Šiaulių apygardos teismo nutartis

2013-01-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-167-354/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-01-15
Bylos Nr.
1S-167-354/2013
Teisminio proceso Nr.
1-62-1-00538-2012-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Nijolė Matuzevičienė
Baudžiamoji byla Nr. 1S-167-354/2013Proceso Nr. 1-62-1-00538-2012-1Procesinio sprendimo kategorija: (S) 1.2.28.4; 2.12.4.
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. sausio 15 d.Šiauliai
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Nijolė Matuzevičienė,sekretoriaujant Sonatai Paplauskienei,dalyvaujant prokurorei Linai Matutienei,

teismo posėdyje išnagrinėjusi Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Matutienės skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutarties, kuria baudžiamasis procesas J. Z. atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 str. 1 d. nutrauktas, nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) str. 1 d. 1 p.),

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Iš teismui pateiktos medžiagos matyti, jog prokurorė su pareiškimu dėl proceso užbaigimo baudžiamuoju įsakymu kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą, kaltindama J. Z. pagal BK 294 str. 1 d. tuo, jog ji 2012-06-15, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, bute, esančiame Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, reikalavo iš Ž. T. sumokėti 1800 Lt susidariusią skolą už buto, esančio Šiauliuose, (duomenys neskelbtini) nuomą, po ko, savavališkai paėmė iš Ž. T. nukentėjusiajai V. D. priklausantį nešiojamąjį kompiuterį „ASUS K501N“ su modemu „(duomenys neskelbtini)“ – 2736,44 Lt bendros vertės, taip savavališkai vykdė savo pripažįstamą, bet nerealizuotą tikrą teisę ir tokiais veiksmais padarė didelės žalos nukentėjusios V. D. teisėms ir teisėtiems interesams.

Šiaulių miesto apylinkės teismas, padaręs išvadą, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi baudžiamąjį procesą J. Z. atžvilgiu pagal BK 294 str. 1 d. nutraukė.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį.

Prokurorė pažymi, kad teismas atsižvelgė į padarytos žalos piniginę išraišką – 2736,44 Lt, į tai, kad neturtinės žalos nėra, kad kompiuteriu naudojosi ne pati nukentėjusioji, o jos anūkė Ž. T., iš kurios ir buvo reikalaujama sumokėti skolą, ir padarė išvadą, jog J. Z. veiksmai nesukėlė didelės žalos nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams. Prokurorės teigimu, teismas neatsižvelgė į LAT plenarinės sesijos 2011 m. spalio 20 d. nutartį byloje Nr. 2K-P-267/2011, kurioje buvo pažymėta, kad kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas klausimą, ar padaryta žala laikytina didele, atsižvelgia į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Prokurorė skunde teigia, kad nors kompiuteriu nukentėjusioji ir nesinaudojo, tačiau jis buvo jos nuosavybė ir dėl kompiuterio paėmimo turtinė 2736,44 Lt žala buvo padaryta jai. Be to, pažymi, kad nukentėjusioji yra neįgali, pensininkė, jos pajamos – 605 Lt, nemažą dalį pinigų išleidžia maistui ir pragyvenimui bei su ja gyvenančio nepilnamečio anūko išlaikymui, todėl aišku, kad V. D. 2736,44 Lt turtinė žala yra didelė, atitinkanti BK 294 str. 1 d. prasmę.

Prokurorė nurodo, kad teismas nutartyje nepagristai konstatavo, jog nukentėjusiajai nebuvo padaryta didelė žala ir kad konflikto, kilusio tarp J. Z. ir Ž. T. prigimtis yra civilinė, o ne baudžiamoji. Skunde taip pat nurodoma, kad įvykį tiesiogiai mačiusi liudytoja G. B. parodė, jog J. Z. su Ž. T. (kurios apklausti ikiteisminio tyrimo metu nebuvo galimybės, nes jos buvimo vieta nežinoma) kalbėjo pakeltu tonu, pirmiausia iš kambario savavališkai išsinešė kompiuterį su modemu bei mobiliojo ryšio telefoną ir tik vėliau grįžo su surašytu rašteliu apie tai, kad kompiuteris paimamas, kaip užstatas už skolą, grąžino Ž. T. mobiliojo ryšio telefoną bei pareikalavo, kad ši tą raštelį pasirašytų. Šių liudytojos parodymų neneigia nei pati kaltinamoji J. Z.. Prokurorė pažymi, kad J. Z. pirmiausia atliko nusikalstamus veiksmus – savavališkai, be Ž. T. sutikimo ir leidimo paėmė kompiuterį, o tik vėliau, praėjus kuriam laikui grįžo su surašytu rašteliu, kurį teismas savo nutartyje įvardija, kaip sutartį, išreiškiančią ir Ž. T. sutikimą su kompiuterio paėmimu. Skunde teigiama, kad J. Z., vykdydama savo tikrą pripažįstamą, bet nerealizuotą teisę atgauti skolą už buto nuomą, pirmiausia savavališkai, be Ž. T. sutikimo, paėmė kompiuterį, o tik po to, praėjus kuriam laikui, surašė raštelį dėl kompiuterio paėmimo bei pareikalavo, kad Ž. T. jį pasirašytų, todėl jos veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 str. 1 d., požymiai.

Teismo posėdyje prokurorė prašė skundą tenkinti.

Skundas atmetamas.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarimu yra išaiškinęs, kad „bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose“. Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pabrėžta, kad „teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga.“.

Prokurorės skunde, nesutinkant su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl BK 294 str. 1 d. taikymo, be kitų argumentų, remtasi ir kasacine praktika. Šiuo atveju būtina pažymėti, kad pirmosios instancijos teismas, laikydamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimų dėl teismų precedentų kaip teisės šaltinių, ir teismų praktikos, kurioje pateikti išaiškinimai dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 294 str. atribojimo nuo kitų atsakomybės rūšių, neignoravo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad J. Z., paimdama iš Ž. T. kompiuterį su modemu, savavališkai vykdė savo pripažįstamą, bet nerealizuotą tikrą teisę dėl Ž. T. skolos – 1800 Lt, susidariusios pastarajai nemokant jokių mokesčių už išsinuomotą butą, esantį Šiauliuose, (duomenys neskelbtini), nuo 2011 m. rugsėjo mėn. iki 2012 m. kovo 15 d. Teisiniai santykiai, kada viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tokio veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą, yra prievoliniai teisiniai santykiai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.1 str.). Šioje byloje nėra ginčo dėl Ž. T. skolos J. Z., vadinasi, tarp jų egzistavo prievoliniai teisiniai santykiai, kurie reglamentuojami CK šeštojoje knygoje. CK 6.4 str., nustatantis prievolės šalių pareigas, nurodo, kad kreditorius ir skolininkas privalo elgtis sąžiningai, protingai ir teisingai tiek prievolės atsiradimo ir egzistavimo, tiek ir jos vykdymo ar pasibaigimo metu. Nors prokurorės pareiškime dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kaltinant J. Z. pagal BK 294 str. 1 d., nebuvo nurodyta, kokias CK nuostatas pažeidė J. Z., veikdama savavališkai, tačiau skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje detaliai aprašytos ir išanalizuotos J. Z. veikimo aplinkybės ir aiškiai konstatuota, kad buvo pažeisti civiliniai teisiniai santykiai dėl skolos, kuriuos reglamentuoja atitinkamos CK normos.

Vertinant prokurorės skunde išdėstytus argumentus, pirmiausia pažymėtina, kad pagal BK 294 str. 1 d. savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Civilinis kodeksas nustato, kad įgyvendindami teises ir pareigas asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai (CK 1.137 str.). Kai asmuo įgyvendina turimą subjektinę teisę sąmoningai ignoruodamas šiuos įstatymo reikalavimus, laikoma, kad jis veikia savavališkai, o kai toks savavališkas teisės vykdymas padaro didelės žalos kito asmens teisėms ar teisėtiems interesams, atsiranda pagrindas taikyti baudžiamąją atsakomybę už savavaldžiavimą. Būtent didelės žalos padarymas asmens teisėms ar teisėtiems interesams yra tas požymis, kuriam esant, asmeniui kyla baudžiamoji atsakomybė. Pirmosios instancijos teismas nenustatė būtino BK 294 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymio ir nėra pagrindo nepritarti tokiam sprendimui.

Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą ir kitas aplinkybes. Inkriminuojant savavaldžiavimą būtina nustatyti ir subjektyviuosius požymius, t. y. kad asmuo suvokė savo veiksmų neteisėtą ir savavališką pobūdį, numatė, kad dėl to bus padaryta didelės žalos kito asmens teisėms ir interesams, ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia), arba jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia).

Konkrečiu atveju apylinkės teismas, vadovaudamasis minėtomis aplinkybėmis, pagrįstai vertino kaltinime nurodytus J. Z. veiksmus ne tik nukentėjusiosios V. D. teisių ir interesų pažeidimo aspektu, bet ir J. Z. nuosavybės teisinės apsaugos požiūriu. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti įstatymai garantuoja savininkui teisę su jam priklausančiu turtu atlikti bet kokius veiksmus, išskyrus uždraustus įstatymo, naudoti savo turtą ir lemti jo likimą bet kokiu būdu, kuriuo nepažeidžiamos kitų asmenų teisės ir laisvės. Kiti asmenys turi nepažeisti savininko nuosavybės teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją, kitų pažeidimų.

Šioje byloje reikšminga yra tai, kad J. Z., paimdama iš Ž. T. kompiuterį su modemu bendros 2736,44 Lt vertės, nežinojo, kad pastarasis turtas priklauso V. D.. Subjektyviai J. Z. veika buvo nukreipta į Ž. T. turtines teises ir akivaizdu, kad pastaroji apie paimto turto priklausymą kitam asmeniui J. Z. nepranešė. Byloje yra J. Z. ir Ž. T. pasirašytas 2012 m. birželio 15 d. susitarimas, kuriuo Ž. T. įsipareigojo per tris dienas sumokėti pripažįstamą 1800 Lt skolą J. Z., o pastaroji, kaip garantą, paima kompiuterį (32 b. l.). Skunde prokurorė teigia, kad šis susitarimas negali būti laikomas tikrąja jį pasirašiusių asmenų valios išraiška, nors pripažįsta, kad tą susitarimą savo parašais patvirtino abi šalys. Esant tokioms aplinkybėms, net neapklausus vienos iš šalių – Ž. T., kurios buvimo vieta nenustatyta, teigti, kad susitarimas sudarytas prieš Ž. T. valią, nėra pagrindo. Be to, ir liudytoja G. B. patvirtino, kad susitarimą surašė pati Ž. T., diktuojant J. Z. (22–24 b. l.). Akivaizdu, kad Ž. T. pripažino savo skolą J. Z. ir nepranešė pastarajai, kad kompiuteris ir modemas priklauso ne jai.

Jau minėta, kad BK 294 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės – kaltės – požymis pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Subjektyvieji požymiai glaudžiai susiję su objektyviaisiais ir pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl J. Z. kaltės, jos turinį atskleidė ne vien iš jos parodymų, bet taip pat remdamasis visais byloje surinktais duomenimis. Teismo nuomone, apylinkės teismas konstatuodamas, kad J. Z. veiksmuose nėra savavaldžiavimo požymių, išsamiai atskleidė, kaip ji suvokė kaltintojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymius, kokios buvo jos valinės pastangos dėl kilusių padarinių, taip pat įsigilino į veikos motyvus, tikslus. Kad neteisėtas kaltininko elgesys būtų pripažintas savavaldžiavimu baudžiamosios teisės prasme, yra būtinos visos įstatymų leidėjo BK 294 str. numatytos sąlygos (objektyvieji požymiai – veika, padariniai, priežastinis ryšys ir subjektyvieji požymiai – kaltė, motyvas, tikslas).

Pagal BK 294 str. 1 d. dispozicijos prasmę konflikto dalyviai – J. Z. ir Ž. T. – buvo tikro teisinio santykio subjektai, tačiau J. Z. nežinojo, jog jos paimamas turtas Ž. T. nepriklauso. Iš nukentėjusiosios V. D. ir J. Z. parodymų yra aišku, kad tarp jų nebuvo jokio skolos santykio, jokių įsipareigojimų V. D. J. Z. neturėjo. Bet kuriuo atveju, savavaldžiavimui būdinga pateisinama klaida, kai J. Z. negalėjo ir neturėjo suprasti, kad realiai ji jokios subjektinės teisės nukentėjusiosios V. D. atžvilgiu neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-509/2008). Tačiau baudžiamoji atsakomybė pagal BK 294 str. 1 d. kyla tik išimtiniais atvejais, kai pagal byloje ištirtus įrodymus yra aišku, jog padarant nusikalstamą veiką yra sunaikinti ar pažeisti didelės vertės, svarbūs baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, kai gali būti daroma išvada, kad nusikalstamos veikos padariniai yra sunkūs, kad padaryta žala yra didelė. Nagrinėjamoje byloje kalbėti apie tokio pobūdžio išimtinę situaciją nėra pagrindo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad J. Z. kurį laiką geranoriškai mėgino atgauti skolą iš nukentėjusiosios anūkės Ž. T., tačiau pastaroji tokį situacijos sprendimo būdą ignoravo, pripažintos skolos nemokėjo, vengė kontaktų su J. Z., pastarajai save prisistatydama kitu asmeniu, kompiuterį ir modemą pateikdama kaip savo turtą. Iš tikrųjų, nukentėjusioji V. D. apklausiama tvirtino, kad 2736,44 Lt suma, jai, gaunančiai 605 Lt pensijos, yra didelė, tačiau nagrinėjamu atveju tai negali būti laikoma didele žala pagal BK 294 str. 1 d. prasmę. Pirmiausia pažymėtina, kad turtu, kuris nukentėjusiosios įvardijamas kaip itin vertingas, pati V. D. nesinaudojo, o perdavė jį naudotis kitam asmeniui savo nuožiūra –savo anūkei Ž. T.. BK 294 str. 3 d. nustatyta, kad už šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Iš bylos duomenų yra aišku, kad V. D. priklausančius kompiuterį ir modemą J. Z. iš Ž. T. paėmė 2012 m. birželio 15 d., sudarė atitinkamą susitarimą ir jo vieną egzempliorių paliko Ž. T., tačiau su pareiškimu į policiją dėl patirtos žalos V. D. kreipėsi tik 2012 m. rugpjūčio 30 d., po to kai J. Z. įgaliotas asmuo D. P. pateikė raštišką pretenziją Ž. T. dėl nepadengtos 1800 Lt skolos už buto nuomą ir komunalinius patarnavimus (4; 11 b. l.). Iš minimo V. D. skundo turinio matyti, kad jai nuo pradžių buvo žinomos aplinkybės apie J. Z. ir jos anūkės Ž. T. konfliktą, 2012 m. birželio 15 d. paimtą jai priklausantį kompiuterį ir modemą, tačiau patirtos didelės žalos požymis jai susiformavo tik praėjus beveik 3 mėnesiams po įvykio. Be to, apklausiama V. D. nurodė, kad jokių pretenzijų J. Z. neturi, neturtinės žalos priteisti nereikalauja ir civilinio ieškinio atsisako (84–85 b. l.). Aptartos aplinkybės ir atskleista įvykių raida, teismo nuomone, nerodo, kad J. Z. veiksmais buvo padaryta didelė žala nukentėjusiosios teisėms ir teisėtiems interesams ir kad J. Z. būtent tokius padarinius numatė, jų norėjo, arba nenumatė, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Nenustačius visų būtinų nusikaltimo, numatyto BK 294 str. 1 d., sudėties požymių J. Z. veikoje, prokurorės skundo motyvais nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Rezoliucinė dalis

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorės Linos Matutienės skundą atmesti ir palikti galioti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.

Teisėja Nijolė Matuzevičienė