- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-11-10
- Bylos Nr.
- 2-584
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Donatas Šernas, Vincas Verseckas (pran.), Marytė Mitkuvienė
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos baldų prekyba”
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,If draudimas”
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Klaipėdos baldų prekyba” atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 9 d. nutarties, kuria pastarojo turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr.2-1297-38/2005 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,If draudimas” ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Klaipėdos baldų prekyba” dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB ,,If draudimas” kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui UAB ,,Klaipėdos baldų prekyba”, prašė priteisti iš atsakovo 100 662,33 Lt dydžio žalą, atsiradusią ieškovui išmokėjus draudimo išmoką UAB ,,Interselas” po gaisro, kilusio patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), kurias nuomojo atsakovas. Ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - areštuoti atsakovo turtą ar pinigines lėšas pareikšto ieškinio dydžio ribose. Prašymą motyvavo tuo, kad neužtikrinus ieškinio vykdymas, išieškant žalą iš atsakovo, gali pasunkėti arba tapti visai neįmanomas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 9 nutartimi ieškovo UAB ,,If draudimas” prašymą dėl laikinųjų priemonių taikymo tenkino – areštavo atsakovo UAB ,,Klaipėdos baldų prekyba” turtą ir pinigines lėšas pareikšto ieškinio sumai – 100 662,33 Lt, apribojant disponavimą šiuo turtu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog pareikšto ieškinio suma yra sąlyginai didelė, bei į tai, kad atsakovas ignoruoja ieškovo pastangas operatyviai išspręsti kilusį ginčą, sprendė, kad atsakovas gali imtis veiksmų, kuriais būtų siekiama paslėpti turimą turtą ar kitokiais būdais mažinti jo apimtis, kas apsunkintų būsimo teismo sprendimo vykdymą arba sprendimo įvykdymas pasidarytų visiškai negalimas. Teismas laikinąsias apsaugos priemones taikė nepranešęs atsakovui, motyvuodamas tuo, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. l d.).
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB ,,Klaipėdos baldų prekyba” prašo: 1) panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 9 d. nutartį; 2) jei nebūtų tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo - pakeisti 2005 m. rugpjūčio 9 d. nutartį, numatant ieškovo pareigą pateikti atsakovo 20 000 Lt nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui, atlyginimo užtikrinimą. Nurodo, jog nutartis nepagrįsta ir neteisėta dėl šių argumentų:
1. Teismo teiginys, jog ieškinio suma yra sąlyginai didelė ir dėl to yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįstas, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, t.y. pareikštas labai didelės sumos turtinis ginčas, kuris gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civ. byloje Nr.2-397/2005). Teismų praktikoje nelaikoma, kad didelė ieškinio suma savaime yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Svarstant ar ieškinio suma didelė, reikia atsižvelgti į atsakovo valdomą nuosavybės teise turtą - ar įstatinis kapitalas yra žymiai mažesnis už ieškinio sumą (Lietuvos Apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 11 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-389/2005). Apeliantas pažymi, jog yra stambi įmonė, turinti platų mažmeninės prekybos parduotuvių tinklą, viso 10 parduotuvių - salonų (žr.tinklapį adresu www.sbaidejosnamams.lt). Jo įstatinis kapitalas yra 5 mln. Lt, o ieškinio suma sudaro tik 2 procentus atsakovo įstatinio kapitalo. Atsakovas turi tiek nekilnojamojo turto registre įregistruoto, tiek neregistruotino turto. Jis yra veiklą vykdanti įmonė, neturinti finansinių sunkumų. Dėl to apeliantas teigia, jog neturi priežasčių turtą, naudojamą komercinėje veikloje, slėpti, perleisti ar kitaip netekti jo, dėl ko sprendimo įvykdymas galėtų pasunkėti ar tapti nebeįmanomas.
2. Teismo argumentai, jog atsakovas ignoruoja ieškovo pastangas operatyviai išspręsti kilusį ginčą ir dėl to yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nepagrįsti. Apeliantas teigia, jog atsakė į visus ieškovo raštus, išsamiai paaiškino, dėl kokių priežasčių atsakovas negali ir neprivalo atlyginti patalpų savininko gaisro metu patirtos žalos, t.y. dėl to, kad atsakovas, būdamas patalpų nuomininku pagal 2004 m. liepos 19 d. patalpų nuomos sutartį, neprivalėjo prižiūrėti elektros paskirstymo skydelių. Tai, kad atsakovas visokeriopai bendradarbiavo ir bandė ginčą išspręsti geruoju, įrodo aplinkybė, kad atsakovas savo iniciatyva kreipėsi į Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekciją dėl gaisro priežasties nustatymo ir priešgaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo. Gautą raštą iš minėtos įstaigos pateikė ieškovui.
3. Teismas nepagrįstai nepranešė apie prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjimą atsakovui, tuo pažeidė CPK 148 str. 1 d. reikalavimus. Apeliantas nurodo, jog nei ieškovas ieškinyje, nei teismas nutartyje nepagrindė, kodėl yra reali grėsme, kad pranešimas atsakovui apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nagrinėjimą sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Apeliantas pažymi, jog, netgi turėdamas tokių ketinimų, fiziškai nepajėgtų per tokį trumpą laiką parduoti ar kitaip netekti savo turto.
4. Apeliantas nurodo, jog įstatymas įpareigoja teismą užtikrinti šalių teisių ir teisėtų interesų bei apribojimų pusiausvyrą (CPK 17 str.), dėl to gali teismo prašyti, kad ieškovas pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo, atlyginimo užtikrinimą (CPK 147 str. 1 d.). Apelianto teigimu, pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra neadekvati ir neproporcinga. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo užšaldytos atsakovo lėšos, nutartyje nenurodyta, kokios operacijos gali būti atliekamos (pvz., mokami mokesčiai, išmokamas darbo užmokestis), kaip to reikalauja CPK 145 str. 6 d. Teismas neprašė ieškovo pateikti duomenų apie atsakovo nekilnojamąjį turtą, teismas ir pats nepasidomėjo, kokį registruotą turtą turi atsakovas. Dėl to, apelianto teigimu, laikinoji apsaugos priemonė parinkta neatsižvelgiant į ekonomiškumo principą (CPK 145 str. 2 d.). Teismas, neužtikrinęs atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo, nepagrįstai įtvirtino tam tikrą ieškovo pranašumą prieš atsakovą. Tuo teismas pažeidė šalių teisių ir interesų pusiausvyros principą. Apeliantas nurodo, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patirs 20 000 Lt nuostolių, kuriuos ieškovas privalėtų užtikrinti. Nuostoliai susidarys dėl to, kad areštavus kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, atsakovas negalės juo disponuoti ir turės jį išlaikyti, privalės imti iš banko kredito paskolą apyvartinėms lėšoms, kai tuo tarpu sąskaitoje esančios lėšos areštuotos, be to praktikoje ginčai su draudikais užtrunka ilgą laiką. Pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismas nebūtinai turi turėti įrodymus, jog dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo tam tikro dydžio nuostoliai ateityje tikrai atsiras, pakanka pateikti įrodymus, kad nuostoliai gali atsirasti ateityje, tačiau nebūtina pagrįsti nuostolių konkretaus dydžio (Lietuvos apeliacinio teismo 2005 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-386/2005).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas UAB ,,If draudimas” ginčija atskirojo skundo argumentus ir prašo atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, jog teismas pagrįstai atsakovo turtui taikė laikinąsias apsaugos priemones.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas
Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tvarką reglamentuoja CPK penktojo skirsnio normos. Šio skirsnio 144 straipsnio pirma dalis nurodo, kad teismas dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Šios normos pagrindu pirmosios instancijos teismas, nenagrinėdamas ir nespręsdamas ieškinio pagrįstumo, atsižvelgdamas į abiejų bylos šalių interesus bei interesų pusiausvyrą, sprendžia ar yra poreikis užtikrinti ieškinį, t.y. ar ieškinio tenkinimo atveju teismo sprendimas, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, galės būti realiai įvykdytas. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, o jų taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Teismų praktikoje ši aplinkybė preziumuojama tuomet, kai yra kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos, kadangi tai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
Šioje byloje atsakovui AB ,,Panerių investicijos” pareikštas turtinis ieškinys yra dėl didesnės kaip 100 000 Lt piniginės sumos priteisimo. Toks turtinis reikalavimas yra didelės apimties. Vien dėl šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie atsakovo turtinę padėtį, turėjo pakankamą pagrindą prieiti išvados, kad yra poreikis taikyti laikinosios apsaugos priemones.
Nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo atsakovo argumentai, jog jo įstatinis kapitalas yra 5 mln. Lt, o ieškinio suma sudaro tik 2 procentus atsakovo įstatinio kapitalo, turi tiek nekilnojamojo turto registre įregistruoto, tiek neregistruotino turto, yra plačią veiklą vykdanti stambi įmonė, neturi finansinių sunkumų, kadangi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas siejamas ne tik su atsakovo mokumu, jo turimo turto dydžiu ar pelningai vystoma veikla, bet ir vertinamos kitos aplinkybės, tai yra grėsmė, jog, atsakovui perleidus savo turtą ar kitaip apsunkinus turtinę padėtį, galimas palankus teismo sprendimas bus neįvykdytas.
Laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas yra nurodytas CPK 145 straipsnyje. Tarp šių įstatymo numatytų laikinųjų apsaugos priemonių yra nekilnojamųjų ir kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas. Pirmosios instancijos teismas, svarstydamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nurodė, jog pirmiausia areštuotinas turtas, o jo esant nepakankamai, trūkstamai sumai, areštuotinos piniginės lėšos, esančios atsakovo atsiskaitomojoje sąskaitoje. Kolegijos nuomone, teismo nutartis areštuoti atsakovo turtą 100 662,33 Lt sumai (vertei lygiai ieškinio kainai), o neradus pakankamai turto, areštuoti atsakovo pinigines lėšas yra teisėta ir pagrįsta.
Apelianto nurodytos aplinkybės, jog areštavus kilnojamąjį ar nekilnojamąjį turtą, atsakovas negalės juo disponuoti ir turės jį išlaikyti, o areštavus lėšas banko sąskaitose - lėšos bus užšaldytos, o atsakovas privalės imti iš banko kredito paskolą apyvartinėms lėšoms, dėl to patirs 20 000 nuostolius, nepaneigia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, tačiau nukreipia į CPK 147 straipsnio pirmos dalies nuostatas, kurios nurodo, kad, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo gali būti ir banko garantija. Taigi ši norma suteikia atsakovui teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą motyvuotu prašymu dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Kol pirmosios instancijos teismas šio klausimo nesvarstė, kolegija neturi pagrindo jį plačiau aptarinėti.
Pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumą apeliantas motyvuoja ir tuo, kad teismas nepranešė apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimo nagrinėjimą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti, jog teismo nutartis priimta pažeidžiant CPK 148 straipsnio nuostatas. CPK 148 straipsnio pirma dalis nurodo, kad apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą pranešama atsakovui. Kartu ši norma numato, jog išimtiniais atvejais, jeigu toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą, priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui. Minėta norma nenumato, kad tik ieškovo prašymu teismas sprendžia, ar klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėti nepranešus atsakovui. Todėl darytina išvada, kad įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę teismui pačiam, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tikslingiau nagrinėti pranešant atsakovui ar jam nepranešus. Nagrinėjamoje byloje teismas apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą nepranešė atsakovui, kadangi pripažino, kad yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jį nebeįmanomu. Minėtą išvadą teismas padarė įvertinęs ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones argumentus, tinkamai ją motyvavo, todėl procesinio įstatymo nepažeidė (CPK 148 str. 1 d.).
Apeliantas nurodo, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones atsakovo turtui, pažeidė šalių teisių ir interesų pusiausvyros principą (CPK 17 str.), pritaikyta laikinoji apsaugos priemonė yra neadekvati ir neproporcinga. Teisėjų kolegija pažymi, jog laikinosios apsaugos priemonės visais atvejais yra susijusios su tam tikrų priešingos šalies teisių laikinu suvaržymu, todėl šalių teisių visiška pusiausvyra tiesiogine prasme nėra galima. Įstatymas suteikia galimybę laikinai suvaržyti vienos šalies teises, kad būtų tinkamai apgintos besikreipiančios į teismą šalies teisės. Tačiau apeliantui manant, jog ieškinio užtikrinimo nukreipimas būtent į šį turtą (teismo areštuotą), pažeidžia jo teises, jis turi teisę nurodyti kitą areštuotiną ieškinio sumai savo turtą, pateikti banko garantiją ieškinio sumai, laidavimo raštą, ar atlikti kitus CPK 146 straipsnyje numatytus veiksmus ir kreiptis į pirmosios instancijos teismą dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo ar panaikinimo. Tokiu būdu garantuojama šalių interesų ir procesinių teisių pusiausvyra, užtikrinamas prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumas ir protingumas bei šių priemonių proporcingumas siekiamiems tikslams. Todėl atskirojo skundo argumentai, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymu pažeisti apelianto interesai, teisių ir interesų pusiausvyros principas (CPK 17 str.), nepagrįsti.
Remdamasi išdėstytais motyvais teisėjų kolegija sprendžia, jog atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo naikinti skundžiamą teismo nutartį.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.