Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Viktoras Preikšas Baudžiamoji byla Nr. 1A-194-327-2015

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-20-9-01195-2013-4

2015 m. spalio 29 d.

Kauno apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Vik­to­ro Preikšo (kole­gi­jos pirmininkas), Kęstučio Dargužio ir Danutės Giačaitės, sekre­to­riau­jant Audro­nei Stulginskaitei-Puidienei ir Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorams Jurgitai Patalavičienei ir Arvydui Čapui, nu­ken­tėjusiajam A. M., išteisintajam G. I., jo gynėjai advokatei Eglei Darg­vai­nei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išna­grinėjo bau­džiamąją bylą pagal Kauno apy­gar­dos prokuratūros Kauno apylinkės pro­ku­ra­tūros prokurorės Jolitos Raudeliūnienės ape­lia­cinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. lap­kričio 3 d. nuos­prendžio, kuriuo G. I. pagal Lie­tu­vos Respublikos bau­džia­mo­jo ko­dekso (toliau – BK) BK 284 str. 1 d. išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo, numatyto BK 284 str. 1 d. požymių.

Nukentėjusiojo A. M. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir išklausiusi proceso dalyvių nuomonių,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. I. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. gruodžio 3 d. apie 15 val. vie­šo­je vie­toje – ties prekybos centru (duomenys neskelbtini), automobilių stovėjimo aikš­te­lėje, pagrasinęs suduoti smūgį į veido sritį, tyčia, be jokios dingsties, vieną kartą kumščiu smogė A. M. į veidą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujosruva, tokiu įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sukėlė išgąstį, pa­sipiktinimą tuo sutrikdydamas viešąją tvarką ir rimtį.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pir­mo­sios instancijos teismas netinkamai įvertino bau­džia­mojoje byloje surinktus įrodymus, neteisingai įvertino jų visumą, tarpusavio sąsają, nepagrįstai neatsižvelgė į nukentėjusiojo parodymus, o kal­ti­na­mojo parodymams nepagrįstai suteikė didesnę reikšmę. Tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 str. 5 d. reikalavimus, o tai padarė esminę įtaką jo išvadai dėl G. I. kaltės pada­rius nusi­kals­tamą veiką.

Apylinkės teismas padarė netinkamą išvadą išteisindamas G. I. dėl nu­si­­kal­timo, nu­ma­tyto BK 284 str. 1 d., konstatuodamas, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Nuos­prendyje tvirtinama, kad kal­ti­na­ma­sis viso ikiteisminio tyrimo bei teisminio proceso metu nuo­sek­liai neigė savo kaltę, neigė nau­do­jęs fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, kad byloje be nukentėjusiojo A. M. parodymų nėra tiesioginių įrodymų apie šį smurtą. Tačiau apylinkės teismas be pa­grin­do nukentėjusiojo parodymus vertino kaip prieštaringus. Nors ikiteisminio tyrimo metu ir teisminio nagrinėjimo metu duoti nukentėjusiojo parodymai apie G. I. prieš jį pavartoto smurto detales ir nėra visiškai vie­no­di, tačiau tai ga­li­ma paaiškinti tuo, kad parodymai duoti skirtingu laiku, skir­tin­goms insti­tu­ci­joms, užfiksuoti skir­tingų pareigūnų, todėl galėjo būti nevienodai atspindėti atski­ruo­se proce­siniuo­se dokumentuose. Neesminiai skirtumai nukentėjusiojo parodymuose negali būti lai­ko­mi pakankamu pagrindu pripažinti juos nepatikimais. Kolegija pažymi, jog visuose savo paro­dy­muo­se nukentėjusysis patvirtino pavartoto fizinio smur­to esmę – smūgio į dešinę veido pusę suda­vi­mą, nukentėjusiojo parodymuose nėra jokių prieštaravimų dėl smurto pavartojimo vietos, laiko, kon­flikto priežasčių ir kitų aplinkybių. Teismo medicinos spe­cialistė, apžiūrėjusi A. M. pa­da­rė išvadą, kad G. I. prieš nukentėjusįjį pavartoti smurto veiks­mai – smūgio sudavimas – nebū­tinai turėjo palikti žymes iš karto, kad bet tokie veiksmai neabe­jo­ti­nai sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Skundžiamame nuosprendyje teismas pažymi, jog A. M. į medikus dėl sužalojimo krei­pėsi tik kitą dieną, todėl teismas sprendė, kad nėra aišku, kur, kokiomis aplinkybėmis, kada ir kas padarė A. M. vėliau specialisto nustatytus sužalojimus. Aplinkybę, kad nukentėjusysis dėl sužalojimo veide į medikus pagalbos kreipėsi tik kitą dieną, moty­vuo­damas, kad tą pačią dieną po įvykio buvo užlaikytas policijoje ir todėl nespėjo kreiptis į medikus, teisėjų kolegija pripažįsta pakankamai pagrįsta. Ši aplinkybė, kolegijos nuomone, nepaneigia aukščiau paminėtų įro­dy­mų pa­grin­du padarytos išvados apie sužalojimo atsiradimo aplinkybes.

Nors nežymų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam G. I. padarė automobilių stovėjimo aikštelėje prie prekybos centro, tačiau byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų kad kon­flik­to aplinkoje buvo pašalinių žmonių. Konfliktas vyko trumpai, kaip nurodo pats nukentėjusysis – apie 10 – 20 sekundžių, nėra duomenų, kad G. I. veiksmai būtų sukėlę neigiamą kieno nors re­ak­ci­ją. Pažymėtina ir tai, kad iš G. I. ir nukentėjusiojo parodymų matyti, kad tarp jų, po to kai G. I. pravažiavo pro nukentėjusįjį, susiklostė konfliktinė situacija. G. I. teigia, kad nega­lėjo pravažiuoti ir todėl išlipo iš automobilio, paklausti, kas nukentėjusiajam nutiko, kas aki­vaiz­džiai įrodo jog G. I. neturėjo tikslo sutrikdyti visuomenės rimtį, nenorėjo, kad tarp jų tarpusavio santykių aiškinimosi dalyvautų pašaliniai asmenys. Byloje nėra jokių įrodymų, patvir­ti­nančių, kad dėl G. I. prieš nukentėjusįjį pavartoto fizinio smurto, kitiems žmonėms buvo su­keltas išgąstis ar kilo sumaištis, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti. Kolegija spren­džia, kad byloje surinktais įrodymais nėra nustatyta, jog savo veiksmais G. I. turėjo tikslą demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, ar savo veiksmais sutrikdyti visuomenės rim­tį. Nebuvo nustatytas nė vienas pašalinis asmuo, kuris patvirtintų, kad dėl G. I. prieš A. M. atliktų veiksmų jis jautėsi nepatogiai, kad G. I. veiksmai jį šokiravo, kad buvo su­trikdyta jo ramybė. Teisėjų kolegijos nuomone, kaltinimas G. I. veiksmus įvertino kaip vie­šo­sios tvarkos pažeidimą tik todėl, kad smurtinius veiksmus prieš A. M. jis padarė viešoje vietoje. Tačiau svarbiausias viešumo kriterijus yra ne pati vieta, o atliekamų veiksmų akivaizdumas, jų atviras demonstratyvus antivisuomeninis pobūdis. Be to, galutinis veikos baudžiamasis teisinis ver­tinimas priklauso ir nuo padarytos veikos motyvų. Byloje surinkti įrodymai patvirtino, jog kon­fliktas tarp G. I. ir A. M. kilo iš asmeninių paskatų, nukentėjusiajam emocingai išreiš­kus nepasitenkinimą G. I. galimai pavojingu vairavimu, nesant chuliganiškų motyvų ir dėl G. I. padarytų veiksmų prieš nukentėjusįjį A. M. visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta.

Teisėjų kolegija, teismo posėdyje ištyrusi ir įvertinusi įrodymus, nustatė, kad G. I. 2013 m. gruodžio 3 d. apie 15 val. automobilių stovėjimo aikš­te­lėje ties prekybos centru „Ma­xi­ma“, T. M. g. 16, Kaune, dėl kilusio asmeninio ginčo tyčia vieną kartą kumščiu smogė A. M. į veidą, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį poodine kraujo­sru­va, tai yra padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 str. 1 d.

Taikytis su kaltinamuoju A. M. atsisakė (BPK 416 str.).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apylinkės teismas netinkamai vertino by­lo­je surinktus įrodymus ir priėmė nepagrįstą bei neteisėtą išteisinamąjį nuosprendį, netinkamai pri­taikė baudžiamąjį įsta­ty­mą (BK 2 str. 3 d.), tuo esmingai pažeidė BPK 301 str. nuostatas, kas su­kliu­dė priimti teisingą sprendimą, todėl sprendžia, kad prokurorės apeliacinis skundas iš esmės pa­grįstas, Kauno apy­lin­kės teismo išteisinamasis nuosprendis naikinamas, priima­mas naujas nuos­prendis (BPK 329 str. 2 p.), kuriuo išteisintasis G. I. pripažįstamas kaltu.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę G. I., vadovaujasi BK 54 str. numatytais ben­draisiais bausmės skyrimo pagrindais, atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į kaltininko asmenybę ir bylos aplinkybes. G. I. nusikalto pirmą kartą, padarė nesun­kų tyčinį nu­si­kal­timą (BK 11 str. 3 d.), administracine tvarka buvo baustas vieną kartą už Kelių eismo taisyklių pažeidimą (t. 1, b. l. 35). Nusikalstama veika padaryta spontaniškai, truko labai trum­pai, sun­kesnių fizinių pasekmių nukentėjusiajam nesukėlė. Kaltinamojo atsakomybę leng­vinan­čių ir sun­ki­nančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamasis dirba (b. l. 41), charak­teri­zuo­ja­mas teigiamai (b. l. 76). Visos šios aplin­ky­bės apibūdina G. I. kaip nelinkusį nusikalsti asmenį. Teisėjų ko­legija sprendžia, kad G. I. nusikalto atsitiktinai, išprovokuotas nukentėjusiojo.

BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytos įvairių rūšių bausmės – viešieji darbai, laisvės ap­ri­bo­jimas, areštas ir laisvės atėmimas iki vienerių metų. G. I. nusikalto pirmą kartą (t. 1, b. l. 34). BK 55 str. yra įtvirtinta, kad pirmą kartą teisiamam asmeniui už nesunkų tyčinį nusikaltimą teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Kadangi apeliacinį skundą padavė prokurorė, kuri apeliaciniame skunde prašė paskirti G. I. baudą pagal BK 284 str. 1 d., o apeliacinės instancijos teismas pripažįsta kaltinamąjį kaltu pagal BK 140 str. 1 d., kurio sankcijoje nėra numatyta bausmės rūšis – bauda, todėl neišeinant iš apeliacinio skundo ribų prašomos paskirti bausmės požiūriu, ir vadovaujantis reikalavimu, kad išteisintojo padėtis negali būti pabloginta labiau, negu to prašoma apeliaciniame skunde (BPK 320 str. 4 d.), G. I. skiriama BK140 str. 1 d. sankcijoje numatyta švelnesnė bausmės rūšis. Aukštesniojo teismo nuomone, esant nus­tatytoms aplin­ky­bėms, kurias privaloma vertinti skiriant bausmę, laikytina, kad BK 41 str. numatytų bausmės tikslų įgyven­di­ni­mas G. I. gali būti užtik­rintas artimo minimaliam dydžiui viešųjų darbų paskyrimu (BK 46 str.).

Nukentėjusysis A. M. prašė priteisti iš kaltininko 50 Lt turtinės žalos ir 1200 Lt neturtinės žalos (t. 1, b. l. 99). Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 str. nus­tato, kad neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais, o neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai nusikaltimu atimta asmens gyvybė. Tačiau neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kom­pen­suoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).

Apeliaciniame skunde prokurorė prašė priteisti nukentėjusiajam A. M. 86,88 Eur (300 Lt) civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti. Šiame kontekste teismas pažymi, kad nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas turi laikytis ir šalių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principų, kurių taikymas reikalauja atsižvelgti ne tik į civilinio ieškovo, bet ir į atsakovo interesus. Be to, abiem šalims yra svarbus teismo sprendimo įvykdymo veiksmingumas, kai įvertinamas žalą padariusio asmens pajėgumas išmokėti teismo nustatytą kompensaciją už kitam asmeniui padarytą neturtinę žalą. Kolegija pažymi, jog neturtinės žalos atlyginimo funkcija nėra nubaudimas ar nu­ken­tė­jusio asmens turtinės padėties pagerinimas. Jos paskirtis yra kompensacinė, nukreipta į socialinio teisingumo atkūrimą. Ieškinio pareiškimas nėra pakankamai moty­vuo­tas (t. 1, b. l. 99). Teisėjų ko­le­gija sprendžia, kad neturtinė žala nukentėjusiajam buvo padaryta dėl asmeninio ginčo kilusio kon­flikto metu G. I. sudavus nukentėjusiajam į veidą, tuo padarius poodinę kraujosruvą veide ir su­kė­lus fizinį skausmą. Todėl nagrinėjamu atveju, atsižvelgdamas į anksčiau paminėtas ap­linkybes, tei­sin­gumo, protingumo ir sąžiningumo principus, ir vertindamas realios piniginės kompensacijos už neturtinę žalą gavimą, jos išieškojimą iš kaltų asmenų, teismas yra tos nuomonės, kad prokurorės prašomas priteisti 86,88 Eur neturtinės žalos dydis nėra aiškiai per didelis, neprieštarauja teismų prak­tikai tokio pobūdžio bylose, todėl iš G. I. yra priteistinas.

Byloje gauta Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma, jog G. I. teikiamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2015 m. vasario 3 d. sudaro 23,16 Eur (t. 1, b. l. 162). BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad na­gri­nė­jant bylą apeliacine tvarka, teismo po­sėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įs­ta­tymų leidėjas numatė, kad ape­­l­iaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgy­ven­di­nimą, dalyvauja tiek kalti­ni­mo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui antrinės tei­si­nės pa­gal­bos išlaidų pri­pa­ži­ni­mas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 str. 3 d. c) p.) įtvirtinta vals­tybės pa­reiga ga­rantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį pro­ce­są savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą tei­kiančio gy­nė­jo dalyva­vi­mą (Lie­tuvos apeliacinio teismo nutartis baudžia­mo­joje byloje Nr. 1A-405/2014). Tokios pozicijos dėl šių proceso išlaidų apmokėjimo laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teis­mas (kasacinė nutartis Nr. 2K-322/­2014). T. K. valstybės garantuojamos teisinės pa­galbos tar­nybos prašymas priteisti tu­rė­tas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš G. I. neten­kinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 str. 4 d., 329 str. 2 p., 331 str. 1 d. ir 2 d.

nusprendžia:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 3 d. išteisinamąjį nuosprendį pa­nai­kinti ir pri­imti naują apkal­ti­na­mąjį nuosprendį – G. I. pripažinti kaltu pagal BK 140 str. 1 d. ir nubausti jį dvejiems mėnesiams viešųjų darbų, įpareigojant neatlygintinai dirbti po 15 valandų per mėnesį.

Kardomąją priemonę G. I. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.

Priteisti iš G. I. nukentėjusiajam A. M. 86,88 Eur (aštuo­nias­dešimt šešis eurus 88 centus) neturtinei žalai atlyginti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.