Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio,

nuteistiesiems B. T. ir E. K.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų B. T. ir E. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2004 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo:

B. T. pripažinta kalta padarius nusikalstamas veikas, numatytas 1961 m. Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 18 str. 5 d., 6 d., 104 str. ir nubausta laisvės atėmimu 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

E. K. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 104 str. ir nubaustas laisvės atėmimu 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas G. Š. , tačiau nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš B. T. , F. K. ir G. Š. solidariai priteista 2215,00 Lt nukentėjusiajai E. J. , J. T. laidojimo išlaidoms padengti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

B. T. nuteista už tai, kad laikotarpyje nuo 2001 m. pabaigos iki 2002 m. balandžio 25 d. sukurstė nuteistąjį E. K. įvykdyti tyčinį J. T. nužudymą, t.y. ji, skųsdamasi, kad ją muša J. T. , žinodama, jog pastarasis turėjo sunkią galvos operaciją, žodžiu įkalbėjo E. K. sumušti savo vyrą, t.y. B. T. įvykdė nusikalstamą veiką, numatytą 1961 m. Lietuvos Respublikos BK 18 str. 5 d., 6 d., 104 str.

E. K. nuteistas už tai, kad būdamas sukurstytas padaryti nusikaltimą, 2002 m. balandžio 25 d. surado nusikaltimo bendrininkus - nuteistąjį G. Š. ir šioje byloje atsakomybėn nepatrauktą E. G. , su kuriais susitarė sumušti J. T. , t.y. 2002 m. balandžio 26 d., 2.00 val., nuteistasis G. Š. , padėdamas E. K. padaryti nusikaltimą, iš Kauno, automobiliu „VW Golf" (valst. Nr. PKR 722), nuvežė jį ir E. G. į Vilniaus mieste, V.Kudirkos g. Nr. 9/6-26 esantį J. T. butą. Apie 2.00 val. tarp B. T. J. T. ir E. K. vykusių telefoninių pokalbių metu, nuteistoji B. T. , padėdama padaryti nusikaltimą, E. K. pranešė, kad J. T. yra savo kambaryje ir kad jos buto, esančio V.Kudirkos g. 9/6-26, Vilniuje, durys bus atrakintos 3.00 val. 2002 m. balandžio 26 d., 3 val., nuteistoji B. T. atrakino minėto buto duris, taip nusikaltimo bendrininkams sudarydama sąlygas patekti į savo vyro J. T. kambarį, o pati užsidarė savo kambaryje. Tuo metu E. K. , G. Š. bei E. G. , turėdami tikslą sumušti J. T. , įėjo į jo kambarį, kuriame bendrai veikdami, t.y. E. G. laikė J. T. rankas, E. K. apvyniojo nukentėjusiojo galvą ir burną lipnia juosta ir rankomis bei kojomis pastarajam tyčia sudavė: 15 smūgių į galvą, 1 į kaklą, 4 smūgius į krūtinės ląstą ir 1 smūgį į pilvo sritį, tuo padarydamas J. T. kūno sumušimą, vyraujantį galvoje, pasireiškusį poodine kraujosruva krūtinės ląstos kairėje pusėje su kairių VI-X-ojo šonkaulių lūžiais, kraujosruvomis kakle, pilve, plaštakoje, nugaroje, žaizdomis abiejų ausų kaušeliuose, poodinėmis kraųjosruvomis, odos nubrozdinimais veide, kraujo išsiliejimu po galvos smegenų kietaisiais ir minkštaisiais dangalais, kas komplikavosi į galvos smegenų pabrinkimą, ūmų kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimą, ir nukentėjusysis mirė, t.y. E. K. tyčia nužudė J. T. .

R.Bojarun teiginys, jog histologiškai buvo patvirtintas netolygus oro pasiskirstymas plaučių alveolėse, kuris rodo kvėpavimo nepakankamumą, neturi įrodomosios vertės, nes židininės distelektazės priežastimi galėjo būti ir krūtinės trauma su penkių šonkaulių lūžimais, su amžiumi susiję plaučių pokyčiai - plaučių emfizema, pneumosklerozė ir pan.

R.Bojarun teiginys, jog vaistai diazepamas ir dimedrolis galėjo įtakoti J. T. mirtį nuo kvėpavimo sutrikimo, nepagrįstas, kadangi šių medikamentų vartojimas terapinėmis dozėmis negalėjo turėti įtakos jo mirties genezei.

R.Bojarun teiginys, jog kalio ir natrio jonų balanso sutrikimas širdies raumenyse buvo tik viršūnėje ir dešiniame skilvelyje ir tai tik nežymus - 0.93, kad tokie šio rodiklio pokyčiai yra minimalūs ir gali būti paaiškinami mažojo kraujo apytakos rato kraujotakos sutrikimu, neatitinka tikrovės. Apeliantė atkreipia dėmesį į A.Garmaus išvadą, jog tikėtina, kad ekspertas R.Bojarun, turėdamas ne itin didelę ekspertinio darbo patirtį, galėjo nežinoti, kad kuo greičiau įvyksta kardialinė mirtis, tuo šio požymio reikšmė būna mažesnė.

R.Bojarun teiginys, jog plaučių histologiniuose preparatuose aiškiai matyti, kad smulkieji bronchai pilnai spazmuoti ir laisvų spindžių nesimato, o stambesnieji bronchai yra labai stipriai susiraukšlėję, neatitinka tikrovės, kadangi teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. 229 yra nurodyta „yra smulkių broncho spazmo požymių; išsireiškimų skirtumas labai didelis".

R.Bojarun teiginys, jog III-iame ir IV-ame skilveliuose esantis skystis rodo, kad iš dviejų pusių buvo dirginami kamiene esantys gyvybei svarbūs centrai, neatitinka tikrovės ir rodo eksperto nežinojimą apie galvos smegenų traumų etiopatogenezę, nes ne skystis skilveliuose slopina širdies veiklos ir kvėpavimo centrus smegenų kamiene, o smegenų kontuzijos židiniai arba podangalinio ar viršdangalinio kraujo išsiliejimo spaudimas.

R.Bojarun teiginys, jog visi sužalojimai galvoje sukėlė mirtį ir jis negali išskirti konkretaus smūgio; sužalojimą reikia vertinti sunkiu kūno sužalojimu, kadangi kraujas išsiliejo po smegenų dangalu, įvyko smegenų pabrinkimas, sukėlęs mirtį, neatitinka tikrovės bei prieštarauja Lietuvos Respublikos Sveikatos ministro 2003 m. gegužės 23 d. patvirtintoms „Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklėms". Apeliantė pabrėžia, jog A.Garmaus teigimu, 15 ml kraujo išsiliejimas smegenų spaudimo nesukelia, o galvos smegenų sumušimo ar kaukolės kaulų lūžių nebuvo, todėl sužalojimas gali būti kvalifikuojamas tik kaip nesunkus.

Specialisto E.Žurausko teiginys, jog širdyje jokių pakitimų nerasta, bronchuose pakitimų nėra, inkste pakitimai lėtinio pobūdžio, neatitinka tikrovės, nes išvadoje nurodyta, kad po nuotraukomis užrašyti keturi širdies pakitimai: hipertrofuotų kardiomiocitų židinėliai, smulkiažidininė perivaskulinė miokardo fibrozė, kardiomiocitų išsidėstymas bangomis, pavienių kraujagyslių mažakraujystė miokarde. Yra dvi plaučių preparatų nuotraukos, kuriose gerai matyti ir po kuriomis užrašyta: židininė plaučių emfizema, bronchų spazmas, smulkiažidininis pabrinkimas, pilnakraujystė.

Specialisto E.Žurausko teiginys, kad pabrinkimai smegenų kamiene ir pusrutuliuose rodo, jog mirtis įvyko kelių valandų ar valandos laikotarpyje, nes galvos edema pradeda vystytis pirmomis valandomis po sumušimo, prieštarauja surinktai bylos medžiagai.

Specialisto E.Žurausko teiginys, kad mirtis įvyko nuo galvos smegenų sukrėtimo, neatitinka tikrovės, kadangi tokia mirtis įmanoma tik esant sunkiam smegenų sukrėtimui, pasireiškiančio ilgalaikiu, ne mažesnio nei 6 val., sąmonės netekimu.

Pirmo teismo posėdžio metu specialistas E.Žurauskas tvirtino nematantis objektyvių duomenų, jog J. T. mirtį sukėlė galvos sumušimas, tačiau 2004 m. kovo 10 d. posėdžio metu jis pareiškė, kad „eksperto R.Bojarun ekspertizės akte nurodyti trys požymiai nėra esminiai. Plaučių pabrinkimas išsivysto nuo širdies veiklos nepakankamumo, skystas juodas kraujas rodo staigios mirties buvimą, bronchų spazmai išsivysto taip pat nuo širdies nepakankamumo. Pabrinkimas plaučiuose yra valandas besivystantis reiškinys, nestaigus procesas, tam, kad skystis susikauptų plaučių audiniuose, reikia laiko. Juodas skystas kraujas, rodantis staigią mirtį, ir plaučių pabrinkimas bei bronchų spazmai prieštarauja vienas kitam. Formuluojant konkrečią mirties priežastį jais remtis negalima. Histologinis tyrimas prieštarauja ekspertizių išvadoms, todėl jo vertinti negaliu. Histologinis tyrimas kelių ekspertų buvo skirtingai įvertintas".

Skunde išdėsčiusi A.Garmaus išvados esmę, apeliantė pabrėžia, jog papildomi histologiniai tyrimai nepateikė įrodymų, patvirtinančių mirties priežastį dėl galvos sužalojimų. Tačiau, jos manymu, minėta eksperto išvada pateikė naujų nenuginčijamų duomenų apie ūmios miokardo išemijos buvimą bei apie ūmią kardialinę mirtį, taip pat patvirtina eksperto V.Rybalko išvadą apie ūmią kardialinę mirtį. Atkreipia dėmesį, jog teismo posėdyje, kuomet buvo nagrinėjamos papildomo histologinio tyrimo išvados, nedalyvavo nei ekspertas J.Rybalko, nei specialistas A.Garmus. Apeliantės manymu, teismas pats atliko teismo medicinos ekspertizę ir buvo suklaidintas paskutinio posėdžio metu dalyvavusių teismo medicinos ekspertų bei specialistų, kurie pateikė nepagrįstus atsakymus apie J. T. mirties priežastį. Tvirtina, kad labiausiai įrodyta ir pagrįsta eksperto J.Rybalko išvada, nurodanti, kad mirtį sukėlė išeminės širdies ligos ūmus sutrikimas. Pažymi, jog teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jos sveikatos būklę. Nurodo esanti labai silpnos sveikatos, jai nustatyta II invalidumo grupė.

Byloje dalyvaujantys nuteistieji ir jų gynėjai prašo jų apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras, nukentėjusieji ir nukentėjusiosios atstovė prašo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, joje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. reikalavimų ir priėmė jais pagrįstą nuosprendį.

Apeliantės skunde nurodyti argumentai, kurie, jos manymu, patvirtina, kad ji nenumatė, jog E. K. pavartos prieš J. T. smurtą, jo to daryti neprašė ir nesitarė, pagrįstai paneigti pirmosios instancijos nuosprendyje. Apygardos teismas, remdamasis surinktais įrodymais, pagrįstai tokius nuteistosios aiškinimus įvertino, kaip siekimą palengvinti savo teisinę padėtį.

Nuteistosios B. T. netiesioginę tyčią bendrininkaujant jos vyro J. T. nužudyme, įrodo byloje surinkti įrodymai.

Kaip nurodyta Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo teisėjų se­na­to 2004 m. bir­že­lio 18 d. nu­ta­ri­mo Nr. 46 „Dėl teis­mų prak­ti­kos nusikaltimų žmogaus gyvybei by­lo­se“ 5 punkte, nu­žu­dy­mas yra pa­da­ry­tas ne­tie­sio­gi­ne ty­čia, jei kal­ti­nin­kas su­pra­to, kad sa­vo vei­ka kė­si­na­si į ki­to žmo­gaus gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad ga­li at­im­ti gy­vy­bę ki­tam žmo­gui, ir, nors ir ne­no­rė­jo at­im­ti gy­vy­bės, są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti.

Tai, jog B. T. norėjo, kad jos vyras būtų sužalotas, patvirtina jos sesers J.Karvelienės parodymai, kuri teigia, kad B. T. jai sakiusi, jog norėjo, kad jos paprašytas žmogus sumuštų J. T. . Tai patvirtina ir pačios B. T. parodymai, kuriuose ji teigia, kad iš jos ir E. K. kalbų „išplaukdavo“ mintis, jog J. T. reikia sumušti. Be to, kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, B. T. dieną prieš įvykį E. K. pasakė laiptinės kodą, įvykio dieną pranešė, kad 3.00 val. buto durys bus atrakintos, nurodė, kad vyras J. T. yra savo kambaryje, t.y. sudarė sąlygas E. K. ir jo draugams nekliudomiems ir nepastebėtiems patekti į J. T. kambarį. B. T. taip pat parodė, kad atvykus E. K. ir kitiems, ji buvo užsidariusi savo kambaryje, tačiau iš žingsnių suprato, kad sūnėnas atėjo ne vienas, girdėjo J. T. balsą ir muštynių garsus. Tačiau ji ir toliau lūkuriavo savo kambaryje ir jokių veiksmų, siekdama neleisti ar sutrukdyti naudoti smurtą prieš jos vyrą, nesiėmė. Šios aplinkybės rodo, kad B. T. ir E. K. susitarė ne dėl pastarojo pokalbio su J. T. . Jų susitarimas apėmė ir intensyvaus fizinio smurto panaudojimą prieš nukentėjusįjį. Nuteistosios B. T. teigimą, kad ji tikėjosi tik pokalbio tarp jos vyro J. T. ir E. K. , paneigia byloje nustatyta įvykių evoliucija bei konkretūs nuteistųjų veiksmai įvykio metu. Iš bylos duomenų matyti, kad „kalbėtis“ su J. T. nei E. K. , nei kiti įvykio dalyviai apskritai nesiruošė. Kaip matyti iš E. K. ir G. Š. parodymų, tik įėję į J. T. kambarį, E. K. ir E. G. , nedegdami kambaryje šviesos, priėjo prie miegančio J. T. , E. K. pakėlė jo galvą ir ėmė aplink ją vynioti lipnia juosta.

Tuo metu, kai prieš J. T. buvo vartojamas fizinis smurtas, B. T. būdama gretimame kambaryje, neabejotinai girdėjo nukentėjusiojo pagalbos šauksmus, suprato, kad prieš jį intensyviai smurtaujama ir tokiems vykdytojų veiksmams pritarė.

Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistoji B. T. neabejotinai suprato ir tai, kad J. T. nakties metu staiga užpultas savo kambaryje patirs didžiulį stresą, šauksis pagalbos, priešinsis užpuolikams, o tokio pasipriešinimo palaužimui bus panaudotas dar intensyvesnis smurtas. Žinodama, kad J. T. ligotas žmogus – I grupės invalidas, patyręs sunkią galvos operaciją, bei girdėdama J. T. pagalbos šauksmus ir žinodama, kad prieš jį naudojamas intensyvus fizinis smurtas, B. T. suprato pavojingą tokių veiksmų pobūdį, numatė, kad jie gali sukelti sunkias pasekmes, net nukentėjusiojo mirtį, ir nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti.

Są­mo­nin­gas lei­di­mas pa­da­ri­niams at­si­ras­ti ne­tie­sio­gi­nės ty­čios at­ve­ju, kaip teigiama Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo teisėjų se­na­to 2004 m. bir­že­lio 18 d. nu­ta­ri­mo Nr. 46 „Dėl teis­mų prak­ti­kos nusikaltimų žmogaus gyvybei by­lo­se“ 5 punkte, reiš­kia kal­ti­nin­ko abe­jin­gu­mą ga­li­mam ki­to žmo­gaus gy­vy­bės at­ėmi­mui. Tokį nuteistosios abejingumą ir įrodo aukščiau minėti faktai, jog ji, girdėdama J. T. balsą ir muštynių garsus, toliau laukė įvykių pabaigos savo kambaryje ir jokių veiksmų, siekdama neleisti ar sutrukdyti naudoti smurtą prieš jos vyrą ir taip išvengti sunkių padarinių, nesiėmė.

Kai nu­sta­to­ma, kad kal­ti­nin­kas vei­kė ne­tie­sio­gi­ne tyčia, veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Taigi, šiuo atveju pirmos instancijos teismas teisingai ir pagrįstai B. T. veiksmus kvalifikavo pagal LR BK 18 str. 5, 6 d., 104 str. (1961 m. red.).

Ši išvada paneigia ir apeliantės B. T. skundo teiginį, kad jos veiksmai galėtų būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 237 str. kaip nusikaltimo ir nusikaltimą padariusio asmens slėpimas. Be to, tam, kad veika būtų pripažinta nusikaltimo ar nusikaltimą padariusio asmens slėpimu, ji neturi būti susijusi priežastiniu ryšiu su slepiamu nusikaltimu. Šiuo atveju, B. T. veiksmai, slepiant nusikaltimo pėdsakus bei nusikaltimą padariusį asmenį, yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu su J. T. nužudymu, kurio padarymo bendrininke ji pati yra.

B. T. skundo teiginys jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė į jos sveikatos būklę yra nepagrįstas, kadangi duomenis ir dokumentus apie savo ligą apeliantė pateikė tik nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, t.y. po nuosprendžio priėmimo, todėl pirmos instancijos teismas ir negalėjo į tai atsižvelgti. Vadovaujantis LR BPK 359 str. 1 d., Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 76 straipsnyje numatytais atvejais nuteistąjį nuo bausmės atlikimo dėl ligos atleidžia teismas, bausmę vykdančios institucijos teikimu, remdamasis gydytojų komisijos išvada. Pagal LR BPK 362 str. 1 d. klausimą dėl nuteistojo atleidimo nuo bausmės atlikimo dėl ligos pagal šio Kodekso 359 straipsnį nagrinėja ir nutartimi išsprendžia nuteistojo bausmės atlikimo vietos apylinkės teismas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apelianto E. K. skunde nurodytus argumentus, jog jis neturėjęs tikslo nužudyti J. T. ir to nenorėjęs, jog ATrumpickienė nėra prašiusi, kad jis nužudytų jos vyrą ar pavartotų fizinį smurtą jo atžvilgiu, jis jai nesakęs, jog ketina vartoti fizinį smurtą prieš J. T. , nei G. Š. , nei E. G. jis nesakęs, jog ruošiasi nužudyti J. T. , norėjęs jį tik pagąsdinti, kad šis neskriaustų jo tetos B. T. , savo nuosprendyje pagrįstai paneigia pirmosios instancijos teismas, išsamiai motyvuodamas bei nurodydamas konkrečias aplinkybes, kuriomis remiantis daro išvadas dėl apelianto kaltės dalyvavus J. T. nužudyme įrodytumo. Be to, apeliacinio teismo teisėjų kolegijos nuomone, minėtus apelianto skunde nurodytus teiginius paneigia byloje surinkti duomenys apie tai, jog „pokalbiui“ buvo pasirinktas nakties metas, į nukentėjusiojo kambarį buvo patekta slapta, nukentėjusiajam miegant, tik įėję į kambarį, nuteistieji net nebandė su nukentėjusiuoju kalbėtis, o iš kart užvyniojo jam burną ir rankas lipnia juosta, taip suvaržydami galimybę jam priešintis, ir pradėjo jį mušti. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus faktus ir tai, kad E. K. žinojo, jog J. T. dėl patirtų operacijų yra silpnos sveikatos, apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistasis suprato, kad jis ir kiti bendrininkai savo veiksmais kė­si­nasi į J. T. gy­vy­bę, nu­ma­tė, kad šiais veiksmais J. T. ga­li būti at­im­ta gy­vy­bė, ir, nors ir nenorėjo, kad gyvybė nukentėjusiajam būtų atimta, tačiau są­mo­nin­gai lei­do to­kiems pa­da­ri­niams at­si­ras­ti.

Taip pat, pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti visas abejones dėl skirtingų teismo medicinos ekspertų išvadų, išsamiai ir visapusiškai ištyrė visus įrodymus dėl J. T. mirties priežasties ir priežastinio ryšio tarp nuteistų veiksmų bei įvykusios J. T. mirties bei nuosprendyje išsamiai motyvavo visas savo išvadas.

Be to, visus tiek B. T. , tiek E. K. skunde nurodytus analogiškus argumentus, jog pirmosios instancijos teismas pats atliko teismo medicinos ekspertizę ir buvo suklaidintas paskutinio posėdžio metu dalyvavusių teismo medicinos ekspertų bei specialistų, kurie pateikė nepagrįstus atsakymus apie J. T. mirties priežastį, jog labiausiai įrodyta ir pagrįsta yra eksperto J.Rybalko išvada, nurodanti, kad mirtį sukėlė išeminės širdies ligos ūmus sutrikimas, galutinai paneigė apeliacinio teismo teisėjų kolegijos paskirtos, Lietuvos teisės universiteto teismo medicinos instituto Kauno ekspertinio skyriaus ekspertų komisijos atliktos pakartotinės komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvados, kuriose vienareikšmiškai ir neginčijamai nustatyta, kad J. T. mirties priežastis – jam padarytų kūno sužalojimų visuma, sukėlusi skausmą, centrinės nervų sistemos reguliuojančius funkcijos bei plaučių spontaninės ventiliacijos sutrikdymą bei politrauminį šoką.

Lie­tu­vos Aukš­čiau­sio­jo Teis­mo teisėjų se­na­to 2004 m. bir­že­lio 18 d. nu­ta­ri­mo Nr. 46 „Dėl teis­mų prak­ti­kos nusikaltimų žmogaus gyvybei by­lo­se“ 8 punkte išaiškinta, kad jei smur­tą prieš nukentė­ju­sį­jį nau­do­jo ke­li as­me­nys ir šis mi­rė nuo pa­da­ry­tų su­ža­lo­ji­mų vi­su­mos, tai pa­gal BK 104 straips­nį at­sa­ko vi­si kū­no su­ža­lo­ji­mus pa­da­rę as­me­nys, taigi, šiuo konkrečiu atveju, E. K. , kaip nusikaltimo vykdytojas, atsako pagal LR BK 104 str., o B. T. , kaip šio nusikaltimo bendrininkė, t.y. kurstytoja ir padėjėja - pagal LR BK 18 str. 5, 6 d., 104 str. Ši pakartotinės komisijinės teismo medicinos ekspertizės išvada paneigia ir E. K. apeliacinio skundo teiginį, kad jo veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal LR BK 138 str.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, taip pat konstatuoja, kad skirdamas B. T. ir E. K. bausmes, pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos BK 54 str. nurodytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, t.y. įvertino nusikaltimo pobūdį, jo pavojingumo laipsnį, nuteistųjų kaltės formą, jų asmenybes charakterizuojančius duomenis, jų, kaip bendrininkų dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą dėl B. T. ir E. K. skirtinos laisvės atėmimo bausmės dydžio. Naujų aplinkybių, į kurias pirmosios instancijos teismas būtų neatsižvelgęs skirdamas bausmes, apeliantai skunduose nenurodė, todėl švelninti jiems paskirtas bausmes nėra pagrindo.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.

nutaria:

nuteistųjų B. T. J. T. ir E. K. apeliacinius skundus atmesti.