Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-04-08 · Administracinė byla Nr. A-442-594-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-04-08
Bylos Nr.
A-442-594-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Skirgailė Žalimienė (pirm.), Irmantas Jarukaitis, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Linas Vasiliauskas
Kategorijos
  • 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442 - 594/2010Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. balandžio 8 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui advokatui Linui Vasiliauskui,atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus AVMI) 2008 m. birželio 11 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-134 pakeitė Vilniaus AVMI 2008 m. kovo 28 d. patikrinimo aktą Nr. (21.26)-04-77-27 ir nurodė pareiškėjai A. B. (toliau – ir pareiškėja) sumokėti 721 Lt Gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) delspinigius, 501 GPM baudą, 52 781 Lt Pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PMV), 20 495 Lt PVM delspinigių, 5 278 PVM baudą, 208,06 Lt Valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų bazinės pensijai ir 104 Lt VSD įmokų bazinės pensijai baudą. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. 68-224 patvirtino Vilniaus AVMĮ 2008 m. birželio 11 d. sprendimo dalį, kuria pareiškėjai nurodyta sumokėti į biudžetą 721 Lt GPM delspinigius ir 501 GPM baudą. Kita sprendimo dalimi dėl Vilniaus AVMI sprendimo nurodymų sumokėti 52 781 Lt PVM, 20 496 Lt PVM delspinigių, 5 278 Lt PVM baudos, 208,08 Lt Valstybinio socialinio draudimo (toliau – VSD) įmokų bazinei pensijai, 104 Lt VSD įmokų bazinei pensijai baudos buvo nurodyta atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimu Nr. S-278(7-249/2008) patvirtino VMI 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 68-224.

Šalies argumentai

Pareiškėja A. B. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Komisijos 2008 m. gruodžio 8 d. sprendimą Nr. S-278-(7-249/2008) ir VMI 2008 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 68-224 dalį, kuria Vilniaus AVMI buvo pavesta atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą dėl Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 11 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.26)-256-134 nurodymų sumokėti 52 781 Lt PVM, 20 496 Lt PVM delspinigių, 5 278 Lt PVM baudą, 208,06 Lt VSD įmokų, 104 Lt VSD įmokų baudos, ir nurodyti Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą.

Pareiškėja nesutiko su skundžiamų sprendimų dalimi, kuria Vilniaus AVMI pavesta atlikti pakartotinį patikrinimą tik dėl dviejų Komisijos ir VMI sprendimuose minimų atvejų (Sodininkų bendrijos (toliau – ir SB) „Šaltalankis“ sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje ir SB „Tvenkiniai“ sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone) ir nenurodyta atlikti naujo patikrinimo dėl trečiojo atvejo (SB „Vairas“ sklypo (duomenys neskelbtini), Vilniuje).

Nurodė, kad atsakovui pateikė įrodymus, liudijančius, kad gyvenamasis namas SB „Vairas“ skl. (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo statomas šeimos poreikiams tenkinti, tačiau vykstant statybos darbams, pritrūko lėšų, todėl iš A. R. sutuoktinis pasiskolino tuo metu trūkstamus 160 000 Lt, o vėliau, neturėdamas galimybių jų grąžinti, buvo priverstas jam parduoti statomą namą su žemės sklypu. Nurodė, kad pareiškėjos pajamos iš turto pardavimo visais turto pardavimo atvejais nepagrįstai buvo priskirtos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos. Teigė, kad per patikrinimą neišsiaiškinta, kokiu tikslu buvo įsigytas turtas, kam ir kodėl jis parduotas, ir paaiškino, kad ji ir jos sutuoktinis neturi šiuos faktus liudijančių dokumentų ir gali pateikti nebent A. R. rašytinius paaiškinimus, tačiau dėl objektyvumo tokius paaiškinimus galėtų surinkti mokesčių administratorius, kuriam vėliau nebereikėtų abejoti pareiškėjos nurodomų aplinkybių tikrumu. Be to, pareiškėja mokesčių administratoriui buvo pateikusi įrodymus, kad ji su šeima ketino persikelti gyventi į nurodytą namą, buvo iš uždarosios akcinės bendrovės „Svegara“ (toliau – ir UAB „Svegara“) užsisakę asmeninių daiktų pervežimo paslaugas. Teigė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pajamas iš (duomenys neskelbtini) sklypo (SB „Vairas“) ir jame esančio nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavimo pripažino pareiškėjos individualios veiklos pajamomis, todėl atsakovas ir Komisija, siekdami objektyviai ir nešališkai įvertinti nurodytą situaciją, turėjo bent jau pavesti atlikti pakartotinį patikrinimą ir dėl minėtos ginčo dalies.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI (toliau - ir atsakovas) prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad ginčas iš esmės yra kilęs dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos gautas pajamas (134 625 Lt (269250:2) už (duomenys neskelbtini) sklypo (SB „Vairas“) ir jame esančio nebaigto statyti gyvenamojo namo pardavimą pripažino individualios veiklos pajamomis ir nuo jų apskaičiavo papildomai mokėtinus mokesčius. Paaiškino, kad užsakymas, turintis patvirtinti pareiškėjos ketinimą išsikelti, nebuvo įvykdytas, o kitų įrodymų nepateikta. Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėja nuo 2003 m. liepos 22 d. iki šiol kartu su šeima gyvena jos deklaruojamoje gyvenamojoje vietoje – bute Vilniuje ((duomenys neskelbtini)). Paaiškino, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtino, kad pareiškėja tikrinamu laikotarpiu (nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. gruodžio 31 d.) vykdė individualią veiklą, t. y. kartu su sutuoktiniu įsigydavo žemės ūkio (sodų) paskirties sklypus, gaudavo leidimus juose statyti gyvenamuosius namus ir, nebaigę jų statyti (baigtumas atskirais atvejais svyravo nuo 77 proc. iki 100 proc.), kartu su žemės sklypais parduodavo tretiesiems asmenims. Teigė, kad pareiškėjos argumentai dėl įsiskolinimo buvimo ir faktiškai priverstinio ginčijamo turto pardavimo taip pat yra nepagristi. Pareiškėja savo sutuoktinio įsiskolinimo buvimą grindžia 2007 m. gegužės 3 d. mokėjimo nurodymu bei 2007 m. gegužės 3 d. pakvitavimo nuorašu ir nurodo, kad skolos egzistavimo faktas yra akivaizdus. Tačiau pareiškėja 160 000 Lt paskolos rašytinės sutarties (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.871 str.) nepateikė. A. R. 2007 m. gegužės 3 d. pakvitavime nurodė, kad paskolos raštą pametė, o pareiškėja per mokestinį ginčą apie tokios sutarties egzistavimą apskritai neužsiminė. Be to, A. R. savo pakvitavime nurodė, kad 113 000 Lt gavo iš pareiškėjos sutuoktinio, tačiau mokėjimo pavedimas į jo sąskaitą yra atliktas ne pareiškėjos sutuoktinio, o S. A. (S. A.) vardu. Pažymėjo, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl 55 600 Lt pinigų gavimo ir apskritai dėl įsiskolinimo prieštarauja 2005 m. gruodžio 13 d. sudarytoje nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytiems ir notaro oficialiai patvirtintiems juridiniams faktams. Minėtoje sutartyje yra nurodyta, kad pirkėjas A. R. prieš pasirašydamas sutartį 30 000 Lt yra sumokėjęs avansu, 25 600 Lt sumokėti minėtos sutarties pasirašymo dieną, o likusią sumą, t. y. 213 650 Lt, A. R. įsipareigojo pervesti į pareiškėjos ir jos sutuoktinio sąskaitas, kai tik gaus iš AB banko „Hansabankas“ kreditą. Minėta sutartimi A. R. pareiškėjai įsipareigojo atlikti visus nuo jo priklausančius veiksmus, kad kuo greičiau gautų kreditą ir atsiskaitytų už įsigyjamą turtą (sutarties 2.1, 5.2 punktai). 2005 m. gruodžio 30 d. notaro liudijimas apie visišką atsiskaitymą bei pareiškėjos ir jos sutuoktinio sąskaitos AB banke „Hansabankas“ išrašai patvirtina sutartyje užfiksuotus įsipareigojimus dėl ginčo nekilnojamojo turto perleidimo ir atsiskaitymo už jį. Todėl pareiškėjos pozicija dėl ginčo turto perleidimo A. R. yra prieštaringa ir neįrodo, kad jis buvo parduotas priverstinai, o ne pareiškėjai vykdant individualią veiklą.

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jo netenkinti. Savo atsiliepime nurodė, kad palaiko atsakovo atsiliepime išdėstytus argumentus.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas (toliau – ir MAĮ) (Žin., 2004, Nr. 63-2243), Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymas (toliau – ir GPMĮ) (Žin., 2002, Nr. 73-3085) ir Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (toliau – ir PVMĮ) (2002 m. kovo 5 d. įstatymo Nr. DC-751 ir 2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcijos). Remiantis Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 16 straipsnio 2 dalimi, jeigu patikrinimo metu nustatoma, kad socialinio draudimo įmokos neteisėtai sumažintos, priskaičiuojama trūkstama socialinio draudimo įmokų suma ir skiriama 50 procentų šios sumos dydžio bauda. Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalis nustato, kad fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip apibrėžta GPMĮ, įskaitant asmenis, gaunančius pajamų už honorarus ir (ar) pagal autorių sutartis, moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas, sudarančias 30 procentų apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos, bet per mėnesį ne mažiau kaip 1/12 metinės valstybės biudžeto įmokos už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis einamaisiais mokestiniais metais. Ši nuostata taikoma neatsižvelgiant į tai, ar įstatymų nustatyta tvarka yra sumažintas pajamų (verslo liudijimo) mokestis, ar konkretus fizinis asmuo nuo šio mokesčio atleistas. Pagal MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktą, delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už pagal mokesčių mokėtojo prašymą nepagrįstai grąžintą (įskaitytą) mokesčio permoką (išskyrus tuos atvejus, kai per daug grąžinama (įskaitoma) dėl mokesčių administratoriaus klaidos). To paties įstatymo 139 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jei mokesčių administratorius nustato, kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip. Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso nuo pažeidimo pobūdžio, nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę baudą.

GPMĮ 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Iš pateikto apibrėžimo matyti, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms veiklos rūšims. Teismas padarė išvadą, kad siekiant nustatyti versliškumo požymį įsigyjant ir parduodant nekilnojamąjį turtą, svarbiausia yra nekilnojamojo turto įsigijimo tikslas – savo reikmėms ar tikslu vėliau jį pardavus gauti ekonominės naudos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas konstatavo, kad centrinis mokesčių administratorius, įvertinęs mokestinio ginčo byloje esančią medžiagą, nustatė, jog 2003–2006 metais pareiškėjos sudaryti nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai patvirtina vykdytos individualios veiklos sistemiškumą, nes ji nuolat įsigydavo žemės ūkio (sodų) paskirties sklypus, pradėdavo juose statyti namus ir parduodavo žemės sklypus su nebaigtais statyti namais. Per patikrinimą nustatyta, kad pareiškėjos nekilnojamojo turto pardavimo sandoriai buvo sudaromi tęstinį laikotarpį (2003–2006 m.), jie įvykdavo netrukus po sklypų įsigijimo ir pradėtų statybų. Pareiškėjos veikla buvo savarankiška, nes ji pati sprendė su savo veikla susijusius klausimus ir dengė su veiklos vykdymu susijusias išlaidas. Teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, padarė išvadą, kad pareiškėjos argumentai dėl įsiskolinimo buvimo ir faktiškai priverstinio ginčo turto pardavimo yra nepagrįsti, kadangi ji argumentus, kad gyvenamasis namas buvo statomas šeimos poreikiams tenkinti, iš esmės grindžia savo pačios teiginiais ir tuo, kad 2005 m. rugsėjo 10 d. UAB „Svegara“ buvo pateiktas užsakymas pervežti baldus (700 kg) iš (duomenys neskelbtini) į SB „Vairas“, kuris nebuvo įvykdytas. Pareiškėja nepateikė kitų įrodymų, patvirtinančių jos ketinimų apsigyventi nurodytame name realumą. Teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad minimą žemės sklypą pareiškėja įsigijo 2005 m. gegužės 6 d., o pareiškėjos įrodinėjamos aplinkybės, kad po keturių mėnesių 2005 m. rugsėjo 10 d. ji jau norėjo persikelti gyventi į pastatytą namą, vertinamos kritiškai, nes pareiškėja nepateikė įrodymų, kad namas buvo pastatytas ir buvo reali galimybė ir tikslas į šį namą persikelti gyventi. Pareiškėjos teiginys, kad minimą namą statėsi savo šeimai ir dėl sutuoktinio įsiskolinimo A. R. buvo priversta jį parduoti, nepagrįstas jokiais įrodymais ar faktinėmis aplinkybėmis.

Teismas nustatė, kad pareiškėjos motyvai dėl ginčijamo turto perleidimo A. R. yra prieštaringi ir neįrodo, kad ginčo turtas buvo parduotas priverstinai, o ne vykdant individualią veiklą, kadangi mokėjimo pavedimas buvo atliktas jau po pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo ir jį atliko ne pareiškėja ar jos sutuoktinis, o jos sutuoktinio brolis S. A.. Atsakovas pagrįstai nustatė, kad pareiškėja tikrinamu laikotarpiu nuo 2003 m. sausio 1 d. iki 2006 m. sausio 1 d. vykdė individualią veiklą, t. y. kartu su sutuoktiniu įsigydavo žemės ūkio (sodų) paskirties sklypus, gaudavo leidimus juose statyti gyvenamuosius namus ir, nebaigę jų statyti (baigtumas atskirais atvejais svyravo nuo 77 proc. iki 100 proc.), kartu su žemės sklypais parduodavo tretiesiems asmenims. Atsakovas tinkamai įvertino, kad mokesčių administratorius pagrįstai ginčo sandorį priskyrė pareiškėjos vykdytai individualiai veiklai, o iš šio sandorio gautas pajamas individualios veiklos pajamoms. Teismas konstatavo, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos vykdyta veikla (nekilnojamojo turto pirkimas ir pardavimas) atitinka GPMĮ 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos savarankiškumo, tęstinumo ir ekonominės naudos siekimo požymius, todėl jos pajamos, gautos už parduotą minėtą nekilnojamąjį turtą, laikytinos pajamomis, gautomis vykdant individualią ekonominę veiklą, ir mokesčių administratorius pagrįstai priėmė ginčijamus sprendimus.

III.

Pareiškėja A. B. (toliau – ir apeliantė) padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti. Mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas, ir pateikia šiuos argumentus:

1. Byloje pateikti įrodymai, t. y. 2007 m. gegužės 3 d. mokėjimo nurodymo nuorašas ir 2007 m. gegužės 3 d. pakvitavimo nuorašas, patvirtina, jog gyvenamasis namas SB „Vairas“ skl. (duomenys neskelbtini), Vilniuje buvo statomas šeimos poreikiams tenkinti, tačiau vykstant statybos darbams, pritrūko lėšų, todėl iš A. R. sutuoktinis pasiskolino tuo metu trūkstamus 160 000 Lt, o vėliau, neturėdamas galimybių jų grąžinti, buvo priverstas jam parduoti statomą namą su žemės sklypu.

2. Negalima sutikti su mokesčių administratoriaus argumentais, kad 2005 m. gruodžio 13 d. nekilnojamojo turto-pirkimo sutartis neatspindi pareiškėjos sutuoktinio įsiskolinimo ir neįrodo jos nurodomų aplinkybių. Šalys yra laisvos susitarti dėl tarpusavio prievolių įvykdymo būdų ir tvarkos ir nebūtinai skolos grąžinimo sąlygos turėjo būti aptartos nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje. Mokesčių administratorius nesiaiškino pareiškėjos sutuoktinio skolos atsiradimo momento ir priežasčių, kad kurias patvirtinti gali tik A. R. rašytiniai paaiškinimai.

3. Pridėtas UAB „Svegara“ asmeninių daiktų pervežimo paslaugos užsakymo nuorašas patvirtina, kad ji su šeima ketino persikelti gyventi į nurodytą namą.

4. Teismo sprendime nepaminėti A. R. teismo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kurie patvirtina, kad jis skolino pareiškėjos sutuoktiniui pinigus ir 55 600 Lt suma, nurodyta 2005 m. gruodžio 13 d. nekilnojamojo turto pardavimo sutartyje, buvo įskaityta kaip skolos dalis. Taip buvo pažeistos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 3 dalies, 87 straipsnio 4 dalies 3 punkto nuostatos.

5. Ji ir jos sutuoktinis neveikė kaip verslininkai ginčijamo nekilnojamojo turto atžvilgiu, t. y. jie neieškojo savo šeimai statomam namui pirkėjų; pradedant statybos darbus, jie neturėjo tikslo jo parduoti, pirkėjas atsirado vien tik dėl pareiškėjos sutuoktinio įsiskolinimų, o pats turto pirkimo-pardavimo faktas įvyko pareiškėjos sutuoktinio kreditoriaus iniciatyva, jam siekiant atgauti paskolintus pinigus.

6. Ji ginčijo tik tris iš dešimties patikrinimo akte 2003-2006 metais nustatytų individualios veiklos atvejų ir dviem iš trijų ginčytinų atvejų suabejojo net pats mokesčių administratorius. Todėl kiekvienas atvejis turi būti įvertintas atskirai dėl visų individualios veiklos požymių buvimo (nebuvimo).

Atsiliepimas

Atsakovas VMI prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą. Savo atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, ir pateikia šiuos argumentus:

1. Pareiškėjos argumentai dėl įsiskolinimo ir priverstinio ginčo turto pardavimo yra nepagristi. Ji nepateikė rašytinės sutarties dėl 160 000 Lt paskolos (CK 6.871 str.), A. R. 2007 m. gegužės 3 d. pakvitavime nurodė, jog paskolos raštą pametė, pareiškėja mokestinio ginčo metu net neužsiminė apie tokios sutarties egzistavimą, o mokėjimo pavedimas į A. R. sąskaitą buvo atliktas ne pareiškėjos, o S. A. vardu. 2005 m. gruodžio 13 d. sudaryta nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi A. R. įsipareigojo atlikti visus nuo jo priklausančius veiksmus, kad kuo greičiau gautų kreditą atsiskaityti už įsigyjamą turtą. 2005 m. gruodžio 30 d. notaro liudijimas bei pareiškėjos ir jos sutuoktinio sąskaitos AB banke „Hansabankas“ išrašai patvirtina, kad A. R. buvo visiškai atsiskaitęs ir įvykdęs sutartyje nurodytus įsipareigojimus.

2. Užsakymas pervežti pareiškėjos baldus iš jos deklaruotos gyvenamosios vietos ((duomenys neskelbtini), Vilnius) į SB „Vairas“ nebuvo įvykdytas ir nėra kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos ketinimą apsigyventi nurodytame name. Jeigu pareiškėjos ketinimai apsigyventi gyvenamajame name būtų buvę rimti ir realūs, ji kartu su sutuoktiniu, iš anksto įvertinusi savo šeimos poreikius ir galimybes, būtų galėjusi viename iš jos turimų žemės sklypų iš karto pasistatyti šeimos poreikius atitinkantį gyvenamąjį namą bei jame apsigyventi.

3. A. R. nepatvirtino, kad jis kategoriškai reikalavo grąžinti skolą ir pareiškėja buvo priversta parduoti jai priklausantį gyvenamąjį namą su žemės sklypu. Jo parodymai dėl pinigų skolinimo turėtų būti vertinami kritiškai, nes remiantis CK 6.871 straipsnio 1 dalimi, fizinių asmenų paskolos sutartis, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų, turi būti rašytinė, o rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę ginčyti paskolos sutartį remiantis liudytojų parodymais (CK 1.93 str. 2 d. ir 6.875 str. 2 d.). Byloje nėra pateikta rašytinė sutartis tarp pareiškėjos ar jos sutuoktinio P. A. (P. A.) ir A. R..

Tretysis suinteresuotas asmuo Vilniaus AVMI prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir nurodo, kad palaiko atsakovo pateiktus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k onstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje yra sprendžiamas ginčas dėl A. B. veiksmų, susijusių su žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), SB „Vairas“, skl. (duomenys neskelbtini), ir jame esančio nebaigto statyti namo pardavimu, pripažinimo individualia veikla bei pajamų, gautų pardavus minėtą turtą, priskyrimo individualios veiklos pajamomis.

GPMĮ 2 straipsnio 7 dalis nustato, kad individuali veikla - tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį: 1) savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 2) savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą; 3) savarankiška sporto veikla; 4) savarankiška atlikėjo veikla. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, o taip pat tokios veiklos priskirtinumą išvardytoms individualios veiklos rūšims (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442 - 66/2009, Administracinė jurisprudencija Nr. 7 (17), 2009, p. 253-266, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. birželio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5 - 902/2006).

Vilniaus AVMI 2008 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. (21.26)-256-134 nustatė, kad įvertinus pareiškėjos pateiktas metines pajamų mokesčio deklaracijas už 2003-2006 metus bei VĮ „Registrų centras“ duomenis, darytina išvada, jog vykdyta žemės sklypų pirkimo-pardavimo veikla turi individualios veiklos požymių (savarankiškumas, tęstinumas, ekonominės naudos siekimas), tačiau pareiškėja individualios veiklos nebuvo įregistravusi. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja iš esmės neginčijo individualios veiklos buvimo, tačiau teigė, kad tris žemės sklypus kartu su nebaigtais statyti namais ji pardavė pasikeitus tam tikroms aplinkybėms, nevykdant individualios veiklos ir nesiekiant ekonominės naudos. Dėl dviejų iš šių sklypų centrinis mokesčių administratorius pavedė Vilniaus AVMI atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, nepakeičiant sprendimo, kad žemės sklypo, esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), SB „Vairas“, skl. (duomenys neskelbtini), ir jame esančio nebaigto statyti namo pardavimas pripažintinas individualia veikla bei pajamos, gautos pardavus minėtą turtą, priskirtinos individualios veiklos pajamoms.

Prie bylos pridėta 2005 m. gegužės 6 d. sudaryta žemės sklypo, esančio Vilniuje, SB „Vairas“ skl. (duomenys neskelbtini), pirkimo-pardavimo sutartis, kuria pareiškėja įsigijo minimą žemės sklypą (Komisijos byla, T 2, b. l. 162-165). 2005 m. gruodžio 13 d. pareiškėja ir jos sutuoktinis P. A. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartimi minėtą žemės sklypą kartu su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu (baigtinumas - 97 procentai) pardavė A. R. (Komisijos byla, T 2, b. l. 166-170). Šioje sutartyje nustatyta, kad A. R. prieš pasirašant sutartį avansu sumokėjo 30 000 Lt, 25 600 Lt – sutarties pasirašymo dieną, o 213 650 Lt – iki 2005 m. gruodžio 27 d. Prie bylos pridėtas 2005 m. gruodžio 30 d. notariškai patvirtintas liudijimas, kad pirkėjas A. R. visiškai atsiskaitė už žemės sklypą, esantį Vilniuje, SB „Vairas“ skl. (duomenys neskelbtini), ir nebaigtą statyti namą (Komisijos byla, T 2, b. l. 171).

Pareiškėja teigia, kad minėtas gyvenamasis namas buvo statomas šeimos poreikiams tenkinti, tačiau vykstant statybos darbams, pritrūko lėšų ir jos sutuoktinis iš A. R. pasiskolino tuo metu trūkstamus 160 000 Lt, o vėliau, neturėdamas galimybių jų grąžinti, buvo priverstas jam parduoti statomą namą su žemės sklypu. Pareiškėja paaiškino, kad kaip dalinis skolos grąžinimas buvo užskaitytas 55 600 Lt mokėjimas pagal minėtą 2005 m. gruodžio 13 d. nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sutartį, bei nurodė, kad pačioje sutartyje tai neatsispindi, nes šalys yra pačios laisvos susitarti dėl sutarties sąlygų. Apeliaciniame skunde ji teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į A. R. duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu, kurie patvirtina, kad jis skolino sutuoktiniams pinigus ir 55 600 Lt, nurodyti nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartyje, buvo užskaityti kaip dalis skolos.

2009 m. balandžio 15 d. teismo posėdžio protokole yra užfiksuoti liudytojo A. R. parodymai (b. l. 60). A. R. paaiškino, kad 2005 ar 2006 metais skolino apie 160 000 – 170 000 Lt namo statybai, ši paskolos sutartis buvo įforminta vekseliu, paskolos raštelį pasirašė pareiškėjos vyras, o antrą vekselį pasirašė ir pati pareiškėja. Nurodė, kad paskolos nevertė greičiau grąžinti, nes pasitikėjo. Paaiškino, kad neplanavo pirkti namo, kai skolino pinigus, tačiau po antrojo skolinimo paskolą nusprendė įforminti, nes suma buvo nemaža, bei nusprendė įsigyti namą. Pažymėtina, kad šie A. R. parodymai nėra nuoseklūs ir nesutampa su pačios pareiškėjos paaiškinimais. A. R. mini du pasiskolinimus, negali tiksliai pasakyti, kuriais metais pinigai buvo pasiskolinti ir kokia buvo suma, nors akivaizdu, kad pinigai turėjo būti pasiskolinti dar 2005 m., t. y. prieš minimą 2005 m. gruodžio 13 d. nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį. Taip pat A. R. teigė, kad paskolos nevertė greičiau grąžinti, todėl tai nepatvirtina pareiškėjos teiginio, kad ginčo turto pardavimas įvyko pareiškėjos sutuoktinio kreditoriaus iniciatyva, jam siekiant atgauti paskolintus pinigus. Be to, pagal bylos duomenis, A. R. 2005 m. gruodžio 30 d. visiškai atsiskaitė už nusipirktą ginčo turtą, nors, pareiškėjos teigimu, ji ir jos vyras tuo metu dar buvo likę skolingi A. R. ir skolą atidavė tik po dvejų metų, t. y. 2007 m. gegužės 3 d..

Byloje yra pridėtas 2007 m. gegužės 3 d. A. R. pasirašytas pakvitavimas, kad jis iš P. A. gavo visą pinigų sumą, t. y. 113 000 Lt, bei kad aukščiau parašytą paskolos sutartį pametė (Komisijos byla, T 1. b. l. 28). Taip pat yra pridėtas 2007 m. gegužės 3 d. mokėjimo pavedimas, kuriuo S. A. pervedė į A. R. sąskaitą 113 000 Lt, nurodyta mokėjimo paskirtis – skolos grąžinimas. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtos aplinkybės neįrodo pareiškėjos minimos skolos egzistavimo, tuo labiau, kad mokėjimo pavedimą atliko ne pareiškėja ar jos sutuoktinis, o S. A. ir nėra įrodymų, kad taip buvo grąžinta būtent pareiškėjos minimos skolos dalis. Taip pat pastebėtina, kad, pareiškėjos teigimu, skolą sudarė 160 000 Lt, tačiau pagal jos pačios paaiškinimus, buvo grąžinta 168 800 Lt suma, t. y. įskaityta 55 600 Lt suma sudarant nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sutartį ir vėliau grąžinta likusi dalis - 113 000 Lt.

Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog ginčo turtas buvo parduotas priverstinai, t. y. siekiant išsimokėti skolą.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių jos ketinimus persikelti į nebaigtą statyti namą ginčo žemės sklype. Pareiškėja šį savo ketinimą grindžia 2005 m. rugsėjo 10 d. tarp jos sutuoktinio P. A. ir UAB „Svegara“ sudarytu užsakymu pervežti baldus (700 kg) iš buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini) į SB „Vairas“ (Komisijos byla, T 1, b. l. 24). Šis užsakymas turėjo būti įvykdytas jo pasirašymo dieną, t. y. 2005 m. rugsėjo 10 d., nes ši data nurodyta kaip pasikrovimo ir išsikrovimo data, tačiau jis nebuvo įvykdytas. Pareiškėja nenurodo priežasčių, kodėl baldų pervežimas nebuvo įvykdytas. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad teiginys, jog praėjus keturiems mėnesiams po žemės sklypo pirkimo, pareiškėja jau norėjo persikelti gyventi į pastatytą namą, yra vertintinas kritiškai. Visų pirma, pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kad tuo metu namas jau buvo pastatytas ir ji galėjo persikraustyti. Antra, minėtoje 2005 m. gruodžio 13 d. žemės sklypo ir nebaigto statyti namo pirkimo-pardavimo sutartyje yra nurodyta, kad statomo namo baigtumas yra 97 procentai, bei galima daryti išvadą, kad tų pačių metų rugsėjo mėnesį galimybės persikraustyti į namą buvo labai ribotos.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad išvardintos bylos faktinės aplinkybės paneigia pareiškėjos argumentus, kad ginčo turtas buvo skirtas šeimos poreikiams ir parduotas priverstinai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos skundą, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjos A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas JarukaitisDainius RaižysSkirgailė Žalimienė