Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2013-02-25 · Administracinė byla Nr. A-556-345-13

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-02-25
Bylos Nr.
A-556-345-13
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00978-2012-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ramūnas Gadliauskas (pirm.), Veslava Ruskan, Arūnas Sutkevičius (pran.)
Pareiškėjas
A. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių
Trečiasis asmuo
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A556-345/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00978-2012-2Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. vasario 25 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. (A. G.), atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 15 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. jo laisvė Lukiškių tardymo izoliatoriuje – kalėjime buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Pagal Lietuvos higienos normą HN 76:1999 minimalus vietos plotas 1 asmeniui turi būti ne mažesnis nei 5 m². Pareiškėjas periodiškai buvo kalinamas 7 kv.m kamerose kartu su 2-5 asmenimis. Nurodė, kad buvo kalinamas nežmogiškomis, antisanitarinėmis ir žiauriomis sąlygomis (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė), pažeidžiant teisės aktus, todėl patyrė didelę neturtinę žalą. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė didžiulį psichologinį, dvasinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata (skausmai skrandžio srityje, pablogėjo regėjimas), sumažėjo pasitikėjimas savimi, atsirado dirglumas, negalėjimas ramiai miegoti, padidėjo baimė aplinkai.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 11-17) prašė skundą atmesti.

Atsakovas, atsiliepime pateikdamas pareiškėjo judėjimo grafiką, nurodė, jog per laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas nesikreipė dėl laikymo sąlygų ar kitokių problemų į Lukiškių TI-K administraciją. Pareiškėjas ne vieną kartą buvo išvykęs iš įstaigos į Švenčionių areštinę, laikotarpiais nuo 2008 m. gruodžio 3 d. iki 2008 m. gruodžio 10 d., nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 30 d., nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2009 m. gruodžio 30 d., nuo 2010 m. vasario 3 d. iki 2010 m. vasario 17 d. Atsakydamas į pareiškėjo teiginį, kad dėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų ir jo laikymo įstaigoje stipriai pablogėjo jo sveikata, dėl ko jam teko kreiptis pas medikus su skausmais skrandyje, teiginį, kad pablogėjo jo regėjimas, nurodė, jog pareiškėjo žodžiai neatitinka tikrovės, kadangi iš medicinos kortelės matyti, kad dėl išvardintų problemų pareiškėjas nesikreipė. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv.m ploto. Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Pažymėjo, jog asmenų pristatymą į tardymo izoliatorių reglamentuoja Suėmimo vykdymo įstatymo 8 straipsnis, kuris nustato, jog asmenys, kuriems yra paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį. Taip pat pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys yra perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras, yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, todėl kai kurios kameros būna perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribas. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliant į laisvesnes kameras. Pažymėjo, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras), kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui, yra išduodami į kameras. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja su jam išduotais valikliais. Pažymėjo, kad, siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri kiekvienais metais yra pratęsiama. Nuolat atliekami vabzdžių ir graužikų naikinimo darbai, patalpų priežiūra bei profilaktinis patikrinimas. Vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trijų metų senaties terminą. Dėl pareiškėjo prašomos žalos atlyginimo nurodė, jog nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Šiuo konkrečiu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 61-63) prašė skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, jog būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nėra. Pareiškėjas jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo jokių aplinkybių, kurios galėtų paliudyti apie jam padarytą neturtinę žalą bei kaip apskaičiuotas tariamos žalos dydis - 15 000 Lt. Nagrinėjamo ginčo atveju nėra nustatyti ir konstatuoti atsakovo neteisėti aktai, neteisėtas veikimas ar neveikimas, kuris sąlygojo tariamos neturtinės žalos pareiškėjui padarymą. Pareiškėjas nenurodo kokių konkrečių neteisėtų veiksmų buvo imtasi, kalbant apie valstybės atstovus, ar nuo kokių teisėtų veiksmų buvo atsisakyta jo atžvilgiu, neužtikrinat jam tinkamas gyvenimo sąlygas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nesistengia pagrįsti ir konkrečiai įvardyti valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo kalbėti apie žalos atlyginimą. Trečiasis suinteresuotas asmuo daliai pareiškėjo reikalavimų dėl padarytos žalos atlyginimo prašė taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalį, kurioje nustatyta, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjas dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų į Kalėjimų departamentą ginčui aktualiu laikotarpiu nesikreipė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimu (b. l. 78-83) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, 1 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. kalinamas Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 22 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d., su pertraukomis (tame laikotarpyje buvo konvojuojamas į Švenčionių areštinę) buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Skunde nurodyta aplinkybė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalintas nuo 2008 m. spalio 20 d. laikytina rašymo apsirikimu. Teismo vertinimu, neturtinė žala pareiškėjui negali būti priteistina už visą prašomą laikotarpį, nes jis praleido ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d., 1.127 str. 1 d.). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2012 m. balandžio 3 d., o tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2012 m. balandžio 3 d. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkte buvo nustatyta, jog vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti 5 kv.m kameros ploto. Ši higienos norma 2010 m. balandžio 11 d. neteko galios. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje higienos normoje HN 76:2000 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv.m vienam asmeniui. Pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. Lietuvos higienos norma HN 76:1999 nebegaliojo, taip pat dar negaliojo Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124, nustatęs ne mažesnę kaip 3,6 kv.m ploto normą vienam asmeniui. Teismas pareiškėjo kalinimo laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. vertino atsižvelgdamas į Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punkto normatyvą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) byla Nr. A146-1527/2012). Nagrinėjamu atveju laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. gegužės 13 d. buvo įtvirtintas minimalus 5 kv.m kameros plotas vienam asmeniui, o laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. galiojo 3,6 kv.m vienam asmeniui. Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, jog pareiškėjas taikant senaties terminą laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. (587 dienos) buvo kalinamas Lukiškių TI-K, išskyrus laikotarpiais nuo 2009 m. rugsėjo 23 d. iki 2009 m. rugsėjo 29 d. (7 dienos), nuo 2009 m. gruodžio 23 d. iki 2009 m. gruodžio 29 d. (7 dienos), nuo 2010 m. vasario 3 d. iki 2010 m. vasario 16 d. (14 dienų), kai buvo išvykęs į Švenčionių areštinę. Taigi per 1 metų ir 7 mėnesių kalėjimo Lukiškių TI-K laikotarpį pareiškėjas šioje įstaigoje nebuvo 28 dienas, vadinasi ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo 559 dienas. Ginčui aktualiu laikotarpiu A. G. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 173 (plotas 7,94 m²), Nr. 194 (plotas 7,94 m²), Nr. 186 (plotas 7,94 m²), Nr. 140 (plotas 7,94 m²), Nr. 178 (plotas 7,94 m²), Nr. 161 (plotas 7,94 m²), Nr. 329 (plotas 7,61 m²), Nr. 324 (plotas 7,68 m²), Nr. 334 (plotas 7,53 m²), Nr. 294 (plotas 8,11 m²), Nr. 298 (plotas 8,03 m²), Nr. 291 (plotas 7,73 m²) kartu su 2-4 asmenimis. Judėjimo grafikas patvirtina, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius ne visą laiką buvo stabilus. Įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintai nuostatai, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv.m, iki 2010 m. lapkričio 10 d., Lukiškių TI-K kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotas šią normą iš dalies atitiko šiomis dienomis: 2010 m. birželio 14 d., kai kameroje Nr. 334 ryte kalėjo 2, o vakare 3 ir 4 asmenys, taigi minimalus kameros plotas ryte kalint 2 asmenims kiekvienam iš jų sudarė 3,7 m²; 2010 m. birželio 28 d., 2010 m. lapkričio 3 d., kai kameroje Nr. 291 ryte kalėjo 3, o vakare 2 asmenys, todėl vakare kameros ploto teko po 3,8 m²; 2010 m. birželio 29 d., 2010 m. lapkričio 4 d., kai ryte kalėjo 2 asmenys, o vakare 3 ir 4 asmenys, ploto teko taip pat po 3,8 m² kiekvienam iš kalinamųjų, tarp ir jų ir pareiškėjui. Valandomis laikas, kai kameroje būdavo apgyvendinami asmenys, nenurodytas, todėl teismas pareiškėjo kalinimo kamerose dienas skaičiavo apytiksliai, vieną parą dalijant per pusę. Taigi matyti, kad nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. pareiškėjas apytiksliai 2,5 dienos buvo laikomas kamerose, kai jose vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 4 dalimi, 6.246 – 6.249 straipsniais, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis. Teismas nurodė, kad atsiliepime atsakovo atstovo nurodyta aplinkybė, jog neturėjo galimybių pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią nustatytus reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nesudaro pagrindo atleisti valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Išanalizavus šiuos duomenis matyti, kad pareiškėjo praktiškai visą buvimo ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą patalpose pažeidžiant minimalią gyvenamojo ploto normą kamerose, nustatytą Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 (5 m², nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. gegužės 13 d.) ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyto dydžio (3,6 m², nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d., išskyrus 2,5 dienos, kai pareiškėjas ne pilną dieną buvo kameroje atitinkančioje nustatytą normą), t. y. Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal teisės aktus turėjo veikti. Teismas pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje (LVAT bylos Nr. A756-122/2010, A438-121/2009, A502-734/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Ta aplinkybė, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota LVAT praktikoje (pavyzdžiui, bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pavyzdžiui, 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pareiškėjas kaip pagrindą neturtinei žalai atlyginti nurodė patirtą didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, sveikatos pablogėjimą, dėl ko daug kartų kreipėsi į gydytojus dėl skausmo skrandžio srityje, pablogėjusio regėjimo. Iš byloje pateiktų pareiškėjo sveikatos istorijos išrašų matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d. yra kreipęsis į odontologą, dermatovenerologą dėl skausmų nugaroje. Duomenų apie tai, kad kaip skunde nurodo kreipėsi į medikus dėl skausmo skrandyje ar pablogėjusio regėjimo, apskritai nėra. Sveikatos išrašuose nėra užfiksuota, kad pareiškėjo sveikatos problemos būtų atsiradusios būtent dėl netinkamai užtikrinto kamerų ploto vienam asmeniui. Abstraktūs teiginiai, jog pablogėjo sveikata, negali būti pagrindas konstatuoti, kad tokie padariniai pareiškėjui atsirado nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, o jei atsirado, jog jie atsirado būtent dėl tos priežasties, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose neužtikrinant minimalaus ploto normos. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, nenustatė, jog pareiškėjo kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K turėjo įtakos jo sveikatai. Pareiškėjas skundo argumentais dėl žalos kilimo nurodo ir antisanitarines, žiaurias kalinimo sąlygas (pelės, žiurkės, tarakonai, pelėsiai, drėgmė). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų teikęs skundus dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Pareiškėjo argumentams prieštarauja byloje esantys duomenys. 2009 m. gruodžio mėnesį Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 102 dėl patalpų priežiūros siekiant išsiaiškinti buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) buvimą ir jų naikinimo darbų atlikimo. Analogiška sutartis sudaryta ir 2012 m. sausio 3 d. Todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad pareiškėjas buvo laikomas antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis. Teismas, išnagrinėjęs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 5 kv.m, o nuo 2010 m. gegužės 14 d. – 3,6 kv.m kameros ploto. Gyvenimas kamerose, neatitinkančiose teisės normų reikalavimų dėl ploto, sukėlė pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių kančių, todėl jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo yra pagrįstas. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį teismas, pritaikydamas ieškinio senatį (teisę į neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas turi laikotarpiu nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d.), atsižvelgė į laikotarpio trukmę, kuria pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas minimalus teisės aktų nustatytas plotas, tenkantis vienam asmeniui, į teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus, į tai, kad pareiškėjas rėmėsi iš esmės bendro pobūdžio argumentais ir nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, pareiškėjo išlaikymą valstybės lėšomis, šalies ekonominę padėtį, ir pareiškėjui priteisė 1 000 Lt neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2009 m. balandžio 3 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d.

III.

Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu (b. l. 91-93) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Atsiliepimas

1. Lukiškių TI-K teikdamas atsiliepimą pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą, dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą.?

2. Pareiškėjas nepateikė duomenų apie nagrinėjamo laikotarpio savo sveikatos būklę, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl teisės į nustatyto dydžio gyvenamojo ploto suteikimą kamerose neįgyvendinimo įtakos sveikatos būklei. Sveikatos išrašuose nėra užfiksuota, kad pareiškėjo sveikatos problemos būtų atsiradusios būtent dėl netinkamai užtikrinto kamerų ploto vienam asmeniui. Abstraktūs teiginiai, jog pablogėjo sveikata, negali būti pagrindas konstatuoti, kad tokie padariniai pareiškėjui atsirado nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu, o jei atsirado, jog jie atsirado būtent dėl šios priežasties, kad pareiškėjas atitinkamais laikotarpiais Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose neužtikrinant minimalaus ploto normos.

3. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Priteistos žalos dydis neatitinka teisingumo ir protingumo kriterijų.

Šalies argumentai

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas apeliaciniu skundu (b. l. 95-97) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą - pareiškėjo skundą atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas, iš dalies patenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes, netinkamai rėmėsi tokio pobūdžio bylose suformuota teismų praktika.

2. LVAT, išnagrinėjęs analogišką bylą, dėl nuteistųjų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje neatitikimo Higienos normos HN 76:1999 6.15 punktui bei Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 14 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1. punktui, 2012 m. liepos 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012 konstatavo, kad „asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme) “. LVAT nustatė, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, kreipėsi į teismą praėjus pakankamai ilgam laikui po to, kai išvyko iš šios įstaigos, pagrįsdamas skundą abstrakčiais argumentais, kurių pirmosios instancijos teisme nekonkretizavo (neapibrėžė Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų galimai neteisėtų veiksmų ar neveikimo atitinkama datomis, vieta ir kitais požymiais), o tik pareiškė bendro pobūdžio nusiskundimus, kurių nepagrindė įrodymais, todėl LVAT padarė išvadą, jog pirmosios instancijos teismo išvados apie pareiškėjo patirtą neturtinę žalą priteisiant 300 Lt neturtinei žalai atlyginti yra nepagrįstos. Pareiškėjas į teismą, skundu dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 20 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d., kreipėsi tik 2012 m. balandžio 3 d., t. y. praėjus metams ir 5 mėnesiams nuo išvykimo iš Lukiškių TI-K. Be to, teismui pateiktą skundą pareiškėjas grindė abstrakčiais argumentais.

3. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-619/2008, spręsdama žalos atlyginimo klausimą (pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas pažeidžiant Higienos normos HN 76:1999 6.15 p., kuriame numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameros ploto norma turi būti ne mažesnė kaip 5 kv.m vienam žmogui), nustatė, kad esant tam tikrai situacijai - objektyvioms aplinkybėms trukdant užtikrinti kalinimo sąlygas, praėjus ilgam laiko tarpui nuo pažeidimo, teismas gali taikyti asmens teisių gynimo būdą ne nustatant pareigą mokėti neturtinę žalą, bet apsiribojant asmens teisės į teisės aktuose nustatytas kardomojo kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimu. LVAT 2008 m. balandžio 16 d. nutartyje buvo atkreiptas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Teismas, priimdamas mūsų skundžiamą sprendimą, turėjo remtis nurodyta LVAT suformuota praktika.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 98) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundais daug kartų, bet jo skundai, prašymai, pasiūlymai nebuvo registruojami. Tai gali paliudyti liudytojai.

2. Lukiškių TI-K administracija pripažįsta, kad kameros ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus ir tuo pačiu sako, jog nepakanka įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais.

3. Pareiškėjo teisinė pozicija ir teisė į gynyba buvo suvaržyti pirmosios instancijos teismo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

A. G. (A. G.), Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo – izoliatoriaus kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliaciniai skundai atmestini.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 47, 84, 85, 97, 127, 130, 137, 138, 139, 150, 154 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir įstatymo papildymo 47¹ straipsniu 2012 m. balandžio 17 d. įstatymo Nr.XI-1973, kuris įsigaliojo nuo 2012 m. liepos 1 d., 8 straipsniu buvo pakeista šio Administracinių bylų teisenos įstatymo 137 straipsnio 1 dalis nustatant, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

Bylos proceso šalių apeliaciniai skundai surašyti bei pateikti po 2012 m. liepos 1 d., žodiniam nagrinėjimui būtinumo nekilo, todėl byla apeliacine tvarka nagrinėta rašytinio proceso būdu.

Šioje byloje buvo sprendžiama dėl galimos Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 22 d. iki 2010 m. lapkričio 10 d., išskyrus atitinkamus laiko tarpus, kai jis buvo išvykęs – etapuotas į Švenčionių areštinę. Pareiškėjo (apelianto) tvirtinimu, kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime neatitiko teisės aktų reikalavimų, nes jam buvo skirta per mažai kameros ploto, o tai reiškia gyveno nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis, dėl ko patyrė dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo sveikata. Patirtą neturtinę žalą įvertino 15 000 Lt suma.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pažymi, kad Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, nes valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą ir nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Kaltės (tyčios ar neatsargumo) nenustatymas savaime nėra pagrindas nepriteisti prašomos neturtinės žalos atlyginimo. Svarbu išsiaiškinti, ar egzistuoja įstatymų numatytos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-18 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-105/2013).

Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:199 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punkte buvo nurodyta, kad kamerų tipo patalpose kamerose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas vienam žmogui.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje higienos normoje HN 76:2000 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv.m vienam asmeniui.

Taigi ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose kamerose laikomiems asmenims turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv.m. plotas 1 žmogui, o vėliau nuo 2010-05-14 ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. plotas.

2008-10-22 – 2010-11-10 laikotarpiu pareiškėjas (apeliantas) buvo kalinimas įvairiose Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas siekė nuo 7,53 kv.m. iki 8,11 kv.m., pastoviai su 2-4 asmenimis, o tai reiškia, jog iš principo nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą, nustatytą teisės aktuose (b.l. 11-15).

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų teisės aktuose nustatytas kameros plotas, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti, visumos faktinių duomenų pagrindu, nustatytas pagrįstai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

V.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo asmenį kalinant nepriimtinomis sąlygomis.

Pabrėžtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų, todėl nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas.

Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukelia šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjui nebuvo užtikrinta aptariama jo teisė, dėl ko jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, o tai lemia ir neturtinės žalos atlyginimą, ką garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (30 str. 2 d.). Toliau teismui tenka pareiga nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

VI.

Dėl kompensacijos už padarytą neturtinę žalą.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008).

Pripažįstama, kad teisingam kompensacijos už neturtinę žalą dydžio nustatymui svarbu, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, nes kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymu saugoma teisinė vertybė, taigi neturtinė žala patiriama individualiai, todėl, be CK 6.250 straipsnio 2 dalyje išvardytų ir teismo konkrečiu atveju reikšmingomis pripažintų aplinkybių, kaip į vieną iš kriterijų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti teismas privalo atsižvelgti į pažeistos teisinės vertybės pobūdį, specifiką, kaip į objektyvų kriterijų siekiant užtikrinti nukentėjusiojo patirtą dvasinį bei fizinį skausmą kuo labiau kompensuojantį ir kartu lygiateisiškumo bei proporcingumo principus atitinkantį neturtinės žalos atlyginimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2009, 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2012).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Teismas turi nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti. Kiekvienas atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių fiksuotų administracinėje byloje.

Nagrinėjamu atveju yra tikrintina, ar pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui pinigų suma (1000 Lt) už netinkamas kalinimo sąlygas gali būti laikoma adekvačia priemone patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Atsižvelgiant į šios konkrečios bylos aplinkybes, sukeltas pasekmes, teigtina, kad pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo bei protingumo kriterijus.

Administracinėje byloje nėra duomenų apie patirtus ryškius pareiškėjo (apelianto) sveikatos sutrikimus, taip pat akivaizdu, jog iš valdžios institucijų nebuvo siekio specialiai pažeminti teisminės gynybos besikreipusį asmenį.

„Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus“, kas taip pat pagrindžia skundžiamą sprendimą dėl priteisto žalos dydžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-520-2791-12).

Vadinasi, nenustatyta sąlygų, į kurias atsižvelgus pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimas apeliacinės instancijos teismo turėtų būti padidintas.

Be to, tikslinga pabrėžti, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus metams ir 5 mėnesiams nuo tada, kai išvyko iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo. Tuo tarpu laikytina, jog asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (Civilinio kodekso 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (Civilinio kodekso 6.271 str. prasme). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012; Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.).

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu, pagrįstu bei teisingu. Jo naikinimui ar keitimui pagrindų nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 7 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. G. (A. G.), Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus - kalėjimo, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas GadliauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius