- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-10-18
- Bylos Nr.
- I-503-279/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00224-2017-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- Ž. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Procesinių sprendimų administracinėse bylose kategorijos: 20.1.; 20.2.1.1.; 20.2.1.2.; 20.2.3.2.; 55.1.3.
2017 m. spalio 18 d.
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas 2017 m. liepos 7 d. skundu (b. l. 2-3) kreipėsi į teismą ir prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Panevėžio apskrities VPK, atsakovės atstovas), priteisti 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas teismo posėdyje patikslino laikotarpį ir nurodė, kad jis netinkamomis sąlygomis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. kovo 30 d. Panevėžio apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 8. su dar dviem asmenimis, neužtikrinant jam teisės aktais nustatyto vienam asmeniui turinčio tekti ne mažiau nei 5 kv. m ploto, nes dalį kameros ploto užima sanitarinis mazgas, baldai, kurie išdėstyti taip, kad vietos laisvai judėti ar galimybės atlikti kasdieninius darbus, užsiėmimus visiškai nebelieka. Pažymėjo, kad areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų- jis nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, tiktai iš vienos pusės įrengta apie 120 cm aukščio sienelė. Teigė, jog sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie durų, o galimybių jį užsidengti nebuvo, todėl atliekant gamtinius reikalus, pareiškėjas pro kamerų duryse esančius langelius buvo stebimas pareigūnų bei kitų kameroje esančių asmenų. Tokios sąlygos žemino pareiškėjo garbę bei orumą, pažeidė jo privatumą. Pareiškėjas taip pat nurodė, jog kameroje natūralus apšvietimas buvo nepakankamas, o naktinis apšvietimas per ryškus. Teigė, jog asmenų laikymas tokiomis sąlygomis prieštarauja Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniui bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio nuostatoms. Dėl nurodytų laikymo sąlygų pareiškėjas patyrė emocinius, psichinius bei dvasinius sukrėtimus, kas vakarą tekdavo kreiptis į medikus, gerti raminamuosius vaistus.
Atsiliepimas
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujantis Panevėžio apskrities VPK atsiliepimu teismui (b. l. 8-9 ) su pareiškėjo skundu nesutiko, pareiškėjo skundą prašė atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog Panevėžio apskrities VPK areštinėje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2017m. kovo 27 d. iki 2017m. kovo 30 d. kameroje Nr. 8 (16,90 m² ploto) su dar dviem asmenimis, todėl pareiškėjui būnant Panevėžio apskrities VPK areštinėje trumpą laiką, kameros ploto teko daugiau nei numatyta teisės aktuose. Pažymėjo, kad areštinės darbuotojai, siekdami pagerinti sulaikytųjų asmenų sąlygas ir užtikrinti privatumą, suteikia galimybę sanitarinį mazgą užsidengti audeklu, tuo tikslu 2013 m. atlikus Panevėžio apskrities VPK areštinės pirmojo korpuso remonto darbus, sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai. Tvirtino, kad Panevėžio visuomenės sveikatos centras pažeidimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu, nenustatė. Paaiškino, jog kamerų duryse esantys langeliai skirti tam, kad areštinės kamerose būtų užtikrinta tvarka. Sanitariniai mazgai įrengti kamerų priekinėse dalyse, kampuose, todėl pareigūnai, atlikdami kamerų stebėjimą pro kamerų duryse esančius langelius, mato tik dalį sanitarinio mazgo, nemato kameroje esančių kampų, kurie yra durų dešinėje ir kairėje pusėje. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad buvo neužtikrintas jo privatumas, nepagrįsti. Be to nėra jokių duomenų, kad atsakovo atstovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinius sukrėtimus ar skriaudą. Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimo nepagrindė jokiais įrodymais.
Lietuvos valstybei atstovaujančio Panevėžio apskrities VPK atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką atsakovės atstovui pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas kelia ginčą dėl neturtinės žalos, patirtos neužtikrinant pareiškėjui tinkamų suėmimo vykdymo sąlygų Panevėžio apskrities VPK areštinėje laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. kovo 30 d., atlyginimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendžia, jog byloje rašytiniai įrodymai patvirtina pareiškėjo teiginius, kad jis Panevėžio apskrities VPK areštinėje buvo laikomas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 27 d. iki 2017 m. kovo 30 d. kameroje Nr.8.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje numatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK nustatyta tvarka. Ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikytinas CK 6.271 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Aptariamoje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra tai, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė. Toks subjekto ypatumas lemia, kad valstybės civilinei atsakomybei atsirasti kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, pagal kurį, asmenys, kuriems ribojama (atimta) laisvė, turi specifinį teisinį statusą, todėl jų asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu. Taigi, iš valstybės yra reikalaujama, neatsižvelgiant į jos logistinius bei finansinius sunkumus, organizuoti kalinimo įstaigų sistemą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas žmogaus orumas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Ginčo laikotarpiu policijos areštinių įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Higienos norma HN 134:2015 ,,Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.). bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintos Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklės (toliau – Veiklos taisyklės).
Dėl Panevėžio apskrities VPK areštinės kameros ploto.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildino iš jo laikymo Panevėžio apskrities VPK areštinės kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos sudarymas – pagrindinis reikalavimas, kurį valstybė privalo užtikrinti laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims. Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Teritorinių policijos įstaigų areštinėse uždarytų asmenų laikymo tvarką ir sąlygas, šių asmenų teisių bei laisvių, taip pat pareigų užtikrinimo ir realizavimo tvarką nustato Veiklos taisyklės, kurių 80 punkte nustatyta, jog vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas). Sprendžiant dėl nurodyto teisės akto taikymo nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą areštinės kameroje, turi būti vadovaujamasi Veiklos taisyklių 80 punkte įtvirtinta nuostata (2015 m. gruodžio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2327-624/2015).
Duomenis apie laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo laikomas areštinės kameroje Nr. 8 su dar dviem asmenimis, jos plotą (16,90 m²) Panevėžio apskrities VPK pateikė atsiliepime į pareiškėjo skundą bei Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. 2017 m. liepos 21 d. tarnybiniame pranešime „Dėl Ž. K. laikymo areštinėje“(b. l.8-9,10-11). Teismas, įvertinęs nurodytą informaciją bei neįskaičiavęs sanitarinio mazgo užimamo ploto (apie 1,02 -1,04 m²), daro išvadą, kad aukščiau nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo 3 paras laikomas Panevėžio apskrities VPK areštinės kameroje Nr.8 nepažeidžiant Areštinių veiklos taisyklių 80 punkte nustatyto vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto reikalavimo (pareiškėjui teko 5,28 m² ploto).
Žemesnės instancijos teismas
Dėl Panevėžio apskrities VPK areštinės kameroje įrengto sanitarinio mazgo.
Pareiškėjas neturtinės žalos patyrimą siejo su aplinkybėmis, jog areštinės kamerose įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų – sanitarinis mazgas nėra visiškai atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo užtikrinimas privatumas naudojantis tualetu tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kitų kameroje esančių sulaikytųjų asmenų.
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau - Higienos norma 37:2009), galiojusios nuo 2009 m. spalio 9 d. iki 2015 m. lapkričio 1 d., 20 punkte buvo nustatyti sanitarinio mazgo įrengimui keliami reikalavimai. Remiantis šio teisės akto nuostata, policijos areštinės kameroje turėjo būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris privalėjo būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara; jame turėjo būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), atskira patalpų oro šalinimo sistema. Nuo 2015 m lapkričio 1 d. įsigaliojusi HN 134:2015 sanitarinio mazgo įrengimui specialių reikalavimų nenumato. Pagal šios higienos normos 12 punkte įtvirtintą reguliavimą, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant, būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas neturi pagrindo abejoti. Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. 2017 m. liepos 21 d tarnybiniame pranešime „Dėl Ž. K. laikymo areštinėje“ pateiktais duomenimis, kad kamera Nr. 8 , esanti areštinės pirmajame korpuse, 2013 m. buvo suremontuota, sanitarinis mazgas atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. jame įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė), turi atskirai įrengtą patalpų oro šalinimo sistemą. Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad sanitarinio mazgo įrengimas Panevėžio apskrities VPK areštinės kameroje Nr. 8 atitiko HN 37:2009 20 punkto reikalavimus. Darydamas šią išvadą, teismas taip pat atsižvelgia, jog HN 37:2009 nebuvo įtvirtinta reikalavimo, kad areštinės kamerose sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto skirtų durys ar kitokios pertvaros, taip pat kad sanitariniai mazgai būtų įrengti atskiroje patalpoje, todėl teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendžia, kad pareiškėjo teiginiai apie netinkamą sanitarinio mazgo įrengimą areštinės kameroje Nr. 8 pripažįstami nepagrįstais. Veiklos taisyklių 7.13 punkte įtvirtinta, jog policijos areštinėje laikomi asmenys turi teisę naudotis tualetu, kuris turi būti įrengtas taip, kad nebūtų žeminama žmogaus garbė ir orumas.Vertinant pareiškėjo teiginius dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, atsižvelgiama į tai, kad aukščiau nurodytas teisės aktas nenustatė, koks tualeto įrengimas laikytinas nežeminančiu žmogaus garbės ir orumo, neįtvirtino reikalavimo areštinės kamerose įrengtus sanitarinius mazgus nuo gyvenamosios paskirties ploto atskirti durimis ar sanitarinius mazgus įrengti kaip atskiras patalpas. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą siejo su tuo, kad nebuvo užtikrinimas privatumas naudojantis tualetu tiek nuo pareigūnų, tiek ir nuo kitų kameroje esančių sulaikytųjų asmenų. Iš pateiktų Panevėžio apskrities VPK duomenų, G.M. tarnybinio pranešimo daroma išvada, kad 2013 m. atlikus areštinės pirmojo korpuso (kamerų Nr. 1-10) remontą, kamerų sanitariniuose mazguose buvo įrengti kabliukai, ant kurių galima užkabinti audeklus ir , kad tualetu besinaudojantys asmenys sanitarinį mazgą užsidengia audeklu. Be to, atsižvelgus į minėto pareigūno tarnybinį pranešimą, daroma išvada, kad pro kameros durų stebėjimo langelį pareigūnas gali matyti beveik visą kamerą ir dalį sanitarinio mazgo, kadangi prie durų esantys kampai, kuriuose ir yra įrengti sanitariniai mazgai, į matymo zoną nepatenka.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad vertinant dėl areštinėje laikomo asmens teisės kamerose privačiai ir nesuvaržytai naudotis tualetu, turi būti atsižvelgiama į tai, jog reikalavimai užtikrinti nuolatinę kamerose laikomų asmenų priežiūrą ir policijos įstaigos pareiga užkardyti galimai neteisėtas veikas ir garantuoti šių asmenų saugumą, sąlygoja areštinės kamerų įrengimo ypatumus. Todėl dėl šios priežasties bei dėl iš laisvės apribojimo režimo neišvengiamai kylančių ribojimų, absoliutaus privatumo užtikrinimas areštinės kamerose objektyviai neįmanomas (2015 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1287-442/2015).
Taigi, įvertinus tai, kad sanitarinis mazgas yra įrengtas kameros kampe, o kameroje laikomi asmenys turi galimybę sanitarinį mazgą uždengti audeklu, daroma išvada, kad Panevėžio apskrities VPK ginčo laikotarpiu buvo sudaręs galimybes areštinės kameroje Nr. 8 laikomiems asmenims kameroje įrengtu sanitariniu mazgu naudotis privačiai. Pareiškėjas nenurodė ir nagrinėdamas bylą teismas nenustatė, kad konkrečiais atvejais pareigūnai ir kiti kameroje esantys asmenys turėjo tikslą stebėti ar konkrečiais atvejais stebėjo pareiškėją jam naudojantis sanitariniu mazgu, be to, pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jam nebuvo sudaryta galimybė pasinaudoti audeklu, siekiant užsidengti atliekant gamtinius reikalus.
Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas sprendžia, kad nagrinėjant bylą, aplinkybių, patvirtinančių, jog Panevėžio apskrities VPK būtų pažeidęs Veiklos taisyklių 7.13 punkto reikalavimus, nenustatyta.
Dėl Panevėžio apskrities VPK areštinės kameroje esančio natūralaus ir dirbtinio apšvietimo.
Neturtinę žalą pareiškėjas taip pat kildino iš to, jog Panevėžio apskrities VPK areštinės kameroje Nr.8 buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, o dirbtinis apšvietimas per ryškus.
Ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusios Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustatė, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Naktinio apšvietimo parametrų HN 134:2015 nereglamentuoja.
Byloje nėra duomenų, susijusių su Panevėžio apskrities VPK areštinės kameros Nr.8, kurioje ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, atliktais natūralios bei dirbtinės apšvietos matavimų rezultatais. Spręsdamas dėl pareiškėjo teiginių, jog natūralus apšvietimas nepakankamas, o dirbtinis apšvietimas per ryškus, teismas vadovaujasi atsakovo atstovo pateiktais į bylą duomenimis. Panevėžio apskrities VPK Viešosios tvarkos tarnybos Areštinės ir konvojaus skyriaus viršininko G. M. 2017 m. liepos 21 d tarnybiniame pranešime (b. l. 10-11) nurodoma, kad kamerose įrengtas dirbtinis ir natūralus apšvietimas, dirbtiniam apšvietimui yra naudojamos liuminescencinės lempos, dirbtiniam naktiniam apšvietimui - kaitrinės lempos, visi įrengti šviestuvai ir dirbtinio naktinio apšvietimo šviestuvai veikia. Panevėžio visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimą pagal 2017-06-14 skundą, 2017 m. liepos 12 d. patikrinimo akte Nr. PA.5-200 (16.3.187.5.12) konstatavo, kad I korpuso kameroje Nr.8 yra dvigubo stiklo paketo varstomi langai su grotomis, visi langai atsidaro, pažeidimų nenustatyta.
Pažymėtina, kad pareiškėjas skundais ir (ar) prašymais dėl aptariamų nusiskundimų į Panevėžio apskrities VPK pareigūnus ir (ar) administraciją nesikreipė, todėl sprendžiama, jog ginčo laikotarpiu pareiškėją laikant Panevėžio apskrities VPK areštinės kameroje Nr.8 trumpą laikotarpį- 3 paras, jis negalėjo patirti tokių neigiamų pasekmių, dėl kurių pareiškėjui būtų padaryta neturtinė žala. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo pripažinti šio pareiškėjo reikalavimo pagrįstu.
Apibendrinęs byloje nustatytus duomenis ir įvertinęs juos patvirtinančius įrodymus, teismas konstatuoja, kad, nagrinėjant bylą, nebuvo nustatyta, jog ginčo laikotarpiu Panevėžio apskrities VPK buvo nesilaikoma teisės aktų reikalavimų. Atsižvelgus į neturtinės žalos atlyginimą reguliuojančių teisės normų nuostatą, kad civilinė atsakomybė atsiranda tik esant visoms būtinosioms sąlygoms, daroma išvada, kad nagrinėjamu atveju nenustačius Panevėžio apskrities VPK, kaip viešojo administravimo subjekto, neteisėtų aktų, valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Dėl šios priežasties pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais,132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Panevėžio apygardos administracinį teismą.