Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų sprendimas

2020-04-17 · Administracinė byla Nr. eI2-2210-505/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-04-17
Bylos Nr.
eI2-2210-505/2020
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01599-2019-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
Teisėjas
Daina Kukalienė (pirm.)
Pareiškėjas
akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“, AB "Žemaitijos pienas"
Atsakovas
viešosios įstaigos Kaimo verslo, Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI2-2210-505/2020Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01599-2019-0Procesinio sprendimo kategorijos: 51.5; 55.1.1; (S) 41; 57.4.
REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. balandžio 17 d.Kaunas
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Daina Kukalienė,sekretoriaujant Oksanai Berezovskei,dalyvaujant pareiškėjos akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovui G. K.,

atsakovės viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros atstovėms L. M., L. N., Ž. A.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą atsakovei viešajai įstaigai Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmuose gautas pareiškėjos akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundas, kuriuo prašoma panaikinti atsakovės viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros 2019 m. liepos 16 d. sprendimą Nr.002.

Šalies argumentai

Skunde nurodė bei jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovė viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra ginčijamu 2019 m. liepos 16 d. sprendimu paskyrė pareiškėjai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ ekonominę sankciją 1500 Eur baudą, su kuria pareiškėja nesutinka. Pabrėžė, jog minėtu sprendimu konstatuojama, kad 2019 m. birželio 26 d. atlikus planinę patikrą nustatyta, jog akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ nesilaikė Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių - parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau - Pieno įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų bei nurodoma, kad šis sprendimas priimtas įvertinus patikros aktą Nr.1PRPS - (11.1) - 035 ir 2019 m. liepos 1 d. „Dėl patikros akto“ Nr. Z-19-024. Mano, kad sprendime tik formaliai nurodoma teisės norma, kurią neva pažeidė pareiškėja, visiškai nenurodomos faktinės aplinkybės, kurios sudaro teisės pažeidimo turinį, taip pat sprendimas nemotyvuotas, todėl yra pagrindas jį naikinti. Paaiškino, jog nors atsakovė sprendime nurodo, jog ji administracines funkcijas vykdė ir ekonominio poveikio priemonę pritaikė Ūkio subjektų, perkančių - parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, tačiau pareiškėjos nuomone, ekonominė sankcija gali būti taikoma Pieno įstatymo nustatyta tvarka ir sąlygomis, kuris nesuteikia teisės pradėti administracines procedūras atsakovės iniciatyva, be kita ko, joks kitas teisės aktas neįgalioja atsakovės inicijuoti ūkio subjektų patikrą savo iniciatyva bei taikyti ekonomines sankcijas, todėl teigia, kad yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti atsakovei viršijus jai suteiktus įgaliojimus. Taip pat pareiškėjos atstovo įsitikinimu, sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų individualaus administracinio akto turinio reikalavimų, kas akivaizdžiai apriboja pareiškėjos pagrindinę teisę į gynybą dėl to, kad neaiški kaltinimo esmė, t. y. ginčijamo sprendimo turinys neatitinka šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo individualiame administraciniame akte pateikti faktinį ir teisinį pagrindą bei motyvuoti administraciniu aktu taikomas poveikio priemones. Mano, kad Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktas galimai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei Europos Sąjungos teisei. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2016 m. rugpjūčio 29 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas sprendimu Nr. KT24- S13/2016 priėmė nagrinėti prašymą ir įvertinti ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neprieštarauja Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3, 5 straipsniai (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija), o 2017 m. gruodžio 20 d. toje pačioje byloje Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas sprendimu Nr. KT21-S11/2017 kreipėsi į Europos sąjungos teisingumo teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo tikslu įvertinti ar Pieno įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostata žalio pieno pirkėjui draudžianti atlikti tam tikrą nesąžiningą veiksmą - tai pačiai grupei pagal parduodamo pieno kiekį priskirtiems žalio pieno pardavėjams, nepriklausantiems pripažintoms pieno gamintojų organizacijoms, mokėti skirtingą kainą už tokios pačios sudėties ir kokybės žalią pieną, pristatomą pirkėjui tokiu pačiu būdu neprieštarauja Europos sąjungos teisei. Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta: „Žalio pieno pirkėjui draudžiama atlikti šiuos nesąžiningus veiksmus: 1) perkant žalią pieną, atitinkantį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytus kokybės reikalavimus, iš tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės ir jį pristatant žalio pieno pirkėjui tokiu pačiu būdu (žalias pienas pristatomas į žalio pieno supirkimo punktą, žalias pienas paimamas tiesiogiai iš ūkio, žalias pienas pristatomas tiesiogiai į žalio pieno perdirbimo įmonę), žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyse taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą, išskyrus atvejus, kai pienas perkamas iš žalio pieno pardavėjų, parduodančių savo gamybos pieną ir priklausančių pieno gamintojų organizacijoms, pripažintoms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju negali būti taikoma mažesnė žalio pieno pirkimo kaina negu ji būtų nustatyta pagal žalio pieno pardavėjų grupes“. Be kita ko, Europos Sąjungos teisingumo teismas pradėjo prejudicinio sprendimo priėmimo procesą ir šioje byloje (byla C-2/18) generalinis advokatas pasiūlė Europos Sąjungos teisingumo teismui pripažinti Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių - parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto nuostatą prieštaraujančią Europos Sąjungos teisei. Mano, kad yra pagrindas sustabdyti šią bylą iki Konstitucinis teismas išnagrinės bylą. Taip pat prašė skundą patenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovė viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra atsiliepimu į skundą nurodė, jog su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į skundą nurodė ir įgaliotos atstovės teismo posėdžio metu paaiškino, kad nesutinka su pareiškėjos teiginiu, kad ginčijamas 2019 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. 002 neatitinka individualaus administracinio akto turinio reikalavimų, kad sprendime nėra nurodyti pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pagrindžiantys ekonominės sankcijos taikymą. Pabrėžė, kad Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos.“ Pažymėjo, jog Viešojo administravimo įstatymas nereikalauja, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, jo pagrindimas gali būti išdėstytas kituose dokumentuose, kurie yra sudėtinė sprendimo dalis. Paaiškino, kad skundžiamo sprendimo kaip individualaus teisės akto turinys yra neatsiejamas nuo Patikros akto, kuriame atsakovės inspektoriai, atlikdami patikrą vietoje, fiksuoja faktines aplinkybes ir duomenis. Sprendime pateikta nuoroda į 2019 m. birželio 26 d. Ūkio subjekto, perkančio - parduodančio žalią pieną ir prekiaujančio pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo patikros aktą Nr. PRPS-(11.1), su kuriuo pareiškėja supažindinta 2019 m. birželio 26 d. atsakovės inspektorių vykdomos patikros vietoje metu ir šiame akte yra pareiškėjos atstovo parašas, patvirtinantis, kad jis susipažino su Patikros aktu ir vieną egzempliorių gavo. Atsakovės atstovių įsitikinimu, priimtas sprendimas, kad pareiškėja nesilaikė Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto reikalavimų yra grindžiamas objektyviais duomenimis. Mano, kad pareiškėjai yra suprantamas padarytas pažeidimas ir tai patvirtina ta aplinkybė, kad pareiškėja 2019 m. liepos 1 d. raštu „Dėl patikros akto“ Nr. Z-19-024 pateikė paaiškinimus dėl Patikros akte nustatytų neatitikimų, nurodė neatitikimų priežastis, problemas bei kaip pastarosios bus sprendžiamos, tuo pripažindama pažeidimus, taip pat nurodė, kad dėl nustatytų pažeidimų atsiradusius žalio pieno supirkimo kainų skirtumus yra sumokėjusi konkretiems žalio pieno pardavėjams. Pažymėjo, kad pastaroji aplinkybė - pareiškėjos atlyginti nuostoliai ir pašalinta padaryta žala - atsakovės buvo vertinama kaip lengvinanti aplinkybė ir už minėtą pažeidimą buvo skirta minimali ekonominė sankcija. Sprendime nurodyta, kad Ūkio subjekto, perkančio-parduodančio žalią pieną ir prekiaujančio pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo ekonominių sankcijų komisija, atsižvelgdama į pareiškėjos 2019 m. liepos 1 d. raštą „Dėl patikros akto“ Nr. Z-19-024 ir vadovaudamasi teisiniu reglamentavimu, priėmė sprendimą taikyti minimalią ekonominę sankciją. Pabrėžė, kad pareiškėja galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto sprendimo faktinius ir teisinius pagrindus, jo priėmimo motyvus, o tai įgalina nepripažinti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą bei nėra pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą kaip neatitinkantį individualaus administracinio akto turinio reikalavimų. Teigė, kad atsakovė administracines funkcijas - Įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą dėl nesąžiningų veiksmų kontrolės - vykdė vadovaudamasi Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, o ekonominio poveikio priemonę skyrė pareiškėjai vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 12 punktu. Tai, kad pareiškėjos manymu ekonominė sankcija turėjo būti skirta Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, mano, kad net jei pastaroji aplinkybė ir galėtų būti vertinama kaip formalus trūkumas ginčijamame sprendime, tai ji negalėtų būti laikoma esminiu, kuri galėtų sukliudyti šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį bei Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio plotmėje, pareiškėjai būtų užkirsta galimybė efektyviai realizuoti teisę į pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Atkreipė dėmesį, jog Įstatymo trečiasis skirsnis nustato atsakomybės už šio Įstatymo pažeidimus taikymo tvarką, t. y. 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog iniciatyvos teisė pradėti šio Įstatymo pažeidimų nagrinėjimą turi valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministras, 2015 m. liepos 27 d. įsakymu Nr. 3D-603 „Dėl Duomenų iš žalio pieno pirkėjų rinkimo taisyklių patvirtinimo“ pavedė atsakovei vadovautis Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis ir atlikti žalio pieno pirkėjų patikras dėl Įstatymo 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų nuostatų laikymosi, patikrų plane numatant patikrinti visus žalio pieno pirkėjus ne rečiau kaip 1 kartą per metus. Pažymėjo, kad atsakovės inspektoriai patikros vietoje metu surinko atitinkamus dokumentus ir juose pareiškėjos supirktų žalio pieno kiekių neiškraipė. Faktiniai duomenys dokumentuose nesikeitė ir negali keistis, tačiau pareiškėja savaip interpretuoja žalio pieno pardavėjų priskyrimą atitinkamai grupei, taip pat įskaitinio laikotarpio apskaičiavimą. Mano, kad atsakovė neviršijo įgaliojimų, veikė jai Įstatymo suteiktais įgaliojimais bei Įstatymą įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą. Prašė netenkinti pareiškėjos prašymo dėl bylos sustabdymo, nes 2020 m. vasario 6 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimu pripažinta, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015-07-09, Nr. 11209) pagal priėmimo tvarką, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams ir šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2020 m. liepos 1 d. Dėl minėtų argumentų prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas.

Ginčas šioje byloje kilo dėl viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo ekonomių sankcijų komisijos 2019 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 002 (toliau- ir Sprendimas), kuriuo pareiškėjai paskirta ekonominė sankcija, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad viešoji įstaiga Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūra (toliau - ir Agentūra), vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2018 10 01) 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu (už šio įstatymo nuostatų laikymosi priežiūrą atsakinga yra Agentūra – už šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies 1–4 punktų nuostatų laikymosi priežiūrą), 2019 m. birželio 26 d. atliko planinę patikrą, kurios metu buvo nustatyta, kad akcinė bendrovė „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir AB „(duomenys neskelbtini)“) nesilaikė Įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkto (žalio pieno pirkėjui draudžiama perkant žalią pieną, atitinkantį Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatytus kokybės reikalavimus, iš tos pačios žalio pieno pardavėjų grupės ir jį pristatant žalio pieno pirkėjui tokiu pačiu būdu (žalias pienas pristatomas į žalio pieno supirkimo punktą, žalias pienas paimamas tiesiogiai iš ūkio, žalias pienas pristatomas tiesiogiai į žalio pieno perdirbimo įmonę), žalio pieno pirkimo-pardavimo sutartyse taikyti skirtingą žalio pieno pirkimo kainą, išskyrus atvejus, kai pienas perkamas iš žalio pieno pardavėjų, parduodančių savo gamybos pieną ir priklausančių pieno gamintojų organizacijoms, pripažintoms Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu nustatyta tvarka, tačiau šiuo atveju negali būti taikoma mažesnė žalio pieno pirkimo kaina negu ji būtų nustatyta pagal žalio pieno pardavėjų grupes) reikalavimų.

Išanalizavusi 2019 m. birželio 26 d. Ūkio subjekto, perkančio-parduodančio žalią pieną ir prekiaujančio pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo patikros aktą Nr. 1PRPS-(11.1)-035, prie jo esančius papildomus dokumentus ir pateiktą AB „(duomenys neskelbtini)“ 2019 m. liepos 1 d. raštą Nr. Z-19-024 „Dėl patikros akto“, Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo ekonominių sankcijų komisija (toliau - Komisija), vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 3 punktu (už šio įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyto reikalavimo pažeidimą žalio pieno pirkėjui skiriama bauda nuo vieno tūkstančio penkių šimtų iki keturių tūkstančių eurų) ir 11 straipsnio 12 punktu (kontrolės institucijos, skirdamos baudas už šio įstatymo pažeidimus, konkretų baudos dydį nustato atsižvelgdamos į pažeidimo pobūdį ir atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes. Jeigu yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, skiriamos baudos dydis neturi viršyti ekonominės sankcijos už padarytą pažeidimą vidurkio, o jeigu yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, skiriamos baudos dydis turi būti ne mažesnis kaip ekonominės sankcijos už padarytą pažeidimą vidurkis. Kai yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, bauda skiriama atsižvelgiant į jų kiekį ir reikšmingumą. Baudos mažinimas ar didinimas motyvuojamas kontrolės institucijos sprendime), priėmė 2019 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 002 taikyti minimalią ekonominę sankciją AB „(duomenys neskelbtini)“ skirti 1500 (vienas tūkstantis penki šimtai) eurų baudą.

Pareiškėja, pagrindu panaikinti Sprendimą, nurodo argumentus, jog skundžiamo Sprendimo turinys neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų; neteisingai buvo nustatytos faktinės aplinkybės dėl žalio pieno pardavėjų priskyrimo atitinkamai grupei, taip pat įskaitinio laikotarpio apskaičiavimo, ir dėl to nepagrįstai taikyta ekonominė sankcija; taikyta teisės norma galimai prieštarauja Konstitucijai ir Europos Sąjungos teisei.

Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. KT22-N1/2020 nutarta pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015-07-09, Nr. 11209) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams; pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymo 3 straipsnis (2015 m. gruodžio 22 d. redakcija; TAR, 2015-12-29, Nr. 20903) (su 2018 m. gegužės 31 d. pakeitimu; TAR, 2018-06-11, Nr. 9729), 5 straipsnis (2018 m. gegužės 31 d. redakcija; TAR, 2018-06-11, Nr. 9729) neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas (pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos Nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas, kuris šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai pagal priėmimo tvarką, negalės būti taikomas, Nutarimo 74 punktas) Teisės aktų registre turi būti oficialiai paskelbtas 2020 m. liepos 1 d.

Teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai pasekmės yra nustatytos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje, kurio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Tos pačios pasekmės atsiranda, kai Konstitucinis Teismas priima nutarimą, kad Respublikos Prezidento aktas ar Vyriausybės aktas (ar jo dalis) prieštarauja įstatymams. Pagal šio straipsnio 2 dalį Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Šio straipsnio 3 dalis numato, kad visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu, o šio straipsnio 4 dalis sako, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010, Administracinė jurisprudencija Nr. 19, p. 261–275 ir kt.) „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas yra neįvykdytas, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad pareiškėjo atžvilgiu priimti sprendimai yra laikomi „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. R146-2/2011).

Atsižvelgus į aptartą nuosekliai plėtojamą Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, turi būti vertinama, ar nagrinėjamoje administracinėje byloje yra susiklosčiusios aplinkybės, kurioms esant, galima būtų taikyti vieną iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros Konstitucinio Teismo nutarimų galiojimo į ateitį taisyklės išimčių – Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį, t. y. analizuotina, ar nagrinėjamu atveju atsakovės sprendimas dėl baudos paskyrimo pareiškėjai, laikytinas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. lapkričio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1845/2013) matyti, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Nagrinėjamu atveju išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Šiame kontekste išplėstinė teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas.

Dar daugiau, nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Teismas konstatuoja, kad teisiniai santykiai, dėl kurių kilo šis administracinis ginčas, nepasibaigė, nes pareiškėja 2019 m. rugpjūčio 8 d. su skundu kreipėsi į teismą dėl viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo ekonomių sankcijų komisijos 2019 m. liepos 16 d. sprendimo Nr. 002, kuriuo pareiškėjai paskirta 1 500 Eur ekonominė sankcija, panaikinimo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimu Nr. KT22-N1/2020 buvo nutarta pripažinti, kad Lietuvos Respublikos ūkio subjektų, perkančių–parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo įstatymas (2015 m. birželio 25 d. redakcija; TAR, 2015-07-09, Nr. 11209) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2, 3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pareiškėja nėra praradusi galimybės įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės akto, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėtu, todėl teismas byloje negali taikyti įstatymo, prieštaraujančio Konstitucijai.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis numato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės (licencijos ar leidimo galiojimo panaikinimas, laikinas uždraudimas verstis tam tikra veikla ar teikti paslaugas, bauda ir kt.) turi būti motyvuotos (1 dalis); individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka (2 dalis).

Administracinių teismų praktikoje aiškinant Viešojo administravimo įstatymo nuostatas yra konstatuota, kad kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialinės teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Todėl kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (liet. tuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-336/2011).

Aukščiau aptartas teisinis reglamentavimas, bylos rašytinių įrodymų visuma, pareiškėjos ir atsakovės atstovų paaiškinimai bylos nagrinėjimo metu, patvirtina, jog pareiškėjai, kuriai adresuotas aktas, iš esmės galėjo ir turėjo suvokti (suprasti) priimto Sprendimo turinį (teisinį ir faktinį pagrindimą, motyvaciją, kurie nurodyti ir 2019 m. birželio 26 d. Ūkio subjekto, perkančio-parduodančio žalią pieną ir prekiaujančio pieno gaminiais, nesąžiningų veiksmų draudimo patikros akte Nr. 1PRPS-(11.1)-035, prie jo esančiuose papildomuose dokumentuose) ir tai patvirtina pareiškėjos AB „Žemaitijos pienas“ 2019 m. liepos 1 d. raštas Nr. Z-19-024 „Dėl patikros akto“, todėl pripažintina, kad individualaus administracinio akto adresatas suprato atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, galėjo ir turėjo identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį.

Kaip minėta, VAĮ 8 straipsnio 1 dalis siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus, tačiau nagrinėjimu atveju šie VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyti reikalavimai nėra įvykdyti.

Esant minėtoms aplinkybėms ir įrodymams bei dėl išdėstytų argumentų konstatuotina, jog pareiškėjai pateikus skundą Įstatymo 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalies nustatyta tvarka dėl atsakovės Sprendimo, kuriuo paskirta ekonominė sankcija, panaikinimo, teisinė santykių kvalifikacija nebuvo užbaigta iki Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT22-N1/2020 priėmimo dienos, todėl nagrinėjamu atveju atsakovės Sprendimas (bendrąja prasme) dėl ekonominės sankcijos skyrimo laikytinas neįvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme ir Konstitucinio Teismo 2020 m. vasario 6 d. nutarimo Nr. KT22-N1/2020 nuostatos gali turėti įtakos šio Sprendimo galiojimui, todėl pareiškėjos kreipimasis į teismą neribojamas aplinkybe, kad ji į teismą kreipėsi iki Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo, ir pareiškėja turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama ir į vėliau paskelbtą Konstitucinio Teismo nutarimą dėl ginčo teisiniams santykiams taikytinų teisės normų konstitucingumo.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Reikia pažymėti, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai reglamentuoti ABTĮ 91 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis turi būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Minėta nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti. Teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujantis įstatymas, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos, todėl pareiškėjos skundas tenkintinas ir viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo ekonomių sankcijų komisijos 2019 m. liepos 16 d. sprendimas Nr. 002 panaikintinas.

Pareiškėja prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus dokumentus bei prie skundo prideda 2019 m. rugpjūčio 6 d. Lėšų pervedimo nurodymą iš kurio matyti, kad pareiškėja sumokėjo 22,50 Eur žyminį mokestį.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti ir gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai.

Kaip minėta, pareiškėjos pateiktas 2019 m. rugpjūčio 6 d. Lėšų pervedimo nurodymas patvirtina, kad pareiškėja už skundo padavimą sumokėdama žyminį mokestį patyrė 22,50 Eur išlaidų, kurios priteistinos iš atsakovės viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros (ABTĮ 40 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 39, 40, 41 straipsniais, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ skundą patenkinti.

Panaikinti viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros Ūkio subjektų, perkančių-parduodančių žalią pieną ir prekiaujančių pieno gaminiais nesąžiningų veiksmų draudimo ekonomių sankcijų komisijos 2019 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 002.

Priteisti iš atsakovės viešosios įstaigos Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūros pareiškėjos akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ naudai 22,50 Eur su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėja Daina Kukalienė