Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-102-135-2013

Teisėjas R. R. Teisėjas Vidmantas Rudaitis Teisminio proceso Nr. 1-14-1-00419-2010-4

2013 m. vasario 7 d.

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia nustatyta nuo 2012-11-13. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikotarpis nuo 2012-11-03 iki 2012-11-13.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. S. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. lapkričio 3 d. 9 val 42–43 min. (duomenys neskelbtini), prekybos centre ,,S.“, pasikėsino pagrobti 299 Lt vertės šlifuoklį ,,Makita 9558HN“ ir 229 Lt vertės šlifuoklį ,,Makita GA 5030“, iš viso 528 Lt vertės turtą, priklausantį UAB ,,G. p.“, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas parduotuvės darbuotojų.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą dėl J. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.

Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad J. S. daroma nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje ir tai lėmė ne nuo jo valios priklausančios aplinkybės, tačiau nuteistasis skunde tvirtina, kad įrankių jis nepavogė ne dėl to, kad jį pastebėjo parduotuvės darbuotojas, o dėl to, kad pats persigalvojo. Kolegija tokius skundo argumentus vertina kaip pasirinktą gynybos būdą bei mėginimą išvengti baudžiamosios atsakomybės.

Nors apeliantas skunde teigia, kad jis tik pradžioje galvojo įrankius pavogti, dėl to nukirpo juos lentynoje tvirtinančias juostas su atsineštomis replėmis ir pasikišo po striuke, tačiau po kelių sekundžių persigalvojo suvokdamas gresiančias pasekmes ir įrankius padėjo į lentyną, tokius apelianto teiginius paneigia byloje esantys įrodymai. Priešingai, nei tvirtina apeliantas, jo kaltė įrodyta byloje surinktais duomenimis – liudytojų, kaltinamojo parodymais, vaizdo kamerų įrašais, apžiūrų protokolais, kita medžiaga, kuriuos teismas pripažino įrodymais ir kurių visuma objektyviai pagrindžia nuteistojo kaltę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2012-11-03 į policijos komisariatą kreipėsi UAB „Gulbelės prekyba“ darbuotojas N. P. su pareiškimu dėl pasikėsinimo įvykdyti vagystę bendrovės parduotuvėje, pareiškime nurodė, kad 2012-11-03, apie 10.00 val., UAB „G. p.“ parduotuvės prekybos salėje iš lentynų, kurioje sudėti elektriniai įrankiai, nukirpęs dviejų kampinių šlifuoklių tvirtinimo sąvaržas ir užsikišęs juos už striukės asmuo bandė juos išsinešti, tačiau pamatęs ir supratęs, kad jį pastebėjo ir ketina sulaikyti, įrankius padėjo į kitą vietą (4, 112 b. l.). Liudytoja parduotuvės UAB „G. p.“ vedėja parodė, kad N. P., atvedęs pas ją asmenį, kuris bandė pavogti įrankius, paaiškino, jog minėtas asmuo, pastebėjęs, jog jis (N. P.) suprato, kad įrankius bando pavogti, juo išsitraukė iš po striukės ir padėjo ant lentynos, kur sudėta patalynė (22 b. l.). Kaltinamasis, apklausiamas ikiteisminio ir teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę pripažino ir nurodė, kad eidamas link kasos su už striukės užkištais įrankiais pastebėjo, kad jį stebi parduotuvės darbuotojas, kuris galėjo matyti, kaip jis įrankius užsikišo už striukės, todėl, nenorėdamas turėti problemų, sugrįžo atgal ir juos padėjo ant gretimos lentynos. Teisme kaltinamasis papildė, kad įrankius norėjo pavogti, nes šlifuoklio jį buvo kažkas prašęs, todėl planavo pavogęs įrankius juos parduoti (33, 40, 111–112 b. l.). Vaizdo įraše užfiksuota, kad kaltinamajam užsikišant įrankius už striukės ir einant už lentynų, jį stebi vyriškis, apsivilkęs ryškios oranžinės spalvos džemperiu, kaltinamajam paėmus daiktus ir einant prie kitų lentynų, vyriškis ryškiu džemperiu nueina prie lentynų, iš kur buvo paimti daiktai, pažiūrėjęs greitai eina atgal, netrukus jie abu prieina prie kitų lentynų (15–16 b. l.).

Būtent iš objektyvių J. S. veikos požymių, t. y. iš to, kad jis susiranda reples, kuriomis galima nukirpti įrankius pritvirtinančias juostas, per du kartus nukerpa įrankių pritvirtinimus nuo lentynų, pradžioje užsikiša vieną įrankį už striukės, po to užsikiša ir kitą ir eina link kasos, galima spręsti apie subjektyviuosius požymius, t. y. tyčią ir tikslą įrankius pavogti, tai ir būtų padaryta, jei ne parduotuvės darbuotojo N. P. veiksmai, t. y. sutrukdymas stebint J. S. iki galo atlikti suplanuotus jo veiksmus. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo pripažinti LR BK 23 str. numatytą savanorišką atsisakymą pabaigti nusikalstamą veiką. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką gali būti pripažintas, jei sprendimas atsisakyti tęsti pasikėsinimą yra priimtas paties subjekto sąmoningai ir yra jo laisvos valios išraiška, o ne nulemtas atsiradusių neįveikiamų ar sunkiai įveikiamų kliūčių (aplinkybių). Šiuo atveju tokia kliūtis buvo tai, kad būtent N. P. veiksmai, tai, kad jis stebėjo kaltinamąjį ir matė jo nusikalstamus veiksmus, ir tai, kad yra stebimas, pamatė ir pats kaltinamasis, sulaikė kaltinamąjį nuo jo siekio atlikti nusikalstamą veiką iki galo. Nustatytos byloje faktinės aplinkybės patvirtina, kad tik po to, kai kaltinamasis suprato, kad jį stebi parduotuvės darbuotojas, įrankių jis nusprendė nebevogti ir padėjo juos į lentyną. Ir nors J. S. apeliacinės instancijos teisme tvirtino, kad pirmosios instancijos teisme jis nenurodė, jog įrankius padėjo į lentyną po to, kai pamatė, kad jį stebi parduotuvės darbuotojas, ir protokole yra užfiksuota tai, ko jis nesakė, pažymėtina, kad versiją, jog nevogti įrankių jis nusprendė pats, nuteistasis išdėstė tik apeliaciniame skunde ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tačiau iki tol nepasinaudojo galimybe LR BPK nustatyta tvarka pareikšti pastabas dėl pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo dėl galbūt užprotokoluotų žodžių, kurių nesakė, ir tai leidžia pagrįstai manyti, kad kaltinamojo apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės yra nuteistojo gynybinė versija.

Vertindama byloje surinktų įrodymų visetą, kolegija pažymi, kad konstatuojant J. S. kaltę dėl pasikėsinimo pavogti svetimą turtą byloje yra pakankamai įrodymų, ir tai leidžia atmesti apelianto skundo argumentus, kad jis savanoriškai atsisakė pabaigti nusikalstamą veiką, todėl apylinkės teismas pagrįstai jais rėmėsi priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Pažymėtina, jog vien tai, kad apeliantas nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, o pateikia savo interpretacinį įrodymų vertinimą, negali būti aplinkybe, leidžiančia manyti, jog teismo nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas, ir byla apelianto atžvilgiu turi būti nutraukta.

Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam J. S. bausmę nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nuteistojo asmenybę bei kitas bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes.

Šioje byloje J. S. pripažintas kaltu pasikėsinęs padaryti tyčinį nesunkų nusikaltimą, už kurį baudžiamasis įstatymas numato įvairias bausmių rūšis: viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą arba areštą, laisvės atėmimą iki trejų metų.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė, kad J. S. padaryta nusikalstama veika nebuvo baigta, ji nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kad yra jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, nėra jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, be to, į tai, kad J. S. praeityje teistas 16 kartų už analogiškas nusikalstamas veikas, daug kartų baustas administracine tvarka. Aukštesnės instancijos teismo nuomone, šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja J. S., rodo, jog apeliantas reikiamų išvadų nėra padaręs, yra linkęs nusikalsti, nepaklusti visuomenėje priimtoms elgesio normoms ir taisyklėms, todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 1 d. paskyręs laisvės atėmimo bausmę bendrųjų bausmės skyrimo taisyklių nepažeidė. Pažymėtina ir tai, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį nuteistajam, paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri trumpesnė nei šios bausmės vidurkis, todėl nelaikytina per griežta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visas aplinkybes, daro išvadą, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo J. S. apeliacinį skundą atmesti.