- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-05-29
- Bylos Nr.
- 2A-410-278/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-15-3-00014-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Birutė Valiulienė
- Atsakovas
- R. A.
- Trečiasis asmuo
- AB „Lietuvos draudimas“
- Kategorijos
- 42.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 73.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-410-278/2012
Teisėja Valentina Paliulionienė Teisminio proceso Nr. 2-15-3-00014-2012-1
2012 m. gegužės 29 d.
Panevėžio apygardos teismo teisėja Birutė Valiulienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo R. A. apeliacinį skundą dėl Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2-248-847/2012 pagal ieškovo individualios įmonės (toliau - IĮ) G. V. automobilių remonto dirbtuvės ieškinį atsakovui R. A., trečiajam asmeniui AB „Lietuvos draudimas“ dėl skolos priteisimo ir,
Aprašomoji dalis
nustatė:
IĮ G. V. automobilių remonto dirbtuvė dokumentinio proceso tvarka prašė teismą priteisti iš atsakovo R. A. 940,57 Lt skolą. Nurodė, kad tarp šalių buvo sudaryta transporto priemonės remonto sutartis, kurios pagrindu ieškovas atliko automobilio (duomenys neskelbtini) remonto darbus. Teigia, jog dalį remonto išlaidų apmokėjo draudimo bendrovė, o 940,57 Lt atsisakė atlyginti, nurodant jog remonto darbai šiai sumai nesusiję su draudžiamuoju įvykiu.
Šalies argumentai
Biržų rajono apylinkės teismas 2012 m. sausio 11 d. preliminariu sprendimu ieškinį tenkino. Atsakovas pateikė prieštaravimus dėl pareikšto ieškinio ir ieškinį prašė atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Biržų rajono apylinkės teismas 2012 m. balandžio 2 d. sprendimu paliko galioti preliminarų sprendimą. Teismas konstatavo, kad LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintose taisyklėse „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ (toliau - Taisyklės) aptarti atvejai, kada automobilis pradedamas remontuoti iki draudimo išmokos išmokėjimo ir, atliekant turto remonto darbus, draudikas turi raštu patvirtinti, kad galima pradėti remonto darbus. Teismas darė išvadą, kad AB „Lietuvos draudimas“ nebuvo įsipareigojęs ieškovui apmokėti visas automobilio (duomenys neskelbtini) remonto išlaidas, nes nebuvo nustatyta, jog AB „Lietuvos draudimas“ raštu buvo patvirtinęs automobilio remonto pradžią. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tarp ginčo šalių susiklostė vartojimo rangos santykiai. Ieškovo ir atsakovo sudarytoje transporto priemonės remonto sutartyje šalys sutarė, jog klientas įsipareigoja sumokėti įmonei už tinkamai ir laiku atliktas transporto priemonės remonto paslaugas sutartyje numatytais terminais ir sąlygomis. Be to, šalys patvirtino žiną, jog už suteiktas remonto paslaugas gali apmokėti trečiasis asmuo draudimo kompanija, neviršijant suderintos remonto kaštų sąmatos. Teismas darė išvadą, jog ieškovas tinkamai informavo atsakovą apie baigtus remonto darbus ir pateikė sąmatą bei sąskaitą apmokėjimui, kurių teisingumo atsakovas neginčija, todėl dalį remonto išlaidų apmokėjus trečiajam asmeniui, likusią sumą už paslaugas turi sumokėti atsakovas.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas R. A. prašo panaikinti Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, neatsižvelgė į Aukščiausiojo Teismo praktiką, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių, todėl sprendimas turi būti panaikintas. Nurodo, kad tik ieškovas ir draudimo kompanija nustatė dėl įvykio atsiradusius automobilio sugadinimus ir suderino visą atliktinų darbų apimtį ir kainą, o jis nėra prašęs atlikti jokių kitų darbų, kurie nebūtų susiję su autoįvykiu. Teigia, kad ieškovas turėjo įsitikinti, jog remontuos tik tuos defektus ir apgadinimus, kurie yra priežastiniame ryšyje su autoįvykiu. Mano, kad ieškovas, būdamas automobilių remonto verslo atstovas bei sudarydamas sutartis remontuoti draudimo kompanijos siunčiamus automobilius, privalo pasirūpinti, kad į remonto sąmatas patektų tik su autoįvykiu susiję defektai, antraip, visą riziką dėl draudimo kompanijos išmokamos draudimo išmokos prisiima ieškovas. Teigia, jog ginčas dėl nesumokėtos sumos yra tik tarp ieškovo bei draudimo kompanijos ir atsakovas nėra tinkama proceso šalis. Mano, kad ieškovas ir draudimo kompanija elgiasi nesąžiningai. Nurodo, jog teismas be pagrindo nepasisakė dėl faktinių ieškovo ir draudimo kompanijos santykių, todėl neatskleidė bylos esmės, be to, netinkamai aiškino Taisyklių normas bylos aplinkybėms nustatyti. Atsižvelgiant į Taisyklių nuostatas sutartį bei jo prašymą, draudimo kompanija ginčijamą sumą turėjo sumokėti ieškovui ir tikrasis atsakovas šioje byloje yra draudimo kompanija. Teigia, kad teismas netinkamai aiškino tarp šalių sudarytą transporto priemonės remonto sutartį, neatsižvelgė į tikruosius šalių ketinimus, todėl nepagrįstai sprendė, jog jis privalo sumokėti skirtumą tarp suderintos remonto sąmatos sumos ir draudimo bendrovės išmokėtos sumos.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas prašo Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad teismas teisingai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisės normas. Teigia, jog apeliantas žinojo, kad automobilio bamperio kairės pusės sugadinimas nesusijęs su draudžiamuoju įvykiu ir to neginčijo. 2011-02-23 transporto priemonės remonto sutartyje buvo numatyta, kad prioritetinis klientas savo lėšomis apmoka remonto darbus, nesusijusius su draudžiamuoju įvykiu, todėl atsakovui kyla pareiga apmokėti 940,57 Lt už automobilio remontą, kuris nesusijęs su draudžiamuoju įvykiu.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Teismas konstatuoja, kad Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.
Byloje nustatyta, kad 2011-02-21 įvykus eismo įvykiui, R. A. kreipėsi į atsakingo už įvykį asmens vairuotojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu apdraudusią draudimo kompaniją AB „Lietuvos draudimas“ ir 2011-02-23 pateikė prašymą draudimo išmoką išmokėti IĮ G. V. automobilių remonto dirbtuvei su kuria 2011-02-23 jis sudarė transporto priemonės remonto sutartį (toliau – sutartis, b. l. 12, 69-70,72). Iš 2011-02-23 sutarties matyti, kad šia sutartimi įmonė įsipareigojo atlikti automobilio remontą, o klientas – perduoti automobilį (duomenys neskelbtini), v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis BMW), ir, suteikus remonto paslaugas, jas priimti bei apmokėti sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis (sutarties 1.1 p., b. l. 9-11). Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo matyti, kad atsakovas patvirtino, jog automobilis buvo suremontuotas tinkamai, jis pretenzijų dėl remonto kokybės įmonei neturėjo, o transporto priemonę atsiėmė (b.l. 89-92). Nustatyta, kad 2011-04-08 ieškovas už automobilio BMW remonto darbus pateikė automobilio savininkei R. A. PVM sąskaitą-faktūrą 3 288,62 Lt sumai, o AB „Lietuvos draudimas“ 2011-06-20 raštu informavo ieškovą ir automobilio BMW savininkę apie išmokamą 2 348,05 Lt draudimo išmoką už 2011-02-21 įvykio metu apgadintą automobilį bei atsisakymą apmokėti remonto darbus už sugadinimus, nesusijusius su įvykiu (b. l. 13-14, 73). Atsakovas nesutinka apmokėti už automobilio remontą susidariusio skirtumo, nes mano, kad ginčas dėl nurodytos sumos turi būti sprendžiamas tik tarp ieškovo ir draudimo kompanijos, o jis nagrinėjamoje byloje laikytinas netinkama proceso šalimi. Minėti teiginiai atmesti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo šalis, t.y. remonto įmonę ir R. A. siejo vartojimo rangos santykiai, nes draudimo bendrovė tik pasiūlė atsakovui įmones automobilio remontui atlikti, tačiau sutarties su ieškovu IĮ G. V. automobilių remonto dirbtuve dėl konkretaus automobilio remonto nesudarė (CK 6.672 str. 1 d.). Sutartis dėl automobilio BMW buvo sudaryta tarp ieškovo ir apelianto R. A.. Šalys sutarė, kad ieškovui atlikus minėto automobilio remontą, apeliantas – priims darbus ir apmokės už juos sutartyje numatyta tvarka. Nors sutartimi ginčo šalys patvirtino, jog už apeliantui suteiktas automobilio remonto paslaugas gali apmokėti trečiasis asmuo AB „Lietuvos draudimas“, tačiau trečiajam asmeniui atsisakius pilnai apmokėti automobilio remonto išlaidas, R. A. nėra atleidžiamas nuo išlaidų mokėjimo, nes jis yra prisiėmęs įsipareigojimus remonto įmonei (Sutarties 6.5.3. p., b. l. 11). Kadangi apeliantas kreipėsi į AB „Lietuvos draudimas“ dėl 2011-02-21 įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis BMW, trečiajam asmeniui Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo bei Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties Nr. 03/178348906 pagrindu kilo pareiga išmokėti draudimo išmoką už autoįvykio metu patirtą žalą (b. l. 76-77). Iš byloje esančių duomenų bei šalių paaiškinimų matyti, kad apeliantas sutiko su draudimo kompanijos siūlymu apgadintą automobilį BMW remontuoti viename iš draudimo kompanijos pasiūlytų automobilių remonto servisų. Tokiu būdu, R. A. ir trečiasis asmuo sutarė, ką patvirtina apelianto 2011-02-23 prašymas, jog draudimo kompanija apskaičiuotą draudimo išmoką sumokėtų remonto paslaugas suteikusiai įmonei, t. y., sutarė dėl draudimo išmokos apeliantui išmokėjimo būdo (LR Vyriausybės 2004-06-23 nutarimu Nr. 795 patvirtintų taisyklių „Dėl eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių“ 42.2.3. p.; b. l. 12). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog teisiniu pagrindu sutarčiai atsirasti laikytini draudimo teisiniai santykiai tarp R. A. ir trečiojo asmens AB „Lietuvos draudimas“, o sutarties kaina pripažintina draudimo išmoka. Tokiu būdu susiformavo dvejopi santykiai: draudimo teisiniai santykiai tarp apelianto ir trečiojo asmens bei išvestiniai iš draudimo teisinių santykių, sutartiniai teisiniai santykiai tarp ieškovo IĮ G. V. automobilių remonto dirbtuvės ir R. A.. Nagrinėjamos bylos atveju apeliantas nepagrįstai teigia, jog tikrosios ginčo šalys turėtų būti ieškovas ir trečiasis asmuo, nes ginčas dėl nesumokėtos sumos kilo ne iš ieškovo ir trečiojo asmens tarpusavio santykių, bet iš sutarties tarp ieškovo IĮ G. V. automobilių remonto dirbtuvės ir apelianto R. A., jo įsipareigojimo apmokėti už remonto darbus. Apelianto teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino ieškovo ir draudimo kompanijos faktinių santykių, todėl neatskleidė bylos esmės, yra nepagrįstas ir atmestini dėl aukščiau nurodytos aplinkybės.
R. A. nurodo, kad pagal sutarties sąlygas, atsakomybė dėl automobilio sugadinimų įtraukimo į remonto sąmatą tenka ieškovui, tačiau apelianto teiginiai yra susiję su žalos nustatymu bei draudimo išmokos apskaičiavimu, kas nėra susiję su nagrinėjama byla. Iš bylos duomenų matyti, kad automobilis po autoįvykio buvo apžiūrėtas šalių, tai atsakovas patvirtino ir pirmosios instancijos teismui, tačiau duomenų, jog apeliantas būtų nurodęs, jog kairės pusės sugadinimai nėra atsiradę 2011-02-21 autoįvykio pasėkoje ir šie sugadinimai neremontuotini, nėra teismui pateikta, todėl atsisakyti mokėti remonto išlaidas, kurių neapmokėjo draudimo bendrovė, atsakovas neturi pagrindo, nes sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir sąžiningai (CK 6.200 str.). Sutarties 3.3 punktu R. A. įsipareigojo apmokėti tinkamai ir laiku atliktus automobilio remonto darbus. Tai, kad sutarties 6.5.3. punkte numatyta galimybė trečiajam asmeniui AB „Lietuvos draudimas“ sumokėti už remontą ir pastarasis apmokėjo tik dalį PVM sąskaitoje-faktūroje Nr. VAD 414 nurodytos sumos, neatleidžia apelianto R. A. nuo jo paties sutarties 3.3. punkte nurodytų įsipareigojimų vykdymo. Byloje nėra pateikta duomenų, jog minėtas sutarties punktas būtų pakeistas ar nuginčytas. Trečiajam asmeniui išmokėjus draudimo išmoką (2 348,05 Lt) ir R. A. su jos dydžiu nesutinkant, jis turėjo teisę įstatymų nustatyta tvarka pateikti skundą dėl apskaičiuotos draudimo išmokos teisingumo.
Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 2011-02-23 sutarties sudarymo, jos esmės, nenukrypo nuo sutarčių aiškinimo taisyklių bei principų. Esant nurodytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės ir procesinės teisė normas, todėl naikinti ar keisti sprendimą nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutarė:
Biržų rajono apylinkės teismo 2012 m. balandžio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.