Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio, Jolantos Medvedevienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Astos Urbonienės,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Kauno apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau- Kauno AVPK) 2017 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. 17-IL-20-01541-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ pareiškėjui A. P. neišduotas leidimas laikyti (nešiotis) ginklus vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (toliau- Įstatymas) 17 straipsnio 1 dalies 11 punktu bei Lietuvos policijos generalinio komisariato 2003 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. V-362 „Dėl fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Fizinių asmenų ginklų ir šaudmenų civilinės apyvartos ir jos kontrolės taisyklių IV skyriaus 16-19 punktais (b. l. 8-9).

Skundžiamajame sprendime buvo nustatyta, jog Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. balandžio 25 d. patvirtintas Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 63-1-00154-13 ir pareiškėją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-BK) 140 str. 1 d. (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Nutartyje konstatuota, jog pareiškėjas, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (0,43 prom.), 2013 m. balandžio 1 d. apie 2.00 val. savo namuose konflikto metu rankomis sudavė ne mažiau kaip keturiolika kartų savo sutuoktinei I. P. į galvą ir įvairias kūno vietas, suėmęs už rankų tempė ją grindimis, - taip nukentėjusiajai padarė kraujosruvas kairės akies vokuose, dešiniajame skruoste, kairės ausies kaušelyje, kairioje krūtyje, kairiajame petyje, žastuose, dilbiuose, dešinės alkūnės, dešinėje šlaunyje ir kelių bei kairės blauzdos nubrozdinimus, t. y. nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios I. P. sveikatą. Pareiškėjas padarė nesunkų nusikaltimą (BK 140 str. 1 d., 11 str. 3 d.), prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailėjosi. Administracinių teisės pažeidimų registro duomenimis nuo 2011 m. kovo 23 d. iki 2017 m. birželio 6 d. pareiškėjas buvo baustas 6 kartus už administracinius teisės pažeidimus: 2 kartus už automobilio vairavimą, kuriam neatlikta valstybinė technine apžiūra, 2 kartus už vairavimą automobilio nesilaikant kelio ženklų, po karta už vairavimą automobilio viršijant nustatytą greitį bei už vairuotojo pažymėjimo ir civilinės atsakomybės draudimo nepateikimą policijos pareigūnams. Be to nurodė, jog policijos įstaiga, gavusi duomenų apie smurtinio pobūdžio asmens veiksmus artimoje aplinkoje, pagal Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punktą, yra įpareigota imtis jai priskirtų prevencijos priemonių tokiam smurtui ateityje užkirsti (neišduoda leidimo laikyti (nešiotis) ginklą arba panaikina turimus leidimus).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl atsakovo Kauno AVPK 2017 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 17-IL-20-01541-e „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikyti (nešiotis) ginklus“ (toliau– ir Sprendimas), teisėtumo.

Pagal Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktą B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo, kuris reglamentuoja ginklų ir šaudmenų apyvartą, siekiant užtikrinti žmogaus, visuomenės ir valstybės saugumą, paskirtis yra nustatyti ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų klasifikavimo į kategorijas nuostatas, ginklų, ginklų priedėlių ir šaudmenų apyvartos ir apyvartos kontrolės teisinius pagrindus ir subjektų, kurių veikla susijusi su ginklais ir šaudmenimis, teises ir pareigas. Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punktas nustato, jog B ir C kategorijų ginklų, jų šaudmenų negali įsigyti ir turėti fizinis asmuo, apie kurį policija turi duomenų, kad jis kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Šiuo atveju policija nurodo atsisakymo išduoti leidimą (panaikinti leidimą) motyvus. Pažymėtina, jog Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas nepateikia konkrečių kriterijų, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar egzistuoja didelė pasikėsinimo į minėtus teisinis gėrius tikimybė, todėl toks pavojus kiekvienu atveju turi būti nustatomas individualiai (žr., pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A624-1319/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014 m. birželio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-974/2014, lingvistiniu bei teleologiniu (įstatymo tikslo) teisės aiškinimo būdais aiškindama Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto nuostatą, pažymėjo, kad joje yra kalbama ne apie bet kokius asmenį, pretenduojantį gauti leidimą ginklams, nors ir neigiamai, charakterizuojančius duomenis, o tik apie tokius duomenis, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad toks asmuo kelia grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Tai reiškia, kad šioje teisės normoje nurodyti duomenys apie asmenį turi būti pakankamai akivaizdūs ir informatyvūs tam, kad būtų galima daryti išvadą apie tokio asmens keliamą grėsmę šioje normoje nurodytoms vertybėms. Todėl tokio pobūdžio duomenys apie ginklus įsigyti siekiantį asmenį kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įvertinami tam tikru „kokybiniu“ aspektu. Tai taip pat reiškia, kad tokie duomenys neturi prarasti savo aktualumo, vertinant asmens galimą elgesį ir ateityje. Be to, administracinėje byloje Nr. A143-974/2014 apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog turi būti vertinamos visos aplinkybės, charakterizuojančios asmenį, norintį gauti leidimą laikyti, nešiotis ginklą. Tik įvertinus visumą surinktų duomenų apie asmenį, galima padaryti pagrįstą išvadą apie tai, ar jis kelia grėsmę įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkte nurodytoms vertybėms, ar ne.

Aukščiau nurodytu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus 2013 m. balandžio 23 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 63-1-00154-13 nustatyta ir įrodyta, jog pareiškėjas A. P. padarė smurtinio pobūdžio veiką, jis atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas) kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius. Įsiteisėjęs minėtas Prokuratūros nutarimas yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjas, darydamas smurtinio pobūdžio veikas, kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.

Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkte numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir nevyriausybinės organizacijos, siekdamos užkirsti kelią smurtui artimoje aplinkoje, pagal kompetenciją imasi prevencijos priemonių ir neišduoda leidimo laikyti (nešioti) ginklą arba panaikina turimus leidimus.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.51 straipsnis numato, kad daiktus, turinčius ypatingą reikšmę Lietuvos Respublikos ūkiui, visuomenės ar valstybės saugumui, arba dėl kitų priežasčių (ginklai, smarkiai veikiantys nuodai ir kt.) galima įsigyti tiktai pagal specialius leidimus; tokius daiktus ir leidimų jiems įsigyti išdavimo tvarką nustato įstatymai. Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo turinys rodo, jog įstatymų leidėjas ginklus traktuoja kaip ypatingos prigimties civilinėje apyvartoje esančius daiktus, ši apyvarta, be kita ko, siekiant užtikrinti visuomenės ir valstybės saugumą, sveikatą, išsamiai reglamentuojama. Įstatymo nuostatos (pvz. 17, 18, 30 straipsniai) rodo, kad asmenims, kurie nori įsigyti ginklus ir šaudmenis, jų elgesiui keliami itin aukšti reputacijos, rūpestingumo ir atidumo reikalavimai. Pareiškėjas, kaip minėta, padarė smurtinio pobūdžio veiką. Tokie pareiškėjo veiksmai kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai ar net gyvybei, visuomenės saugumui, pažeidžia Įstatyme įtvirtintus rūpestingumo ir atidumo reikalavimus, keliamus ginklo turėtojui, ir tokiu būdu įrodo jo elgesio grėsmę.

Visuma faktinių aplinkybių (kurios nustatytos skundžiamame sprendime ir kurias patvirtina byloje surinkti įrodymai) įrodo, jog pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų gyvybei ar sveikatai, nuosavybei ar visuomenės saugumui, t. y. patenka į Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto veikimo sritį. Kaip minėta, duomenys Įstatymo17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme nėra apibrėžti, todėl konkrečių kriterijų, kokia forma jie turėtų atsakingai įstaigai būti pateikiami, nėra ir teisėjų kolegija, įvertinusi jau minėtus rašytinius bylos įrodymus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju 2013 m. balandžio 23 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 63-1-00154-13 (b. l. 24-27) buvo pakankamas teisėtam sprendimui priimti. Be to, nurodyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2017 m. buvo baustas 6 kartus už administracinius teisės pažeidimus.

Prielaidų teigti, jog skundžiamu sprendimu buvo nepagrįstai apribotos pareiškėjo teisės, atsižvelgus į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nagrinėjamu atveju taip pat nėra.

Pažymėtina, jog pareiškėjo teistumo išnykimas už padarytus nusikaltimus nėra reikšmingas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto prasme. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutarime yra pažymėjęs, kad teistumas lemia asmeniui tik įstatymuose nustatytas specialias baudžiamąsias teisines pasekmes. Tačiau teistumo pasibaigimas (kai asmuo baudžiamosios justicijos požiūriu nebelaikomas teistu) negali būti suprantamas taip, esą išnyksta pats asmens nuteisimo faktas, ir nereiškia, kad kitose teisinių santykių srityse, pvz., vertinant asmens reputaciją, negali būti atsižvelgiama į tai, ar asmuo buvo teistas. Vadinasi, sąvokos „teistas“ ir „turintis teistumą“ iš esmės skiriasi: teistumas baudžiamosios justicijos požiūriu gali pasibaigti ar būti panaikintas, bet pats asmens nuteisimo faktas niekaip negali būti panaikintas ir visada lieka jo gyvenimo faktu ir biografijos dalimi.

Pažymėtina, kad nepriekaištingos reputacijos neturėjimas yra (ir buvo) nurodytas Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p. kaip vienas iš savarankiškų (t. y. su kitais šioje straipsnio dalyje nurodytais pagrindais nesietinų) pagrindų taikyti asmeniui paminėtą apribojimą. Tai leidžia daryti išvadą, kad nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą ir pareiškėją atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d. (fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas), kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius faktas gali turėti tiesioginę teisinę reikšmę tik Įstatymo 18 str. (Įstatymo 17 str. 1 d. 2 p.) taikymo kontekste. Tačiau Įstatymo 17 str. 1 d. 11 p. taikymo požiūriu tokios reikšmės neturi, tokiu atveju minėtas faktas gali turėti tik tam tikrą papildomą, kartu su kitomis faktinėmis aplinkybėmis (kitais duomenimis apie norintį įsigyti ginklus asmenį), įrodomąją reikšmę, sprendžiant klausimą, ar toks asmuo kelia šiame punkte nurodytą grėsmę. Tokios teisės aiškinimo nuostatos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ( žr., pvz. administracinė byla Nr. A143-974/2014).

Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 6 punkto nuostata leidžia smurtą artimoje aplinkoje vertinti kaip pakankamą įrodymą, pagrindžiantį smurtautojo pavojingumą aplinkiniams. Todėl turint duomenų apie smurtinio pobūdžio asmens veiksmus artimoje aplinkoje, Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 4 straipsnis įpareigoja instituciją imtis prevencijos priemonių tokiam smurtui ateityje užkirsti. Nagrinėjamu atveju aplinkybė, kad pareiškėjas su žmona išsiskyrė 2014 m. kovo 27 d., negyvena kartu ir jokių ryšių nepalaiko bei nuo paskutinės bendros gyvenamosios vietos gyvena toliau nei per šimtą kilometrų, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėjo charakteristika tapo nepriekaištinga ir daryti išvadą, jog nebereikia taikyti prevencinių priemonių smurtui artimoje aplinkoje išvengti.

Esant šioms aplinkybėms ir įrodymams teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 11 punkto taikymo prasme neatitinka reikalavimų, suteikiančių jam teisę laikyti (nešiotis) ginklus, t. y. policija turi duomenų, kad pareiškėjas kelia grėsmę kitų asmenų sveikatai, todėl pripažintina, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. birželio 6 d. sprendimas Nr. 17-IL-20-01541-e yra pagrįstas ir teisėtas, o pareiškėjo skundas netenkintinas (ABTĮ 88 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo A. P. skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.