Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų pirmininko (pranešėjo) Virginijaus Kairevičiaus, Danutės Kutrienės, Tatjanos Žukauskienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SportIN Grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Enifas“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei ,,SportIN Grupė“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) „Enifas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti atsakovės UAB ,,SportIN Grupė“ atliktą priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu ir priteisti iš atsakovės 27 610,57 Eur skolą, 1 010,16 Eur delspinigių, 7,3 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo taip pat bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pagal tarp šalių 2018 m. sausio 31 d. sudarytos Jungtinės veiklos sutarties 4.4 punktą, atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei už kokybiškai atliktus rangos darbus pagal pateiktus atliktų darbų aktus įgyvendinant projektą. Atsakovė 2018 m. vasario 28 d. ir 2018 m. gruodžio 17 d. priėmė iš ieškovės darbus 57 610,57 Eur sumai pagal abiejų šalių pasirašytus atliktų darbų priėmimo-perdavimo aktus, tačiau atsakovė už šiuos darbus sumokėjo tik 30 000 Eur. Likusi suma, t. y. 27 610,57 Eur, iki šiol ieškovei nėra sumokėta. Atsakovė 2020 m. vasario 10 d. pateikė ieškovės bankroto administratoriui 2019 m. vasario 14 d. pranešimą apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą skolos sumai. Ieškovė laiko įskaitymą neatliktu nes apie jį nebuvo tinkamai pranešta ieškovei. Pareiškimas apie įskaitymą buvo siųstas elektroniniu laišku adresu, kuris nesusijęs nei su UAB „Enifas“, nei su BUAB „Enifas“. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu būtų pripažinta, jog įskaitymas atliktas, atsakovė neturėjo teisės atlikti įskaitymą pareiškimo metu, nes pareiškimo pateikimo metu įskaitomas atsakovės reikalavimas ieškovei buvo ginčijamas teisme, be to, įskaitymas atliktas jau po bankroto procedūros ieškovei pradėjimo. Apie pradėtą bankroto procedūrą atsakovei buvo žinoma, nes pati atsakovė buvo šios procedūros iniciatorė. Pareiškime apie įskaitymą nurodyta ieškovės skola susidarė dėl pačios atsakovės veiksmų, jai laiku neteikiant ieškovei šalių sutartyse numatyto finansavimo, todėl ieškovė negalėjo atsiskaityti su subrangovais ir laiku užbaigti statybos darbų, todėl vėliau atsakovė priskaičiavo ieškovei įskaitomą baudą.

2. Atsakovė ieškinio nepripažino. Nurodė, kad įskaitymas atliktas tinkamai, nesant įstatymo numatytų aplinkybių, draudžiančių įskaitymą.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino atsakovės UAB ,,SportIN Grupė“ 2019 m. vasario 14 d. pareiškimu atliktą priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu. Priteisė iš atsakovės UAB „SportIN Grupė“ ieškovei BUAB „Enifas“ 27 610,57 Eur skolą ir 1 010,16 Eur delspinigių, iš viso 28 620,73 Eur, 7,3 proc. metinių palūkanų nuo priteistos 28 620,73 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2020 m. kovo 17 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir 500 Eur bylinėjimosi išlaidas. Priteisė iš atsakovės UAB „SportIN Grupė“ valstybei 644 Eur bylinėjimosi išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad ieškovė ir atsakovė sudarė tris sutartis – 2017 m. lapkričio 13 d. Mainų sutartį, 2018 m. sausio 31 d. Jungtinės veiklos sutartį ir 2018 m. sausio 31 d. Rangos sutartį. Šalys sutarė, kad esant prieštaravimų tarp minėtų sutarčių, šalys vadovaujasi Jungtinės veiklos sutarties nuostatomis. Visos minėtos sutartys yra tarpusavyje susiję, nes visos jos sudarytos bendrai veiklai vykdyti – pastatyti daugiabučiam gyvenamajam namui žemes sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš minėtų sutarčių turinio matyti, kad atsakovė turėjo galimybes vykdyti minėtos statybos užsakovo funkcijas ir prisiėmė prievolę finansuoti minėtą statybą, o ieškovė kaip statybos veikla besiverčianti įmonė prisiėmė prievolę vykdyti faktinius statybos darbus. Sutartys pagal jų objektą atitinka statybos rangos sutarties požymius.

5. Vykdydama sutartis ieškovė 2018 m. gegužės mėn. atliko statybos darbų už bendrą 47 674 Eur sumą ir 2018 m. gegužės 31 d. išrašė bei pateikė apmokėti atsakovei PVM sąskaitą faktūrą. Atsakovė priėmė ieškovės atliktus statybos darbus iš viso už 57 610,57 Eur sumą pagal abiejų šalių pasirašytus 2018 m. vasario 28 d. ir 2018 m. gruodžio 17 d. priėmimo – perdavimo aktus, tačiau sumokėjo avansu už atliktus darbus tik 30 000 Eur sumą. Atsakovė ieškovės įgalioto asmens – UAB „Enivas“ vadovo J. J. elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) 2019 m. vasario 14 d. pateikė pareiškimą apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą likusiai neapmokėtai atsakovės skolos už ieškovės atliktus darbus 27 674,57 Eur sumai.

6. Teismas nustatęs, kad tarp sutarčių šalių ir anksčiau vyko susirašinėjimas dėl sutarčių vykdymo elektroninio pašto adresu, kuriuo buvo išsiųstas atsakovės pareiškimas apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, sprendė, jog pareiškimas apie įskaitymą buvo pareikštas tinkamai. Taip pat padarė išvadą, jog atsakovės įskaitomi reikalavimai nebuvo priešpriešiniai ir vienarūšiai, nes ieškovės reikalavimas atsakovei buvo dėl sutartyje numatytos ieškovės atliktų darbų kainos sumokėjimo, o atsakovės reikalavimai ieškovei – dėl netesybų. Todėl konstatavo, jog nebuvo vienos iš įstatyme numatytų įskaitymo sąlygų – priešpriešinių vienarūšių šalių reikalavimų įskaitomai sumai.

7. Teismo vertinimu, nors ieškovė ir nenurodė actio Pauliana reglamentuojančios teisės normos, tačiau iš faktinio ieškinio pagrindo matyti, jog įskaitymo sandorį ieškovė ginčijo ir šiuo pagrindu. Teismas sprendė, kad actio Pauliana sąlygos, sudarančios pagrindą įskaitymo sandorį pripažinti negaliojančiu, įrodytos. Tai, jog įskaitymo metu UAB „Enifas“ buvo nemoki, ir atsakovei ši aplinkybė buvo žinoma, įrodo pačios atsakovės pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei pateikimas Vilniaus apygardos teismui 2019 m. sausio 16 d., t. y. dar iki pareiškimo apie įskaitymą pateikimo. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2019 m. rugpjūčio 22 d., ieškovei iškelta bankroto byla, kurioje patvirtinti kreditoriniai reikalavimai pirmesnės eilės kreditoriaus, nei yra atsakovė, - Valstybinės mokesčių inspekcijos, atstovaujančios valstybę (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. eB2-2536-467/2019). Įskaitymo sandoriu buvo suteikta pirmenybė atsakovei patenkinti savo reikalavimus iš nemokios įmonės turto, pažeidžiant kitų jos kreditorių teises. Ieškovės bankroto administratorius reikalavimą dėl įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškė teisme, nepažeisdamas vienerių metų termino nuo sužinojimo apie ginčijamą sandorį. Teismo vertinimu, išdėstytos aplinkybės sudaro pagrindą įskaitymo sandorį pripažinti negaliojančiu CK 6.66 straipsnio pagrindu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atsakovė (apeliantė) UAB „SportIN Grupė“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą –ieškinį atmesti. Priimti naujus įrodymus – garso įrašą ir jo stenogramą, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp atsakovės atstovo ir LR VMI konsultantės. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Apeliantė nurodo, kad ieškovė neteisingai apskaičiavo ieškinio sumą, neįvertindama esamoje situacijoje taikytino atvirkštinio PVM (pridėtinės vertės mokesčio) nuostatų, todėl ieškiniu pareikštas reikalavimas dėl 27 610,57 Eur įsiskolinimo priteisimo yra iš esmės neteisingas. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad PVM mokėtojas, kuriam išrašomas prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas, privalo išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už šio įstatymo 7 straipsnio 4 punkte numatytus statybos darbus. Statybos darbai apibrėžti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 90 dalyje. Apmokestinamasis asmuo yra PVM mokėtojas, kurio užsakymu atliekami statybos darbai. Statybos darbams yra taikomas atvirkštinis PVM. Tai reiškia, kad PVM statybos darbų atlikimo atveju turi mokėti ne paslaugas (statybos darbus) atliekantis, o paslaugas (statybos darbus) gaunantis (užsakantis) subjektas, šiuo atveju - atsakovė.

8.2. Apeliantė 2018 m. vasario 28 d. priėmė iš ieškovės pirmuosius objekte (duomenys neskelbtini), atliktus darbus, todėl buvo pasirašytas pirmasis darbų priėmimo-perdavimo aktas. Atliktų darbų priėmimo-perdavimo akte už 2018 m. vasario mėnesį nurodyta, kad ieškovė atliko rangos (ardymo) darbų už 15 725,72 Eur, o bendra suma su PVM sudaro 19 028,12 Eur (PVM 3 302,40 Eur). 2018 m. vasario 28 d. atsakovei šiai sumai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 2018/001, tačiau joje nurodyta, jog ši suma išskaitoma iš atsakovės avansinio mokėjimo. Ieškovė 2018 m. gruodžio mėnesį atliko darbų dar už 31 886,32 Eur, kurių bendra suma su PVM sudarė 38 582,45 Eur (PVM 6 696,13 Eur). Atsakovei šiai sumai buvo išrašyta PVM sąskaita faktūra Nr. 2018/002. Kadangi ieškovė atliko statybos darbus, todėl vadovaujantis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atsakovė pagal išrašytas sąskaitas ieškovei turėjo sumokėti sumas be PVM, t. y. 15 725,72 Eur ir 31 886,32 Eur, iš viso – 47 612,04 Eur. Tuo tarpu PVM, sudarantį 9 998,53 Eur atsakovė turėjo išskaičiuoti ir tiesiogiai sumokėti į valstybės biudžetą.

8.3. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė ieškovei sumokėjo 30 000 Eur avansą. Įvertinus atsakovės sumokėtą avansą, jo įskaitymą į pirmas mokėtinas įmokas ieškovei, ieškovės išrašytas sąskaitas atsakovei bei atvirkštinio PVM nuostatas, atsakovė galėjo likti skolinga ieškovei (jeigu įskaitymas būtų laikomas negaliojančiu) tik 17 612,04 Eur (47 612,04 Eur – 30 000 Eur), tačiau ne 27 610,57 Eur, kaip yra nurodžiusi ieškovė. Nurodo, kad ši informacija net keletą kartų buvo paaiškinta pirmosios instancijos teismui, tačiau teismas atsakovės argumentų nevertino, į juos nesigilino ir skundžiamame sprendime apie nagrinėjamu atveju taikytiną atvirkštinį PVM bei jo įtaką ieškinio reikalavimui, nieko nepasisakė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš atsakovės neteisingą sumą, suformavo atsakovei prievolę du kartus sumokėti PVM, pirmą kartą – į valstybės biudžetą, o antrą kartą - tiesiogiai ieškovei, iš vis neturinčiai teisės nei reikalauti, nei iš atsakovės gauti PVM mokesčio.

8.4. Apeliantė nurodo, kad nė viename procesiniame dokumente, teismo posėdyje ar netgi baigiamojoje kalboje nebuvo minimas actio Pauliana institutas, nebuvo įrodinėjamos jo sąlygos, todėl skundžiamame sprendime esanti teismo išvada, kad byla nagrinėjama ne analizuojant įskaitymo sąlygas, o actio Pauliana sąlygas, yra siurprizinė. Ieškovė neįrodinėjo actio Pauliana sąlygų, nesirėmė jas reglamentuojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.66 straipsniu, jų buvimą pats sau įrodė teismas, sprendime pažymėdamas, kad actio Pauliana sąlygos, sudarančios pagrindą įskaitymo sandorį pripažinti negaliojančiu, įrodytos, todėl tokioje situacijoje akivaizdžiai buvo pažeista atsakovės teisė į gynybą, šalių lygiateisiškumo ir rungtyniškumo principai.

8.5. Nagrinėjamu atveju, teismas, vertindamas pateiktus byloje įrodymus ir ginčo esmę ir manydamas, kad byloje ieškinys turi būti grindžiamas actio Pauliana institutą reglamentuojančiomis normomis, turėjo pasiūlyti ieškovei pakeisti ieškinio pagrindą arba bent pasiūlyti šalims teikti įrodymus ir paaiškinimus, susijusius būtent su actio Pauliana instituto sąlygomis. Teismo pozicija sprendime visiškai kitaip vertinti situaciją nei ją formulavo ieškovė bei atsikirtinėjo atsakovė, yra nesąžininga. Ieškovės ieškinyje paminėtas CK 6.930¹ straipsnis, negali būti tapatinamas su CK 6.66 straipsniu ir actio Pauliana institutu. Ieškinys, reiškiamas actio Pauliana instituto pagrindu reikalauja kiekvienos CK 6.66 straipsnyje ir teismų praktikoje nurodytos sąlygos pagrindimo, šių sąlygų viseto įrodymo, todėl vien CK 6.930¹ straipsnio nurodymas bei prielaida, jog galėjo būti pažeistas atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumas, nesudaro pagrindo konstatuoti CK 6.66 straipsnio pažeidimo.

8.6. Nagrinėjamu atveju buvo visos sąlygos 2019 m. vasario 14 d. įskaitymo taikymui. Apie įskaitymą buvo pranešta tuometiniam ieškovės direktoriui elektroniniu paštu. Ieškovė, gavusi pranešimą, įskaitymo neginčijo, tokį reikalavimą pateikė tik ieškovės bankroto administratorius praėjus daugiau nei vieneriems metams. Ieškovės prievolės atsakovei įskaitymo metu teisme nebuvo ginčijamos. Nors įskaitymo metu atsakovė kreipėsi dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, tačiau ieškovė atkakliai aiškino bei teikė įrodymus, jog nėra nemoki, turi turto ir pan., todėl įskaitymas ir buvo atliktas, dėl jo prieštaravimų, kaip minėta, negauta. Nesutinka su teismo išvada, jog nėra vienos iš įskaitymo sąlygų, t. y. kad priešpriešiniai reikalavimai turi būti vienarūšiai, o nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimas kilęs dėl atliktų darbų kainos sumokėjimo, o atsakovės – dėl netesybų. Apeliantės nuomone, reikalavimai yra vienarūšiai, kai abiejų prievolių dalykas yra toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.). Šiuo atveju šalys viena kitai turėjo mokėti pinigus, todėl priešpriešiniai reikalavimai buvo vienarūšiai – piniginiai, o įskaitymo sąlyga tenkintina.

9. Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir paskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 80 straipsnio 1dalies 17 punkte nurodyta, kad kai įforminamas prekių ir (arba) paslaugų, už kurias prievolė apskaičiuoti (arba išskaityti) ir sumokėti PVM tenka pirkėjui (klientui), tiekimas (teikimas), – PVM sąskaitoje – faktūroje privalo būti nurodyta „Atvirkštinis apmokestinimas“. Ieškovės išrašytose sąskaitose faktūrose užsakovei UAB „SportIN Grupė“ nuorodos „Atvirkštinis apmokestinimas“ nėra. Atsižvelgiant į tai užsakovė privalėjo sumokėti visą sąskaitose nurodytą sumą ieškovei arba atsisakyti priimti tokią sąskaitą faktūrą ir tokį atsisakymą aiškiai išreikšti. Atsakovė priėmė pateiktas sąskaitas faktūras, atsisakymo priimti jas neišreiškė ir šių sąskaitų faktūrų neapmokėjo. Taip pat byloje nepateikė jokių įrodymų, kad šiose sąskaitose faktūrose nurodytą pridėtinės vertės mokestį sumokėjo Valstybinei mokesčių inspekcijai. Byloje esančiais duomenimis atsakovė visais būdais bando išvengti šio PVM mokesčio sumokėjimo – nesumoka įsiskolinimo ieškovei ir nesumoka sąskaitose nurodyto PVM mokesčio Valstybinei mokesčių inspekcijai. Ieškovės šioje byloje pareikštas ieškininis reikalavimas yra teisingas, pagrįstas byloje pateiktais įrodymais ir teismas savo sprendimu visiškai pagrįstai šį ieškovės reikalavimą patenkino. Ieškovės nuomone priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismo procese yra visiškai netikslinga, kadangi tai nėra įrodymai pagrindžiantys arba paneigiantys ieškinio pagrindą, tai yra LR VMI konsultantės visiškai neįpareigojantis pasakojimas, kurį gali gauti bet kuris asmuo ir kuris neturi jokios įrodomosios galios. Reikalavimą pripažinti atsakovės atliktą priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu ieškovė grindė keletu pagrindų, tame tarpe ir actio Pauliana pagrindu, nors išdėstydama ieškinio faktines aplinkybes konkrečiai šio teisės instituto ir nenurodė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ir argumentuotai kvalifikavo tarp šalių susiklosčiusius ginčo teisinius santykius ir priėmė pagrįstą sprendimą. Nesutinka su atsakovės argumentais, kad ieškovės bankroto administratorius iš esmės įskaitymą ginčija tuo pagrindu, kad jis pažeidžia CK 6.930¹ straipsnio nuostatas, atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo tvarką ir kitų ieškovės kreditorių interesus. Nurodo, kad ieškovė grindė ieškinį teisėtų kitų kreditorių (tame tarpe ir pirmesnės eilės) interesų pažeidimu ir taip pat nurodė, kad be viso kito buvo pažeistos CK 6.930¹ straipsnio nuostatos, tačiau šių nuostatų pažeidimas tikrai nebuvo esminis ieškinio pagrindas prašant tenkinti ieškinio reikalavimus. Pasiruošimas bylos nagrinėjimui iš esmės vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, šalys turėjo galimybę išsamiai susipažinti su viena kitos argumentais ir įrodymais, atsakovė puikiai žinojo faktines bylos aplinkybes, nes vykdė bendrą veiklą su UAB „Enifas“ dar iki bankroto proceso pradžios, todėl atsakovės teiginys, kad buvo pažeista jos teisė į gynybą yra nepagrįstas. Paskirstydamas šalims jų patirtas bylinėjimosi išlaidas, teismas įvertino tik pusę ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teismo procese už advokato padėjėjo teisines paslaugas – 500 Eur, nors ieškovė patyrė 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų, atsiskaitydama už advokato padėjėjo teisines paslaugas ir pateikė teismui visus tai pagrindžiančius įrodymus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalimi, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir būtinybės peržengti skundo ribas, nenustatyta.

11. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovė prašo prijungti naujus įrodymus, t. y. garso įrašą ir jo stenogramą, kuriame užfiksuotas pokalbis tarp atsakovės atstovo ir LR VMI konsultantės. Teisėjų kolegija pažymi, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 straipsnis numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Teisėjų kolegija, siekdama teisingo ir išsamaus bylos išnagrinėjimo, prijungia prie bylos kartu su apeliaciniu skundu teikiamus naujus rašytinius įrodymus. Naujų įrodymų prijungimas ir vertinimas apeliacinės instancijos teisme neužvilkins bylos nagrinėjimo, nes ieškovei jie buvo pateikti kartu su skundu. Šiuos naujus įrodymus teisėjų kolegija vertins pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

12. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir atsakovė sudarė tris sutartis – 2017 m. lapkričio 13 d. Mainų sutartį, 2018 m. sausio 31 d. Jungtinės veiklos sutartį ir 2018 m. sausio 31 d. Rangos sutartį. Šalys sutarė, kad esant prieštaravimų tarp minėtų sutarčių, šalys vadovaujasi Jungtinės veiklos sutarties nuostatomis. Visos minėtos sutartys yra tarpusavyje susiję, nes visos jos sudarytos bendrai veiklai vykdyti – pastatyti daugiabučiam gyvenamajam namui žemes sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Iš minėtų sutarčių turinio matyti, kad atsakovė prisiėmė prievolę finansuoti minėtą statybą, o ieškovė - vykdyti faktinius statybos darbus. Minėtos sutartys pagal jų objektą atitinka statybos rangos sutarties požymius. Vykdydama sutartis ieškovė atliko statybos darbus, atsakovė priėmė ieškovės atliktus statybos darbus iš viso už 57 610,57 Eur sumą pagal abiejų šalių pasirašytus 2018 m. vasario 28 d. ir 2018 m. gruodžio 17 d. priėmimo – perdavimo aktus, tačiau sumokėjo avansu už atliktus darbus tik 30 000 Eur. Atsakovė ieškovės vadovo J. J. elektroniniu paštu 2019 m. vasario 14 d. pateikė pareiškimą apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą likusiai neapmokėtai atsakovės skolos už ieškovės atliktus darbus 27 674,57 Eur sumai.

13. Teismas ieškinį tenkino remdamasis CK 6.66 str. nuostatomis. Apeliantė nurodo, kad nė viename procesiniame dokumente, teismo posėdyje ar netgi baigiamojoje kalboje nebuvo minimas actio Pauliana institutas, nebuvo įrodinėjamos jo sąlygos. Ieškovė ieškinyje analizavo įskaitymo taikymui būtinas sąlygas, o actio Pauliana sąlygų neįrodinėjo. Pirmosios instancijos teismas negalėjo savavališkai taikyti actio Pauliana instituto, nes jo sąlygos neįrodytos, jomis ieškovė nesirėmė. Teismas privalėjo spręsti bylą pagal šalių aiškiai suformuluotas pozicijas.

14. CPK 135 straipsnyje nustatyta, kad teismui pareiškiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be kitų privalomų duomenų, turi būti nurodomos aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes; ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Teisinė ginčo šalių santykių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas šiems santykiams yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Įstatymas neįpareigoja ieškovo teisiškai kvalifikuoti ginčą, t. y. nurodyti įstatymus, kuriais jis grindžia savo reikalavimus. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto.

15. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškinio turiniu, daro išvadą, jog nors ieškovė ieškinyje nenurodė actio Pauliana instituto, tačiau reikalavimą pripažinti atsakovės atliktą priešpriešinį vienarūšių reikalavimų įskaitymą negaliojančiu grindė faktinėmis aplinkybėmis, būtinomis reikalavimui kvalifikuoti pagal CK 6.66 straipsnį. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškiniu ginčijamą įskaitymo sandorį vertino pagal actio Pauliana sąlygas.

16. Actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir galimybė gauti visišką savo reikalavimų tenkinimą. Šiuo institutu siekiama atkurti skolininko sudarytu sandoriu pažeistą jo mokumą ir sugrąžinti skolininką į ankstesnę turtinę padėtį, kad kreditorius galėtų tenkinti savo reikalavimą. Actio Pauliana ieškinio taikymui būtina nustatyti egzistuojant visas sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Pažymėtina, jog sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant anksčiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnį ir pripažinti sandorį negaliojančiu.

17. Bankroto bylų, ginčijant sandorius actio Pauliana pagrindu, nagrinėjimo procese įrodinėjimo procesas yra specifiškas, nes jose ginamas tiek privatus, tiek ir viešasis interesas, todėl teismas šiose bylose yra aktyvesnis nei kitose bylose. Civilinėje byloje, kurioje bankrutuojančios įmonės administratorius, gindamas kreditorių interesus, reiškia actio Pauliana, teismas ne tik turi teisę, bet ir privalo savo iniciatyva rinkti įrodymus, juos tirti ir vertinti, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nevisiškai įvykdo savo pareigas įrodinėjimo procese.

18. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė nevisiškai atsiskaitė su ieškove už jos atliktus darbus, tai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog ieškovė turi ir ginčijamo sandorio sudarymo metu turėjo galiojančią reikalavimo teisę į atsakovę. Atsakovė 2019 m. sausio 16 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Vilniaus apygardos teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartimi ieškovei UAB „Enifas“ iškelta bankroto byla (civilinė byla Nr. eB2-427-467/2021). Atsakovė ieškovės vadovo J. J. elektroniniu paštu 2019 m. vasario 14 d. (po pareiškimo dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo pateikimo) pateikė pareiškimą apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą likusiai neapmokėtai atsakovės skolos už ieškovės atliktus darbus 27 674,57 Eur sumai. Įvertinus tai, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įskaitymo metu ieškovė buvo nemoki ir atsakovei ši aplinkybė buvo žinoma. Iš byloje esančių įrodymų, matyti, kad teismo patvirtinti pirmesnės eilės kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos kreditoriniai reikalavimai, nei yra atsakovė. Skola Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo susidariusi nuo 2017 m. gruodžio 27 d. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad įskaitymo sandoriu buvo suteikta pirmenybė atsakovei patenkinti savo reikalavimus iš nemokios įmonės turto, pažeidžiant kitų jos kreditorių teises. Aplinkybės, kad atsakovė inicijavusi bankroto procesą ieškovei, žinodama, jog ieškovė yra nemoki, nepraėjus nei mėnesiui pateikė ieškovei pareiškimą apie priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, taip pažeisdama kitų ieškovės kreditorių interesus, leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovė buvo nesąžininga. Be to, atsakovė neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio, nes tam nebuvo jokio imperatyvaus pagrindo. Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovės administratorius reikalavimą dėl įskaitymo sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškė teisme nepažeisdamas vienerių metų termino. Įvertinus nustatytas aplinkybes, darytina išvada, jog nors pirmosios instancijos teismas dėl kiekvienos sąlygos nepasisakė, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad yra visos sąlygos naikinti sandorį actio Pauliana pagrindu. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad actio Pauliana sąlygos, sudarančios pagrindą įskaitymo sandorį pripažinti negaliojančiu, įrodytos. Tuo tarpu, apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, nenurodo kurios actio Pauliana instituto reikalaujamos sąlygos ieškovė neįrodė.

19. Kiti apeliacinio skundo argumentai, susiję su įskaitymo sandorio pripažinimu negaliojančiu, neturi teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

20. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesirėmė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata dėl atvirkštinio PVM taikymo statybos darbų atlikimo atveju ir priteisė iš atsakovės neteisingai apskaičiuotą įsiskolinimo sumą.

21. Tokia atsakovės pozicija laikytina pagrįsta. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad PVM mokėtojas, kuriam išrašomas prekių tiekimą arba paslaugų teikimą įforminantis dokumentas, privalo išskaityti ir sumokėti į biudžetą PVM, apskaičiuotą už šio įstatymo 7 straipsnio 4 punkte numatytus statybos darbus, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 90 dalyje, t. y. apmokestinamasis asmuo PVM mokėtojas, kurio užsakymu atliekami statybos darbai. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 90 dalyje nustatyta, kad statybos darbai – darbai, atliekami statant (montuojant, tiesiant) naują, rekonstruojant, remontuojant ar griaunant esamą statinį (žemės kasimo, mūrijimo, betonavimo, montavimo, pamatų ir stogų įrengimo, stalių, apdailos, įrenginių paleidimo ir derinimo). Statybos darbai skirstomi į bendruosius (žemės darbai, statybinių konstrukcijų statybos ir montavimo darbai) ir specialiuosius (kiti statybos darbai). Specialiųjų darbų rūšys nustatomos normatyviniuose statybos techniniuose dokumentuose.

22. Jungtinės veiklos sutarties 4.4 punktu atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei už kokybiškai atliktus rangos darbus pagal pateiktus atliktų darbų aktus įgyvendinant projektą. Atsakovė priėmė iš ieškovės atliktus statybos darbus iš viso už 57 610,57 Eur sumą pagal abiejų šalių pasirašytus 2018 m. vasario 28 d. ir 2018 m. gruodžio 17 d. priėmimo – perdavimo aktus. Atsakovei buvo išrašyta 2018 m. vasario 28 d. PVM sąskaita faktūra 19 028,12 Eur sumai (atlikti darbai už 15 725,72 Eur + PVM 3 302,40 Eur) ir 2018 m. gruodžio 17 d. PVM sąskaita faktūra 38 582,45 Eur sumai (atlikti darbai už 31 886,32 Eur + PVM 6 696,13 Eur). Atsakovė ieškovei sumokėjo 30 000 Eur avansą. Ieškovė kreipdamasi į teismą prašė priteisti iš atsakovės 27 610,57 Eur skolą. Pirmosios instancijos teismas ieškovės reikalavimą šioje dalyje tenkino ir priteisė iš atsakovės ieškovei 27 610,57 Eur skolą.

23. Nagrinėjamu atveju, ieškovė atliko statybos darbus, o atsakovė buvo juos užsakantis asmuo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostata, PVM turi mokėti ne paslaugas (statybos darbus) atliekantis, o paslaugas (statybos darbus) užsakantis asmuo, šiuo atveju – atsakovė. Atsakovė PVM mokestį turi mokėti į valstybės biudžetą, o ne ieškovei. Vadinasi, atsakovė ieškovei už atliktus darbus turėjo sumokėti iš viso 47 612,04 Eur (15 725,72 Eur + 31 886,32 Eur = 47 612,04 Eur), kadangi atsakovė sumokėjo 30 000 Eur avansą, tai atsakovė skolinga ieškovei 17 612,04 Eur (47 612,04 – 30 000 = 17 612,04). Įvertinus tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovės neteisingai apskaičiuotą skolos dydį.

24. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl skolos priteisimo keistinas, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 17 612,04 Eur skola (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

25. Jungtinės veiklos sutarties 7.10 ir 7.11 punktais šalys susitarė dėl 0,02 proc. delspinigių, mokamų nuo nesumokėtos sumos už kiekvieną uždelstą dieną. Ieškovė, prašydama priteisti iš atsakovės 1 010,16 Eur delspinigių, juos paskaičiavo nuo 27 610,57 Eur sumos. Kadangi nustatyta, jog atsakovė ieškovei skolinga 17 612,04 Eur, tai perskaičiuotinas ir priteistinas delspinigių dydis. Nustatyta, kad atsakovė atsiskaitymo terminą yra praleidusi, delspinigiai skaičiuojami už paskutinius 6 mėnesius, t. y. 183 d., skaičiuojant nuo 2019 m. rugsėjo 10 d. iki 2020 m. kovo 9 d., todėl delspinigių suma mažintina iki 644,60 Eur (17 612,04 Eur × 0,02 proc. × 183 d. = 644,60 Eur). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl delspinigių priteisimo keistinas, iš atsakovės ieškovės naudai priteistina 644,60 Eur delspinigių (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

26. Pakeitus teismo sprendimą perskirstomos ir bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Nors pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė patyrė 500 Eur bylinėjimosi išlaidų, tačiau iš byloje esančių įrodymų matyti, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė 1 000 Eur išlaidų už advokato teisines paslaugas, tai patvirtina ieškovės pateikti dokumentai: 2019 m. spalio 9 d. sąskaita už teisinę pagalbą, kurioje nurodyta, kad išlaidos sudaro 500 Eur; 2020 m. lapkričio 16 d. sąskaita už teisinę pagalbą, kurioje nurodyta, kad išlaidos sudaro 500 Eur. Ieškovės ieškinys patenkintas 63,78 proc., todėl ieškovei už bylinėjimąsi pirmosios instancijos teisme priteistinos bylinėjimosi išlaidos didintinos iki 637,80 Eur (1 000 Eur × 63,78 proc. = 637,80 Eur).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

UAB „SportIN Grupė“ skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 3 d. sprendimą pakeisti – iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „SportIN Grupė“ ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Enifas“ naudai priteistą 27 610,57 Eur skolą sumažinti iki 17 612,04 Eur, priteistus 1 010,16 Eur delspinigius sumažinti iki 644,60 Eur, priteistas 500 Eur bylinėjimosi išlaidas padidinti iki 637,80 Eur.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.