- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-420-372/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Simonaitienė (pirm.), Rasa Bartašienė, Petras Povilaitis
- Ieškovas
- P. S.
- Atsakovas
- UAB „Skulas”, V. N., A. G., A. S., G. B., V. L., UADB „Industrijos garantas”, L. P., E. P., VĮ Registrų centro
- Kategorijos
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo P. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007-10-02 sprendimo panaikinimo civilinėje byloje pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovams UAB „Skulas”, V. N., A. G., A. S., G. B., V. L., UADB „Industrijos garantas”, L. P., E. P., VĮ Registrų centro Šiaulių filialui dėl bendro naudojimo patalpų atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas P. S. kreipėsi į Šiaulių miesto apylinkės teismą patikslintu ieškiniu prašydamas: 1) įpareigoti VĮ Registrų centro Šiaulių filialą atstatyti nekilnojamojo turto registre neįrašytus duomenis dėl 24,58 m.² bendro naudojimo patalpų ploto namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), priskyrimo jam, P. S.; 2) patalpas, pažymėtas indeksu „a-16“ (5.80 m²), „a-15“ (1,59 m²), „a-17“ (0,83 m²) bei 4,10 m² koridorius (iš P. S. priklausančių patalpų pusės), pažymėtas brėžinyje Nr. 2 indeksu ,,a-10“, kurių bendras plotas yra 12,32 m², esančias pirmame aukšte pastato, plane pažymėto lN4p (unikalus patalpų Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus pastato Nr. (duomenys neskelbtini)), adresu (duomenys neskelbtini), atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir perduoti jam nuosavybėn nuolatiniam naudojimui, o likusią dalį 12,26 m² - palikti bendrojoje dalinėje nuosavybėje; 3) priteisti iš atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 1998-06-10 jis sudarė pirkimo - pardavimo sutartį su UAB „Talšos statybinės medžiagos”, o 1998-07-02 pagal perdavimo - priėmimo aktą priėmė patalpas iš buvusių savininkų ir tapo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininku. Teigė, kad patalpų perdavimo metu jis buvo įspėtas, kad prie perkamų patalpų yra priskirta dalis bendro naudojimo ploto. Atsiėmęs inventorinę bylą pamatė, kad šioms patalpoms priskirta 0,34 dalis bendro naudojimo patalpų. Nurodė, jog 1994-01-15 UAB „Talša“, pirkdama suformuotas patalpas, įgijo teisę į toms patalpoms priskirtą bendro naudojimo plotą. Bendro naudojimo plotai buvo paskirstomi proporcingai perkamų patalpų naudojamam plotui dalimis, procentais, kvadratiniais metrais. Tačiau ieškovas teigė, kad susipažinęs su namo pirmo aukšto brėžiniais, susiskaičiavęs plotus, jis niekaip negalėjo apskaičiuoti 0,34 dalies kvadratiniais metrais. Gavęs iš VĮ Registrų centro privatizavimo dokumentus, jis suprato, kad visi namo pirmo aukšto bendro naudojimo patalpų plotai paskirstyti neteisingai. Dėl tos priežasties jam atitenkančio 0,34 dalies bendro naudojimo ploto natūroje nebėra, nes kiti namo bendrasavininkai jo privatizavo daugiau. Ieškovo manymu, dėl to kaltas VĮ Registrų centras. Nurodė, jog iki 2004 m. liepos, t.y. iki patalpų rekonstrukcijos jis naudojosi bendro naudojimo patalpomis ir niekas neprieštaravo. Ieškovas teigė, kad elektros skydas, iš kurio buvo pajungta elektros srovė, buvo bendro naudojimo patalpose - ties pirmojo aukšto kambariu, telefono linija sumontuota taip pat bendro naudojimo patalpose. Ieškovui priklauso patalpa – parduotuvė, o jis pats yra pastato bendrasavininkis, valdantis pastato dalį, apskaičiuotą proporcingai naudojamos patalpos plotui. Teigė, kad bendro naudojimo patalpos įgyjamos pirminio privatizavimo metu ir priskiriamos toms patalpoms - butams, kurie privatizuojami. Ieškovo teigimu, UAB „Talša“ tas patalpas privatizavo su 0,34 dalimi bendro naudojimo ploto, o atimti teisę į teisėtai įgytą turtą galima tik įstatymo nustatyta tvarka, bet VĮ Registrų centras tą padarė be jokio pagrindo, savo nuožiūra. Nurodė, kad dėl VĮ Registrų centro klaidų, o gal sąmoningų veiksmų, klaidingai apskaičiuotas ir paskirstytas bendras naudojamas plotas visiems pirmojo aukšto savininkams. Pagal turimą privatizavimo medžiagą, esančią byloje, padarius analizę, ieškovo manymu, matyti, kad (duomenys neskelbtini) pirmame aukšte pagal techninius duomenis bendro ploto yra 541,80 m², o privatizuota ir priskirta bendro naudojamo ploto patalpoms - 654,44 m². Priskirta ir privatizuota 112,64 m² daugiau, negu yra natūroje. Todėl, ieškovo teigimu, neteisingai priskaičiuoti ir bendro naudojimo plotai kiekvienam savininkui. Nurodė, jog Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą, o Lietuvoje nuosavybę gina Konstitucijos 23 str. ir kiti įstatymai, todėl tokia VĮ Registrų centro veikla turi nusikaltimo požymių. Ieškovas teigė apie savo teisės pažeidimą sužinojęs tik gavęs VĮ Registrų centro atsakymą, kad bendro naudojimo plotas jam priklauso, bet jo nėra, nes jis paskirstytas. Todėl ieškovas teigė, kad anksčiau ginti savo teises jam nebuvo būtinybės, netgi priešingai, jis visada laikė, jog jam bendro naudojimo patalpos priklauso, ką patvirtino ir VĮ Registrų centras savo raštu.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių miesto apylinkės teismas 2007 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo P. S. 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovėms V. N. ir A. G.. Teismas nurodė, jog sutartyje, kuria ieškovas nupirko parduotuvę iš UAB ,,Talša“, nėra nurodyta, kad jis būtų įsigijęs ir bendro naudojimo patalpas. Pažymėjo, kad iš ieškovo pateiktų pirmo aukšto planų matyti, kad ieškovui priklausančios patalpos yra izoliuotos, pagal 1992-07-03 Centrinės privatizavimo komisijos posėdžio protokolu Nr. 50 patvirtintos Miestų ar rajonų valdybų, valstybinių, valstybinių akcinių įmonių, valstybinių įstaigų ir organizacijų išnuomotų negyvenamųjų pastatų ar patalpų, į kurias investuota privataus kapitalo, parengimo privatizuoti tvarkos 3.2 punktą valstybinės įmonės turto gali būti atskirta ne daugiau, negu buvo išnuomota (natūrine išraiška). Teismas nurodė, jog iš 1992-12-21 Šiaulių miesto valdybos potvarkio Nr. 641 matyti, kad UAB ,,Talša“ balanse liko tik parduotuvė su pagalbinėmis patalpomis, bendrabutis buvo perduotas į VĮ ,,Bendrabutis“ balansą. Todėl teismas laikė, kad nėra pagrindo teigti, kad UAB ,,Talša“ privatizuodama parduotuvės patalpas, kurios turėjo atskirą įėjimą, privalėjo įgyti ir bendro naudojimo patalpų, nors elektros srovė į šias patalpas ir buvo teikiama iš bendro aukšto skydo. Teismas nurodė, kad nors ieškovui priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini), gyvenamojo namo, buto techniniame pase įrašyti duomenys - 0, 34 d., tačiau tai laikyti UAB ,,Talša“ priklausiusių bendro naudojimo patalpų ploto dalimi nėra pagrindo, kadangi pase nėra nurodyta, ką reiškia šis įrašas, o remtis prielaidomis bei spėjimais teismas negali. Teismas pažymėjo, kad iš VĮ Registrų centro Šiaulių filialo pažymos matyti, kad pažymoje pateiktas paskaičiavimas, kiek sudarytų bendro naudojimo plotas ieškovui priklausančiai 78,07 m² patalpai, tačiau šioje pažymoje nėra jokių duomenų, kad bendro naudojimo plotas ieškovui apskritai priklauso. Konstatavo, kad nors ieškovas teigė, kad VĮ Registrų centro Šiaulių filialas neįregistravo jo nuosavybės teisės į bendro naudojimo patalpas, tačiau įregistruoti nuosavybės teisę galima tik esant nuosavybės teisės įgijimo pagrindui, o ieškovas tokios nuosavybės teisės neįgijo. Todėl teismas padarė išvadą, kad VĮ Registrų centro Šiaulių filialas negali atstatyti registre įrašo, kuris nebuvo iš viso padarytas. Be to, teismas pažymėjo, kad pripažinus nuosavybės teisę ieškovui į bendro naudojimosi patalpas (nors tokio ieškininio reikalavimo teismui ieškovas nepateikė), sumažėtų atsakovams priklausančios nuosavybės dalys, kai, tuo tarpu, ieškovas neginčijo sutarčių, kuriomis atsakovai įsigijo nuosavybę adresu (duomenys neskelbtini), nors įrodinėjo, jog jų įsigyti bendro naudojimo plotai paskaičiuoti neteisingai. Nurodė, kad ieškovui įsigyjant patalpas 1998-06-10, galiojo 1964 m. redakcijos LR Civilinis kodeksas, kurio 84 str. nustatė bendrą 3 metų ieškininės senaties terminą. Teismas laikė, kad ieškovas, 1998-06-10 įsigijęs parduotuvę adresu (duomenys neskelbtini), be bendro naudojimo patalpų, turėjo teisę per 3 metus kreiptis į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia ar su kitais ieškininiais reikalavimais, jei manė, kad jo teisės yra pažeistos. Todėl ieškinio senaties terminas pasibaigė 2001-06-10 (t.y. iki naujo LR Civilinio kodekso įsigaliojimo). Todėl teismas, nurodęs, kad tiek LR CK (1964 m. redakcija) 90 str., tiek 2001-07-01 įsigaliojusio LR CK 1.131 str. yra numatytos ieškininės senaties termino pabaigos teisinės pasekmės - ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti, o atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialo atstovas prašė taikyti ieškininę senatį, ieškovo ieškinį atmetė. Atmetęs ieškinį, teismas priteisė iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas atsakovėms V. N. ir A. G..
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas P. S. prašo panaikinti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškovo ieškinį patenkinti. Apelianto motyvai yra tokie:
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovo reikalavimams pritaikė ieškinio senatį. Ieškovas nuosavybės teisę į patalpas įgijo ne 1998-06-10, o tik 1998-07-02 jas perėmęs bei 1998-07-04 jas įregistravęs. Todėl 3 metų senaties terminas pagal CK (1964 m.) nėra praleistas ir galioja 10 m. senaties terminas. Be to, bendro naudojimo patalpų plotų atidalinimui senaties termino nėra.
2. Pasisakydamas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės pirmosios instancijos teismas ignoravo dalį CK teisės normų, LR Vyriausybės norminių aktų bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo nutarimų nuostatas, kuriomis ieškovas vadovavosi, įrodinėdamas savo teisę į dalį bendro naudojimo patalpų ploto. Teismas prielaidomis įvardijo 0,34 d. b.n. ploto priskyrimą UAB „Talša“, nors teismas turėjo nustatyti faktą, ką rodiklis 0,34 d. reiškia iš tikrųjų.
3. Priimdamas sprendimą, teismas vadovavosi Centrinės privatizacijos komisijos 1992-07-03 posėdžio protokolu Nr. 50, kuris aiškina apie privataus kapitalo įmonėse esančio valstybės turto, nuomojamo toms įmonėms parengimo privatizuoti tvarka. Tačiau šis protokolas Valstybinės įmonės „Talša“ nelietė, nes UAB „Talša“ išpirko jiems priklausantį turtą.
4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovo vardu nėra įregistruota 0,34 d. bendro naudojimo patalpų. Tokia padėtis susidarė dėl atsakovo VĮ Registrų centro Šiaulių filialo neteisėtų veiksmų. Be to, ieškovas prašė metodikos, kuria VĮ Registrų centras vadovavosi apskaičiuodamas ir paskirstydamas bendro naudojimo patalpų plotus. O pagal turimus duomenis galima būtų lengvai išsiaiškinti, ką reiškia skaičius 0,34 d.
5. Dalis pastato bendrasavininkių – G. B., V. L., L. P., E. P. – suprato, kad VĮ Registrų centras suklydo apskaičiuodamas bendro naudojimo plotus ir pateikė sutikimus, kad plotai būtų paskirstyti pagal CK normas. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė.
6. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad ieškovo patalpos izoliuotos, turi atskirą įėjimą, ir pan., neturi nieko bendro su nuosavybe. Patalpos savininkas yra pastato bendrasavininkis, valdantis pastato dalį apskaičiuotą proporcingai naudojamos patalpos plotui. Ir tokiai patalpai priklauso bendro naudojimo patalpų dalis.
Žemesnės instancijos teismas
7. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį nepagrįstai nurodė, kad ieškovas nesinaudojo bendro naudojimo patalpomis, nemokėjo mokesčių. Šie teismo motyvai neatima teisės į apmokėtą daiktą – bendro naudojimo patalpų plotą, kadangi CK 4.75 str. 2 d. išaiškina, kaip turėtų būti sprendžiamas bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas, jeigu savininkai laikinai nesinaudoja bendro naudojimo plotais.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo P. S. apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centro Šiaulių filialas prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.
Šalies argumentai
1. Apelianto nurodytos bendro naudojimo patalpos, kurias jis prašo atidalinti, sutarčių pagrindu yra įregistruotos kitiems atsakovams, todėl apelianto reikalavimas atidalinti iš bendrosios nuosavybės ieškinyje nurodytas patalpas, be pagrindo jas paimant iš savininkų yra nepagrįstas ir neįgyvendinamas.
2. Teismas pagrįstai apelianto reikalavimams pritaikė ieškininės senaties terminą, nes apeliantas nuosavybės teise parduotuvę valdo nuo 1998-06-10, žinodamas, kad neturi galimybės naudotis bendro naudojimo patalpomis ir iki šiol nepasinaudojo teise į savo teisių gynybą teisme.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo P. S. apeliacinį skundą atsakovas G. B. prašo patenkinti apeliacinį skundą.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.
1. VĮ Registrų centras gali atitaisyti klaidą, perskaičiuodamas bendrojo naudojimo patalpas proporcingai naudingam gyvenamam plotui, sumažinant bendrojo naudojimo patalpų plotą asmenims, kurių naudai nuosavybės forma buvo įregistruotos bendrojo naudojimo patalpos. Šiuo metu bendrojo naudojimo patalpos dar nėra atidalintos ir patvirtintos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo P. S. apeliacinį skundą atsakovė A. S. nurodo, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmojo aukšto bendro naudojimo patalpų plotai turi būti apskaičiuoti ir paskirstyti patalpoms proporcingai ploto dydžiui visiems aukšto bendrasavininkiams.
Atsiliepimu į ieškovo P. S. apeliacinį skundą atsakovė L. P. nurodo, kad teismui reikėtų priimti tokį sprendimą, kuris nepažeistų teisingumo principo ir visi bendrasavininkiai gautų tiek bendro naudojimo patalpų, kiek jiems priklauso pagal įstatymą.
Atsiliepimu į ieškovo P. S. apeliacinį skundą atsakovas E. P. nurodo, kad teismui reikėtų priimti tokį sprendimą, kuris nepažeistų teisingumo principo ir visi bendrasavininkiai gautų tiek bendro naudojimo patalpų, kiek jiems priklauso pagal įstatymą.
Atsiliepimu į ieškovo P. S. apeliacinį skundą atsakovas V. L. nurodo, kad namo, esančio (duomenys neskelbtini), pirmo aukšto bendro naudojimo patalpų plotai turi būti paskirstyti patalpoms proporcingai nupirkto naudingo ploto dydžiui.
Atsiliepimu į ieškovo P. S. apeliacinį skundą atsakovės V. N. ir A. G. prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą bei priteisti jų turėtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.
1. Apelianto ieškinys ir apeliacinis skundas neturi jokio juridinio pagrindo, t.y. Lietuvos Respublikoje nėra tokio įstatymo, pagal kurį iš vieno asmens galima atimti teisėtai įgytą ir sąžiningai valdomą bei naudojamą privačią nuosavybę ir be jokio įstatyminio pagrindo perduoti tam, kas jos niekada nebuvo įgijęs ir neturi tai patvirtinančių dokumentų. Be to, apeliantas niekada neginčijo pirkimo – pardavimo sutarčių, pagal kurias buvo įgyta nuosavybė (duomenys neskelbtini).
2. Apeliantas niekada neįgijo bendrosios dalinės nuosavybės – bendro naudojimo patalpų. todėl atidalijimo klausimas apskritai negali būti sprendžiamas.
Šalies argumentai
3. Apeliantas teigia, kad teismas privalėjo nustatyti, ką reiškia 0,34, tačiau pats apeliantas teismui tokio prašymo nepateikė, tokio reikalavimo nesuformulavo, o teismas negali išeiti už ieškinio ribų.
4. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nei apeliantas, bei atsakovai nekėlė jokių reikalavimų, susijusių su apelianto valdomu ir naudojamu nekilnojamuoju turtu, todėl visiškai nesuprantami apelianto argumentai, susiję su jo 1998-06-10 pirkto nekilnojamojo turto įregistravimu bei nuosavybės teisės atsiradimu, nuosavybės teisės atsiradimo terminais. Apeliantas neginčija savo nuosavybės teisės į patalpas, todėl nesuprantama, ką bendro turi apelianto apeliaciniame skunde dėstomi motyvai apie apelianto nuosavybės teisės atsiradimo terminą į patalpas su ieškinio dalyku, jeigu apeliantas apskritai neginčija nei savo nuosavybės teisės, nei jos atsiradimo terminų.
5. Apeliantas nei ieškinyje, nei teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu, nei apeliaciniame skunde negali paaiškinti, kokiu pagrindu jam tariamai priklauso ar turėtų priklausyti bendro naudojimo patalpos, apeliantas nepateikė nei vieno dokumento, įrodančio, kad apeliantas kada nors būtų įgijęs bendro naudojimo patalpas (duomenys neskelbtini)name.
6. Apeliaciniame skunde apeliantas maišo įvairias kategorijas, sąvokas, skaičius, neteisingai supranta juridinių asmenų funkcijas, nesupranta įstatymo normų, dažnai ištraukia iš konteksto frazių nuotrupas ir jomis manipuliuoja, siekdamas sau palankaus rezultato. Pats pateikdamas savo skaičiavimus, apeliantas toliau atlieka aritmetikos veiksmus, niekaip nesusiedamas jų su ieškinio dalyku ir nepaaiškindamas, ką bendro turi jo skaičiavimai su nuosavybės teisės į bendrai naudojamą plotą įgijimu.
7. Apelianto teiginiai, kad dalis bendrasavininkių, turinčių patalpas (duomenys neskelbtini), parašė sutikimą, kad plotai būtų kitaip perskirstyti, yra akivaizdi netiesa, nes nei vienas bendrasavininkis, taip pat nei vienas bendro ploto savininkas tokio sutikimo nepateikė.
8. Ieškinio dalykas buvo bendro ploto atidalijimas bei įpareigojimai Nekilnojamojo turto registrui padaryti įrašus, todėl visiškai nesuprantami apelianto teiginiai privatizavimo tema, nes toks reikalavimas civilinėje byloje nebuvo keliamas.
9. Teikdamas, kad bendro naudojimo plotas (duomenys neskelbtini) name yra apskaičiuotas neteisingai, apeliantas neprašė pirmosios instancijos teismo teisingai apskaičiuoti plotą, neprašė panaikinti privatizavimo sprendimus, neprašė panaikinti vėlesnius sandorius, perkant ar parduodant privatizuotą turtą.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo P. S. apeliacinį skundą atsakovas UADB „Industrijos garantas“ prašo atmesti apeliacinį skundą ir palikti nepakeistą Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą.
Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais.
1. Apeliantas nėra įrodęs savo, kaip namo (duomenys neskelbtini), bendrasavininko, statuso.
2. Apeliantas neginčijo ir neginčija sandorių, kurių pagrindu bendro naudojimo patalpas įgijo kiti atsakovai. Kadangi (duomenys neskelbtini), esančio pastato pirmajame aukšte nebėra bendro naudojimo patalpų, kurios nebūtų privatizuotos, o apeliantas nenuginčijo nė vieno sandorio, kurio pagrindu bendrojo naudojimo patalpos buvo privatizuotos, apelianto prašymas perskirstyti bendro naudojimo patalpas, t.y. vieniems sumažinti jų turimą nuosavybę, o kitiems padidinti, yra neįmanomas.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kolegija daro išvadą, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimo naikinti nėra pagrindo ( CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Kolegija pripažįsta, kad pastato bendraturčiui turi priklausyti ne tik įsigytų patalpų dalis pagal pirkimo-pardavimo sutartį ( b.l.2, t.2), bet ir jo dalis bendro naudojimo patalpų. Tai aiškiai išreikšta CK 4.83 straipsnio 1 dalies nuostatoje. Tai, kad pirkimo-pardavimo sutartyje nėra šios sąlygos, automatiškai nereiškia, jog jis praranda šią įstatymo nustatytą teisę. Pateikęs ieškinį teismui, apeliantas turi galimybę reikalauti nustatyti jam bendro naudojimo patalpų dalį. Taigi, visų pirma apeliantas kaip pastato bendraturtis privalo išsiaiškinti ir nustatyti nuosavybės teisės dalis į bendro naudojimo patalpas ( CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Dėl to išspręstas ginčas tik vėliau suteiks jam galimybę reikalauti atidalinti bendro naudojimosi patalpas iš bendros dalinės nuosavybės ( CK 4.80 straipsnio 1 dalis) arba jis turės galimybę reikalauti nustatyti jam skirtų bendro naudojimosi patalpų naudojimosi tvarką ( CK 4.81 straipsnio 1 dalis).Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai nurodė, jog iš viso neaišku, ar apeliantui priklauso bendro naudojimo patalpos. Byloje esančiame patikslintame ieškinyje ( b.l.131-136, t.2) reikalavimai taip neaiškiai suformuluoti, kad galų gale neįmanoma juos tinkamai išspręsti. Kolegijos posėdyje apeliantas nurodė, kad jis iš esmės nori, jog jam būtų skirtos šios patalpos - tualetai ir prausykla, iš kurių jis pasidarytų biuro patalpas. Taip pat jis nurodė, kad koridoriaus dalimi jis leistų naudotis kitiems bendraturčiams. Tačiau tai aiškiai įrodo, jog apelianto reikalavimas dėl bendro naudojimo patalpų dalies nustatymo nesuformuluotas ir neišreikštas. Kolegija taip pat nurodo, kad apeliantas privalo pateikti teismui tinkamą pirmo aukšto patalpų projektą. Tuo tarpu esantis byloje apelianto įvardintas brėžinys (b.l.102, t.1), kuriuo jis rėmėsi, yra neinformatyvus, reikalaujamos patalpos nėra aiškiai išdėstytos, jos pažymėtos pieštuku. Koridoriaus patalpos iš viso nepaskaičiuotos. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kiti namo bendraturčiai , įsigydami butus, yra notarine tvarka įregistravę konkrečias bendro naudojimo patalpas. Tai nustatyta teismui pateiktuose Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose (b.l.13-62, t.1) bei kitų bedraturčių būsto įsigijimo dokumentuose ( b.l.7-103, t.2). Pats apeliantas pripažino, kad bendro naudojimo patalpų kiekis aiškiai nesutampa su bendraturčiams parduotų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančių patalpų kiekiu. Paskaičiavus pagal pirkimo - pardavimo, dovanojimo, atidalinimo ar kitus sandorius, bendro naudojimo patalpų kiekis teoriškai sudarytų 185,87 kv.m., kai realiai jų yra tik 128,80 kv.m.. Jau vien šis faktas rodo, kad apeliantui pirmiausia privalu išsiaiškinti, kokia gi dalis bendrojo naudojimo patalpų teisėtai priklauso jam bei kitiems bendraturčiams. Tačiau tai nereiškia, kad jis turi ginčyti bendraturčių sudarytus sandorius, juolab kad Registrų centras duomenų banko išrašuose tai užfiksavo. Įvertinęs šias aplinkybes, apeliantas turi galimybę kreiptis į bet kurią turto vertintoją, kad būtų tiksliai nustatytos šios dalys.
Apelianto reikalavimas, kad VĮ Registrų centro filialas atstatytų jam nekilnojamojo turto registre neįrašytus duomenis yra nesuprantamas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jį atmetė. Lietuvos Respublikos Nekilnojamojo turto registro įstatymo 13 straipsnyje nurodyti pagrindai, kuriems esant ši institucija atlieka įrašus registrų įraše. Ji nesprendžia klausimų dėl duomenų keitimo , kol nėra tam pagrindo. Šioje byloje tokie pagrindai yra arba apelianto patalpų pirkimo-pardavimo sutarties naikinimas ar sąlygų keitimas, arba teismo sprendimas dėl bendrojo naudojimo patalpų dalies nustatymo. Nė dėl vieno šių pagrindų apeliantas reikalavimo nepateikė. Pagal minėto įstatymo 33 straipsnio nuostatas Registrų centras gali spręsti klausimus dėl netikslių ir klaidingų registro duomenų taisymo, tačiau pagal apelianto reikalavimą negalima daryti išvados, kad jis prašo ištaisyti netikslius ir klaidingus registro duomenis. Iš jo ieškinio reikalavimo matyti, kad jis reikalauja įrašyti duomenis, dėl kurių pirmiausia turi būti baigtas teisminis ginčas dėl ginčijamo turto dalies nustatymo.
Kolegija laiko, kad apelianto reikalavimai yra nesuformuluoti, pirmasis reikalavimas iš viso negalimas, o esminis reikalavimas nepareikštas. Dėl šios priežasties nėra pagrindo grąžinti bylą nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Apeliantui neužkertamas kelias kreiptis į teismą su nauju ieškiniu, kuriame jis aiškiai ir tinkamai išdėstytu reikalavimus.
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, kiti apelianto motyvai yra teisiškai nereikšmingi ir neanalizuotini.
Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė ( CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Atmetus apeliacinį skundą, iš apelianto priteisiamos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ( CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Jos sudaro70,12 Lt (b.l.84, t.3).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Nutarė:
Šiaulių miesto apylinkės teismo 2007 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš ieškovo P. S. 70,12 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.