- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-21
- Bylos Nr.
- 1S-963-185/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Pranas Šimkus
- Advokatai
- Rasa Čibirienė
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Pranas Šimkus, sekretoriaujant Jūratei Buitvydienei, dalyvaujant prokurorui Giedriui Jasulaičiui, neviešame teismo posėdyje išnagrinėjęs asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, - D. J., a. k. 383030360761, gynėjos advokatės Rasos Čibirienės skundą dėl Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-10-29 nutarties, kuria atmestas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, ir D. J. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pratęstas,
Aprašomoji dalis
nustatė:
01-28 Šiaulių miesto apylinkės teismo nutartimi D. J., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 str. 1 d., 285 str. 2 d. (dvi veikos) buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje.10-25 Rokiškio rajono apylinkės teismo nutartimi taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas sustiprinto stebėjimo sąlygomis D. J. buvo pakeista į stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis.04-05 Kelmės rajono apylinkės teismo nutartimi D. J., padariusiam baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., 198¹ str. 1 d., buvo taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje (minėta nutartis įsiteisėjo 2013-06-21).
2013-10-11 Rokiškio rajono apylinkės teisme buvo gautas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas, kuriuo prašoma D. J. priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę - ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.
Skundžiama Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-10-29 nutartimi atmestas VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimas ir D. J. stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis pratęstas. Teismas nutartyje nurodė, kad nors D. J. psichinė būklė yra stabili, tačiau jo pavojingumas visuomenei dar nesumažėjęs, todėl teikimas dėl stebėjimo sąlygų pakeitimo yra nepagrįstas.
Šalies argumentai
Skundu D. J. gynėja advokatė Rasa Čibirienė prašo pakeisti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-10-29 nutartį ir D. J. taikomų priverčiamųjų medicinos priemonių rūšį pakeisti į ambulatorinį stebėjimą. Nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino D. J. pavojingumą visuomenei. Mano, kad pagrindine tokios nutarties priėmimo dingstimi buvo teikimą teismui pristatančios D. J. gydytojos informacija, kad jis jau po medicininės komisijos išvadų ir protokolo surašymo, rekomendavusių stebėjimo sąlygų pakeitimą į ambulatorinio stebėjimo sąlygas, skambino į policiją ir be reikalo sutrukdė policijos pareigūnų darbą. Tačiau telefoniniu skambučiu D. J. tik norėjo pasiteirauti, ar mokėjimo kortelės paėmimas nesudaro nusikaltimo sudėties, o ne neva melagingai pranešti apie įvykdytą nusikaltimą, kaip tai yra nurodoma teismo nutartyje. Jis nepagalvojo, kad taip sutrukdys policijos pareigūnų darbą ir to nesiekė, tik norėjo išsiaiškinti jam kilusį klausimą. Gynėjos teigimu, D. J. jaučiasi pasielgęs nevykusiai, dėl savo netinkamo poelgio labai gailisi ir už jį atsiprašo bei prašo įvertinti tai, kad toks jo skambutis nesukėlė visuomenei ar kuriam nors piliečiui jokios grėsmės, iš to skambučio nekilo jokių rimtesnių problemų ar trukdžių ir policijos pareigūnų darbui. Nurodo, kad VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės komisija pakeisti D. J. priverčiamosios medicinos priemonės rūšį siūlo jau antrą kartą iš eilės. Pirmiau priimtos teismo nutarties pagrindinis motyvas buvo nuoroda į nepakankamą gydimosi šiomis sąlygomis laikotarpį. Nors po minėtos nutarties priėmimo praėjus dar vienam pusmečiui gydytojų komisija vėl pakartotinai nustatė, kad D. J. per visą naują stebėjimo laikotarpį nepažeidė nustatyto ligoninės režimo, kad nė karto nebuvo jokių konfliktų ar agresijos nei su kitais ligoniais, nei su gydančiu personalu, kad jis lankė užimtumo priemones, sąžiningai vartojo vaistus, apylinkės teismas šiais argumentais nesirėmė. Stebėjimo sąlygų nepakeitimą nulėmė jau pirmiau aprašytas neapgalvotas ir nemotyvuotas D. J. skambutis į PK, kuris nutartyje teismo traktuojamas kaip baudžiamojo ar administracinio teisės pažeidimų įstatymo uždrausta veika, rodanti, kad D. J. neteisėtas elgesys kartojasi, o jo pavojingumas visuomenei išlieka. Tačiau dėl minėto skambučio į PK joks tyrimas neatliktas, D. J. nebuvo pareikštas joks įtarimas. Todėl teismas, darydamas paminėtas išvadas vien iš gydytojos išsakytų pastabų teikimo svarstymo metu, remiasi tik tariamai buvusiomis, o ne nustatytomis ir neištirtomis aplinkybėmis. Nurodo, kad su žmona, kuri į teismą atsiuntė neigiamą prašymą jo atžvilgiu, D. J. nebepalaiko jokių ryšių, jai neskambina ir negrasina, ką ji melagingai raštu tvirtina teismui. Pas ją gydytis ambulatorinėmis sąlygomis D. J. negrįžtų. D. J. teismui paaiškino, kad jo žmona turi neįgalumą dėl psichinio susirgimo, kad tokį prašymą teismui ji parašė ne savarankiškai, bet padiktuota savo draugės, kuri jo nemėgsta. Kad D. J. žmona turi psichikos problemų rodo tai, kad neįgalumas jai nustatytas Šiaulių NDNT – 3 –io teritorinio skyriaus, kuris nustato tik psichines negalias turinčių ligonių neįgalumą. Būtent šiame skyriuje yra D. J. žmonos invalidumo byla. Gynėjos advokatės teigimu, D. J. psichinė būklė yra stabili ir pagerėjusi iki tokio laipsnio, kad jam gali būti taikomas priverstinis gydymas pačiomis lengviausiomis jo stebėjimo sąlygomis. Ligonio būklei jokio ypatingo gydymo nereikia, o tai ko reikia, mano, galima visiškai užtikrinti ambulatorinio gydymo sąlygomis. Jos ginamojo socialiniai ryšiai taip pat pakankamai tvirti ambulatorinio stebėjimo sąlygoms nustatyti. Teisme dalyvavusi jo pusbrolio žmona R. J. garantavo teismui tinkamą D. J. priežiūrą gydymo režimo pakeitimo atveju. Mano, kad medicininių kliūčių režimo pakeitimui į švelnesnį nėra, todėl nebuvo jokio pagrindo netenkinti gydytojų komisijos rekomendacijos pakeisti gydymo sąlygas iš bendro į ambulatorinio stebėjimo.
Teismo posėdyje prokuroras prašo skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Išnagrinėjęs skundo argumentus, teismui pateiktą medžiagą bei skundžiamą teismo nutartį aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad Rokiškio rajono apylinkės teismas skundžiama 2013-10-29 nutartimi pagrįstai netenkino VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninės teikimo dėl D. J. taikomos priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis į ambulatorinio stebėjimo pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis ir D. J. pratęsė priverčiamosios medicinos priemonės – stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis taikymą, todėl tenkinti D. J. gynėjos advokatės skundą ir pakeisti D. J. taikomą priverčiamosios medicinos priemonę į švelnesnę nėra jokio pagrindo.
Priverčiamųjų medicinos priemonių paskirtis yra neleisti asmeniui padaryti pavojingą veiką, taikant medicinos priemones bei stebint jo elgesį. BK 98 str. 6 d. ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 405 str. 4 d. įtvirtinta nuostata, kad priverčiamoji medicinos priemonė taikoma, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą privalo spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Teismas sprendimą dėl taikomų priemonių rūšies pakeitimo į švelnesnę priima atsižvelgęs į sveikatos priežiūros įstaigos išvadą, išklausęs sveikatos priežiūros įstaigos atstovo apie asmens dabartinę sveikatos būklę, jam taikytą gydymą bei rezultatus, siekiant nustatyti, ar asmens sveikatos būklė yra pagerėjusi, dėl ko jam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė turėtų būti pakeista į švelnesnę. Taigi yra du kriterijai, kuriuos turi įvertinti teismas, tęsdamas, keisdamas arba panaikindamas priverčiamosios medicinos priemonės taikymą: asmens psichinę sveikatą ir su ja susijusį jo socialinį pavojingumą.
Iš 2013-09-26 komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvados Nr. 435 matyti, jog D. J. serga psichine liga – paranoidine šizofrenija, nuo mažens buvo tirtas bei gydytas įvairiose gydymo įstaigose. Komisijos išvadoje nurodyta, kad stebėjimo laikotarpiu D. J. psichinė būsena išlieka stabiliai pagerėjusi, jis visapusiškai orientuotas, jo mąstymas nuoseklus, kliedesių, suvokimo sutrikimų neišsako, elgesyje jie neatsispindi, jo elgesys skyriuje korektiškas, jis paslaugus. Jo ateities planai realūs, palaiko socialinius ryšius su artimaisiais, rūpinasi savo dukromis. Iš išvados aprašomosios dalies matyti, kad per stebimą laikotarpį D. J. skyriuje buvo be agresijos, konfliktų, režimo pažeidimų, skyriuje dienotvarkės laikėsi, eidavo pasivaikščioti, lankė užimtumą, skundų ir mažai pagrįstų prašymų pateikė ženkliai mažiau, jo mąstymas stokoja nuoseklumo, kartojasi paralogijos elementai, jo nuotaika pakili, kiek neatitinkanti situacijos. Pripažįsta esąs įkyrus, tačiau toks jo elgesys koreguojamas žodžiu. D. J. be aktyvios psichopatologijos. Pagal smurto rizikos vertinimo metodiką HCR – 20, D. J. smurto rizika vidutinė su tendencija į mažą. Komisija rekomenduoja D. J. priverčiamąją medicinos priemonę - stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis pakeisti į priverčiamąją medicinos priemonę - priverstinį gydymą ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.
Gydymo įstaigos atstovė teismo posėdyje teikimą palaikė bei nurodė, kad prieš savaitę sužinojo, jog D. J. bendruoju pagalbos numeriu skambino į Rokiškio policijos komisariatą ir nepagrįstai skundėsi, kad iš jo ligoninėje buvo atimtos banko kortelės. Gydymo įstaigos atstovės teigimu, D. J. pripažįsta netinkamai pasielgęs, t. y. pripažįsta, kad be reikalo skambino policijai, savitai suvokia savo veiką. Pasak gydymo įstaigos atstovės, pacientų banko kortelės pagal vidaus tvarkos taisykles yra laikomos pas socialinius darbuotojus. Iki penktadienio ji buvo įsitikinusi, kad D. J. gali gydytis ambulatorinėmis sąlygomis.
Pažymėtina, kad priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas priklauso išimtinai teismo kompetencijai, o komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pratęsimo medicininės apžiūros išvada yra tik rekomendacinio pobūdžio. Todėl teismas, spręsdamas dėl tolimesnio priverčiamosios medicinos priemonės rūšies taikymo, įvertina ne tik gautus medicininius duomenis apie ligos eigą, bet ir asmens socialinį pavojingumą, konkrečias sąlygas bei galimybes toliau užtikrinti reikalingų priverčiamųjų gydymo priemonių taikymą.
Skundą nagrinėjantis teismas, atsižvelgęs į pateiktus, tarp jų ir pirmiau paminėtus duomenis, šiuo atveju visiškai sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, kad nors D. J. psichinė būklė yra stabili, tačiau nėra pagrindo manyti apie pakankamą jo pavojingumo visuomenei sumažėjimą. Šiuo metu pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-01-28 nutartį D. J. priverčiamoji medicinos priemonė, be kitos baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos, numatytos BK 300 str. 1 d., taikoma ir už tai, kad jis du kartus melagingai pranešė apie visuomenei gresiantį pavojų (apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Šiaulių apygardos administracinio teismo pastatuose padėtas bombas). 2013-10-29 teismo posėdžio dėl priverčiamosios medicinos priemonės rūšies pakeitimo D. J. metu paaiškėjo, jog D. J. prieš kelias dienas iki šio posėdžio (2013-10-25) nepagrįstai skambino bendruoju pagalbos numeriu į Rokiškio policijos komisariatą, pranešdamas policijos pareigūnams apie įvykį, kurio nebuvo, t. y. kad Rokiškio psichiatrijos ligoninės darbuotojai neteisėtai laiko jo banko korteles. Šią aplinkybę patvirtina ir Panevėžio apygardos teismui pateiktas minėto telefoninio pokalbio garso įrašas, kuriame girdėti ir tai, jog D. J. kviečia į VšĮ Rokiškio psichiatrinę ligoninę atvykti policijos pareigūnus, nurodydamas jiems, kad nori rašyti pareiškimą. Visa tai, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė apylinkės teismas, rodo, kad D. J. neteisėtas elgesys kartojasi, o jo pavojingumas visuomenei išlieka. Be to, dar prieš minėtą posėdį buvo gautas D. J. žmonos E. J. raštiškas paaiškinimas, kuriame ji nurodė, kad D. J. jai grasina smurtu. Teismo posėdžio metu D. J. paaiškino, kad dėl to, jog jo žmona ant jo pyksta už tai, kad jis nesutinka su ja skirtis, ji galimai ir parašė tokį laišką. D. J. taip pat paaiškino, kad jeigu jis būtų išleistas gydytis ambulatorinėmis sąlygomis, gyventų netoli žmonos, tačiau prie jos nesiartintų, bet vaikus pasiimtu sau, nes, jo teigimu, jo žmona yra įtraukta į socialinės rizikos šeimų sąrašą. Taigi visos šios D. J. kaip asmenybės ypatybės leidžia manyti, kad dar vykstant skyrybų procesui jis jau žino, ką darytų, jeigu būtų išleistas gydytis ambulatorinėmis sąlygomis - be teismo sprendimo pasiimtų vaikus, t. y. darytų taip, kaip nori jis pats. Be to, iš teismui pateiktos medžiagos matyti, kad D. J. ir anksčiau jau buvo priverstinai gydomas už įstatymo uždraustų veikų padarymą (jam Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007-09-25 ir Šiaulių miesto apylinkės teismo 2008-11-13 nutartimis buvo taikytos priverčiamosios medicinos pobūdžio priemonės – ambulatorinis stebėjimas pirminės sveikatos priežiūros sąlygomis), tačiau tai jo nesulaikė nuo naujų įstatymo uždraustų veikų darymo, jo neteisėtas elgesys vis kartojosi. Prieš pusmetį, t. y. 2013-04-05 Kelmės rajono apylinkės teisme D. J. atžvilgiu buvo priimta dar viena nutartis, kuria jam už baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 214 str. 1 d., 215 str. 1 d., 182 str. 1 d., 198¹ str. 1 d., taikyta priverčiamoji medicinos priemonė - stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. Ši nutartis įsiteisėjo 2013-06-21. Atkreiptinas dėmesys ir į smurto rizikos įvertinimą pagal HCR – 20 metodiką, kur nurodoma, kad nors D. J. pripažįsta savo ligą, tačiau nevisiškai supranta savo psichikos sutrikimo įtaką kitiems, formaliai pripažįsta savo kaltę dėl įvykdytos nusikalstamos veikos. Rizikos valdymo duomenys rodo kiek nerealius jo ateities planus, išlieka tikimybė, kad planai liks neįgyvendinti. Yra palaikomi socialiniai ryšiai su giminėmis, tačiau išlieka didelė destabilizatorių poveikio tikimybė. Psichikos sutrikimo nulemtos mažesnės adaptacinės galimybės, susidūrus su stresogeniniais faktoriais, gali sukelti vidutinio lygio stresą. Smurto rizikos įvertinime nurodyta, kad nors D. J. smurto rizika yra vidutinė, tačiau ji gali didėti esant ligos paūmėjimui.
Taigi aptartų aplinkybių visuma suteikia pakankamą pagrindą manyti, kad D. J. pavojingumas visuomenei išlieka, todėl jį būtina toliau priverstinai stebėti specializuotame stacionare, o ne ambulatorinio stebėjimo sąlygomis.
Skunde nurodoma, kad apylinkės teismas neįvertino komisijos dėl priverčiamųjų medicinos pobūdžio priemonių pakeitimo medicininės apžiūros išvadoje nurodytų aplinkybių apie D. J. psichinę būklę. Aukštesnės instancijos teismas su tokiu skundo argumentu nesutinka, nes, kaip matyti iš skundžiamos nutarties, apylinkės teismas įvertino visas minėtoje komisijos išvadoje nurodytas aplinkybes apie D. J. psichinę būklę ir pripažino, kad ji yra stabili. Taip pat nepagrįstu laikomas skundo argumentas, kad teismo sprendimą dėl stebėjimo sąlygų D. J. nepakeitimo iš esmės lėmė jo (D. J.) skambutis policijai. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, teismo išvadą dėl D. J. socialinio pavojingumo išlikimo lėmė ne vien tik D. J. skambutis policijai, o medžiagoje esančių aplinkybių, kurios išdėstytos ir šioje nutartyje, visuma. Skundo teiginiai apie tai, kad D. J. žmona laišką rašė ne savarankiškai, bet padiktuota savo draugės, kuri nemėgsta D. J., yra tik deklaratyvūs ir nesuteikia jokio pagrindo D. J. pakeisti gydymo sąlygas iš bendro į ambulatorinio stebėjimo.
Esant aptartoms aplinkybėms, aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad priverčiamųjų medicinos priemonių tikslui pasiekti nagrinėjamu atveju D. J. privalu taikyti ne ambulatorinį, o stacionarinį stebėjimą bei gydymą. Motyvų, kodėl skundžiama Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 29 d. nutartis turi būti naikinama ir D. J. skiriama švelnesnė priverčiamosios medicinos priemonės rūšis – ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, skundą nagrinėjantis teismas nenustatė, todėl skundžiama nutartis laikoma teisėta ir pagrįsta.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Atmesti asmens, kuriam taikoma priverčiamoji medicinos priemonė, - D. J., gynėjos advokatės Rasos Čibirienės skundą ir palikti galioti Rokiškio rajono apylinkės teismo 2013-10-29 nutartį.
Nutartis neskundžiama.