- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-06-10
- Bylos Nr.
- e2S-1159-232/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-0442-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Liuda Uckienė
- Ieškovas
- G. D., E. L., V. R. G., B. M., R. S., P. S.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
- Kategorijos
- 3.1.18.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Liuda Uckienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovų G. D., E. L., V. R. G., B. M., R. S., P. S. ieškinį dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo ir statybvietės sutvarkymo, pareikštą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė.
Ieškovai G. D., E. L., V. R. G., B. M., R. S., P. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydami įpareigoti atsakovą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą statinį, unikalus Nr. , ir sutvarkyti statybvietę. Jeigu atsakovas per nustatytą terminą neįvykdytų teismo sprendimo, ieškovai prašo leisti įvykdyti teismo sprendimą patiems atsakovo lėšomis. Taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu ginčo statiniu, unikalus Nr.. Nurodo, kad egzistuoja didelė grėsmė, jog neuždraudus atsakovui disponuoti ginčo turtu galimai palankaus ieškovams teismo sprendimo vykdymas pasunkės ar net pasidarys neįmanomas, dėl ko ieškovai bus priversti inicijuoti naują teisminį ginčą. Pažymėjo, kad tokios grėsmės realumą patvirtina atsakovo veiksmai, kuriais prašoma išduoti sutikimą ginčo statinio pardavimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė.
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. vasario 17 d. nutartimi ieškovų G. D., E. L., Vestos R. G., B. M., R. S., P. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies. Nutarė taikyti laikinąją apsaugos priemonę - įrašą viešame nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai perleisti nuosavybės teisę į pastatą (garažą), esantį P g., Vilniuje, unikalus Nr.. Kitoje dalyje prašymą atmetė.
Teismas nurodė, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui, t.y. tam, kad nekilnojamasis turtas, esantis ginčo objektu, iki bylos išnagrinėjimo nebūtų perleistas tretiesiems asmenims, tikslinga ne uždrausti disponuoti ginčo turtu, bet padaryti įrašą nekilnojamojo turto registre apie draudimą perleisti nuosavybės teisę į jį. Laikinoji apsaugos priemonė – įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo – yra turto areštas, laikinai apribojantis vieną iš nuosavybės teisės sudedamųjų dalių – disponavimą ginčo turtu. Teismas sprendė, kad vien įrašu viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo įmanoma visiškai užtikrinti ieškovams galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Ši laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui, todėl taikytina. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė. Dėl šios priežasties galėtų užsitęsti bylos nagrinėjimas, dar labiau pasunkėti ir taip sudėtinga teisinė situacija bei teismo sprendimo įvykdymas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-17 nutartį. Nurodė, kad teismas net nevertino ir nenurodė, ar ieškovų ieškinio reikalavimas yra tikėtinai pagrįstas. Kadangi pirmosios instancijos teismas nevertino minėtų aplinkybių, skundžiama nutartis turi būti panaikinta vien šiuo pagrindu. Pažymėjo, jog ieškovų ieškinys nėra pagrįstas. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-09-30 sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės pareiškimą patenkino ir nusprendė pripažinti garažą P g., Vilniuje bešeimininkiu ir perduoti jį Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn. Šis sprendimas nebuvo apskųstas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, todėl yra įsiteisėjęs. Šio teismo sprendimo pagrindu buvo registruota Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės teisė į garažą nekilnojamojo turto registre. Ieškovai manydami, kad įsiteisėjęs minėtas sprendimas pažeidžia jų teises ir interesus, galėjo kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą, tačiau nėra jokių duomenų, kad ieškovai siekė taip apginti savo interesus. Įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistruoto pastato teisėtumo kvestionavimas yra visiškai nepagrįstas, todėl akivaizdu, kad preliminariai vertinant ieškovų ieškinys negali būti laikomas tikėtinai pagrįstu ir teismas turėjo atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Atsakovo manymu, grėsmė apskritai neegzistuoja, nes ieškovai yra sklypo, P g., Vilniuje bendrasavininkai. Be ieškovų sutikimo atsakovas net negalėtų parduoti garažo, P g., Vilniuje. Kadangi nėra jokios realios grėsmės kad galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti, teismas skundžiama nutartimi visiškai nepagrįstai pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovas nemotyvavo, kodėl būsimas galimai ieškovams palankus teismo sprendimas būtų apsunkintas, nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų nurodytas aplinkybes, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas turėjo ieškovų prašymą atmesti. Pažymėjo, jog be ieškovų sutikimo atsakovas net negalėtų parduoti garažo, P g., Vilniuje, todėl nėra jokios realios grėsmės, kad galimai ieškovams palankaus teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti.
Atsiliepimas
Ieškovai G. D., E. L., V. R. G., B. M., P. S., R. S. atsiliepimu prašė atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2016-02-26 atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-02-17 nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo palikti nepakeistą. Nurodė, jog ieškovų nuomone pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra pagrįsta ir teisėta. Vien tai, kad ginčo statinys teismo sprendimo pagrindu buvo įregistruotas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nuosavybe, savaime nepakeičia ginčo statinio kaip savavališkos statybos teisinio statuso. Ginčo statinio teisėtumas nebuvo nagrinėtas jokiame teisme, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad ieškovų ieškinys yra prima facie nepagrįstas. Todėl pirmosios instancijos teismas šioje byloje pagrįstai taikė ieškovų prašytas laikinąsias apsaugos priemones. Preliminariai įvertinus šioje byloje ieškovų pareikšto ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio materialinio pagrindo argumentų turinį bei kartu su ieškiniu pateiktus įrodymus, nėra pagrindo išvadai, jog ieškinys yra akivaizdžiai nepagrįstas, neatlikus papildomo tyrimo. Akivaizdu, jog tuo atveju, jei ginčo statinys bus perleistas tretiesiems asmenims, šioje byloje palankus teismo sprendimas bus neįvykdomas, o ieškovai bus priversti tikslinti savo reikalavimus. Nors atsakovė nurodo, kad reali grėsmė ginčo statinio perleidimui neegzistuoja, nes ieškovai yra žemės sklypo, P. g. , Vilniuje, bendrasavininkiai, tačiau tai nepaneigia būtinybės taikyti laikinąją apsaugos priemonę. Atsakovo atskirajame skunde nuodyti motyvai nesudaro pagrindo skundžiamai nutarčiai panaikinti.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio ar atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria iš dalies tenkintas ieškovų prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pirmosios instancijos teismas taikė laikinąja apsaugos priemonę – įrašą viešame nekilnojamojo turto registre dėl draudimo atsakovui perleisti nuosavybės teisę į pastatą (garažą), sprendė, kad ši laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui, yra jo perleidimo tretiesiems asmenims grėsmė.
LR CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti ieškinio reikalavimų, kurie galimai bus patenkinti galutiniu teismo sprendimu, įvykdymą. Tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus turtinius reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad yra pagrįstų abejonių, jog ieškovui palankus teismo sprendimas galės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių – turto arešto taikymas atsakovo atžvilgiu negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1218/2010, 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Tuo tarpu, jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kita būtinoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui tikėtinumas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Pažymėtina, kad teismas tik preliminariai vertina ieškovo pareikšto ieškinio pagrįstumą, t.y. pats ieškinys (jo reikalavimų pagrįstumas) nėra nagrinėjamas iš esmės ir teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutartyje atskirai nėra išdėstyti motyvai dėl to, ar ieškovų ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ar ne, tačiau teismas analizavo antrosios sąlygos laikinosioms apsaugos priemonėms byloje taikyti egzistavimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja ieškovams palankaus teismo sprendimo priėmimo tikimybė. Ieškovai ieškinyje nurodė savo argumentus, pateikė prie ieškinio atitinkamus dokumentus, kurie, jų manymu, patvirtina reikalavimo pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra akivaizdžių duomenų, kad pagal ieškovų pareikštą reikalavimą apskritai negalėtų būti priimtas jiems palankus teismo sprendimas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos ieškovai ieškinio reikalavimais prašo įpareigoti atsakovą Vilniaus miesto savivaldybės administraciją savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą statinį, unikalus Nr. 4400-2129-9503, ir sutvarkyti statybvietę. Todėl atsižvelgiant į ieškinio turinį bei reiškiamus reikalavimus iš esmės svarbu, kad minėtas ginčo turtas bylos nagrinėjimo metu išliktų dabartinio savininko (atsakovo) nuosavybėje. Perleidus tretiesiems asmenims ginčo turtą užsitęstų bylos nagrinėjimas, pasunkėtų teismo sprendimo įvykdymas. Apelianto argumentas, kad nėra realios grėsmės galimai ieškovams palankaus teismo sprendimui įvykdymui, nes ieškovai yra žemės sklypo bendrasavininkiai, savaime nepaneigia būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina, kad pritaikytos laikinosios pasaugos priemonės yra mažiausiai varžančios apelianto teises, nes riboja tik jo teisę šiuo turtu disponuoti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog taikoma laikinoji apsaugos priemonė yra proporcinga siekiamam tikslui.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs skundo argumentus, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė procesines teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, dėl ko priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį. Šią nutartį panaikinti arba pakeisti, remiantis atskirojo skundo motyvais, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 17 d. nutartį palikti nepakeistą.