- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-04-18
- Bylos Nr.
- 1A-221-928/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-08660-2023-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Lina Lesinskienė, Odeta Gruodienė
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- R. G.
- Advokatai
- Ruslanas Mazurovas
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Odetos Gruodienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Linos Lesinskienės ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Ruslan Mazurov apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžio, kuriuo V. K. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalyje, 258 straipsnio 2 dalyje, ir:
už nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje, jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, su intensyvia priežiūra, įpareigojant V. K. per visą bausmės vykdymo laiką nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose; uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas; uždrausti turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 5 dalies 3, 4 punktai);
už baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, paskirta 50 (penkiasdešimties) MGL, tai yra 2500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas visiškai sudedant, prie griežtesnės laisvės apribojimo bausmės pridedant visą baudos bausmę ir paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę su intensyvia priežiūra, įpareigojant V. K. per visą bausmės vykdymo laiką nuo 22.00 val. iki 6.00 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu; 6 (šešis) mėnesius dalyvauti elgesio pataisos programose; uždrausti vartoti psichiką veikiančias medžiagas; uždrausti turėti, naudoti, įgyti, saugoti pačiam ar perduoti saugoti kitiems asmenims šaunamuosius ir nešaunamuosius ginklus (BK 48 straipsnio 4 dalies 1 punktas, 5 dalies 3, 4 punktai), bei 50 (penkiasdešimties) MGL, tai yra 2500 Eur (dviejų tūkstančių penkių šimtų eurų) baudą.
V. K. įpareigotas per 8 (aštuonis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos baudą sumokėti į Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos pasirinktą biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
Nukentėjusiojo R. G. civilinis ieškinys tenkintas dalinai ir iš V. K. nukentėjusiajam R. G. priteista 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Iš V. K. priteistos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už nukentėjusiojo R. G. atstovavimą – 413,63 Eur (keturi šimtai trylika eurų 63 ct) valstybės naudai.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. V. K. pagal BK 145 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad 2023 m. kovo 9 d. apie 11:20 val. kelyje Nr. (duomenys neskelbtini), netoli (duomenys neskelbtini) kaimo, grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų A. G. ir R. G. sveikatą, o būtent: išlipęs iš automobilio ir nukreipęs C kategorijos nešaunamąjį ginklą, o būtent Kinijos pramoninės gamybos, graižtvinį, 4,5 mm kalibro, pneumatinį šautuvą Nr. 2318220145051328G, į praeivius A. G. ir R. G., tokiu savo elgesiu sudarė nukentėjusiesiems pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas ginklu gali būti įvykdytas.
2. Be to, V. K. pagal BK 258 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir automobilyje „Skoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) laikė C kategorijos nešaunamąjį ginklą, o būtent Kinijos pramoninės gamybos, graižtvinį, 4,5 mm kalibro, pneumatinį šautuvą Nr. 2318220145051328G, skirtą šaudyti 4,5 mm kalibro kulkomis, kurio kinetinės energijos vidurkiai yra atitinkamai 279,5 m/s ir 20,3 J, kol 2023 m. kovo 9 d. jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.
3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad kaltinamojo V. K. kaltė bei faktinės nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės įrodytos nukentėjusiųjų parodymais, Bendrojo pagalbos centro garso įrašu, paties V. K. paaiškinimais dėl ginklo įsigijimo, bei byloje surinktais ir patikrintais rašytiniais įrodymais. Nustatyta, kad V. K. veikė tyčia, suvokė, kad išsitraukdamas ginklą ir nukreipdamas jį į nukentėjusiuosius jiems grasina, kas rodo, kad būtent to jis savo veiksmais ir siekė. Be to, policijos pareigūnams V. K. patvirtino, kad automobilyje turi dujinį ilgavamzdį ginklą, kuris pareigūnų buvo paimtas. Teismo vertinimu, V. K. padarytos veikos atitinka BK 145 straipsnio 1 dalies ir BK 258 straipsnio 2 dalies sudėtis. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumo pobūdį bei laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę. Įvertino tai, kad padarytas vienas nesunkus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas, nusikalstamos veikos tyčinės, baigtos, nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, kaltinamasis anksčiau teistas, bausmę atlikęs, teistumas neišnykęs, baustas administracine tvarka, užsiima individualia veikla. Tokiu būdu paskyrė vidutinio griežtumo BK 145 straipsnio 1 dalies, sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę su intensyvia priežiūra, ir BK 258 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą baudos bausmę, dydį nustatant mažesnį už sankcijoje numatytą vidurkį. Paskirtas bausmes subendrino BK 63 straipsnio 1, 3 dalių pagrindu jas visiškai sudedant. Atitinkamai išsprendė ir byloje pareikšto civilinio ieškinio dėl patirtos neturtinės žalos, bei proceso išlaidų atlyginimo klausimą iš V. K. priteisiant 500 Eur R. G. neturtinei žalai atlyginti ir 413,63 Eur valstybės naudai už nukentėjusiajam R. G. suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai
4. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas prašo Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 2 d. nuosprendį panaikinti, bei V. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
4.1. Skunde nurodo, kad teismų praktika ne kartą patvirtino taisyklę, jog nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų veikų padarymą, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis. Tuo tarpu apylinkės teismas visus byloje surinktus įrodymus vertino tik iš kaltinimui palankios pusės, o visas abejones aiškino ne V. K. naudai. Neatkreipė dėmesio į tam tikrą prieštaringumą lyginant parodymus ir nepašalino šių prieštaravimų. Tokiu būdu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų.
4.2. Akcentuoja, kad vadovaujantis BK 145 straipsnio 1 dalimi, teisinę reikšmę turi tik realūs (ne tariami) grasinimai, t. y. išsakyti konkrečiam asmeniui (asmenims) ir nukentėjusiojo suvokiami kaip realus pavojus jo gyvybei ar sveikatai, pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes nukentėjusysis turi pagrindą galvoti, jog grasinimas bus realiai įgyvendintas. Nusikaltimas yra baigtas nuo grasinimų išsakymo ir nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino realizuoti išsakytus grasinimus. Kita vertus, svarbu įvertinti, ar nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti jo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos, tam, kad būtų išvengta nepagristų BK 145 straipsnio pritaikymo atvejų.
4.3. Nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis, jog apeliantas grasino nužudyti ar sutrikdyti nukentėjusiųjų A. G. ir R. G. sveikatą, kadangi jis niekuomet neprisipažino padaręs šią nusikalstamą veiką. Mano, jog byloje taip pat nėra surinkta jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, todėl jo atžvilgiu turėtų būti priimtas išteisinamasis nuosprendis. Nors nurodytą dieną ir vežėsi pneumatinį šautuvą, tačiau į nieką nesitaikė, juo labiau nešaudė. Nukentėjusieji galėjo pamatyti tik tai, kad jis persideda šautuvą automobilyje, kad jis nesidaužytų į langą ir dėl to išsigąsti, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Šautuvas nebuvo užtaisytas, šovinių nebuvo vežama, jis nebuvo nukreiptas į nukentėjusiuosius ir jų atžvilgiu jokie grasinimai neišsakyti. Įvykio metu apeliantas su nukentėjusiaisiais nekalbėjo, juolab neatliko šaudymo ar taikymosi imitavimo veiksmų.
4.4. Atkreipė dėmesį, kad nukentėjusysis R. G. parodė, kad nematė, kaip kaltinamasis išsitraukė šautuvą, negirdėjo šūvio, bėgo, nes pasitikėjo sūnėno A. G. žodžiais. Tuo tarpu A. G. parodė, kad V. K. sustojęs automobiliu laikė į jį ir dėdę R. G. atsukęs šautuvą, grasinimų nebuvo, jie pabėgo. Mano, kad iš to seka išvada, kad jokios realios grėsmės nebuvo patirta, jokių grasinimų nebuvo išsakyta, ar atlikta veiksmų dėl kurių galėjo pajusti pavojų sveikatai ar gyvybei. Be to, nukentėjusiųjų parodymai nėra nuoseklūs, jie prieštaringi ir jais pasitikėti kaip objektyviais nėra pagrindo. 2023 m. kovo 14 d. policijos kūno kameros vaizdo įrašų protokole užfiksuota, kad juoda striuke apsirengęs vyras (A. G.) pasako, kad V. K. vaikėsi sidabriniu „mersu“. Kaip nustatyta ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, V. K. važiavo automobiliu „Škoda Otavia", kuris jokiu būdu nėra „mersas" ir net nėra panašus į Mercedes markės automobilį. Be to, įraše paminėta, kad V. K. buvo girtas, o šis faktas taip pat nepasitvirtino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu. Bendrojo pagalbos centro skambučio garso įrašas patvirtina, jog pokalbyje minimos visai kitokios aplinkybės „kelią užtvėrė“, nėra minima, kad V. K. vartojęs alkoholį.
4.5. Pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad V. K. priklausantis pneumatinis šautuvas nebuvo užtaisytas, jis net neturėjo šovinių šiam šautuvui. Taigi nebuvo objektyvaus pagrindo bijoti dėl V. K. ketinimų ir jis net teoriškai negalėjo siekti įbauginti nukentėjusiųjų, kadangi jam buvo žinoma, kad pneumatinis šautuvas nėra ginklas, jis neturėjo šovinių. Šios aplinkybės suponuoja išvadą, kad V. K. objektyviai negalėjo atlikti veiksmų keliančių pavojų aplinkinių sveikatai ar gyvybei, nes žinojo, kad jis neturi jokių pavojingų įrankių. Prašo įvertinti ir tai, kad 2021 metais tarp kaltinamojo ir nukentėjusiojo R. G. jau buvo įvykęs konfliktas, kaltinamasis gynė nuo nukentėjusiojo G. G.. Dėl šios priežasties nukentėjusysis gali turėti asmeninių interesų keršyti V. K. ir jį apkalbėti. Ši aplinkybė nuosprendyje nėra aptarta.
4.6. Skunde taip pat nurodoma, kad šiuo atveju nepadaryta veika numatyta BK 258 straipsnio 2 dalyje, kadangi nėra šios veikos būtinojo požymio – tyčinės kaltės. Pažymėjo, kad 2021 m. gruodžio 20 d. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros 6 - ajame skyriuje buvo priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-06073-21. Šio ikiteisminio trumo metu iš V. K. automobilio buvo paimtas pneumatinis šautuvas Nr. 2318220145051328G. 2021 m. rugpjūčio 21 d. specialisto išvada Nr. IBPS-V-1847768-21 nustatyta, kad minėtas šautuvas priskiriamas C kategorijos nešaunamiesiems ginklams, nėra draudžiamas civilinėje apyvartoje. 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimu šautuvas grąžintas V. K.. 2023 m. kovo 17 d. specialisto išvadoje IBPS-V-753784-23 patvirtinta tai, kas buvo nurodyta ir ankstesnėje išvadoje. Nors kaltinamasis ir neturi leidimo laikyti ginklus, šioje situacijoje būtina įvertinti, kad jo veikoje nėra būtinojo BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymio – tyčinės kaltės. Po to, kai 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimu jam pneumatinis šautuvas buvo grąžintas, jis niekaip negalėjo suvokti pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėti taip veikti. Ginklas grąžintas policijos pareigūnų nenurodant V. K. atlikti su šiuo ginklu kokias nors registracijos procedūras, ar V. K. gauti kokius nors dokumentus suteikiančius jam teisę disponuoti šiuo pneumatiniu ginklu. Taigi V. K. veikdamas kaip fizinis asmuo, pagal fiziniam asmeniui taikomus atidumo ir rūpestingumo standartus negalėjo suprasti, kad policijos pareigūnų po ikiteisminio tyrimo nutraukimo grąžintas šautuvas yra šaunamasis ginklas, kurio naudojimas civilinėje apyvartoje reikalauja specialaus leidimo, ar registracijos. Iš ko daro išvadą, kad jo veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties subjektyviosios pusės. Kadangi nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių, dėl šios veikos jis turi būti išteisintas.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje prokurorė prašė nuteistojo ir jo gynėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą. Nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti jame nurodytais motyvais ir V. K. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Ruslan Mazurov apeliacinis skundas atmestinas, nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu.
6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Šio straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Aptartos BPK nuostatos neabejotinai įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).
7. Pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas aptartų BPK nuostatų bei vieningai formuojamos teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas V. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai sprendė dėl V. K. kaltės padarius BK 145 straipsnio 1 dalyje ir BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas. Nuteistojo kaltumas grindžiamas teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas visumoje suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, jog sprendžiant V. K. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryta nebuvo. Apeliaciniame skunde nuteistasis ir jo gynėjas iš esmės remiasi bendro pobūdžio samprotavimais apie menamai netinkamą pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, pateikdami savitą nagrinėjamo įvykio vertinimą, kritikuodami objektyviais duomenimis nepaneigtus liudytojų, nukentėjusiųjų parodymus, išskirtinę reikšmę suteikdami tik savo išdėstytoms vertinamo įvykio faktinėms aplinkybėms, tačiau šiuo aspektu vis tik pastebėtina, kad teismai privalo tirti įrodymus, o ne proceso dalyvių samprotavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-602/2014).
Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo
8. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas.
9. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Grasinimas – tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas; grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Grasinimas turi būti realus. Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).
10. Šios nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).
11. Pagal šioje byloje pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes V. K. grasino nužudyti ar sunkiai sutrikdyti nukentėjusiųjų A. G. ir R. G. sveikatą, o būtent: išlipęs iš automobilio ir nukreipęs C kategorijos nešaunamąjį ginklą, Kinijos pramoninės gamybos, graižtvinį, 4,5 mm kalibro, pneumatinį šautuvą Nr. 2318220145051328G, į praeivius A. G. ir R. G., tokiu savo elgesiu sudarė nukentėjusiesiems pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas ginklu gali būti įvykdytas.
12. V. K. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, nepripažino viso baudžiamojo proceso metu, tą akcentuoja ir apeliaciniame skunde, jog įvykio dieną jis tiesiog važiavo automobiliu, matė, kad keliu eina du žmonės, jis sustojo ir persidėjo šautuvą į priekį, kadangi šis daužėsi į automobilio langą, nukentėjusieji galėjo tai matyti, jie buvo 150 metrų atstumu nuo jo, matė, kad žmonės bėgo laukuose (2 t., b. l. 108-109). Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos nuteistojo parodymus kitų byloje surinktų įrodymų kontekste, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo šiais jo parodymais, nes V. K. nurodytas aplinkybes apie tai, kad jis nepadarė jam inkriminuotos BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos paneigia bylos įrodymų visuma – nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymai, kiti objektyvūs bylos duomenys, todėl jo parodymai, kurie neatitinka bylos medžiagos, nelaikytini patikimais ir yra vertintini kaip jo gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.
13. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusieji R. G. ir A. G. analizuojamo įvykio aplinkybes aiškino iš esmės vienodai, netikėti nukentėjusiųjų parodymais, ar dar daugiau, pripažinti juos melagingais ir nesiremti jais sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Nukentėjusysis A. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme aiškiai nurodė, kad jie kartu su dėde R. G. ėjo keliu, pro juos pravažiavo V. K. vairuojamas automobilis, kuris sustojo, o V. K. išlipęs, išsitraukė šautuvą ir jį nukreipė tiesiai į juos, A. G. išsigando, sušuko dėdei bėgam, tuomet abu pradėjo bėgti keliu, tačiau V. K. apsukęs automobilį pradėjo važiuoti paskui, todėl su dėde pradėjo bėgti laukais. Būdami laukuose kvietė policiją, tuomet V. K. buvo sustojęs ir jų laukė. Vėliau V. K. grasino, jeigu bus pareiškimas policijai, tai laisvai negyvens, vadino „ožiais“ (1 t., b. l. 53-61; 2 t., b. l. 109-111). Pasak R. G. nors jis ir nematė nukreipto šautuvo, tačiau pasitikėjo sūnėno žodžiais, jog V. K. išsitraukė ginklą, išsigando, kad gali nušauti, todėl bėgo laukais, kvietė policiją, V. K. buvo sustojęs žiūrėjo kur jie yra, dėl tokio V. K. elgesio persikraustė gyventi kitur. Praėjus 2 dienom po įvykio V. K. grasino susidorojimu, jeigu viskas bus paviešinta (1 t. b. l. 71-75; 90-93, 2 t., b. l. 109-110). Taigi, nukentėjusiųjų R. G. ir A. G. parodymai viso baudžiamojo proceso metu dėl esminių įvykio aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, apklausiami tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, abu nukentėjusieji, nurodė analogiškas komentuojamo įvykio aplinkybes, be kita ko, vienodai aiškindami patirtą išgąstį dėl savo gyvybės. Be to, tiek duodami parodymus ikiteisminio tyrimo stadijoje, tiek ir apklausiami pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje, abu nukentėjusieji buvo įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, komentuojamo įvykio metu abu asmenys buvo blaivūs ir sąmoningi. Esant šių duomenų visumai, netikėti nuosekliais ir detaliais nukentėjusiųjų parodymais nėra jokio objektyvaus pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismas jais rėmėsi pagrįstai.
14. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu nukentėjusiųjų parodymų vertinimu, nuteistasis ir jo gynėjas pateiktame apeliaciniame skunde išskiria, jų vertinimu, esminius prieštaravimus nukentėjusiųjų parodymuose (netiksliai įvardinta transporto priemonės markė, nepagrįstai nurodytas nuteistojo neblaivumas, kitos aplinkybės dėl neva kelio užtvėrimo), nurodydamas, kad būtent dėl jų nukentėjusiųjų parodymai negali būti pripažinti objektyviais. Tačiau, įvertinus nuteistojo įvardintus neatitikimus R. G. ir A. G. parodymuose, pagrįstai spręstina, jog jokios reikšmės sprendžiant V. K. kaltės klausimą jie neturi. Juolab, kad nukentėjusieji aiškiai nurodė suklydę dėl transporto priemonės markės, tai patvirtino dar ikiteisminio tyrimo metu, tą akcentavo ir teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu, o neblaivumą nurodė tik dėl to, kad nukentėjusiojo A. G. nuomone, taip elgtis gali tik apsvaigęs asmuo. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys, jog ir teismų praktikoje laikomasi vieningos nuomonės, jog tam tikri mažareikšmiai neatitikimai nukentėjusiųjų ir/ar liudytojų parodymuose negali būti laikomi pagrindu jais nesivadovauti teismui priimant baigiamąjį aktą. Aukščiau aptarti duomenys betarpiškai patvirtina nukentėjusiųjų parodymų patikimumą, pagrindo jais netikėti teisėjų kolegija neįžvelgia. Juo labiau, kad jų parodymus, be kita ko, patvirtina ir liudytojais apklausti policijos pareigūnai, kurie atvyko į įvykio vietą ir betarpiškai bendravo su nukentėjusiaisiais, vėliau ir su nuteistuoju. Kaip matyti liudytojai Ž. K., M. B., A. V. patvirtino, jog iškvietimas buvo dėl grasinimo ginklu, jiems atvykus į įvykio vietą buvo du nukentėję asmenys, prieš tai su jais susisiekus telefonu pastarieji atėjo iš laukų, piliečiai paaiškino, kad jiems pažįstamas asmuo grasino ginklu, buvo jį ištiesęs link jų, nurodė, kur šis asmuo dirba, nuvykus ginklas buvo rastas priekinėje automobilio keleivio vietoje. Pasak liudytojų nukentėję „buvo pridėję į kelnes“ (2 t., b. l. 145-147). Minėtas liudytojų aplinkybes patvirtina ir policijos pareigūno kūno kameros vaizdo įrašas esantis byloje, kuris be kita ko aprašytas ir kitų objektų apžiūros protokole (1 t. b. l. 113-116). Tai, kad nukentėjusieji analizuojamu įvykio metu buvo susijaudinę, išsigandę taip pat patvirtina ir A. G. skambutis bendrajam pagalbos centrui, perklausius garso įrašą akivaizdu, kad A. G. kalba paveikta fizinio krūvio (kalba uždusęs), visgi pokalbio metu jis aiškiai nurodo, kad V. K. vaikosi juos su ginklu, jie slepiasi nuo jo laukuose, negali pareiti namo, nes V. K. stovi, jų laukia, nurodė, kad medicinos pagalba nereikalinga, kadangi V. K. dar nešovė (1 t., b. l. 120). Įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, nuteistojo versija, jog jis jokių grasinamojo pobūdžio veiksmų nukentėjusiųjų atžvilgiu neatliko, atmestina kaip nepagrįsta.
15. Aukščiau išdėstyti duomenys, teisėjų kolegijos vertinimu, betarpiškai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju grasinimas buvo išreikštas poelgiu – šaunamojo ginklo nukreipimu į žmogų, t. y. konkliudentiniais veiksmais. Pagal bylos aplinkybes, neabejotinai nustatyta, kad nuošaliame kelyje, netoli (duomenys neskelbtini) kaimo, kur nevyksta intensyvus eismas, V. K. išlipęs iš automobilio nukreipė tiesiai į nukentėjusiuosius C kategorijos nešaunamąjį ginklą, pastarieji išsigandę tokio pobūdžio grasinimo, bėgo keliu, vėliau pasuko į laukus, ten bandė slėptis, bei paskambino bendruoju pagalbos telefonu, sulaukė policijos, davė paaiškinimus dėl įvykusio incidento. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad toks V. K. poelgis nukentėjusiesiems aiškiai buvo netikėtas bei paveikė nukentėjusiųjų psichikos būseną; atsižvelgdamas į aptartas įvykio aplinkybes – grasinimo būdą ir vietą – netikėtą pneumatinio šautuvo, t. y. daikto, kuris iš esmės pritaikytas žmogui sužaloti ar atimti jam gyvybę, nukreipimą į žmogų, be to, nuošalioje vietoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nukentėjusieji tai suvokė kaip realią grėsmę savo gyvybei. Šios išvados nepaneigia ir apeliaciniame skunde dėstomi argumentai apie tai, kad ginklas nebuvo užtaisytas, šovinių jame nebuvo, taip pat neįvertintas atstumas kokiu jis gali šaudyti, priešingai apelianto manymui, tai neturi jokios įtakos nuteistojo kaltės klausimui. Iš byloje esančios specialisto išvados, kurioje yra pateiktos ir pneumatinio šautuvo foto nuotraukos (1 t., b. l. 132), paties nuteistojo paaiškinimų, jog šautuvo ilgis yra apie 120 cm, akivaizdu, jog toks ginklas yra pakankamai masyvus, tikrai pastebimas ir iš didesnio atstumo, be abejonės tokio ginklo nukreipimas į asmenį akivaizdžiai kelia baimę dėl savo sveikatos ir gyvybės. Toks bauginimas ginklu apylinkės teismo pagrįstai įvertintas kaip realus grasinimas sunkiai sutrikdyti sveikatą ar nužudyti. Nėra abejonių ir tuo, kad V. K. aiškiai suprato savo atliekamu veiksmu (ginklo nukreipimu į asmenis) keliamą išgąstį nukentėjusiesiems ir norėjo taip veikti, tai yra veikė tiesiogine tyčia, juolab, kad nukentėjusieji žinodami ankstesnį V. K. elgesį su įvairaus pobūdžio ginklais, turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog toks jo grasinimas realiai gali būti įgyvendintas.
16. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad analizuojamu atveju nustatyti tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai, todėl apylinkės teismas baudžiamąjį įstatymą V. K. atžvilgiu pritaikė tinkamai.
17. Skunde akcentuojamos aplinkybės dėl A. G. ir R. G. galimo suinteresuotumo apkaltinti V. K. nusikalstamos veikos padarymu dėl ankstesnių konfliktinių santykių su G. atmestini kaip nepagrįsti. Vien tik tai, kad nustatytas ankstesnis tarp asmenų vykęs kontaktas šiuo konkrečiu atveju negali lemti teismo išvados dėl nepatikimų nukentėjusiųjų parodymų. Juo labiau, jog, A. G. nurodė, kad jis su V. K. jokių reikalų neturi, tai jo brolis G. G. turėjo konfliktą su V. K.. Tuo tarpu R. G. taip pat nurodė piktumų su V. K. neturėjęs. Iš baudžiamosios bylos medžiagos charakterizuojančios V. K. asmenybę matyti, kad būtent V. K. yra konfliktų iniciatorius, 2021 m. gegužės 26 d. V. K. buvo nuteistas Teismo baudžiamuoju užsakymu, už tai, kad šovė į važiuojantį automobilį, kuriuo važiavo nukentėję M. S. ir R. G. (2 t., b. l. 26-29), jo atžvilgiu buvo inicijuoti ir keli ikiteisminiai tyrimai, kuriose taip pat dominavo ginklo panaudojimas, tačiau jie buvo nutraukti (2 t., b. l. 5-25). Akivaizdu, kad nukentėjusiesiems buvo žinomos šios aplinkybės, dėl ko jie turėjo pakankamą pagrindą bijoti V. K. išreikšto grasinimo įgyvendinimo.
18. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog apeliacinio skundo argumentai dėl nepagrįsto V. K. nuteisimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį yra nepagrįsti, todėl atmetami.
Dėl BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymo (nešaunamojo ginklo neteisėto įgijimo ir laikymo)
19. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo, nagrinėjančio bylas pagal skundus dėl neįsiteisėjusių pirmosios instancijos teismo nuosprendžių ir nutarčių, paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ar nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ar nutartys nebūtų naikinami ar keičiami. Todėl apeliacinės instancijos teismas turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-311/2014, 2K-418-699/2015). Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, turi turėti visas teisines galimybes iš esmės tinkamai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą tiek formos, tiek turinio prasme, ištaisant nustatytus pirmosios instancijos teismo bylos nagrinėjimo trūkumus ir klaidas.
20. Skundžiamu Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 2 d. nuosprendžiu V. K. taip pat pripažintas kaltu pagal BK 258 straipsnio 2 dalį dėl to, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo ir automobilyje „Skoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) laikė C kategorijos nešaunamąjį ginklą, o būtent Kinijos pramoninės gamybos, graižtvinį, 4,5 mm kalibro, pneumatinį šautuvą Nr. 2318220145051328G, skirtą šaudyti 4,5 mm kalibro kulkomis, kurio kinetinės energijos vidurkiai yra atitinkamai 279,5 m/s ir 20,3 J, kol 2023 m. kovo 9 d. jį rado ir paėmė policijos pareigūnai.
21. Visgi analizuojant BK 258 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos – baudžiamojo nusižengimo sudėtį, pažymėtina, kad šio baudžiamojo nusižengimo objektas yra disponavimo nešaunamaisiais ginklais tvarka ir visuomenės saugumas. Šios nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai yra alternatyvūs: įgijimas arba nešiojimas. Kiekviena iš šių alternatyvių veikų atitinka savarankišką nusikaltimo sudėtį. Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, jog laikymo kaip alternatyvaus nusikalstamos veikos padarymo būdo nėra numatyta BK 258 straipsnio 2 dalies dispozicijoje, todėl iš V. K. suformuluoto kaltinimo ši aplinkybė šalintina, pakeičiant skundžiamą nuosprendį BPK 328 straipsnio 3 punkto pagrindu ir nustatant įrodyta, kad V. K. neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo C kategorijos nešaunamąjį ginklą, o būtent Kinijos pramoninės gamybos, graižtvinį, 4,5 mm kalibro, pneumatinį šautuvą Nr. 2318220145051328G, skirtą šaudyti 4,5 mm kalibro kulkomis, kurio kinetinės energijos vidurkiai yra atitinkamai 279,5 m/s ir 20,3 J.
22. Nagrinėjamu atveju toks alternatyvaus požymio pašalinimas neturi reikšmės nuteistojo nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal BK 258 straipsnio 2 dalį, kadangi kitas alternatyvus požymis neteisėtas įgijimas yra įrodytas byloje surinktais, ištirtais ir tinkamai įvertintais įrodymais.
23. Byloje nekyla abejonių, tai nėra ginčijama ir apeliaciniame skunde, kad 2023 m. kovo 9 d. patikrinus V. K. automobilį „Skoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) jame buvo rastas C kategorijos nešaunamasis ginklas, pats V. K. parodė, kad automobilyje turi dujinį ilgavamzdį ginklą, kurį įsigijo parduotuvėje ,, (duomenys neskelbtini)“, nes mėgsta šaudyti (1 t., b. l. 41, 121-122; 2 t., b. l. 108-109). Tuo tarpu iš 2023 m. kovo 17 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvados Nr. IBPS-V-753784-23 matyti, kad tirti pateiktas šautuvas yra nešaunamasis ginklas, o būtent – Kinijos pramoninės gamybos, graižtvinis, 4,5 mm kalibro, pneumatinis šautuvas Nr. 2318220145051328G, skirtas šaudyti 4,5 mm kalibro kulkomis. Pateiktas šautuvas yra C kategorijos nešaunamasis ginklas (sviedinio kinetinė energija viršija 7,5 džaulio (J) ). Pateiktas šautuvas tinkamas šaudyti. Pateikto šautuvo numeris yra „2318220145051328G“ (1 t., b. l. 130–134).
24. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 8 straipsnio 1 dalį visi teisėtai Lietuvos Respublikoje esantys A, B, C kategorijų ginklai Ginklų registro nuostatų nustatyta tvarka registruojami Ginklų registre (suvestinė redakcija galiojusi veikos padarymo metu, nuo 2022-07-02 iki 2023-04-01). Šio įstatymo 12 straipsnis numato bendruosius leidimų išdavimo reikalavimus, kurio 1 dalyje numatyta, jog leidimus įsigyti ginklus, leidimus laikyti ir leidimus nešiotis A, B, C kategorijų ginklus išduoda policijos įstaigos, gavusios asmenų prašymus per atstumą, elektroninėmis priemonėmis per Paslaugų ir gaminių kontaktinį centrą ar Policijos elektroninių paslaugų sistemą arba tiesiogiai, pagal kuriuos galima identifikuoti juos pateikusį asmenį. Be kita ko, 13 straipsnyje reglamentuota tam tikrų kategorijų ar rūšių ginklų, ginklų priedėlių, šaudmenų, jų dalių įsigijimo ir turėjimo reikalavimai, iš kurių aiškiai matyti, kad B, C kategorijų ginklams viena pagrindinių sąlygų yra atitinkamo leidimo gavimas. Taigi, C kategorijos ginklams, kuriems įsigyti yra taikomi įstatyme nustatyti reikalavimai (būtinumas gauti leidimą, privaloma registracija Ginklų registre). Išvada dėl V. K. priklausančio pneumatinio šautuvo Nr. 2318220145051328G priskyrimo C kategorijos ginklams, pirmosios instancijos teismo padaryta remiantis 2023 m. kovo 17 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų valdybos specialisto išvada Nr. IBPS-V-753784-23. Tuo tarpu 2023 m. kovo 20 d. pažyma iš Policijos licencijuojamos veiklos informacinės sistemos patvirtina, kad V. K. leidimo ginklams neturi (1 t., b. l. 166). Taigi, pagal įstatymo reikalavimus, nepateikus prašymo atitinkama tvarka ir negavus leidimo įgyti tokį ginklą, neįvykdžius jo registracijos Ginklų registre, tokio ginklo įgijimas laikomas neteisėtu. Tokiu būdu pritartina apylinkės teismo išvadai, jog V. K. veika atitinka visus objektyviuosius BK 258 straipsnio 2 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo požymius.
25. Apeliaciniu skundu V. K. iš esmės neginčija aplinkybių, kad leidimo pneumatiniam šautuvui jis neturėjo, tačiau apeliuoja į tai, kad nežinojęs, jog toks leidimas yra reikalingas, kadangi ankstesnio ikiteisminio tyrimo metu šis ginklas buvo paimtas, tačiau ikiteisminį tyrimą nutraukus ginklas buvo grąžintas apeliantui nenurodant jokių su juo atlikti reikiamų veiksmų. Iš tiesų bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad dar 2021 m. gruodžio 20 d. priimtas nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kurio metu V. K. grąžintas tas pats pneumatinis šautuvas Nr. 2318220145051328G. Minėto tyrimo metu taip pat buvo gauta specialisto išvada, jog šis ginklas priskiriamas C kategorijos nešaunamiesiems ginklams, šautuvas nėra draudžiamas civilinėje apyvartoje, tačiau jo apyvarta ribojama (2 t., b. l. 5-10). Taigi, vien tai, kad pneumatinis šautuvas V. K. buvo grąžintas negali paneigti jo atsakomybės BK 258 straipsnio 2 dalies kontekste. Priešingai, minėtos aplinkybės patvirtina, kad V. K. jau nuo 2021 m. neabejotinai buvo žinoma, kad jam priklausantis pneumatinis šautuvas yra priskiriamas C kategorijos nešaunamiesiems ginklams ir jo civilinė apyvarta yra ribojama. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pirkdamas ginklą ar šaudmenis asmuo privalo žinoti, kad turi laikytis įstatymų nustatytos naudojimosi ginklu tvarkos, o nesuprantant jos, ar nesant tikram dėl tam tikrų reikalavimų, susijusių su ginklo ir šaudmenų naudojimu, privalo papildomai pasidomėti pats (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-625/2013). Nėra jokių abejonių, jog ginklo savininkas, būdamas atsakingas už turimą ribotos civilinės apyvartos daiktą, privalo domėtis tokių daiktų įgijimo ar laikymo reikalavimais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-942/2016). Pažymėtina, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis bei BK 2 straipsnio 2 dalis numato, jog įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės.
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. K. įstatymu jam nustatytų pareigų – privalomos šaunamojo ginklo, priskirto C kategorijai, įgijimo, jo registracijos tvarkos nevykdė sąmoningai, tai yra dėl leidimo įgyti ginklą, atitinkamai juo disponuoti nesikreipė, tokiu būdu neteisėtai jį įgijo, taigi nusikalstamą veiką, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje, padarė tiesiogine tyčia. Pritariant pirmosios instancijos teismo išvadai, nagrinėjamoje byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad V. K. psichinis santykis su daroma veika pasireiškė tyčine kaltės forma, kadangi dar 2021 m. gruodžio 20 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą patvirtina, kad asmuo žinojo kokiu daiktu disponuoja (2 t., b. l. 5-10), tuo tarpu nesidomėjimas nėra aplinkybė paneigianti tyčios buvimą. Juolab, kad paties nuteistojo teigimu, ankstesnio ikiteisminio tyrimo metu, iš jo buvo paimtas ir kitas ginklas, kurio policija jam negrąžino, nes pastarasis buvo panaudotas (2 t., b. l. 108-109). Išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad V. K. tai nebuvo vienintelis ginklas, kuriuo jis disponavo, taigi neabejotina, kad ginklais besidominčiam asmeniui, kuomet vienas ginklas iš jo jau buvo paimtas, kyla pareiga, netgi prievolė pasidomėti, tokių ginklų įsigijimą reglamentuojančiais teisės aktais. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, V. K. veiksmai atitinka baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 258 straipsnio 2 dalyje, sudėties ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius požymius, todėl jam priimti išteisinamąjį nuosprendį nėra jokio pagrindo.
27. Apibendrindamas apygardos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei padarė pagrįstą išvadą dėl V. K. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalyje ir baudžiamąjį nusižengimą, numatytą BK 258 straipsnio 2 dalyje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo kitaip vertinti įrodymus ir daryti kitokias išvadas, nei padarė apylinkės teismas nuteistojo kaltės klausimu. Tuo tarpu bausmė V. K. paskirta laikantis bausmių skyrimo taisyklių ir individualizuota tinkamai, nesant dėl to apeliacinio skundo reikalavimų, nėra pagrindo platesniam šių aplinkybių vertinimui. Nuosprendis keistinas tik dėl V. K. suformuluoto kaltinimo dalies, t. y. nešaunamojo ginklo laikymo, kas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės bei šias aplinkybes pašalinant iš nuosprendžio nustatomojoje dalyje V. K. suformuluoto kaltinimo, likusi nuosprendžio dalis paliktina galioti nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 3 punktu, 328 straipsnio 3 punktu, 332 straipsniu,
nutaria:
nuteistojo V. K. ir jo gynėjo advokato Ruslan Mazurov apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2024 m. vasario 2 d. nuosprendį pakeisti: pašalinti iš nuosprendžio nustatomosios dalies V. K. suformuluoto kaltinimo dalį dėl neteisėto C kategorijos nešaunamojo ginklo laikymo, nustatant įrodyta, kad:
- V. K. neteisėtai, neturėdamas leidimo įgijo C kategorijos nešaunamąjį ginklą, o būtent Kinijos pramoninės gamybos, graižtvinį, 4,5 mm kalibro, pneumatinį šautuvą Nr. 2318220145051328G, skirtą šaudyti 4,5 mm kalibro kulkomis, kurio kinetinės energijos vidurkiai yra atitinkamai 279,5 m/s ir 20,3 J.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.