Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

Dėl minėtų atsakovės atstovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nepatogumais, emociniais išgyvenimais, fiziniu skausmu, kančiomis, sveikatos pablogėjimu. Prašė skundą patenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovės dėl jos neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d. ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas neturtinę žalą, be kita ko, kildina iš to, kad buvo kalinamas Marijampolės PN kamerų tipo patalpoje, neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui.

Nuo 2020-02-06 įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2020-02-05 įsakymo Nr. V-31 patvirtintų „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, nustatymo“ 2.2 punkte reglamentuota, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose turi būti 3,6 kv. m.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Marijampolės PN paskirtą drausminę nuobaudą atlikinėjo kameroje Nr. 15, kurios plotas – 16,46 kv. m, joje buvo įrengtos 4 miegamosios vietos ir kalėjo iki keturių nuteistųjų (b. l. 18). Taigi, vienam asmeniui teko 4,11 kv. m ploto.

Jokių šiuos duomenis paneigiančių įrodymų byloje nėra, priešingai, pats pareiškėjas skunde nurodė analogiškas aplinkybes dėl ginčo kameros ploto, joje įrengtų lovų skaičiaus ir joje gyvenusių asmenų. Atsižvelgiant į byloje surinktus įrodymus, darytina išvada, jog pareiškėjui minimalaus ploto norma kamerų tipo patalpoje buvo užtikrinta visą ginčo laikotarpį.

Dėl higienos sąlygų.

Pareiškėjas teigė, kad patalpų ventiliacija buvo netinkama, apšvietimas nepakankamas, kaupėsi drėgmė, nebuvo karšto vandens, veisėsi buitiniai kenkėjai.

Kalinimo įstaigoms taikomoje Higienos normoje HN 134:2015 numatyta, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 p.). Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 p.). Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 p.). Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų (20 p.).

Atsakovės atstovas nurodė, jog Marijampolės PN gyvenamosios patalpos vėdinamos ne tik per mechaninę ventiliaciją, kuri buvo įrengta (b. l. 29-45, 49-50), bet ir per atvirus langus. Byloje nėra duomenų ir pareiškėjas neteigė, jog jam nebuvo leidžiama išvėdinti kamerą per atvirą langą. Iš byloje pateiktų kameros Nr. 15 fotonuotraukų matyti, kad joje įrengtas didelis atidaromas langas (b. l. 52-53), todėl teismas konstatuoja, kad šioje dalyje nėra pagrindo konstatuoti Higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimą dėl netinkamo patalpų vėdinimo. Drėgmės kaupimasi pareiškėjas kildino būtent iš, jo teigimu, netinkamo patalpos vėdinimo, todėl šis argumentas taip pat atmestinas kaip išvestinis, vadovaujantis aukščiau minėtais motyvais.

Pagal ginčo laikotarpiu galiojusias Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintas Pataisos įstaigų įrengimo eksploatavimo taisykles (toliau – Eksploatavimo taisyklės), kamerose turi būti stiklo langai, ne mažesni kaip 80 x 80 cm, užtikrinantys natūralaus gyvenamųjų patalpų apšvietimo normą. Iš lauko ir vidinės pusės ant langų įrengiamos apsauginės grotos. Lauko apsauginės grotos gaminamos iš skersinių plieninių juostų, į jas įstatant ne plonesnius kaip 1,4 cm skersmens plieninius strypus (16.9 p.).

Šiuo atžvilgiu teismas pažymi, kad teisės aktuose nėra reglamentuojamas minimalus natūralaus apšvietimo koeficientas pataisos įstaigų gyvenamosiose patalpose, o grotų ant langų įrengimas atitinka Eksploatavimo taisyklių reikalavimus. Iš atsakovės atstovo pateiktų fotonuotraukų matyti, kad apšvietimas kameroje Nr. 15 yra papildomai užtikrinamas liuminescencinėmis lempomis. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad dėl nepakankamo dieninio apšvietimo pareiškėjui kilo kokios nors neigiamos pasekmės. Be to, šioje kameroje pareiškėjas buvo kalinamas trumpą laiko tarpą, t. y. 20 dienų.

Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Nei higienos normoje, nei kituose teisės aktuose nereglamentuojamas šilto vandens tiekimas kitose pataisos namų patalpose, šiuo atveju – kamerose, taigi, pareiškėjo pretenzijos dėl to, kad jis negalėjo naudotis karštu vandeniu kameroje, laikytinos nepagrįstomis.

Dėl pasivaikščiojimo kiemelių.

Pareiškėjas skundėsi, jog pasivaikščioti buvo išleidžiamas tik vieną valandą per parą. Kiemeliuose trūko vietos laisvai judėti, kaupdavosi vanduo, nebuvo sporto inventoriaus, suolelių.

Bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad perkeltiems į kamerų tipo patalpas nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti. Kadangi byloje nenustatyta, kad pareiškėjas atitinka sąlygas, kurioms esant skiriamas dviejų valandų pasivaikščiojimas, o skunde pareiškėjas neneigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimas jam buvo suteikiamas, neteisėti atsakovės atstovo veiksmai šioje dalyje nekonstatuotini.

Iš byloje pateiktų fotonuotraukų matyti, kad pareiškėjo pasivaikščiojimo kiemelyje buvo įrengta kritulių šalinimo sistema, todėl šis pareiškėjo nusiskundimas atmestinas. Dėl sporto inventoriaus teismas pažymi, kad eksploatavimo taisyklėse nėra numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose privalo būti įrengtas suoliukas ar sporto inventorius. Eksploatavimo taisyklių 20 punkte numatyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore, tačiau tai yra dispozityvi teisės norma, kuri suteikia pataisos namams diskrecijos teisę pasirinkti, ar įrengti sportinį inventorių ar jo neįrenginėti. Dėl to pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.

Pareiškėjas skundėsi, kad pasinaudoti dušu buvo leidžiama tik kartą per savaitę. Be to, duše neužtikrinamas asmens privatumas, kadangi tarp dušo ragelių nėra pertvarų. Teigė, kad nebuvo įrengta sėdimų tualetų, kameroje nebuvo veidrodžio, lentynėlės higienos reikmenims.

Skunde teigiama, kad pareiškėjui nebuvo leidžiama laisvai naudotis biblioteka. Kartą per savaitę ateidavo bibliotekininkas, tačiau atnešdavo vis tas pačias, senas knygas.