anksčiau atlikusiais laisvės atėmimo bausmes. Lukiškių TI-K nurodė, kad negali pateikti teismui duomenų, su kokiais asmenimis buvo laikomas pareiškėjas, nes tokia apskaita Lukiškių TI-K nevedama (t. III, b. l. 29). Todėl byloje nėra įrodymų, objektyviai paneigiančių pareiškėjo paaiškinimus, kad jis buvo laikomas su asmenimis, anksčiau atlikusiais laisvės atėmimo bausmes. Dėl to konstatuotina, kad Lukiškių TI-K nesilaikė Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų. Tačiau pareiškėjas nesiskundė Lukiškių TI-K administracijai, kad jis patalpintas su laisvės atėmimo bausmę atlikusiais asmenimis ir tai jam daro neigiamą poveikį, neprašė jo perkelti į kitą kamerą ir patalpinti tik su suimtaisiais. Todėl galima daryti išvadą, kad dėl izoliavimo taisyklių pažeidimo neturtinė žala padaryta minimali.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K nebuvo visą laiką tinkamai užtikrinta pareiškėjo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, taip pat buvo pažeisti suimtųjų izoliavimo skirstant į kameras reikalavimai. Taigi Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Minėta, kad neturtinė žala apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. vasario 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-39/2012; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje A438-336/2012 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Taigi ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinei žalai atlyginti. Remiantis nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal byloje esančius įrodymus konstatavus pareiškėjo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą pažeidimą, pareiškėjas turi teisę į patirtos neturtinės žalos atlyginimą (žr. administracines bylas Nr. A438-121/2009, Nr. A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.). Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo visą laiką užtikrinta jo teisė į minimalų gyvenamąjį plotą, Lukiškių TI-K tą pripažino. Taip pat pareiškėjas buvo laikomas kamerose pažeidžiant izoliavimo reikalavimus. Dėl to pareiškėjas neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.
Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.
Teismas, atsižvelgdamas į faktines šios bylos aplinkybes, taikytinas teisės aktų nuostatas, į tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas sąmoningai siekė pažeminti pareiškėjo orumą ir neužtikrinti jo teisės į minimalų gyvenamąjį plotą, į pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam užtikrinant teisę į minimalų gyvenamąjį plotą ir laikantis izoliavimo reikalavimų – pažeidimo mastą ir trukmę, į tai, kad minėtų teisių pažeidimu nebuvo sukelta kokių nors pasekmių (būdamas Lukiškių TI-K, pareiškėjas nesiskundė prastėjančiu regėjimu, todėl pareiškėjo pateiktas medicininis dokumentas (t. II, b. l. 117) nėra pagrindas pripažinti, kad blogai matyti pareiškėjas pradėjo dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K), vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 000 Lt. Nagrinėjamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas savaime nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 4 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo P. J. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo P. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo vykdymo sąlygas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinėje buvo pažeista, reikalavimą atlyginti neturtinę žalą pinigais atmesti.
Priteisti pareiškėjo P. J. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Lt (du tūkstančius litų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.