Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo S. C. (S. C. ) skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutarties, kuria atmestas nuteistojo S. C. prašymas dėl leidimo laikinai išvykti į Turkijos Respubliką.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. C. (S. C. ) Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 199 str. 1 d. už tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje su M. P. ( M. P. ), F. Š. , V. Š. (V. Š. ), A. M. pasiskirstę vaidmenimis, S. C. organizuojant ir koordinuojant organizuotos grupės narių veiklą, M. P. , F. Š. , V. Š. , A. M. dalyvaujant, 2006 m. gegužės 26 d. - 2006 m. birželio 9 d. laikotarpiu, padarė tauriųjų metalų gaminių, viršijančių 250 MGL dydžio sumą, kontrabandą, o būtent:

S. C. , turėdamas tiesioginę tyčią, kontrabandos būdu iš Turkijos Respublikos per Vokietijos Federacinę Respubliką į Lietuvos Respubliką, išvengiant privalomų mokėti mokesčių, o vėliau per Lietuvos Respublikos valstybės sieną į Rusijos Federacinės Respublikos, Maskvos m., gabenti tauriųjų metalų gaminių ir juose įtvirtintų juvelyrinių akmenų krovinį, šiai nusikalstamai veikai įgyvendinti parengė detalų nusikaltimo darymo planą, atliko parengiamuosius kontrabandos gabenimui per Lietuvos Respublikos valstybės sieną veiksmus: subūrė organizuotą grupę, į kurią įėjo M. P. , F. Š. , V. Š. ir A. M. , paskirstė jų vaidmenis ir koordinavo jų veiksmus šio nusikaltimo daryme, grupės nariams nurodė parengti kontrabandos gabenimo įrankius ir priemones, pasinaudodamas savo ryšiais ir pažintimis, susitarė su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais Turkijos Respublikos gyventojais dėl tauriųjų metalų gaminių ir juose įtvirtintų juvelyrinių akmenų krovinio parūpinimo į Turkijos Respublikos Stambulo m. atvykusiems organizuotos grupės nariams, jo gabenimą oro linijomis iš Turkijos Respublikos Stambulo m. į Vokietijos Federacinės Respublikos, Frankfurto prie Maino m. oro uostą, nepateikiant Vokietijos Federacinės Respublikos muitinės kontrolei ir išvengiant privalomų mokėti mokesčių, po to iš Vokietijos Federacinės Respublikos, Frankfurto prie Maino m. oro uosto į Lietuvos Respublikos, Vilniaus m., bei tolimesnį krovinio gabenimą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, nepateikiant muitinės kontrolei į Rusijos Federacijos Maskvos m. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytiems asmenims.

Atlikęs parengiamuosius veiksmus, S. C. , veikdamas tiesiogine tyčia ir suvokdamas, kad organizuoja ir vadovauja privalomų pateikti muitinei daiktų kontrabandos padarymui bei norėdamas taip veikti, davė tiesioginį nurodymą organizuotos grupės nariams V. Š. ir A. M. vykti iš Vilniaus miesto Lietuvos Respublikos į Stambulo m. Turkijoje, kad jie iš Stambulo miesto oro linijomis į Vokietijos Federacinės Respublikos Frankfurto prie Maino m. oro uostą atgabentų jiems ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų Turkijos Respublikoje gyvenančių asmenų paruoštą ne mažesnį kaip 50 kg. tauriųjų metalų gaminių ir juose įtvirtintų juvelyrinių akmenų krovinį, po to atgabenus šį krovinį į Vokietijos Federacinės Respublikos Frankfurto prie Maino m. oro uostą- į Europos Bendrijos muitų teritoriją, nedeklaruojant – nepateikiant muitinės kontrolei ir nesumokant privalomų mokesčių, perduoti į Vokietijos Federacinės Respublikos Frankfurto prie Maino m. oro uostą atvykusiam grupės nariui F. Š. .

Nuteistasis S. C. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu leisti jam laikinai išvykti į Turkijos Respubliką.

Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gegužės 5 d. nutartimi nuteistojo S. C. prašymą atmetė. Teismas nutartyje nurodė, kad 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu S. C. yra nuteistas realia laisvės atėmimo bausmė, todėl leidimas jam išvykti į kitą valstybę, kurios pilietis jis yra, gali sudaryti sąlygas jam pasislėpti nuo teismo.

Nuteistasis S. C. skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartį panaikinti ir leisti jam išvykti į Turkiją.

Skunde nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 mm. balandžio 30 d. nuosprendis yra neįsiteisėjas ir neišverstas į rusų kalbą, todėl, pareiškėjo nuomone, nesant įsiteisėjusio teismo nuosprendžio ir nepakeitus galiojančių kardomųjų priemonių, nėra pagrindo tvirtinti, jog realios laisvės atėmimo bausmės vykdymas kaip nors gali būti sutrukdytas. Tvirtina, kad skundžiamojoje teismo nutartyje nurodytos priežastys, dėl kurių nuteistojo prašymas dėl laikino išvykimo į Turkiją buvo atmestas, yra nepagrįstos bei paremtos prielaidomis. Šiuo metu jam taikomos dvi kardomosios priemonės – užstatas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurios nėra pakeistos ir kurių įpareigojimų jis niekada nepažeidė. Bylos teisminio nagrinėjimo metu jam du kartus buvo duotas leidimas išvykti į Turkiją, tikslu pasirūpinti savo ligota ir senyvo amžiaus motina bei nepilnamečiu sūnumi, tačiau jis kiekvieną kartą laiku grįždavo į teismo posėdį. Be to, jo vykimas į Turkiją susijęs su bandymu ir galimybėmis uždirbti savo tėvynėje pinigus, iš kurių šeimą išsilaikytų. Pareiškėjas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos nuosprendį skųs apeliacine tvarka, todėl jo buvimas Lietuvoje iki kol ši bylą bus paskirta nagrinėti apeliacinės instancijos teisme, nepakeis tolesnės bylos eigos ar rezultatų. Pareiškėjo nuomone, dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, nėra pagrindo abejoti jo sąžiningumu ar siekiu vengti paskirtos bausmės vykdymo.

Skunde taip pat nurodo, kad teismas atmesdamas jo prašymą dėl leidimo laikinai išvykti į Turkiją, pažeidė Lietuvos Respublikos BK 11 str. numatytą proporcingumo principą.

Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo S. C. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

S. C. skundas atmetamas.

Aukštesnės instancijos teismas, išnagrinėjęs S. C. skundą dėl apygardos teismo nutarties, konstatuoja, kad teismas išsamiai išanalizavo visus S. C. skundo argumentus ir pagrįstai nesuteikė leidimo nuteistajam S. C. laikinai išvykti į Turkijos Respubliką.

Iš teismui patiektos baudžiamosios bylos matyti, kad Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu S. C. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 199 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams. S. C. šioje baudžiamojoje byloje yra paskirtos dvi kardomosios priemonės – užstatas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, kurios minėtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, liko nepakeistos.

Lietuvos Respublikos BPK 119 str. nurodyta, kad kardomosios priemonės gali būti skiriamos siekiant užtikrinti įtariamojo, kaltinamojo ar nuteistojo dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, bylos nagrinėjimą teisme ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užskirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Taigi, aukštesnės instancijos teismo nuomone, žemesnės instancijos teismas pagrįstai nutartyje nurodė, kad leidimas S. C. išvykti į kitą valstybę, kurios pilietis jis yra, gali sudaryti sąlygas S. C. pasislėpti nuo teismo ir sutrukdys pasiekti minėto BPK 119 str. numatytus kardomųjų priemonių tikslus.

Be to, kaip jau buvo minėta, šiuo metu S. C. atžvilgiu yra priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jis už sunkaus nusikaltimo padarymą nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, kas rodo, kad S. C. laikinai išvykdamas iš Lietuvos gali pamėginti išvengti paskirtos bausmės.

Nors S. C. skunde teigia, kad bylos teisminio nagrinėjimo metu jam buvo leista laikinai išvykti į tėvynę ir jis sąžiningai vykdė paskirtų kardomųjų priemonių įpareigojimus, tačiau aukštesnės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 139 str. klausimus, susijusius su kardomųjų priemonių panaikinimu ar pakeitimu, taip pat ir dėl leidimo laikinai išvykti, sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.

Teismui yra suprantamas nuteistojo S. C. rūpestis savo šeimos finansine gerove, tačiau tai nėra pagrindas naikinti žemesnės instancijos teismo nutartį. Taip pat S. C. skunde deklaratyviai teigiama, kad žemesnės instancijos teismas, atmesdamas jo prašymą dėl leidimo laikinai išvykti pažeidė Lietuvos Respublikos BK 11 str. nuostatas. Procesinės prievartos priemonės šiuo atveju taikomos pagrįstai, nes be jų nebūtų įmanoma pasiekti reikiamų proceso tikslų, šiuo atveju – nuosprendžio įvykdymo. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuosprendžio vertimas į rusų kalbą yra įteiktas S. C. , o kardomųjų priemonių taikymas ir leidimas išvykti į užsienio valstybę negali būti siejamas su terminu parengti ir pateikti bylą nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, šiuo atveju svarbu yra tai, kad nuosprendis dar neįsiteisėjęs ir nepradėtas vykdyti.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nuta r i a:

S. C. skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gegužės 5 d. nutartį.

Nutartis galutinė ir neskundžiama.